Jei manęs kas paprašytų trumpai apibūdinti šių metų „Satta Outside“ festivalį, sakyčiau, jog panašu, kad pats festivalis, jo organizatoriai ir lankytojai gyvena ankstesnėmis „Sattomis“. Praėjusių „Sattų“ užkelta kartelė, tikėjimas, kad bus taip pat gerai ir dar geriau nei anksčiau, bei iš lūpų į lūpas perduodami euforiški pasakojimai skatino „Sattą“ augti ir ten trenktis per visą Lietuvą. „Satta“ stipriai išaugo muzikine ir lankytojų prasme, tačiau festivalio organizatoriai vis dar gyvena 2011 metuose.

Su savo draugais – ištikimais „Satta“ kompanionais, kurių dauguma, kaip ir aš, patyrėme visas, išskyrus pačią pirmąją „Sattą“, nusprendėme pasidaryti logistiškai kitokį patyrimą. Gyvenome atokiau ir gerokai patogiau nei kempinge, tačiau visai netoli festivalio teritorijos. Žodžiu, norėjome išvengti su muzika nesusijusių nepatogumų, tarp kurių – nepalankūs orai ir maitinimasis. Prisipažįstu, tai tikrai puikiai pavyko. Džiugu dar ir dėl to, kad tai leido muzikinę festivalio pusę įvertinti gaivesne galva. O muzikinė pusė buvo nereali.

Ketvirtadienis – lietuviai FTW: „Umiko“, „ba.“, „AVASPO“, „Without Letters“, „Napo“, „Brolis“.

Pirmąją festivalio dieną nusprendžiau praleisti dėl elementarios priežasties – šių vardų gyvus pasirodymus šiais metais teko patirti ne vieną kartą, tad jokių staigmenų nesitikėjau. Be abejo, jie yra tai, kas man leidžia didžiuotis lietuviška muzikos scena ir užkrečia tikėjimu šviesia šios scenos ateitimi.

Penktadienis: „Phaeleh“, „Obey City“, „Icicle“, „Low End Theory“, „Darkside“, „DJ EZ“.

„Basscake“ kuruota „TENT“ scena buvo bene labiausiai išbaigtas ir gyviausias festivalio kampas, kuris dar ir neapgavo. Atvykti pataikiau kaip tik ties „Phaeleh“. Liepos pradžioje naują albumą „Tides“ išleidęs britas maloniai pradžiugino savo pasirodymu. Prisipažinsiu, prieš „Sattą“ į jį daug vilčių nedėjau dėl „ne mano muzika“ faktoriaus, bet viskas skambėjo ir atrodė labai šauniai. Taip pat norėčiau pasidžiaugti puikiais „Icicle“ ir „DJ EZ“ pasirodymais. Nors abu pasirodymus stebėjau ne iki galo, tačiau kaifavau nuo „Icicle“ primintos seniai klausytos ir labai kokybiškos drum and bass muzikos ir „DJ EZ“ pulto valdymo sugebėjimų. Penktadienį „Basscake“ pristatytas atlikėjų sąstatas pasirodė daug šauniau nei daug vilčių kėlusi ir nepasiteisinusi „Low End Thory“ kompanija, festivalininkus bandžiusi „nustebinti“ vis tais pačiais trap muzikos ritmais. Tikėjausi daug daugiau gyvo hip hopo, o gavau tik DJ set‘ą su keliais aplink DJ vaikščiojančiais ir kartas nuo karto ką nors sušaukiančiais „statistais“.

Šeštadienis – pamaloninęs ir nuvylęs: „Sudakistan“, „Ritmo kovos“, „CID RIM“, „Letherette“, „Shackleton“, WTF, „French Fries“.

Trečioji festivalio diena prasidėjo įspūdingu „Sudakistan“ pasirodymu. Organizatoriai, į savo programą pasikvietę idėjinius „STRC“ vadus, įsileido gero alternatyvaus švediško oro. Jų koncertas tik patvirtino, kodėl apie juos gerai rašo prestižiniai muzikos žurnalai ir portalai. Taip pat buvo malonu pabūti ir (po kaip visada pavykusių „Ritmo kovų“ grojusio) „CID RIM“ pasirodyme. Teko šiek tiek paklausyti ir „Lettherete“, kur tikrai būčiau likęs ir ilgiau, jei ne su absoliučiu festivalio favoritu, „Shackleton“ pasirodymu, kirtęsis laikas. Kaip prie scenos sutiktas buvęs klasiokas apibūdino, „Shackleton“, tai kaip bass muzikos Dumbledoras – tiesiog užbūrė ir išlaikė mano dėmesį iki savo pasirodymo galo. Tikrai nesitikėjau tokio gero „vaibo“. Po jo vykusių set‘ų dar norėtųsi išskirti ir „French Fries“ pasirodymą. Buvo liuks.

Kodėl taip liūdnai pradėjau?

Dėl organizacinių nesąmonių. Praėjusiais metais lankiausi Gilles Petersono organizuojamame „World Wide Festival“, vykstančiame Prancūzijos pietuose. Muzika ten – labai panaši, gal tik labiau įvairesnė, tačiau viskas puikiai apgalvota ir sustyguota. Pasirodymai nevėluoja, visada aišku, kas yra scenoje, nes aiškiai per ekranus kartas nuo karto parodo atlikėjo vardą. Tai yra labai patogu ir logiška, ypač žinant, kad 90% festivalio lankytojų nežino 90% festivalio programos. Atlikėjus puikiai žinojau, nes apie juos rašau bei stropiai dariau namų darbus, tačiau programa buvo tokia gausi, kad papildoma pagalba naktį bandant įžiūrėti itin smulkią spausdintą „kas kur kada” atmintinę – būtų pravertusi.

Šeštadienio dieną paaiškėjo, kad nebeatvyks dar vienas headliner‘is „Lapalux“, naktį kažkur dingo „Beach Stage“, o nuo to paties „World Wide Festival“ bene labiausiai mano lauktas „JETS“ pasirodymas paankstėjo ir, atėjęs paklausyti savo mėgstamų atlikėjų, išgirdau „Thank you, Satta! Next is Fingalick“. Man patinka ir „Fingalick“, bet negalima keisti programos laiko iš anksto apie tai nepranešus. Tai yra žiauru ir gėda prieš visus festivalio lankytojus, o kai kurie jų dar ir už bilietą mokėjo labai brangiai. Be to, taip yra neprestižiška.

„Satta“ iki šiol man buvo prestižiška. Širdyje tokia dar ir liko. Muzikos, scenų, vizualikos ir garso kokybe festivalio „Satta Outside“ kol kas Lietuvoje dar niekas nepralenkė. Labai norėtųsi, kad elementarūs organizaciniai trūkumai nebūtų buvę tokie ryškūs ir apkartinę iki šiol geriausios „Satta Outside“ muzikinės programos.