Ko gero, dažnas pilietis, paprašytas įvardinti kelias asociacijas, kurios iškyla jo galvoje išgirdus žodį Olandija, paminėtų raudonųjų žibintų kvartalą, legalizuotą marihuaną, oranžinę spalvą ir daug gerbėjų Marijos Žemėje turinčią Olandijos futbolo rinktinę, kuri pelnė milijonus simpatijų, kai 1988-aisiais Europos futbolo čempionate rezultatu 2:1 įveikė Sovietų Sąjungos rinktinę. Mūsuose pūtė išsivadavimo iš sovietų gniaužtų vėjai, o „oranžiniai“, vedami legendinio futbolininko Marco Van Basteno tik darkart įrodė, kad sovietinė imperija yra palaužiama ne tik politiniame, bet ir sportiniame lygmenyje.

Ar galima šiandien kalbant apie muzikos rinką už borto kaip talentų ir muzikos kalvę „išmesti“ Olandiją? Ko gero, atsakymas būtų vienareikšmiškas: TIKRAI NE. Olandiškos laisvės vėjai įpūtė daug pozityvumo į šokių muzikos rinką, o lietuviai, kalbėdami apie tulpių ir ryškiai oranžinės spalvos demokratinę tautą, iki šiol klubuose lankstosi tokiems „bumčikų” stabams kaip DJ Tiesto ar Armin Van Buuren. Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio (jau laisvos Lietuvos) nei vienas šalies pilietis, anuomet besidomėjęs muzika, negali įsivaizduoti be „2 Unlimited“, o dar ir nūdienos romantikai, mintinai mokantys didžiąsias lyrines balades, nei vieno meilės prisipažinimo ar idiliško vakaro dviese nepraleidžia be „Ten Sharp“ kūrinio „You“.

Taigi Olandijos muzikos scena, nors ir būdama maža, regis, kiekvienam tiksliniam auditorijos segmentui yra padovanojusi ne vieną dėmesio vertą muzikinį stebuklą, be kurio pastarasis trisdešimtmetis būtų sunkiai įsivaizduojamas.

Kai buvo suderintas pokalbio su kolektyvo „Benny Sings“ siela Timu Van Berkestijnu laikas, įgriuvęs į fotelį permąsčiau savo neilgą gyvenimėlį. Kelias minutes galvojęs supratau, kad tai yra viena iš tų grupių, be kurios tiek aš, tiek ir artimiausi mano bičiuliai taip pat nesugebėtumėme įsivaizduoti savo gyvenimo. Ne kartą „Baltame Bate“ girdėtas „Benny Sings“ darbas „Little Donna“ ir kiti šio atlikėjo darbai privertė ne tik pajusti, bet ir įsimylėti unikalią ir daug analogijų pasaulyje neturinčią, lengvą, kaip kad pats Timas vėliau pokalbyje apibūdins, „Blue Eyed Soul“ muziką.

Per 12 muzikavimo metų Timas išleido 4 „Benny Sings“ studijinius albumus, sukūrė naują grupę „We‘ll Make It Right“, užkariavo Japonijos rinką ir, teigdamas, kad olandai – labai savikritiški žmonės, palaidojo viltis įsitvirtinti savo šalyje. Apie tobulybės siekimą, lady gagos apraiškas šiandieninėje visuomenėje, futbolą ir „tos vienintelės“ dainos paieškas su „Benny Sings“ idėjiniu lyderiu kalbėjau beveik valandą. Tačiau net ir tos valandos neužteko tam, kad paklausčiau jo visko, ką ketinau, mat klausimai gimdė atsakymus, o atsakymai – vėlgi netikėtus, bet, kaip pasirodė vėliau, labai svarbius ir reikšmingus klausimus, į šoną nustūmusius anksčiau sumąstytus.

Taigi, manoMUZIKA.lt skaitytojams – specialus, kaip visada išskirtinis ir išsamus interviu su Amsterdame gyvenančiu nuostabios grupės „Benny Sings“ lyderiu Timu Berkestijnu.

Sveikas Timai. Kaip laikaisi?

Labas. Viskas gerai. Šiandien pakankamai lengva diena – buvau sporto klube, o dabar grįžau namo.

Šių metų gegužę išleidai naują „Benny Sings“ albumą „Art“. Nuo paskutinio darbo iki dabar buvo praėję 4 metai. Kodėl užtrukai taip ilgai?

