Žinia, kad iš Melburno kilęs gatvės muzikantas „Dub FX“ surengs du pasirodymus Niujorke, praeitą savaitę Facebooku pasklido tarsi internetinis virusas. Išankstiniai bilietai į pasirodymą klube „The Westway“ buvo gana greitai išgraibstyti, bet dienos metu niujorkiečiams buvo pažadėtas dar vienas „slaptas, nemokamas koncertas kažkur gatvėje“. „Daugiau informacijos netrukus,“ internete skelbė paties „Dub FX“ rašyta žinutė.

Tiems, kam dubstep, reggae ir hip-hop stiliai nėra svetimi, Benjaminas Stanfordas (toks yra tikrasis „Dub FX“ vardas) tikriausiai irgi puikiai pažįstamas. Šis vaikinas kuria netradicinę, įdomią ir itin pozityvią muziką instrumentuotėms naudodamas vien savo paties balsą, manipuliuojamą ‚lūperiais‘, ‚reverberiais‘ ir ‚vokoderiais‘– keletu paprastų techninių triukų. Puikus beatboxeris, mc ir vokalistas, nuolat lydimas savo merginos „Flower Fairy“, keliauja po pasaulį ir koncertuoja įvairių miestų gatvėse, parkuose bei klubuose. Nėra jokio tarpininko tarp jo, muzikanto, ir klausytojų, tad nesimaudo jis nei piniguose, nei šlovėje. Nepaisant to, žinios apie magiškus jo sugebėjimus pačios sklinda socialinio bendravimo tinklapiais iš vieno klausytojo lūpų (ir ausų) į kitas. Manau, kad Facebooke perskaičius apie „slaptą koncertą kažkur gatvėje“ ne vienam Niujorko melomanui sukirbėjo širdis. Šiek tiek keista, kad aplankęs tiek daug įvairių pasaulio kampelių (ir net tris kartus viešėjęs Lietuvoje!) „Dub FX“ dar nei karto nėra koncertavęs čia, Laisvės Statulos šėšėlyje.

Galiausiai vakar vakare paaiškėjo, kad jam‘as įvyks Tompkins Square parke antrą valandą dienos, ir tai mane nuoširdžiai pradžiugino. Negalėjau įsivaizduoti geresnės vietos šiam taip ilgai lauktam renginiui.

Eidamas St. Marks gatve, vedančia Alphabet City rajono link, žibančias iliuzijas apie Amerikietišką Svajonę palieku toli užnugaryje. Alphabet City – tai ne buržujiškasis Brodvėjus. Čia – graffiti tag‘ais išdabintos namų sienos ir ant laiptelių rūkantys vietiniai nuobodžiaujančiais veidais. Tompkins Square parkas šiai miesto daliai yra tarsi „centrinis įėjimas“. Kadaise garsėjęs narkomanija šis parkas ir šiandien nėra itin saugus. Ypač naktimis… Tamsai apgaubus miestą ši vieta tampa namais įvairaus plauko tipažams, o pakrūmėse kartais gali aptikti ir vieną kitą benamį, besiglaudžiantį nuo šalčio. Kaip ten bebūtų, tokia urbanistinė aplinka, mano manymu, idealiai tinka šio gatvės muzikanto pasirodymui. Kad ši pavasariška diena bus ypatinga, pajuntu vos įžengęs į parko teritoriją. Oras puikus, o spiginanti saulė kužda pranašystes apie pirmąjį šių metų įdegį. Iki pasirodymo dar likęs visas pusvalandis. Muzikos nesigirdi, tik gatvės darbininkai triukšmauja kaži ko ieškodami po šaligatvio plytelėmis. Paties „Dub FX“ dar nėra, bet nemaža dalis pievutėje besišildančių žmonių akivaizdžiai yra čia dėl tos pačios priežasties kaip ir aš.

Lydimas „Flower Fairy“, reperio „CAde“, bei dar keleto bendražygių, „Dub FX“ Tompkins Square parke pasirodo pora minučių po antros. Jis nešinas dideliu krepšiu, talpinančiu jo arsenalą. Šią nedidelę žmonių grupelę tuoj pat pasitinka šypsenos, draugiški mostai ir rankų paspaudimai.

„Kur man įsikurti? Gal tiesiai pievelėje?” – klausia „Dub FX“ besirenkančios publikos. „Ne, ne, geriau čia”, – pirštais rodo šie į parko viduryje esančią betoninę aikštelę. „Jūs teisūs, – pritaria atlikėjas, – čia patogiau ir vietos visiems bus daugiau.” Jam pradėjus montuoti kelionėse po pasaulį gerokai išpurvintą garso techniką, jį apspinta įsikarščiavę gerbėjai, ir jam tenka net pora kartų mandagiai prašyti, kad šie pasitrauktų kiek atokiau ir duotų daugiau erdvės pasiruošti.

