Ilgą laiką kanados atlikėjas Dan’as Bejar’as (muzikos vandenyse prisidengęs „Destroyer” pseudonimu) buvo vadinamas indie roko atstovu. Iš tiesų, muzikuodamas jau beveik šešiolika metų ir išleidęs ne vieną tuziną gerų albumų, „Destroyer” niekada nevengdavo griežtesnių gitaros garsų ir pretenzijų į bent jau šiek tiek griežtesnę muziką. Tuo tarpu pats Bejar’as savo muziką visąlaik vadino „Europiniu Bliuzu”, o kai kurie kritikai, šį, mažai už Kanados sienų žinomą veikėją, įsigudrino vadinti kanadietiškuoju David’u Bowie. Bet kuriuo atveju, „Destroyer” visada buvo laisvas, nepriklausomas, nevaržomas ir labai savitas projektas.

Žinodamas ir jausdamas tai, kad 2010- ieji buvo tas laikas, kai net griežtesnės pakraipos atlikėjai žengdavo į kur kas labiau „elektronizuotą” ir „susintetintą” pasaulį minėtas kanadietis taip pat nusprendė surizikuoti ir pamatęs kokią sėkmę „sutiko” tokie kolektyvai kaip „Ariel’s Pink Hounted Grafiti” ar „Gayngs”, nusprendė išleisti lengvą EP, kuriame gitaros garsai maišytųsi su lėtais „Erasure” sąskambiais ir „Pet Shop Boys’iškais” ritmais.

Perklausius „Kaputt” titulinę dainą, galima būtų drąsiai teigti, kad jis TIKRAI NEAPSIRIKO. Paprasta, lengva, „sintetinė” daina puikiai dera su laikmečiu ir, ko gero, tikrai „kabina” ne tik melomaną, bet ir muziką tiesiog „vartojantį” žemės gaublio mindytoją.

Ar verta išgirsti? be abejo TAIP. Ar verta klausytis daugiau? Neabejotinai taip. Ar verta įsigyti visą „Kaputt” dėl titulinės jo dainos? atsakymas tas pats: TAIP. Lengvas, kaip ir titulinė daina, albumas tikrai tiks tiek automobilyje, tiek namuose, tiek vasarą pasitinkant saulę sekmadienio rytą.