Simboliška, tačiau pirmasis įrašas tinklalapyje, kuriame dažnai bus sunku atskirti juoda nuo balto, bus apie patį tinklalapį, kurio susikūrimo motyvas buvo vienintėlis: dalintis tuo, kas gražu, rašyti apie tai, kas skambu, ir džiaugtis tuo, kas šiandieninėje lietuviškoje medijoje neturi galių pasiekti klausytoją.

Ne taip seniai teko dalyvauti neformalioje diskusijoje, kurios pokalbio ašis buvo lietuviškose radijo stotyse grojama muzika. Kuo labiau judėjome gilyn į mišką, tuo, akivaizdu, radome daugiau grybų. Galiausiai esminis ginčas išsivystė iki retorinio klausimo, į kurį atsakinėti tiesiog nebematėme prasmės (nes visi turėjome skirtingas nuomones): ar radijas formuoja klausytojo skonį, ar visgi klausytojo poreikis sudeda esminius taškus ant „i” radijo stočių grojaraščiuose.  Be abejo, ginčytis dėl to – tai tas pats, kas ieškoti atsakymo į klausimą kas visgi buvo pirmiau – višta ar kiaušinis.

Ko gero netgi diskusijos dalyvius galima buvo suskirstyti į dvi kategorijas: pragmatikus (žiūrinčius naudos media kanalui) ir idealistus (tikinčius, kad muzika gali pakeisti pasaulį). Pragmatiko vardą jiems suteikiau anaiptol ne iš blogosios pusės – jie tiesiog į muziką nežiūri kaip į reiškinį. Kaip į kūrinį. Kaip į tai, kas galėtų būti vadinama epitetais, tinkančiais pačiai aukščiausiai „prabai”. Kitaip tariant, pragmatikai muziką suvokia kaip paprasčiausią vartojamą produktą: eiti į Maksimą ir pirkti akcijinių dešrelių reiškia lygiai tą patį, ką reikštų su chebra geriant alų pasigarsinti radiją grojant Rihanna’os ar Enrique Iglesias dainai. Tuo tarpu idealistai muzikai uždeda tam tikrą vertinamąjį rūbą, kurio esmė – kokybė, skambesys ir mintis.

Vėlgi noriu pabrėžti, kad nesmerkiu arba neliaupsinu nei vienų, nei kitų, tiesiog priskirdamas save antrajai kategorijai supratau, kad muzika negali būti vien tik vartojimu… Man… Ir, laimė, ne tik man…

Sutinku, kad muzika šiandieniniame pasaulyje, kuriame mes skubame ne tik dirbti, miegoti, skaityti, keliauti, bet ir GYVENTI, negali būti kiekvienam vienodai svarbi. Sutinku, kad kiekvienas žmogus yra sutvertas daryti tai, ką jis moka, o užvis labiausiai tai, ką jis myli. Visada tikėjau, kad media kanalai turi pasirinkti tai, ką duoti, tai, ką atimti, tai, kaip formuoti, kada groti ir t.t. Bet pikčiausia ne dėl to, kad, sakykime, lietuviški radijai šiandieninėje kasdienybėje randa vietos pigiai muzikai, teigdami kad tai – lietuviško mentaliteto atspindys, tačiau žmogiškas pyktis labiausiai aplanko tokią akimirką, kai suvoki, kad tūlas Lietuvis tiesiog neturi galimybės IŠGIRSTI ir ĮVERTINTI.

Tikrai nesakau, kad mano, Tomo iš Šiaulių, Johno iš Londono ar Andre iš Nicos skonis yra geras. Ne. Kiekvienas klausome ir vertiname per subjektyvią prizmę, pasitelkdami savas emocijas, savus išgyvenimus ir projektuojamus lūkesčius. Tačiau tiek aš, tiek Tomas, tiek Johnas ar tas pats Andre turime turėti galimybę IŠGIRSTI. ĮVERTINTI ir PASIRINKTI. Jeigu Tomas iš Šiaulių dirba statybose, o jam muzika „vienodai šviečia” – naivu tikėtis, kad jis grįžęs namo skaitys PITCHFORK’ą ir ieškos, kodėl vėl NOELis susipyko su LIAMu. Netikiu, kad Johnas iš Londono, sėdėdamas kompiuterinėje firmoje 20 valandų per parą ir klausydamasis BBC RADIO 1, galvos apie atlikėją DESTROYER, ką tik išleidusį nuostabų EP „Kaputt”. Lygiai taip pat netikiu ir tuo, kad vynininkas Andre, kuriam muzika tėra fonas, nuiminėdamas vynuogių derlių ieškos informacijos ir bandys atrasti kad ir Amerikiečių duetą HAMMOCK. Be jokios abejonės – NE.

Galbūt šie pavyzdžiai ir negali būti teisingi, kadangi lyginti Lietuvos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos rinkas yra ne tik netikslinga, bet ir beprasmiška, tačiau ir išgalvotus Tomą, Johną ir Andre vienija vienas bendras faktas: jie klauso tai, kas populiaru ir tai, kas padėta ant lėkštutės (tikiu, kad jie visi trys klausosi populiariausią popmuziką grojančių radijo stočių:) ).

Kur link aš lenkiu?

ManoMUZIKA atsirado dėl to, kad klausantis Lietuviškų radijų pasigedome per daug vertingos muzikos, kurios neišgirstame kasdien. ManoMuzika atsirado todėl, kad THE NATIONAL, BON IVER, RAPHAEL SAADIQUE, GAYNGS ir dar begalė kitų kolektyvų – neatrasti keliai Marijos Žemėje. ManoMUZIKA atsirado todėl, kad mes tikrai turime žmonių, kuriuos vienija meilė muzikai, domėjimasis muzika ir gyvenimas muzika. Galiausiai – manoMUZIKA atsirado todėl, kad kokybiška ir emociškai vertinga muzika turi tokią skvarbią galią, jog ji, o kartu ir jos kūrėjai bei atlikėjai, negali likti neišgirsti vien dėl „pinigais kvepiančių” radijo stočių bei televizijos kuriamų „sienų” ir dėl pigiai pasipelnyti siekiančių kanalų.

ManoMUZIKA nesiekia auklėti. ManoMUZIKA nesiekia maitinti. ManoMUZIKA – tai idėja, kurios tikslas skaitytojams „ant lėkštutės” padėti tai, kas šiandien mūsuose yra paslaptis arba neatrasti tyrai. Norėtųsi, kad tie, kuriems pritrūksta alternatyvos, melodijos ar muzikinės idėjos lietuviškoje medijoje, apsilankytų čia.

Žinoma, norėtųsi, kad ManoMUZIKA būtų ta erdvė, kuri sugebės paneigti stereotipinį posakį, kad Lietuvoje geros muzikos nėra arba ji tiesiog niekam neįdomi (nepykit, abstraktinu labai stipriai), tačiau net ir tai nebus mūsų tikslas. Mes labai norime pasidalinti su jumis tuo, kuom gyvename, tuo, apie ką skaitome, ir tuo, ko klausome. Kadangi mūsų nemažai, tikiu, jog gausite patį plačiausią ir išsamiausią vaizdą apie tą muziką, kurios šiandien čia nėra.

ManoMUZIKA turi didelių tikslų, todėl čia rasite ne tik „sausos” informacijos apie muzikinį gyvenimą, bet ir naujų singlų pristatymų, interviu, skirtų specialiai ManoMUZIKA skaitytojui ir dar daug dalykų, be kurių muzikos naujienų portalas yra tiesiog neįsivaizduojamas.

Stengiamės dėl tų, kurie skaito, nes norime būti tie, kurie padeda atrasti, ir stengiamės dėl savęs, nes tikime, kad galime būti tais, kurie padės atrasti kelią ieškantiems muzikos, o muzikai – kelią į tūlą, kad ir „vienodai šviečia” tipą.

Tad visų pirma, sėkmės norėčiau palinkėti visiems mums, kurie prisidėjo prie šito portalo gimimo ir, tikiuosi, gyvenimo, o visų antra, linkiu sėkmės tiems, kurie skaito, skaitys ir, tikiuosi, atras… Būtent muziką.

Pagarbiai,
ManoMUZIKA