Tam, kad įrašyčiau albumą, tikrai nereikėjo tiek laiko. Turėjau daug kitų darbų, todėl ir praėjo ketveri metai nuo paskutiniojo disko. „Art“ įrašinėjau tiek pat, kiek ir kitus įrašus. Lyginant jį su kitais albumais galiu pasakyti tik tiek, kad jam reikėjo daugiau skečų („muzikinių eskizų”) nei prieš tai buvusiems.

Kuo „Art“ skiriasi nuo anksčiau išleistų albumų?

Bendri visus albumus siejantys bruožai yra tie patys: tai – mano muzika, mano skonis, mano kūryba, mano melodija ir t.t.

Skirtumų taip pat yra. Kiekvienam albumui aš kuriu skirtingas koncepcijas. „At Home“ esmė buvo sukurti įrašą namuose. Tada dar ieškojau savęs, bandžiau įvairius įrašymo stilius ir siekiau atrasti save tiek kaip kūrėją, tiek kaip atlikėją. Įrašinėdamas „Art“ jau žinojau viską – tiek kaip kurti, tiek kaip prodiusuoti, tiek kaip įrašinėti, todėl mano idėja buvo atrasti dainas per skirtingus jų pateikimo kelius. Paruošdavau dainos epizodą (kuriame atsirasdavo melodinis piešinys ir priedainis) ir bandydavau su tuo epizodu dirbti. Iš viso iki „Art“ atsiradimo buvau sukūręs arti 300 tokių „epizodų“, tačiau albume liko tik 10.

Iš ankstesnių albumų įrašų žinojau, kad geriausios mano dainos gimdavo per 2-3 valandas. Žinoma, aš jas tobulindavau mėnesių mėnesius, tačiau tas stebuklingas įkvėpimo momentas būdavo toks spontaniškas ir toks tikras, kad būtent juos išnaudodamas aš sukūriau „Art“. Norėjau padėti savo sėkmei ne bandydamas ją dirbtinai pagauti, bet mesdamas akimirkos lošimo kauliukus.

Žinai, po to, kai išleidau „Art“, supratau vieną paprastą gyvenimišką kūrybos tiesą: kad ir kiek besistengtum, tu vis tiek gali neatrasti meno toje vietoje, kurioje manysi, kad yra geriausia ieškoti. Įkvėpimas visuomet būna atsitiktinis.

O ar pats esi patenkintas albumu?

(mąsto) Jis geras… Tačiau nemanau, kad jame yra viena tobula, visagalė, visą diską vežanti daina.

Kas buvo tavo muzikinės mūzos kuriant „Art“?

Klausiausi daug lengvos senosios soul muzikos, tokios kaip Michaelas Franksas, Bobby Caldwellas ar Christopheris Crossas.

Kad ir kiek būčiau ieškojęs, niekur negalėjau atrasti jokios informacijos apie „Art“ sėkmę Olandijoje. Ar albumas buvo perkamas?

Tikrai ne. Pardavimų prasme tai buvo didžiulė nesekmė. Kodėl? Nežinau, galbūt todėl, kad taip ir nesugebėjau atrasti „tos vienintėlės“ geros albumą reprezentuojančios dainos. Kita vertus, galime panagrinėti pačios Olandijos fenomeną. Tai labai kritiška savo pačių muzikantams šalis. Olandai kur kas mieliau priima atkeliavusią iš užsienio muziką nei savąją. Žinoma, jei būčiau turėjęs tą vienintelę mane ir albumą atspindinčią dainą, viskas galbūt būtų buvę kitaip. Tačiau, kaip jau ir sakiau, tokio kūrinio nebuvo.

„Art“ – geras ir gražus albumas. Jis labai sėkmingai „prasisuko“ Japonijos rinkoje. Tačiau jo buvo negana tam, kad manimi patikėtų tautiečiai.

O ar dar vis turi tikslą įtikinti tautiečius?

Nemanau. Mūsų valstybė yra labai nedidelė. Auditorija taip pat maža. Džiaugiuosi, kad „Art“ patiko japonams. Taip pat esu laimingas, kad albumas netrukus bus išleistas ir JAV.

Sakyčiau, kad mano dabartinis tikslas yra atrasti tą pagrindinę albumą „vežančią“ dainą.

Nesi „vienos dainos“ atlikėjas, diskografijoje yra tuzinas nuostabių kūrinių, tačiau, pavyzdžiui, Lietuvoje žmonės „Benny Sings“ atpažįsta iš dainos „Little Donna“. Kaip manai, kodėl jie taip mėgsta šį kūrinį?

Nežinau. Manau, kad tuo laiku, kai ją įrašiau, tai buvo tas kūrinys, kuris galėjo tapti „vežančia“ albumo daina. Tada buvau arti savo šiandieninio tikslo (juokiasi). Šiame kūrybiniame muzikos versle dirbu jau daugiau kaip 10 metų ir galiu tau atvirai pasakyti: nėra jokios universalios taisyklės, kuri paaiškintų, kodėl „Little Donna“ taip prilipo žmonėms. Lygiai taip pat nėra jokių dėsnių, kurių dėka galėtumėme įrodyti, kodėl vienas ar kitas kūrinys kažkam nepatiko.

Atsimenu, kai išėjau iš studijos įrašęs „Little Donna“, iškart supratau, kad ši daina tikrai patiks žmonėms. Suvokiau, kad pasiekiau kažkokį neįvardintą tikslą.

Po „Little Donna“ sėkmės bandžiau pabandyti kai kurias dainas „mauti“ ant tos pačios koncepcijos. Tačiau tai niekada nesuveikė. Ir žinai kodėl?

Na?

Ogi todėl, kad tai veikia tik TAM VIENINTELIAM kūriniui, kuris gimsta tos stebuklingos akimirkos dėka.

Ar turi savo mėgstamiausią dainą iš „Benny Sings“ repertuaro?

Manau, kad pati pirma mano įrašytą daina (aut. past. – „Twist You Around“) yra viena mėgstamiausių. Taip pat, žinoma, „Little Donna“.

O man velniškai patinka tavo kūrinys „Make A Rainbow“.

(Juokiasi) Norėjau ir jį įvardinti kaip vieną iš mėgstamiausių, bet kažkodėl pasilikau tik du paminėtus. „Make A Rainbow“ taip pat yra mano tope.

Kodėl pavadinai savo grupę „Benny Sings“?

Mano tikras vardas yra Tim Van Berkestijn. Vaikystėje dėliodavau įvairiausias anagramas iš savo vardo (aut. past. anagrama – tai žodžio raidžių ar skiemenų sukeitimas, kai yra sudaromas kitas žodis).  Taigi pradžioje, dirbdamas tik su ritmika, grupę pavadinau „Benny V Kreamtits“, o kiek vėliau, kai pradėjau dainuoti, pasivadinau tiesiog „Benny Sings“.

Kaip apibūdintum savo grojamą muziką?

Manau, kad tinkamiausias apibūdinimas būtų „Blue Eyed Soul“. Mano muzika turi lengvo pop atspalvio, tačiau tai kartu ir mišinys su lengva lo-fi muzika, todėl tikrą ir konkretų stilių jai pritaikyti sunku.

Žinau, kad „Benny Sings“ nėra vienintelė tavo grupė. Taip pat esi kolektyvo „We‘ll Make It Right“ dalis. Kokio velnio tau prireikė antros grupės?

Daug laiko dirbau tik su ritmika, galybę laiko praleidžiu studijoje. „Benny Sings“ – tai grupė, kurioje dominuoja sintezuoti studijiniai garsai. Tačiau aš tikrai norėjau būti gyvai grojančios grupės dalimi. Norėjau užlipti ant scenos ir groti  su tais  žmonėmis,  kurie turi pajusti vienas kitą, susigroti ir dovanoti publikai gyvą produktą.

2008 metais pradėjau galvoti apie gyvą kolektyvą. Turėjau didžiulį ratą gerų bičiulių iš muzikos pramonėje ir taip galiausiai su muzikaliais savo draugais sukūrėme „We‘ll Make It Right“. Tai buvo gera galimybė su tais bičiuliais (kurie iš tiesų buvo puikūs muzikantai) realizuoti „gyvos grupės“ idėją. „We‘ll Make It Right“ – puikus projektas, kurį labai myliu.

Tuomet prisipažink, ką myli labiau – „Benny Sings“ ar „We‘ll Make It Right“?

Prisipažinti paprasta. Be abejo „Benny Sings“.

„We‘ll Make It Right“ – laikinas projektas. Mes visi esame užimti žmonės, todėl nėra lengva dažnai susiburti studijoje ir dirbti kartu. Mums visada kyla grėsmė suskilti.

Visi norėtumėme, kad ši grupė taptų pagrindine, tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir žinodami savo galimybes tiesiog suvokiame, kad tai – neįmanoma. Tai tiesiog mažytis nuošalėje gulintis deimantas, kurį kartais atrandame.

„We‘ll Make It Right“ – tai mūsų hobis ir meilė, bet žinodami savo galimybes mes tikrai neturime noro „užkariauti pasaulį“.

Kaip su „Benny Sings“ koncertais?

Geras klausimas (juokiasi). Aš nekoncertuoju ypatingai dažnai. Žinai kodėl? Atsakymas labai paprastas: aš ant scenos nesijaučiu taip, kaip namuose.

Nori pasakyti, kad nesi tikras publikos linksmintojas – grupės lyderis?

Būtent. Jei atvirai, man patinka publika, scena ir ovacijos. Tačiau nesu talentingas publikos linksmintojas. O aš nemėgstu daryti to, ko nesugebu.

Jei atvirai, aš stengiausi… 2007 buvau leidęsis į gan didelį koncertinį turą, tačiau visuomet jaučiau vidinę kovą.
Be abejo, kartais man patinka groti gyvai, tačiau nesu šio užsiėmimo meistras.

Žinoma, jei Lietuva pasikviestų „Benny Sings“, aš tam neprieštaraučiau, tačiau gyvi pasirodymai, kaip sakiau, nėra mano tikslas. Daryčiau tai grynai dėl tų žmonių, kurie mėgsta mano nišinę muziką.

Kiek anksčiau kalbėjome apie Olandiją. Prisipažink, ar sunku tavo šalyje būti muzikantu?

Olandija yra ganėtinai kritiška šalis. Galbūt labiau tinkamas apibūdinimas yra „savikritiška“ – t.y. kritiška „saviems“ atlikėjams. Tačiau manau, kad tai yra gerai. Teisinga kritika – sveika. Kalbant apie patį muzikinį klimatą, galiu pasakyti tik tiek, kad jis nėra pats tinkamiausias muzikai. Olandija – maža šalis, kurioje architektų kur kas daugiau nei muzikantų. Olandai – labiau mąstytojai ir kalbėtojai nei muzikantai.

O ar turi savo mėgiamą olandų kolektyvą?

Ko gero, ne.

Gerai, paklausiu kitaip: ką pasirinktum iš šių keturių – Arminą Van Buureną, „2 Unlimited“, „Ten Sharp“ ar „Kane“ (aut. past. – visi šie atlikėjai yra iš Olandijos)?

Geras klausimas (juokiasi ir mąsto). Manau, kad rinkčiausi iš „Ten Sharp“ arba „2 Unlimited“. „Kane“ – ne mano stiliaus muzika, mat nesu didelis roko mylėtojas.

Norėjau dar prie visko pridėti „Anouk“, bet supratu, kad gerai padariau jos neįtraukęs į sąrašą.

(juokiasi) Atsakyčiau apie ją tą patį ką ir apie „Kane“.

Van Buureno muzika skirta klubams, o ne man. „2 Unlimited“ – kvaila ir juokinga muzika, todėl man visai įdomu ir smagu tokios muzikos klausyti. Bet ne dėl to, kad mėgčiau pačią muziką, o todėl, kad tiesiog smagu pasijuokti iš tokios kvailystės.

Tad iš visos šitos ketveriukės renkuosi „Ten Sharp“ (nors žinau jų vienintelę dainą „You“).

Gerai, tuomet pabandysiu klausimą išplėsti iki tarptautinių vandenų: ką išsirinktum iš  „Bon Iver“, Jamie Lidell ir „Coldplay“?

Nesu taip gerai susipažinęs su „Bon Iver“ muzika. Taip pat nesu didelis „Coldplay“ gerbėjas, todėl neabejotinai rinkčiausi Jamie Lidell.

Olandija garsėja ne tik muzika, raudonųjų žibintų kvartalu, legaliu marihuanos dūmu, bet ir savo futbolo rinktine. Ar gali save vadinti futbolo mylėtoju?

Nesu futbolo ekspertas, tačiau be abejo seku mūsų rinktinės rezultatus. Vėlgi turiu priminti tai, ką sakiau anksčiau: mes, olandai, esame ganėtinai kritiški, todėl nepasižymime ypatingai didele meile sau. Aš, kaip ir bet kuris kitas šalies gyventojas, ganėtinai kritiškai žiūriu į savo komandą.

Be abejo, žavėjausi rinktine 1988- iaisiais, kai jie tapo Europos čempionais. Tai buvo nuostabi komanda. Tačiau po to mūsų rinktinėje buvo visko: ir agresijos, ir konfliktų, ir kitų gėdingų dalykų.

Sutinku, kad rinktinės strateginis futbolas yra žavus. Tačiau žiūrint mūsų komandos žaidimą susidaro jausmas, kad žaidėjai prarado futbolo aistrą. Dirbama dėl pinigų, o polėkis žaisti tiesiog kažkur dingsta…

Tačiau jie praėjusiais metais žaidė pasaulio čempionato finale. Tai yra faktas, neleidžiantis sakyti, kad Olandų žaidimas prastėja.

Tai tiesa. Tačiau man tiesiog nebepatinka vaikinų požiūris. Norisi jų žaidime matyti daugiau širdies ir aistros. Jei jie turėtų tai – būtų laimėję ir finalą.

Ką pakeistum muzikos pramonėje, jeigu būtum dievas?

Nieko. Manau, kad kaltinti muzikos pramonę dėl kokių nors veiksmų ar faktų būtų akivaizdus silpnumo įrodymas. Pop muzikos rinka šiandien yra labiausiai permatomas ir skaidriausias dalykas, koks tik gali būti. Juk egzistuoja „Youtube„, „Myspace” ir kitos didžiosios interneto svetainės.

Jeigu tu parašai tikrai gerą „hito“ vertą dainą – ji yra tiesiog „pasmerkta“ tapti hitu.

Kaip pavyzdį galiu pateikti belgo „Gotye“ patirtį. Jis nėra nei muzikantas, nei su muzikos industrija susijęs žmogus, tačiau parašęs puikų kūrinį „Somebody That I Used To Know“, tapo žinomu visame pasaulyje (o šio singlo peržiūros internete siekė 9 milijonus).

Tai yra puikus įrodymas, kad muzika neturi taisyklių. „Gotye“ šį teiginį tik dar kartą pagrindė. Daina buvo puiki ir visi norėjo jos klausyti.

Na gerai, o jeigu paklausčiau kitaip: kas tave muzikos rinkoje liūdina?

Mane liūdina „bendro žmogaus“ egzistavimas (Aut. Past – angl. A common man). Manau, kad masinė ekstazė yra visiškas šlamštas.

Tačiau aš myliu žmones ir neabejoju žmogiškomis galiomis.

Žinoma, mane apima milžiniškas liūdesys, kai išgirstu Lady Gaga. Iškart puolu į depresiją. Bet taip įvyksta netgi ne dėl jos muzikos ar pačios muzikos rinkos. Man tiesiog velniškai gaila tų žmonių, kurie klausosi jos muzikos.

Jeigu tu Lady Gagos gerbėjas – aš labai atsiprašau (juokiasi).

Nejaugi tu tiki, kad aš būčiau prašęs tavo interviu, jeigu klausyčiausi Lady Gagos?

(Juokiasi). Visiškai atsakei į mano klausimą.

Taigi tie žmonės, kurie klausosi tokios muzikos ir ją perka, ko gero, mane liūdina labiausiai.

Kaip manai, ar yra „vaistų“ kurie pagydytų tokią visuomenę?

Manau, kad tokių vaistų nereikia. Šis procesas – viso pasaulio demokratizacijos dalis. Tai yra geras žingsnis, nes mes tikrai nenorime tironijos.

Tačiau muzikos demokratizacija į industriją atplukdė daug šūdo: didžioji populiariosios muzikos klausytojų turi sumautą skonį ir klauso bereikšmės muzikos.

Tačiau, kita vertus, net ir tai yra gerai, mat mes turime visas galimybes rinktis. Žinoma, rinkdamiesi vis tiek privalome susitaikyti su tuo, kad didžioji masės dalis bus ta kritinė terpė, kuri diktuos muzikos sąlygas.

Ką norėtum perduoti Lietuvai?

Pasakysiu paprastai: nebūkime pesimistai, viskas yra gerai, todėl tiesiog linksminkimės.