Gus Gus – šokių muzika ugnikalnių šešėliuose

2012-03-21S.

Kartą vienas mano bičiulis sako: „Žinai, turiu naują savo mėgstamiausią grupę – gusgus“. „Kokia, kokia? Kuskus?“ – pasitikslinu. „Ne, ne. Gus Gus! Nu ai, ten tokie iš Islandijos…“. Šis dviejų jaunų neva muzikos ekspertų pokalbis vyko apie 1998-uosius metus. Man tuo metu buvo 14 metų, mano pašnekovui 16, o mūsų (kasetiniuose) grotuvuose dažniausiai sukdavosi „Chemical Brothers“, „Daft Punk“, „Underworld“ ir kitos iš tikrųjų kietai besivadinančios grupės… Tiesa, dabar kaskart išgirdęs pavadinimą „Gus Gus“ su šypsena prisimenu tą paauglišką diskusiją, o ne taip seniai sužinojau, jog dėl grupės pavadinimo nebuvau jau toks naiviai netikslus.

Tiesą sakant, niekada nelaikiau savęs prisiekusiu šios grupės gerbėju skrupulingai sekančiu kiekvieną muzikinį ir ne tik kolektyvo žingsnį, tačiau nuo pat tos akimirkos kai išgirdau apie juos, pašėlę islandai mistiniu būdu vis atrasdavo šiek tiek vietos mano asmeniniame grojaraštyje, garsiakalbiuose ir ausinėse. Žinoma, pamatyti gyvą grupės pasirodymą mūsų šalyje progų tikrai buvo, tačiau tai įgyvendinti pavyko tik dabar.

Arena prieš koncertą (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Apniukęs, tačiau pavasarį pranašaujantis penktadienio vakaro Vilnius. Stabtelėjęs prie šviesoforo šalia Mindaugo tilto pamąsčiau, kad surinkti pilną areną grupei, kuri vos prieš pusmetį nemokamai koncertavo Vilniaus Katedros aikštėje, nemenkas uždavinys. Net žinant tai, kad tąkart publiką išretino kaip tik tuo metu vykusios krepšinio rungtynės, likę, pasirinkę muziką tautiečiai žemai nusilenkė šiems islandams, o mobiliaisiais telefonais filmuoti koncerto fragmentai internete iki šiol susilaukdavo aikčiojimų ir ilgesingų atodūsių iš ciklo „ech, na kaip tada buvo gerai“. Tokias mintis sustiprino apytuštė gatvelė arenos link, jokių eilių prie įėjimo ir labai malonus faktas, jog pavyko visai netoli surasti vietą automobiliui. Tikslumo vardan reikia paminėti, jog į koncerto vietą atvykau neįprastai anksti – likus pusvalandžiui iki oficialios pradžios. Žinant renginių lankytojų įprotį gurkšnoti pasiruošimą vakarėliui kur nors kitur, o apšildančių atlikėjų dėmesiu pernelyg nevarginti, ramios ir netriukšmingos Vilniaus Teatro arenos prieigos neatrodė tokios keistos. Viduje – taip pat dar gana ramu. Tyliai skamba muzika, sceną nutvieskę statiniai dekoratyviniai šviesų spinduliai, o už baro dirbantys žmonės viltingai laukia savo klientų.

Mis Sheep (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Tačiau palaipsniui viskas keičiasi ir neprabėgus nė 20 minučių koks trečdalis koncerto erdvės jau užpildyta. Nusileidus į arenos foje ir rūbinės patalpas ten sutinku dar antra tiek žmonių. Puikus laikas susipažinti su publika. Tiesa, bent dalis jos – kiek kitokia nei tikėjausi. Staigmena… Ne itin maloni. Taip, aplink sutinku labai daug smagių, gražių, pasipuošusių ir mielų, mandagių žmonių. Bet dar tiek pat yra tokių… Na tokių, kuriuos vadina įvairiais „šaltais“ žodeliais, o jie patys kitus dažnai pavaišina rusų kalbos nenormatyvinės leksikos perlais ir tardami žodį mėgsta paskutines raides pamiršt (čia ne tarmė ar tartis, čia gyvenimo būdas, pvz. „kas yr?“). Tarp jų kartais būna visai įdomių ir draugiškų personažų, bet čia labiau pastebėjau tokius, kuriems tinka apibūdinimas „be idėjos“.  Nors iš esmės tai nesvarbu. Renginio, grupės, muzikos kokybės ir mano vakaro tai niekaip neįtakoja. Tiesiog papildomų vakaro spalvų daugiau…

Laikrodis rodo 20:30, muzika nutyla, trumpam prigesinamos scenos šviesos ir pasigirsta pirmieji plojimai. Scenoje metų debiutantais lyg ir oficialiai pripažinti „GeraiGerai & Miss Sheep“. Tikėjausi tradicinio 30-45 minučių trukmės apšildančios grupės statusą turinčio kolektyvo pasirodymo. Tačiau kai jau pačioje pradžioje išgirdau keletą žinomesnių grupės kūrinių, tuo suabejojau ir pamaniau, jog „Gus Gus“ sceną užims labai greitai. Stipriai klydau. „GeraiGerai & Miss Sheep“ su dviem papildomais muzikantais grojo gerokai ilgiau nei valandą ir tai turbūt buvo vienintelis jų pasirodymo trūkumas. Menkas, nežymus, nereikšmingas trūkumas ir tik todėl, jog jaunai grupei išlaikyti dėmesį, dinamiką ir turėti pakankamai auditoriją šildančių kompozicijų nėra lengva. Ritmo mašinai padedantys gyvi mušamieji ir nepailstantis viską persmelkiantis bosas švelniai įsiliejo į Dovilės vokalą ir pono „Gerai Gerai“ elektroninius eksperimentus bei trimito pasažus (už jį dar vienas rimtas ryškus pliusas). Po galais, jie skamba kelis kartus geriau nei klausant albumo grotuve ar per radiją. Tikrai taip. Ir tai ne tik mano nuomonė. Nežinau, ar dėl to reikia nusilenkti grupės būgnininkui ir bosistui, o gal arenos garsistui, bet buvo labai gerai ir užtikrintai. Gal tai tiesiog lauktas, džiugus ir daug žadantis kokybiškos lietuviškos muzikos progresas?

"GeraiGerai & Miss Sheep" (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Atrodo, jog tokios mūsų šalies muzikos perspektyvos patinka ir publikai. Po grupės pasirodymo abipusiai dėkingumo ženklai skrieja vieni kitiems, o pagrindinė „Gerai Gerai & Mis Sheep“ vakaro užduotis įvykdyta su kaupu. Publika pasiruošusi pagrindiniam renginio įvykiui scenoje. Ir ji nekantrauja…

Arena susivienija į ritmingą ir balsingą skanduotę „gus-gus“, o ją nuspalvina mėlyni šviesų žybsniai scenos gilumoje.

Užkulisiuose jau matomi du siluetai, kurie netrukus užima savo vietas prie nemažo kiekio laidų ir aparatūros. Publika dar to nemato, tačiau būdamas prie pat scenos (foto technikos pilna kuprinė ant pečių suteikia akreditacijai savitų privalumų) jau iššifravau šešėliuose pasislėpusius grupės senbuvius Biggi Veira ir President Bongo. Ilgas kelių minučių gilus elektroninis intro beveik visiškoje tamsoje. Netrukus pasirodžius ir likusiems trims „Gus Gus“ nariams, publika dar labiau pagyvėja, o islandai jau pačioje koncerto pradžioje jai atsidėkoja neabejotinu pastarųjų metų savo hitu „Arabian Horse“.

"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Grupės vokalistas Högni Egilsson nenustygsta vietoje ir viso koncerto metu laisvą akimirką demonstruoja ne tik vokalinius, bet ir subtiliai mistinio šokio sugebėjimus. Šiek tiek santūresni „Gus Gus“ nariai Daníel Ágúst Haraldsson bei Earth preciziškai tiksliai keičiasi vokalinėmis partijomis ir atrodo, kad visa kompanija puikiai valdo publiką, jos nuotaiką ir emocijas savo ritmingomis kompozicijomis. Gal net kiek per tvarkingai ir ritmingai… Šmėsteli mintis, jog būtent dabar būtų puiki proga šiek tiek sulėtinti tempą ir išgirsti ką nors ne tokio klubinio ir ne tokio tamsaus. Rašau „tamsaus“ visomis prasmėmis. Pirmasis koncerto pusvalandis skendėjo tamsoje ir šešėliuose. Ir ne tik todėl, kad mano fotoaparatas dažnai tinkamai nesuprasdavo jam parinkto vaizdo. Iš tikrųjų buvo tamsu, o trijų scenos priekyje įsitaisiusių vokalistų veidus įžiūrėti buvo įmanoma tik retais šviesos blyksniais. Ir tai jokiu būdu ne priekaištas koncerto organizatoriams, šviesos režisieriui ar, pagaliau, mūsų šalies energetinės nepriklausomybės nebuvimui. Manau, kad taip tiesiog turėjo būt. Tokia ta islandų šokių muzika iš ugnikalnių šešėlių. Šiuos apsvarstymus nutraukia jau girdimas asmeninis favoritas „David“ ir vėl matau publikos aukštai keliamas rankas. Taip, prabilęs apie savo favoritą, nebuvau originalus…

"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Trumpas stabtelėjimas ir pasiūlymas išgirsti techno. Auditorija tai priima entuziastingai, taigi be didesnių užuolankų pradedama antroji koncerto dalis – dar energingesnė ir, reikia pripažinti, šiek tiek dinamiškesnė. Na, tikro, industrinio techno turbūt ten nebuvo, nes „Gus Gus“ niekada ir negrojo techno muzikos. Tačiau kokybiškos elektroninės muzikos ritmų tikrai netrūksta. Būtent šioje koncerto dalyje pričiupau save, jog nebekreipiu dėmesio į detales, nesistengiu atgaminti atskirų kūrinių ar jų fragmentų, o kartu su visa minia po truputį imu judėti į ritmą. Atrodo, jog gana ilgai užsitęsusią monotoniją islandai raižo skirtingais ritmų tempais ir išskirtinai daug laiko, lyginant su pirmąja koncerto dalimi, skirdami vokalinėms interpretacijoms. Beje, jos puikiai derėjo tiek tarpusavyje, tiek ir bendrame kontekste. Atmosfera po truputį kaista ir publika jau pasiruošusi finalui. O jis priklauso vienam pastarųjų metų grupės hitų – „Over“. Ilgas, galingai skambantis islandų paskutinio albumo perlas, kurio metu galutinai įsitikinu, kad koncertas tikrai vykęs, o susirinkusiems žmonėms jis pateisino visus lūkesčius.

Gus Gus (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Grupė dingsta užkulisių tamsoje, savaime suprantama tikėdamiesi sulaukti kvietimo sugrįžti. Kvietimas buvo. Nuoširdus ir tikras, tačiau nutiko kiek keistas dalykas – labai nemaža dalis publikos ėmė judėti link išėjimo lyg nestovėti eilėje prie rūbinės ir kuo greičiau palikti areną būtų šio vakaro tikslas… Bet turbūt tai buvo ta auditorijos dalis, apie kurią jau rašiau ir jie gyvena pagal savo susikurtas taisykles. „Gus Gus“ užkulisiuose užtrunka.

Pagaliau scenoje pasigirsta jau pačioje pradžioje girdėti intro garsai, minimalistinis apšvietimas lygiai toks kaip pirmosiomis minutėmis. Tačiau scenoje dabar tik vienintelis Biggi Veira, o netrukus pasirodęs jo kolega President Bongo užima vietą jau nebe prie garso įrangos, o mikrofono ir bando įrodyti, jog pagrindinis vokalistas dabar bus būtent jis. Dar po kelių minučių sugrįžta ir likusioji grupės dalis, o ilgaplaukis Högni Egilsson surengia mini spektakliuką neva juokdamasis iš kolegos vokalinių sugebėjimų. Publikai tai patinka, ji dėkoja gausiais plojimais ir priverčia pagaliau ryškiai užsidegusių prožektorių šviesoje islandus pagarbiai ir žemai nulenkti galvas. Viskas.

Ieškodamas kelio link išėjimo svarsčiau, kad koncertas buvo tikrai geras ir „Gus Gus“ mūsų šalyje turi tikrai stiprias pozicijas, tačiau kažkas buvo truputį ne taip… Ugnikalnių šalies šokių muzikos kolektyvas grojo tiksliai ir ritmingai tarsi po truputį pulsuojantis taikus ugnikalnis, tačiau to laukiamo išsiveržimo šiandien taip ir nebuvo. Be to, dabartinė jų programa bent man pasirodė kiek per daug klubinė. Bet tai kokybiška klubinė, šokių muzika ir jei visi mūsų šalies baltuose takeliuose paskendę „purefuturewhite“ renginių lankytojai bei David Guetta gerbėjai klausytų būtent tokios šokių muzikos – pasaulis (mano neabejotinai labai subjektyviu požiūriu) būtų teisingesnis. Ir dar –  norėjau pamatyti kitokius „Gus Gus“. Paprastesnius, tikresnius ir gal net pusiau akustinius. Kad jie tai irgi moka – šią savaitę jau įrodė pasaulines muzikinių video idėjas sėkmingai besiskolinantys ir Vilniaus temperatūrą vis matuojantys kolegos.

"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Pasistengiant būt objektyvesniu ir galvojant apie kokybę – muzikai, pasirodymui, garsui ir techniniam pasiruošimui aukščiausi balai. Ir atrodo, kad Lietuvoje tai po truputį jau tampa įprasta.  Lygiai taip, kaip įprasta yra jausti magišką ryšį su Islandija, šalimi svarbia mūsų istorijai, o „Gus Gus“ mūsų klubuose, arenose ir aikštėse matyti labai dažnai. Ir tuo tereikia džiaugtis.

Pilną portalo manoMUZIKA.lt renginio nuotraukų galeriją galite peržiūrėti paspaudę ČIA.

Išskirtinį portalo manoMUZIKA.lt pokalbį su vienu „Gus Gus“ įkūrėjų Biggi Veira rasite paspaudę ČIA.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>