Prieš pat kelionę į Niujorką „Dub FX“ gavo oficialų miesto savivaldybės leidimą „triukšmauti”, tad visi susirinkusieji vienareikšmiškai tikisi didelio garso. Lūkesčius padvigubina ant „ratukų” į parką atvežami koncertiniai monitoriai ir didžiulis stiprintuvas.

Kol „Dub FX“ ruošiasi, aplink spiečiasi pati įvairiausia publika.

„Wow, – sako jis, – paprastai kai aš pradedu savo pasirodymus – niekas manęs nesiklauso ir reikia iš kailio nertis norint savo muzika pritraukti žmones, o šiandien čia susirinko visa minia! Jaučiuosi pagerbtas ir ačiū jums visiems. Tik leiskite man šį bei tą išbandyti ir dar kart įsitikinti, kad visas šis jam‘as įsirašinėja mano kompiuteryje, o tada duosim garo.“ Jam junginėjant laidus iš kažkur netoliese pastatytos transporto priemonės atnešamos kelios dėžės prekių. Jose – marškinėliai su atlikėjo logotipu bei kompaktiniai diskai. „Turime dideles krūvas neparduotų marškinėlių iš 2012-ųjų turo.“ – paskelbia Dub FX. – „Mums būtų gėda imti pinigus už senus daiktus, o marškinėlių turime daug daugiau nei čia susirinko žmonių, todėl kiekvienas norintis nemokamai gaus po vieną, ar du. Jie – jūsų. Dalinkitės!”

Su tais žodžiais iš rankų į rankas pasipila mėlynos ir purpurinės ‘maikutės’, o „Dub FX“, baigęs ruoštis, pradeda groti. Tik tam, kad apibūdinti tai, ką jis daro, žodis „groti” ne itin tinka.

Pasirodymas prasideda pakankamai santūriai, bet gana greitai įgauna jėgos. Pirmiausia „Dub FX“ truputuką paimprovizuoja, o tada, pasikvietės į  pagalbą „Flower Fairy“, jis kartu su ja atlieka „Gingerbread Man“ bei „Beautiful Inside My Mind“. Publika, išgirdusi gerai pažystamus garsus, pratrūksta plojimais, švilpimais ir kaip mat pradeda patys aktyviai dalyvauti procese.

Neilgai trukus ritmas apsunksta.

Suskamba griežtesnė „Dub FX“ kūrybos pusė – tai dainos „Step On My Trip“, „Under A Tree“, „I Never Made It“, „Free My Soul“, bei keletas visiškai naujų ir negirdėtų kūrinių. Kaip ir buvo galima tikėtis, šie kūriniai – gausūs improvizacijų ir neretai dar sudėtingesni, nei girdėtuose įrašuose.

„Gal pasikvieskime ant scenos keletą iš šitų vietinių reperių, a? Ką manote?“

Plojimai reiškia pritarimą ir trys vietinės reikšmės MC – „Nova Black“, „The Prophet“ ir „MCBC“ – spjaudydamiesi deda keletą puikių žodinių aranžuočių. Jas papildo ir pats „Dub FX“, trimis balsais taškydamas savus posmus – tiek improvizuotus, tiek ir ankščiau girdėtus albume „Live In The Street“. Prie šėlsmo prisideda „CAde“ freestyle‘indamas apie saulėtą dieną ir taiką tarp mūsų visų, reperis pseudonimu „Everyman“, keletas panelių vokalisčių, ir praktiškai visi, kas nori ir turi širdyje bent kiek ugnies. Jam‘ą paaštrina ir kartu pagroti norą pareiškęs trimitininkas, kurio atliekamas soluotes „Dub FX“ sėkmingai įpainioja į savąją garso maišalynę. Jis nešykšti nei ritmo, nei lyrikos, nei prakaito ir dovanoja save visiems susirinkusiems po lygiai.

Aš Benjamino Stanfordo muzika pirmą kartą susižavėjau 2009-aisiais „Youtube“ tinklapyje netikėtai užtikęs kažkieno išmaniuoju telefonu nufilmuotą eilinį jo pasirodymą Amsterdamo gatvėje. Net aštuonias minutes trukusi dainos „Rude Boy“ improvizacija anąkart paliko mane apmirusį iš nuostabos. Negalėjau patikėti, kad man taip patinkančius garsus skleidžia vienui vienas vyrukas, visą savo sielą įdedantis į tai, ką daro. Jam grojant sklinda ne tik muzika, bet ir joje slypinti nevaldoma, velniškai nuoširdi energija. Tą energiją gali pačiupinėti pirštais! Rodos, kad net aklas ir kurčias negalėtų likti jai abejingas.

Jau beveik dvi valandas trunkantis koncertas šiek tiek aprimsta, ir Benjaminas gurkšteli kokoso vandens iš vieno ant stiprintuvo sustatytų kartoninių pakelių. Atsitiktinumo dėka šiandien dėviu grupės „Sublime“ marškinėlius ir jo akys užkliūna už jų.

– Ei tu, su „Sublime“ maike! Ar būsi šįvakar mano vakarėlyje? – klausia jis manęs.

– Būsiu! – atsakau aš.

– Na, tuomet turiu šiek tiek ‚raimų‘ specialiai tau. Tik būtinai būk!

Dar kartą jį užtikrinu, kad koncerto praleisti neketinu.

„Puiku, brol“, – sako jis, – „o dabar man reikia sugalvoti jums kažką negirdėto…“

Mano savimeilė paglostyta.

Ne paslaptis, kad „Dub FX“ mėgsta į savo setlist‘us kartkartėm įpinti ir savaip atliekamų kitų atlikėjų dainų. Kiek pamastęs jis netikėtai atlieka „Oasis“ dainos „Wonderwall“ interpretaciją, kurios metu jau kurį laiką parke tvyrojęs kažkieno paslapčiomis rūkomos marihuanos kvapas pastebimai paaštrėja.

Nors koncertas trunka išties ilgai, dauguma „Dub FX“ kūrinių lieka nenuskambėję. Viršų čia ima nuoširdus, laukinis šėlsmas. „Reikia šį bei tą pasilikti vakarui, – juokiasi jis, – juk negaliu jums kartoti tos pačios programos“.

Apsidairau aplink ir vis dar negaliu patikėti, jog esu čia. Čia, po atviru dangumi, šiltą pavasario dieną, apsuptas žavingai besišypsančių žmonių, nuoširdžiai linguojančių į taktą. Atokiau pievelėje būrelis reiverių suka poi ir lankus, kažkas užsimerkęs šoka, kiti šiaip tiesiog linksminasi, kaip kas išmano. Niekad vietoje nenustygstanti „Flower Fairy“ nardo minioje pardavinėdama kompaktinius diskus ir dalindama visiems norintiems apkabinimus ir gerus žodžius. Ateina netgi pora vietinių bomželių pasižiūrėti, kas čia jiems neduoda išsimiegoti. Šokiui neatsispiria ir jie.

Bet tam, kad muzika vėl prasidėtų, ji turi kažkada nutilti, ir atgrojęs keturiom dešimtim minučių ilgesnį pasirodymą, nei buvo leista ar planuota, „Dub FX“ yra priverstas trumpam su visais atsisveikinti.

„Atleiskite, – sako jis, – bet šie monitoriai yra išnuomoti tik iki keturių, o dabar jau be penkiolikos penkios. Tuoj iš manęs ją pasiims teisėti savininkai, bet ateikite šįvakar į „The Westway“! Bus gera visus jus ten pamatyti. O dabar noriu visiems norintiems paspausti ranką ir nusifotkinti kartu, bet turiu susitvarkyti savo šmutkes. Duokite man keletą minučių – ir aš būsiu jūsų! Ok?”

Norėčiau jį pašnekinti, bet tokių norinčių ne vienas ir ne du, tad nusprendžiu ir taip visą širdį atidavusiam muzikantui į akis nelįsti ir keliauju tvarkyti nebaigtų reikalų. Saulė juk dar nenusileido.

Vakare laukia fiesta.

 

***

Ta Greenwich Village rajono dalis, kurios atokia gatvele žingsniuoju aš – ne ką prašmatmesnė nei Tompkins Square parkas. Tamsūs tuščių gatvelių šaligatviai veda baugių garažų link, tik prie čia įsikūrusio nedidelio klubo – sujudimas. Prie įėjimo jau išsirikiavusios dvi eilės. Vienoje – bilietų savininkai, o kitoje – tie, kurie nepasirūpino iš anksto.

Klubui atvėrus duris dešimtą valandą vakaro abi eilės pajuda į priekį ir neužilgo susigrūda viduje.

Šokių aikštelėje vietos nedaug, o scenoje – chaosas.

Garsiai kala kažkoks neįdomus, ausų būgnelius užgulantis hip-hop’as, o ritmą perrėkti vienas per kitą bando būrelis reperių man negirdėtais pseudonimais.

Klubas nedidelis, bet mano žiniomis vidun sutilpo visi norintys čia būti. Žmonių susirinko ne taip jau ir daug, bet atsižvelgiant į tai, kad „Dub FX“ nėra pasaulinė žvaigždė – publika gausi. Laisva vieta nepaliauja tirpti. Šmėžuoja ir vienas kitas veidas, matytas šiandien parke. Publika nusiteikusi draugiškai, bet gurkšnodami alų daugelis aplinkinių kalbasi apie ne itin vykusius apšildytojus. Šio vakaro introdukcijai, mano manymu būtų labiau tikęs koks nors neįpareigojantis dubstep‘o miksas, o ne šie, sceną visu svoriu užgulę rėksiai, bet neilgai trukus triukšmadariai pasišalina pažadėję „Dub FX“ pasirodymą už dvidešimties minučių. Vos jiems pradingus scenos pakraštyje sušmėžuoja „Flower Fairy“, o klubo darbininkai ant scenos išneša „Dub FX“ aparatūrą.

Viens, du, trys ir „Dub FX“ jau scenoje!

Kaip ir buvo galima tikėtis, jis pažeria krūvą šiandien parke neskambėjusių dainų. Išgirstame „Sooth Your Pain“, „Society Gates“, „Intentions“, „Flow“, „Wandering Love“ ir daugelį kitų. Scenoje pasirodžius „CAde“ suskamba „Step On My Trip“ – šįkart vėlgi kitaip aranžuota – o po trumpos pauzės išgirstame ir „Love Someone“, kurią minia sutinka su aiškiai išreikštu entuziazmu. Didžiausios albumo „Everythink‘s a Ripple“ pažibos šiąnakt sunkesnės ir sudėtingesnės nei albume. Jos tarsi užgimsta iš naujo, bet nepaisant kūrinių sudėtingumo pasirodymas daug tvarkingesnis ir mažiau chaotiškas nei Tompkins Square parko beprotybė. Apšvietimas minimalus, bet jo nelabai ir nereikia, o garso „The Westway“ išties nepagailėjo.

Šis koncertas – tarsi antroji „Dub FX“ vizitinės kortelės pusė. Labai džiaugiuosi turėdamas galimybę pamatyti, pajusti, ir palyginti du skirtingus šio atlikėjo amplua – gatvės muzikanto bei klubinio artisto. Ir vienoje, ir kitoje rolėje tiek jis, tiek ir jam nuolat talkinanti „Flower Fairy“ jaučiasi kuo puikiausiai.

Dienos matu man duotą pažadą Benjaminas taipogi ištesi. Šio vakaro koveriu tampa grupės „Sublime“ daina „What I Got“, primenanti klausytojams apie meilę vienas kitam. Dar išgirstame „Made“, „Love Me Or Not“ (kurios laukiau visą šią dieną!), „Rude Boy“ nuotrupas, „Supernova Pilots“ ir keletą kitų, o bisui „Dub FX“ sugrįžta net du kartus! Nei jo, nei „Flower Fairy“ publika niekaip nenori paleisti, bet pabaiga ateina neišvengiamai.

Pasirodymas pasibaigia per greitai, bet juk negaliu tikėtis, kad ši naktis tesis amžinai. Laikrodžio rodyklė rodo keletą minučių po dviejų. Lygiai prieš dvylika valandų prasidėjo šis „Dub FX“ maratonas. Važiuodamas taksi namo dar kartą pasidžiaugiu ką tik prabėgusia tokia nepaprasta pavasario diena, kurią atminsiu ilgai. Ilgiau, nei nesuplyšę išlaikys parke dovanų gauti marškinėliai. Nežinau, kada vėl turėsiu progos gyvai pasiklausyti šio nuoširdaus muzikinio stebukladario ir jį lydinčios merginos, bet tikiuosi, kad ne kartą susitiksime viename ar kitame pasaulio krašte. Jei maniau esantis jų gerbėjas anksčiau, tai šiąnakt jaučiu dar didesnę meilę ir pagarbą tam, ką jie daro. Gražu žiūrėti, kaip „Dub FX“ spontaniškai kuriama muzika sujungia skirtingų stilių ir pažiūrų žmones, juos išjudina ir priverčia vienas kitam nusišypsoti. Tikiuosi, kad jis niekada nesustos ir neš šį deglą per kitų pasaulio sostinių gatves bei parkus tol, kol vien muzikos ir nuoširdumo dėka pralenks dirbtinai prodiuserių sukurtas muziką žu(lug)dančias lėles.