Trečiadienio vakarą važiavau į Antverpeną, norėdama išgirsti tokius „Interpol”, kokie jie yra įrašuose – užburiantys savo niūria nuotaika, melancholiški ir tamsūs. Norėjau suteikti jiems antrą šansą, kadangi pirmas, kai prieš keleta mėnesių pamačiau juos apšildančius „U2”, buvo iš tiesų nuviliantis…

Kai sužinojau, kad „Jutus” apšildys „Interpol”, labai apsidžiaugiau, kad man taip pasisekė – vienas koncertas ir dvi puikios grupės. Geriau ir būti negali! Bet „Interpol” pasirodymas Briuselio stadione buvo toks prastas, toks pilkas, nuobodus ir neįsimintinas (nors  daugeliui ten buvusių jis įsiminė būtent savo prastumu), kad grįžusi namo puoliau klausyti jų įrašų, norėdama suvokti, kas nutiko – ar mano skonis taip pasikeitė, ar jie man tiesiog nebepatinka…

Perklausiau jų įrašus ir supratau: „Interpol” liko tokie patys ir, kas svarbiausia, aš juos tikrai vis dar mėgstu.

Taigi, pamačiusi, kad amerikos rokeriai pavasarį vėl sugrįžta į Belgiją (šį kartą – į Antverpeną), nutariau Paul’ui Banks’ui ir kompanijai suteikti antrą šansą. Juk dabar jie bus pagrindinės žvaigždės ir joks Bono neturėtų jiems sutrukdyti žibėti:)

Taigi, su pagalbine priemone – alaus stikline rankoje (dėl visa ko) – atsistojau netoli scenos laukti koncerto pradžios…

 O pradžia buvo nebloga: pozityvo uždavė „Success”, po to sekė „Say Hello to the Angels” ( bent jau mano galva – rokenroliškiausia jų daina) ir tada „Narc” (nuostabus kūrinys, kurio negalima nemylėti). Po trijų, atrodytų, tobulų kūrinių, buvo sugrota pasakiška daina „Hands Away„, tačiau koncerte visiškai „nesuskambėjo”. Situaciją gelbėjo „Barricade”, tačiau ją ir vėl „pagadino” „Rest My Chemistry„.

Klausiausi jų ir galvojau: kad ir kokie jie bebūtų ypatingi, visgi ne visos „Interpol” dainos yra tinkamos koncertams. Kai kurios iš jų yra tobulos automobiliui, namams ar miškui, tačiau koncerte jos tiesiog “nesuskamba” (bet tai, žinoma, tik mano nuomonė). Visa laimė, kad jie turi nemažai kūrinių, puikiai skambančių gyvai – tai ir „Evil„, ir „C’mere”, ir „The Heinrich Maneuver”, ir mano mylimiausia „Slow Hands”, kuri užbaigė amerikiečių pasirodymą trečiadienį .

Ar „Interpol” pateisino antrą šansą? Ir taip, ir ne. Koncertas nebuvo vientisas – kartais dainos neskambėjo taip gerai, kaip jos skamba įrašuose, ir tai šiek tiek nuvylė. Tai nebuvo tas kartas, kai sulaikai kvapą nuo pirmo akordo ir pradedi vėl kvėpuoti tik koncertui pasibaigus. Tačiau jei manęs kas paklaustų, ar aš gailiuosi suteikusi jiems antrą šansą, atsakymas būtų vienareikšmis: Tikrai ne! Visgi, jie šiek tiek sužibėjo… Bet ar „duočiau” jiems trečią galimybę  atsakyti būtų sunku… Ko gero visgi likčiau prie jų įrašų namuose.

Nors, kaip liaudies išmintis byloja, niekada negali žinoti….