SBTRKT: niekad nesibaigsianti naktis
Mažoji Bruklino (Niujorkas, JAV) koncertų salė „Music Hall Of Williamsburg“ šį tykų pirmadienio vakarą yra apgaubta mistikos skraiste. Eilės prie įėjimo nėra, nors durys atsivėrė jau prieš pusvalandį, o tranki elektroninė muzika, aidinti iš už sienos, liudija, kad vakaras bus ilgas. Publika, besirenkanti į tokios muzikos renginius, paprastai nesiskubina patekti vidun kuo ankščiau, juk klubinis gyvenimas šiame mieste įsisiūbuoja tik laikrodžio rodyklei judant link vidurnakčio. Iki tol dar daug gražaus laiko, tad, užbėgdamas vakarui už akių, papasakosiu, kodėl esu čia.
SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)
Nesu didelis elektroninės muzikos žinovas, ir pagarbą, visų pirma, atiduodu pankrokui, bet tam tikri elektronikos prodiuseriai sugeba paglostyti mano „alternatyvščiko“ širdį. Aaronas Jerome, geriau žinomas kaip kaukėtasis muzikinis stebukladarys SBTRKT, – vienas jų. Pamatyti šio paslaptingojo atlikėjo pasirodymą užsimaniau vos pirmą kart išgirdęs jo debiutinį albumą, kuris mane sužavėjo svaiginančia, bet neįprastai ramia ir nevarginančia IDM, dubstep, garage ir funk stilių sinteze. Vos išgirdęs apie jo pasirodymą Niujorke pasiskubinau nusipirkti bilietą, tik šis vakaras – kiek kitoks nei tradiciniai SBTRKT koncertai. Šįvakar jis Brukline pasirodo ne kaip atlikėjas, o kaip didėjus, šokdinsiantis besirenkančią publiką ligi paskutinis reiveris nuvargęs iškris iš klumpių. Ne paslaptis, kad SBTRKT savo kūrybinį kelią pradėjo būtent nuo elektroninės muzikos įrašų sukiojimo įvairiuose Londono klubuose. Norinčių savo kailiu patirti, ką reiškia jo drebinama šokių aikštelė, yra daug, o vietos „Music Hall of Williamsburg“ – mažai, ir su bėgančiomis minutėmis jos lieka vis mažiau.
SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)
Publika renkasi neskubėdama, bet šokių aikštelėje jau šmėžuoja pirmosios švytinčios apyrankės. Scenoje, kur paprastai vyksta indie roko muzikos koncertai, susistatęs savo aparatūrą, plokšteles kol kas leidžia vietinis didėjus, kurio net pseudonimo nežinau, bet tai nesvarbu. Jo grojama gan nuobodi progresyvaus house muzika mane gana greitai pradeda erzinti ir aš patraukiu į rūsyje esantį barą atsigerti alaus ir pasidairyti į čionai susirinkusius žmones.
Užsisakęs bokalą „Brooklyn Lager“ greit įsitraukiu į pokalbį su prie baro laiką leidžiančia nedidele grupele – porą vyrukų ir panele. Kalbamės apie muziką, nes apie ką gi daugiau kalbėsi koncerte, ar ne? Su mergina greitai randu bendrą kalbą ir mes įsijautę pradedame aptarinėti „Mudhoney“, „The Melvins“ ir kitas panašias devinto dešimtmečio Sietlo grupes. Jai pokalbis vystosi sklandžiai, bet jos kikenantiems draugams su kiekviena prabėgančia minute vis sunkiau sekasi sudurti du konkrečius sakinius. „They‘re SO high,“ sako ji man, bet aš ir pats spėjau pastebėti blizgesį jos draugų akyse. Ne paslaptis, kad elektroninė scena nuo pat pradmenų neatsiejama nuo įvairiausios kilmės narkotikų, kuriuos it saldainius šlamščia daugelis entuziastų, o ši draugija – vieni jų. Bet neilgai trukus muzika viršuje nutyla ir mes apleidžiame barą vardan vienijančių dūžių. Scenoje – vakarą apšildantieji „Sepalcure“.
Page 1 of 3 | Next page