Michael Kiwanuka: Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą

Nuotr. atlikėjo archyvo

Jeigu kas nors pasakytų, kad Michaelo Kiwanukos gyvenimas buvo rožėmis klotas – tai būtų netiesa. Neiškentę Ugandos diktatoriaus rėžimo Michaelo tėvai buvo priversti bėgti iš savo šalies ir taip su šeima atsidūrė kosmopolitiniame Londone. Tačiau net ir tai talentingajam atlikėjui nebuvo kliūtis. Mokyklą Michaelas dar 2005 metais baigė aukščiausiais įvertinimais, o jo muzikinį talentą netruko pastebėti ir industrijos atstovai.

Pernai kovą muzikos parduotuves pasiekė Kiwanukos diskas „Home Again“. Tiesiai į melomanų sielas pataikiusi nuoširdi ir nepretenzinga akustinė soul muzika ne vienam lyrikui tapo metų muzikiniu kelrodžiu, todėl ne veltui  Kiwanukos debiutas buvo pažymėtas išskirtinumu: diskas pasiekė UK TOP 40 penketuką, buvo nominuotas „Mercury“ apdovanojimui, o pats muzikantas tapo BBC Sound  of 2012 laimėtoju.

Bėglio iš Ugandos žvaigždė, regis, sėkmnigai sužibo ir Anglijos muzikos žvaigždyne. Muzikos kritikai jo kūrybai iki šiol negaili gerų žodžių, o melomanai Kiwanuką lygina su tokiais muzikos istorijos talentais, kaip Marvin Gaye, Bill Withers ar Van Morrison.

Po dvejų savaičių Michaelo Kiwanukos gerbėjai iš Baltijos šalių turės progą švęsti: XXI amžiaus Ugandos dainius savo pasirodymą surengs Latvijoje vykstančiame festivalyje „Positivus„. Pats muzikantas prisipažino šio koncerto labai laukiantis ne tik dėl to, kad niekada nebuvo Latvijoje, Lietuvoje ar Estijoje, bet ir dėl to, kad visiškai nežino ko galima tikėtis iš…Baltijos brolių publikos.

Tad šįkart – išskirtinis trumpas manoMUZIKOS pokalbis su šiaurės Londono atlikėju Michaelu Kiwanuka. Apie muziką, kūrybą ir… paskutinę gyvenimo dieną.

Sveikas Michaelai, kelintą interviu jau šiandien duodi?

Tau pasisekė, nes tu – pirmasis eilėje. Po tavęs turiu dar keletą (šypsosi)

Tuomet būsiu solidarus ir pasistengsiu per daug tavęs neklausinėti.

(juokiasi). Pirmas visada laimi, todėl aš visas – Lietuvos.

Smagu girdėti. Papasakok kuo šiandien gyveni?

Gyvenu, kaip visada, muzika. Praėjusį savaitgalį grojau „Glastonbury” festivalyje, o tai – mano senos svajonės išsipildymas. Buvo puikus oras, nuostabi publika, nereali nuotaika ir neįtikėtinas jausmas.

Taip pat turėjau progos klausytis kitų atlikėjų pasirodymų. Labai patiko „Mumford And Sons” ir Laura Mvula. Žodžiu, savaitgalį praleidau tikrai neprastai.

Jau netrukus lankysies didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus”. Ar teko apie jį ką nors girdėti?

Tiesą sakant, žinau, kad toks festivalis egzistuoja, tačiau šiame taške mano žinojimas ir užsibaigia. Nežinau nei kas jame gros, nei kokie žmonės mūsų koncerto klausysis. Todėl labai laukiu savo pasirodymo jame ir nekantrauju pamatyti Baltijos šalių melomanus.

Išleidęs debiutinį (ir kol kas vienintelį albumą) „Home Again” nuolat keliauji. Ar užtenka laiko naujai kūrybai?

Negaliu sakyti, kad laiko turiu daug, tačiau kūryba mane lydi nuolat. Labai norėčiau, kad kitais metais pilnas įrašas atsidurtų parduotuvėse, tačiau galvos dėl to tikrai nedėčiau. Nemoku „kepti” dainų. Kūrybinis procesas – tai ilgas ir sudėtingas kelias. Įsivaizduok, kol kas netgi neturiu albumo skambėjimo vizijos… Žinau tik tiek, kad jame bus šiek tiek daugiau gitarų, tačiau bendros visumos dar, toli gražu, nematau.

Nori pasakyti, kad iki kitų metų nesulauksime nė vienos muzikinės naujienos iš Michaelo Kiwanukos?

Labai jau tu mane spaudi (juokiasi). Gerai, prisipažinsiu: rugsėjį ketinu išleisti mini albumą (EP), bet kol kas tai – tik ketinimai. Turiu įrašęs keletą naujų kūrinių ir galbūt jie rudenį išvys dienos šviesą.

Tavo pernai išleisto debiutinio albumo sėkmės gali pavydėti praktiškai kiekvienas pradedantysis muzikantas. „Home Again” pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topo penketuką, diskas buvo nominuotas „Mercury” prizui laimėti, o rubrikoje “BBC Sound of 2012” tapai nugalėtoju. Ar gali debiutas būti dar sėkmingesnis?

Esu patenkintas savo debiuto sėkme. Visgi kuriu labai tvirtas šaknis turinčioje muzikinėje rinkoje, kur atrasti savo vietą tikrai nėra lengva. Tačiau nekeliu sau klausimo ar galėjo būti geriau. Visada klausiu savęs kurlink aš eisiu rytoj, kokie yra mano ateities tikslai. Ir žinai, keisčiausia yra tai, kad visada savyje randu tą patį atsakymą: mano vienintelė ambicija – muzika. Noriu ją kurti, atlikti ir noriu, kad ji rastų vietą klausytojų širdyje. Noriu, kad mano muzika perteiktų emociją ir kažką reikštų ne tik man, bet ir kitiems. Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą. Kaskart aš iš savęs reikalauju vis gražesnio, kokybiškesnio ir geresnio kūrinio.

Ar apdovanojimai tau ką nors reiškia?

Tai sudėtingas klausimas. Galėčiau į jį atsakyti klausimu “kurie apdovanojimai?”. Galbūt jie ir prideda populiarumo, tačiau tai nėra įvertinimas. Didžiausias įvertinimas muzikantui – tai žmonės, ateinantys į jo koncertą. Apdovanojimas – gražus daiktas, tačiau didžiausia dovana kūrėjui – tai matyti ir jausti, kad jo muzika pasiekia žmones. Deja, bet apdovanojimai dažniausiai to neįrodo. Žmonės leidžia muzikai gyventi. O tai svarbiau už bet kokį apdovanojimą.

Kaip apibūdintum savo muzikos klausytoją?

Dar vienas sunkus klausimas (šypsosi). Tikrai nežinau. Sakyčiau, kad tai žmogus, besidomintis muzika, vaikštantis į koncertus ir vis dar perkantis albumus. Skirtingo amžiaus, skirtingos lyties, skirtingų tautybių ar rasių. Mano publika – labai įvairi, netelpanti į jokius rėmus.

Esi lyginamas su galybe nuostabių atlikėjų pradedant Bill Withersu ir Marvinu Gaye ir baigiant tokiais legendiniais šiandienos muzikantais kaip Van Morrisonas. Kaip tau atrodo, ar būti lyginamam su tokiais muzikos genijais yra gerai?

Net neįsivaizduoju. Manau, kad yra labai svarbu atrasti savo unikalų garsą. Geriausia – tiesiog būti išskirtiniu muzikoje. Žinoma, kartais smagu būti lyginamam su tokiais talentais, bet muzikoje reikia būti savimi. Mano muzika – soul ir folk žanrų mišinys. Tikiuosi, kad joje aš savo vietą atradau arba bent jau pradedu atrasti.

Kas tau padarė didžiausią įtaką?

(mąsto). Geras klausimas, tačiau tai – nuolat besikeičiantys muzikantai. Jei būtinai reikia įvardinti, sakyčiau, jog Marvin Gaye ir Neil Young. Žinoma, yra daug atlikėjų, be kurių mano muzika nebūtų tokia, kokia ji yra, tačiau jei jau privalau įvardinti keletą – rinkčiausi būtent šiuos du. Kita vertus yra nemažai šiandienos atlikėjų, kuriais žaviuosi ir su kuriais mielai sukurčiau ką nors gražaus. Kad ir „Alabama Shakes” vokalistė Brittany Howard.

Pokalbio pradžioje minėjai, kad „Glastonbury” scena buvo viena iš tavo svajonių. Ar turi dar kokių nors svajonių vietų, kurios norėtum surengti koncertą.

Tokių vietų yra tikrai daug. Mielai pakoncertuočiau „Madison Square Garden” arba “Fillmore East” (koncertų arenos Niujorke – L.Z.).

Ką veiktum jeigu sužinotum, kad tavo gyvenime lieka vienintelė diena…?

Įrašyčiau viską, ką esu sukūręs ir neįrašęs (šypsosi). Man nereikia daugiau nieko – tik muzikos.

Ačiū už pokalbį

2 Komentarai apie “Michael Kiwanuka: Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą

  1. Skaitytoja sako:

    Netekau žado. Nuostabu. Nesitikėjau, kad su tokiais tradiciniais instrumentais, gitara muzika gali skambėti taip šiuolaikiškai ir unikaliai.

  2. Sisira sako:

    Korrektim: Neb rrugebtimin e tij – aktori shatipqr nga c7ikago Pajazit Murtishi me Monodramebn ”Uneb Jam Adem Jashari” solli me veteb edhe njeb film teb mterazhit teb shkurtebr, realizuar ky prej djalit teb tij Jeton Murtishi,

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *