SBTRKT: niekad nesibaigsianti naktis

Mažoji Bruklino (Niujorkas, JAV) koncertų salė „Music Hall Of Williamsburg“ šį tykų pirmadienio vakarą yra apgaubta mistikos skraiste. Eilės prie įėjimo nėra, nors durys atsivėrė jau prieš pusvalandį, o tranki elektroninė muzika, aidinti iš už sienos, liudija, kad vakaras bus ilgas. Publika, besirenkanti į tokios muzikos renginius, paprastai nesiskubina patekti vidun kuo ankščiau, juk klubinis gyvenimas šiame mieste įsisiūbuoja tik laikrodžio rodyklei judant link vidurnakčio. Iki tol dar daug gražaus laiko, tad, užbėgdamas vakarui už akių, papasakosiu, kodėl esu čia.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Nesu didelis elektroninės muzikos žinovas, ir pagarbą, visų pirma, atiduodu pankrokui, bet tam tikri elektronikos prodiuseriai sugeba paglostyti mano „alternatyvščiko“ širdį. Aaronas Jerome, geriau žinomas kaip kaukėtasis muzikinis stebukladarys SBTRKT, – vienas jų. Pamatyti šio paslaptingojo atlikėjo pasirodymą užsimaniau vos pirmą kart išgirdęs jo debiutinį albumą, kuris mane sužavėjo svaiginančia, bet neįprastai ramia ir nevarginančia IDM, dubstep, garage ir funk stilių sinteze. Vos išgirdęs apie jo pasirodymą Niujorke pasiskubinau nusipirkti bilietą, tik šis vakaras – kiek kitoks nei tradiciniai SBTRKT koncertai. Šįvakar jis Brukline pasirodo ne kaip atlikėjas, o kaip didėjus, šokdinsiantis besirenkančią publiką ligi paskutinis reiveris nuvargęs iškris iš klumpių. Ne paslaptis, kad SBTRKT savo kūrybinį kelią pradėjo būtent nuo elektroninės muzikos įrašų sukiojimo įvairiuose Londono klubuose. Norinčių savo kailiu patirti, ką reiškia jo drebinama šokių aikštelė, yra daug, o vietos „Music Hall of Williamsburg“ – mažai, ir su bėgančiomis minutėmis jos lieka vis mažiau.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Publika renkasi neskubėdama, bet šokių aikštelėje jau šmėžuoja pirmosios švytinčios apyrankės. Scenoje, kur paprastai vyksta indie roko muzikos koncertai, susistatęs savo aparatūrą, plokšteles kol kas leidžia vietinis didėjus, kurio net pseudonimo nežinau, bet tai nesvarbu. Jo grojama gan nuobodi progresyvaus house muzika mane gana greitai pradeda erzinti ir aš patraukiu į rūsyje esantį barą atsigerti alaus ir pasidairyti į čionai susirinkusius žmones.

Užsisakęs bokalą „Brooklyn Lager“ greit įsitraukiu į pokalbį su prie baro laiką leidžiančia nedidele grupele – porą vyrukų ir panele. Kalbamės apie muziką, nes apie ką gi daugiau kalbėsi koncerte, ar ne? Su mergina greitai randu bendrą kalbą ir mes įsijautę pradedame aptarinėti „Mudhoney“, „The Melvins“ ir kitas panašias devinto dešimtmečio Sietlo grupes. Jai pokalbis vystosi sklandžiai, bet jos kikenantiems draugams su kiekviena prabėgančia minute vis sunkiau sekasi sudurti du konkrečius sakinius. „They‘re SO high,“ sako ji man, bet aš ir pats spėjau pastebėti blizgesį jos draugų akyse. Ne paslaptis, kad elektroninė scena nuo pat pradmenų neatsiejama nuo įvairiausios kilmės narkotikų, kuriuos it saldainius šlamščia daugelis entuziastų, o ši draugija – vieni jų. Bet neilgai trukus muzika viršuje nutyla ir mes apleidžiame barą vardan vienijančių dūžių. Scenoje – vakarą apšildantieji „Sepalcure“.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Bruklino elektronikos prodiuserių ir didžėjų duetas „Sepalcure“ kaip ir vakaro kaltininkas yra išleidęs tik vienui vieną albumą,  nors nei vienas, nei kitas „Sepalcure“ narys nėra naujokas elektroninėje scenoje. Šis duetas – tai Praveenas Sharmas ir Travisas Stewartas (pastarasis – jau kuris laikas žinomas dubstepo scenoje kaip „Machine Drum“). „Sepalcure“ – šių dviejų prodiuserių kūrybos vaisius, apjungiantis IDM ir dubstep stilius. Ištisą valandą šokdindami tankėjančią publiką projektas „Sepalcure“ groja didžiąją dalį savo albumo, paskanindami jau girdėtus kūrinius turtingesniais garsais. Palinkę prie mikšerinių pultų bei klaviatūros jie abu išvaizda labiau primena į kompiuterinius žaidimus įsitraukusius moksliukus, bet taip sakydamas jokiu būdu nenoriu jų nuvertinti. Pusilgius plaukus ir „nerdiškus“ akinius atperka profesionaliai atliekama muzika, kuria mėgaujasi šokėjai. Kūriniai pulsuoja vidutiniu tempu, kartais primenančiu „Burial“ eksperimentus, o pritemdytos šviesos kvepia intymumu.

Kad „Sepalcure“ pasirodymas artėja link pabaigos pajuntu iš greitėjančio ritmo. Tarsi širdies dūžiai nubėgus maratoną jis plaka vis greičiau ir greičiau. Paskutiniojo „Sepalcure“ seto kūrinio „The One“ metu virš šokių aikštelės nuskrieja pirmoji lazerių šviesos banga, o į sceną staiga įšoka liesas, medinę kaukę virvine barzda dėvintis individas. Šokių aikštelė pratrūksta plojimais, o rankos kyla į viršų.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Ponios ir ponai, scenoje „SBTRKT“!

Iš kolonėlių pasipila „Radiohead“ kūrinio „Lotus Flower“ versija, kurią remiksavo pats „SBTRKT“. Su pasimėgavimu stebiu žmonių reakcijas. Daugelis dainuoja kartu su Thomo Yorke balsu, kiti stoviniuoja salės pakraščiuose ir užsimerkę linguoja į taktą.

Na, o šokių aikštelėje – chaosas! Jau gerokai įsismarkavę reiveriai mojuoja švytinčiomis apyrankių vaivorykštėmis papuoštomis rankomis, o jų žibančios akutės spindi ekstaze. „SBTRKT“ „Lotus Flower“ netrukus iškeičia į savo paties kūrinį „Hold On“, o jį į dar negirdėtą, remiksuotą „Look At Stars“ versiją.

Šis vakaras – laukinis! Lazeriai aidinčio ritmo įkandin skrodžia tamsą virš šokančiųjų galvų, o „SBTRKT“ keičia kūrinius vieną po kito ir lepina publiką savo pamėgtais senais ir naujais įrašais. Tarsi lošėjas, žeriantis ant stalo kauliukus, jis žeria savo kūrybą įtakojusias melodijas ir semplus – šio vakaro garso takelį jis parinkęs ypač kruopščiai. Viso jo groto setlisto, deja, neišvardinsiu, ne tik dėl to, kad nesu didelis elektroninės muzikos žinovas, bet ir dėl to, kad visą vakarą leistų įrašų įvairovė ir nei minutei atokvėpio neduodantis ritmo greitis visiškai aptemdė protą. Bet girdėjau daug ankščiau girdėtų kūrinių. Tikrai pamenu, kad tarp pačio „SBTRKT“ kurtos muzikos ir jos improvizacijų skambėjo „Skream“ ir „Benga“, „The Prodigy“ nuotrupos, Bob Marley bei Jameso Blake remiksai, „Digital Mystikz“, ir „Daft Punk“, bet visko atsiminti tiesiog neįmanoma. Minutė keičia minutę, o „SBTRKT“ keičia įrašus. Laikas bėga, minia tampa vientisu organizmu, pulsuojančiu gyvybe.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Laikrodžio rodyklė jau tolsta nuo pirmos valandos nakties. Šokių aikštelėje – vien ištvermingiausieji. Tie, kurie šokdami palūžo, susirinkę salės pakraščiuose susidomėję stebi pasirodymo pabaigą iliustruojančias šviesas ir gurkšnoja alų arba vandenį, arba energetinius gėrimus, priklausomai nuo to, kuo šiąnakt svaiginosi. Aš – tarp jų, sriūbčioju alų iš plastikinio bokalo ir it užburtas klausausi virš minios skriejančių vibracijų. „SBTRKT“ pradingsta taip pat netikėtai, kaip atsirado, o pasibaigus gėrimui nutyla ir muzika. „Music Hall of Williamsburg“ grindys, kur pažvelgsi, nusėtos tokiais plastikiniais bokalais kaip šis mano rankoje. Metu tuščią tarą į šiukšlių dėžę, mat valytojai ir taip turės daug darbo, ir kartu su prakaituota minia judu link išėjimo. Vėsus nakties vėjas atgaivina, o galvoje dar ilgai skambės nenutylantys dūžiai, aidintys į nebūtį kaip ir ši naktis, kuri, rodos, niekados nesibaigs.

Komentaras apie “SBTRKT: niekad nesibaigsianti naktis

  1. Greate post. Keep posting such kind of info on your blog.
    Im really impressed by it.
    Thanks for sharing your thoughts about aaron jerome. Regards

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *