Keturios nuostabios Rock Werchter 2011 dienos

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, bilietai man ir mano draugams iš Lietuvos į Rock Werchter 2011 buvo nupirkti dar sausio mėnesį, kai tik buvo paskelbti headlineriai, nes jau buvo aišku, kad, kaip ir kasmet, festivalis bus nuostabus.

Ir tai pasitvirtino su kaupu! Viskas buvo puiku, išskyrus du dalykus. Visų pirma, oras. Buvo velniškai šalta. Tačiau sprendimą radome akimirksniu: belgiškas alus buvo pakeistas nelegaliai prasinešamu lietuvišku suktiniu, kuris labai gelbėjo ir šildė. Antra problema – dvi scenos. Atrodo, kad tai – anaiptol ne problema, tačiau kai privalai rinktis, ką žiūrėti – „Linkin Park“ ar „Beady Eye“, „Underworld“ ar „Coldplay“, Brandoną Flowersą ar „Grinderman“, pasirinkimas būna ypatingai sunkus. O kas bus kitąmet, kuomet, kaip žada organizatoriai, scenų bus 3 ar net 4? Ir kaip teks tuomet rinktis, jei vienu metu gros 4 atlikėjai, kurių pasirodymus žūtbūt reikės pamatyti?

Bet iš tiesų tai smulkmenos, palyginus su tuo, ką pamatai, išgirsti ir patiri per tas nuostabias keturias dienas.

Mano asmenine nuomone, geriausi šiais metais buvo „Kings of Leonpenktadienio headlineriai! Viskas buvo puiku ir nepriekaištinga. Tai jau trečias Rock Werchter, kuriame juos matau ir su kiekvienais metais jie tobulėja. Beje, turiu prisipažinti, kad juos aš ir „atradau“ per Rock Werchter 2008. Žinojau ir buvau klausiusi, bet iš tiesų „išgirdau“ tik tą lietingą šeštadienio pavakarę 2008 m. O 2011 m. jie jau buvo vieno vakaro headlineriai ir turbūt geriausia grupė šiųmečiame festivalyje.

Ketvirtadienio pagrindinės žvaigždės – „The Chemical Brotherstaip pat buvo nerealūs. Tai tikrai buvo geriausias ketvirtadienio pasirodymas (iš to, ką mačiau) ir „cheminiai broliukai“ tikrai yra verti pačių geriausių žodžių. Nors ir lijo, nors ir šalta buvo, skambant jų muzikai („Do it Again“, „Hey Boy Hey Girl“, „Horse Power“) neįmanoma buvo atsitraukti nuo to, kas vyko ant scenos – muzikos, garsų ir šviesų efektų.

Chrisas Martinas (Colplay); Ben Houdijk nuotrauka

Tuo tarpu šeštadienio žvaigždės – „Coldplay“nebepaliko tokio įspūdžio, kokį buvau susidariusi prieš dvejus metus tame pačiame „Rock Werchter“. Nors ir šiemet buvo gerai, ir dainos skambėjo puikiai – tiek senos, tiek naujos („Every Teardrop is a Waterfall“, „Hurts Like Heaven“ ar „Charlie Brown“) – ir rodėsi, kad Chrisas Martinas labai stengiasi, kažko visgi trūko. Kita vertus, kai galvoji apie šią grupę, norom nenorom projektuojami lūkesčiai yra milžiniški…

Sekmadienio vakaro žvaigždės man nedaug ką tesako. Tai buvo „Iron Maiden“. Kaip anglai sako, ne mano arbatos puodelis, bet iš muzikinio smalsumo buvo įdomu pažiūrėti. Ir turiu pasakyti, kad nebuvo blogai, nors jų pabaisos atrodė  šiek tiek juokingai.

Bet kuriuo atveju, galiu drąsiai teigti, kad šiemet Rock Werchter 2011 grojo visa galybė puikių grupių. Pvz., „Kasabian“ ar „Kaiser Chiefs“. Abiejų pasirodymai buvo nerealūs, ypatingai „Kaiser Chiefs“, kurie, mano įsitikinimu, verti kokios nors apdovanojimo, pvz., „Geriausias live pasirodymas“, nes juos festivalyje matau jau antrą kartą ir antrą kartą jie mane sužavi nerealia energija. Smagus buvo ir Brandono Flowerso, kuris kažkodėl nebuvo priimtas į pagrindinę sceną, bet grojo palapinėje, pasirodymas. Bet už tai kaip grojo! Visa palapinė kilnojosi tada, kai jis vieną po kitos ėmė „kalti“ „The Killers dainas („Read My Mind“, „Jenny Was a Friend of Mine“, „Mr Brightside“), kurios skambėjo kitaip – šviežiai ir labai naujoviškai.

Nedaug galiu pasakyti apie kitus grandus – „The National“ ir „Arctic Monkeys. Nors viskas ir buvo gerai, bet vėlgi, kažko šiek tiek trūko. Gal ir čia kalti per dideli lūkesčiai ir per aukštai iškelta reikalavimų kartelė (visgi abu kolektyvus buvau mačiusi jau anksčiau ir tie pasirodymai buvo nuostabūs). Visgi negaliu nustoti žavėtis Matto Berningerio drąsą – jis nepabijojo nerti net ir į 80-tūkstantinę Rock Werchter minią per „Terrible Love“.

Labai gailiuosi, kad nespėjau pamatyti „White Lies. Tiksliau – spėjau pamatyti tik paskutines tris dainas. Kas matė jų visą pasirodymą, sakė, kad jie buvo nuostabūsi. Visiškai tuo tikiu ir graužiuosi nepamačiusi jų koncerto.

Grinderman; Ben Houdijk nuotrauka

Taip pat galėjau iš naujo įvertinti „Beady Eye“, ir PJ Harvey pasirodymus. Įspūdžiai nepasikeitė nuo to, kai mačiau jų solo koncertus ir juos aprašiau savo ankstesniuose straipsniuose. Džiaugiuosi, kad gavau progą pirmą kartą pamatyti gyvai „Eels“ ir „Queens of the Stone Age. Abi grupės buvo vertos dėmesio.

Tuo tarpu pabaigai palieku šio festivalio atradimą – dievus iš Mančesterio „Elbow. Pagaliau aš juos „išgirdau“! Ir tuo labai džiaugiuosi. Mačiau juos ir ankstesniame Rock Werchter, bet tuomet jie nepaliko tokio įspūdžio. Tuo tarpu šiemet jie sužibėjo. Ir muzika puikiai skambėjo, ir Guyaus Garvey charizma bei bendravimas su publika žavėjo, ir apskritai buvo sukurta labai jauki ir smagi atmosfera.

Ir kaip visada, praėjus keturioms nuostabioms Rock Werchter dienoms, aš jau kitą dieną pradedu jo ilgėtis. Ką gi, laukiam Rock Werchter 2012!

 

Viršuje – dalis „Coldplay” pasirodymo šiemetiniame „Rock Werchteryje”

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *