Stevie Wonderis šiandieninėje Lietuvoje

Ko gero, visiškai natūralu, kad manoMUZIKA.lt – tai portalas apie muziką. Čia nerašome apie automobilius, keliones, IT, kitokias meno rūšis ir t.t. Netgi socialumo šiam, jau daugiau nei metus gyvuojančiam portalui, mes dar nesame suteikę. Galbūt skambės naiviai (tačiau tikrai ne ‘piariškai’), bet šis tekstas bus truputėli kitoks…Mažiau apie muziką ir daugiau apie problemą.

Net ir įvilkęs tekstą į savotišką socialumo rūbą, kartais apsiausiu ir muzikines kurpaites, nes muzika ir socialumas (bent jau šiuo klausimu) tikrai nėra per daug nutolę vienas nuo kito.

Truputėli apie save:

Esu jaunosios trisdešimtmečių kartos atstovas. ŠIek tiek pamačiau (ir pajutau) ką reiškia gyventi „prie sovieto“, tačiau (savo laimei) augau, brendau ir ‘subujojau’ nepriklausomoje Lietuvoje. Tikrai atsimenu laikus, kai reikėjo stovėti eilėje prie pieno ar mėsos, kai „džiovinti bananai iš Afrikos“ buvo didžiulis deficitas, o mobiliųjų telefonų egzistavimas negalėjo būti suvokiamas net ir giliausiame (labiausiai į fantazijas pažengusiame) sapne.

Tačiau net ir tada egzistavo muzika. Visus vienijantis ir visas įmanomas ribas naikinantis veiksnys, kuriam buvo visiškai nesvarbu kur tu gyveni – sovietų sąjungoje, Amerikoje, Japonijoje ar Naujojoje Papua Gvinėjoje. Kitaip tariant, svarbu buvo turinys, o ne forma… Kodėl tai rašau? Tuojau viską suprasite…

Stevie Wonderis

Mano šeimoje muzika visuomet buvo labai svarbi. Mano Tėtis turėjo nemažą plokštelių kolekciją, kuria labai didžiavosi ir kurios dėka įvyko pirmas mano sąlytis su muzika. Šalia senų gerų „The Beatles“, „Pink FLoyd’ų“ ir kitų panašaus pobūdžio atlikėjų dainų, Tėtis turėjo ir Stevie Wonderio plokštelę.  Neatsimenu kuris tai buvo albumas (berods 69-aisiais metais išleistas „My Cherie Amour“), tačiau pamatęs jo viršelį aš paklausiau savo Tėčio: „Tėti, o kodėl šio daininiko odos spalva juoda“? Regis kelerių metų vaikui, gyvenančiam nepriklausomybės neregėjusioje ir kitataučių nemačiusioje šalyje šis klausimas turėjo būti pakankamai logiškas…Tąkart Tėtis man papasakojo kas yra ne tik Stevie Wonderis, bet ir Jamesas Brownas, Ray’us Charlsas ir kiti visiškai tokie patys žmonės kaip mes.  Į mano klausimą buvo atsakyta su kaupu.

Jau po devyniasdešimtųjų, kartu su savo Tėčiu eidamas gedimino prospektu pamačiau pirmą juodaodį, sušukau: „Tėti, žiūrėk eina Stevie Wonderis“. Žinoma, Tėtis man papasakojo, kad tai – ne Stevie Wonderis, tačiau tai buvo paskutinis kartas mano gyvenime, kai šiuo klausimu iškilo kažkoks neaiškumas.

Nuo tos dienos, kai gedimino prospekte pamačiau „Stevie Wonderį“, praėjo kur kas daugiau nei dvidešimt metų. Per tą laiką pergyvenau nemažą muzikos evoliucijos laiką – mano fonoteka pildėsi šimtais kompaktininų diskų, kuriuos išleido ir Stevie Wonderis (taip taip, tas pats kultinis ritmenbliuzo Tėtis), ir „Boyz II Men“, ir R. Kelly, ir  (jau gerokai vėliau) „Bloc Party“, ir kiti (visiškai nepriklausomai nuo odos spalvos ar rasės) atlikėjai. Visą gyvenimą sirgau (ir vis dar sergu) už Olandijos futbolo rinktinę, kurioje (post Van Basteniškoje kartoje, mano mėgstamos generacijos pagrindiniais smuikais griežė Olandų kolonijose gimę tamsesnės odos futbolininkai). Šiandien mano vienas mėgstamiausių tenisininkų yra prancūzas Gaelis Monfilsas, kuris taipogi yra juodaodis.

Kodėl pasakoju apie save? Galbūt todėl, kad gyvenu globaliame pasaulyje, kuriame knygų, interneto, televizijos ir kitų informacinių priemonių pagalba, regis, neturėtų stebinti tie dalykai, kurie stebino mane – visai mažą (dar nesuvokiantį kas yra nepriklausomybė ir laisvė) berniuką.

…….

Page 1 of 2 | Next page