Klausyti Negalima Užmiršti: Modest Mouse – The Lonesome Crowded West

„Klausyti Negalima Užmiršti“ – rašinių serija, kurios metu manoMUZIKA kolektyvas apžvelgs jiems įdomiausius, didžiausią įtaką padariusius, širdžiai mieliausius albumus ir įrašus. Stengdamiesi įdomiai aprašyti mūsų muzikinius favoritus mes skatiname ir jus, mieli skaitytojai, susipažinti su šiais dėmesio vertais muzikiniais darbais.

Kiekvienas iš mūsų muziką mylime dėl skirtingų priežasčių, nes vertiname ją skirtingai – pagal savo individualiai suformuotus kriterijus. Todėl vienas iš svarbiausių faktorių ir tiesiausias kelias į mano mėgstamiausių albumų sąrašus yra muzikos sugebėjimas klausytoją nukelti ten, kur jis dar nėra buvęs. Klausantis Sigur Ros prieš akis iškyla kvapą gniaužiantis Islandijos kraštovaizdis, pasinėrus į Burial kurtus elektroninius garsus jautiesi tarsi keliaudamas paryčiais po dar tik bundančias rytinio Londono gatves.  Dėl to šiam blogo įrašui bei galbūt naujai rašinių serijai pradėti pasirinkau Modest Mouse albumą „The Lonesome Crowded West“. Ne tik todėl, kad tai yra vienas iš mano mėgstamiausių visų laikų albumų, bet jis taip pat pakliūna į tą albumų kategoriją, kurie tave nukelia kažkur, kur dar nesi buvęs. O būtent klausantis šio albumo gali pajusti devinto dešimtmečio Vidurio Amerikos miestų bei miestelių dvasią.

Modest Mouse“ – 1993 metais Issaquah, Vašingtone susikūręs alternatyvaus/indie roko kolektyvas. Idėjinis projekto lyderis buvo ir yra jų vokalistas bei gitaristas Isaac Brook. Muzikos fanų bei kritikų dėmesį jie patraukė jau 1996 metais išleidę savo debiutinį albumą „This Is A Long Drive For Someone With Nothing To Think About“. Jau iš pačios pirmos įrašo dainos matėsi, jog Isaac Brooks su draugais be muzikinio talento dar turi ir kai ką įdomaus pasakyti. Aš iki šiol nesuprantu, kaip grupelė aštuoniolikmečių sugebėjo parašyti TOKIĄ dainą, kaip „Dramamine“.Tačiau šį kart įrašas skirtas ne šiam albumui, bet po metų sekusiam „The Lonesome Crowded West“. Pripažinimas ir populiarumas atėjo ne iškart, tačiau po truputėlį  sklindant kalboms albumas susilaukė kultinio statuso pripažinimo bei yra laikomas vienu svarbiausiu devinto dešimtmečio indie roko albumu. Šiais laikais, kai žodis „indie“ atrodo, jog prarado bet kokią reikšmę, šis albumas kvėpuoja ta „DIY“ (do-it-yourself) dvasia, kuri sklinda tiek iš tekstų, tiek iš pačios muzikos.

Puikiai prisimenu, jog pirma išgirsta Modest Mouse daina buvo akį traukiančiu pavadinimu – „Shit Luck“. Kaip septyniolikmečiui, kurio muzikinis supratimas dar tik formavosi tai buvo puiki įžanga į grupės kūrybą. Nerimtas, juokingas ir chaotiškas kūrinys atvėrė duris į likusį albumą. Iš pradžių jį tokiu ir laikiau – įdomaus skambesio roko albumu, kuris turėjo kelias puikias dainas, tačiau buvo neišbaigtas ir netgi sunkiai klausomas. Tačiau kiekvieną kart grįžtant prie šio albumo po truputėlį pradėjo ryškėti, kad kai kurios temos kartojasi visame albume: pyktis („Well, Cowboy Dan’s a major player in the cowboy scene/He goes to the reservation drinks and gets mean/He drove the desert, fired his rifle in the sky/And says, „God if I have to die you will have to die „), gėda, komercializacija, vienatvė („And it’s been a long time/Which agrees with this watch of mine/And I guess that I miss you/and I’m sorry if I dissed you“ ), nusivylimas pasauliu („Standing in the tall grass /Thinking nothing“) bei religija („Well Jesus Christ was an only child/He went down to the river/And he drank and smiled/And his dad was oh-so-mad“ ). Ir vis dėlto lygiagrečiai albume plėtojamos ir visiškai kontrastingos – meilės, vilties bei optimizmo temos.

Isaac Brook augo šalia Sietlo 9 dešimtmetyje ir matė pokyčius Amerikos priemiesčiuose – kuomet miestai buvo užstatyti prekybos centrais ( albumas savo pasivadinimą gavo tikrai jau ne „šiaip sau“), treilerių parkais (Trailer Thrash), mašinų stovėjimo aikštelėmis ( Convenient Parking). Net ir matydamas visa tai Issac negalėjo nuo to pabėgti („I didn’t move to the city, the city moved to me/
And I want out desperately /Can’t do it, not even if sober/Can’t get that engine turned over“
).

Todėl nenuostabu, jog Modest Mouse kūryboje yra nemažai nostalgijos, cinizmo( Opinios were like kittens I was putting them away) ir … optimistiškos romantikos („I’ve got a girlfriend out of the city /I know I like her, I think she is pretty“). Sugebėjimas vienoje dainoje pereiti nuo pasaulio dėjimo į šuns dienas į švelnius meilės prisipažinimus visą laiką buvo tas kabliukas, kuris manęs nepaleisdavo ir skatindavo nuolat grįžti prie jų kūrybos. Kita priežastis, kodėl šis albumas ilgai užsibuvo mano rotacijoje – Isaac Brooks dainų tekstai. Apie jų meistriškumą net sunku rašyti, nes išsirinkti mėgstamiausias eilutes yra ne ką lengvesnė užduotis, nei sudarinėti metų pabaigos topus. Kiekvieną kart klausantis albumo atrasdavau 3 ar 4 naujas eilutes, kurios mane priversdavo pasukti galvą ar tiesiog prikaustydavo mano dėmesį. Modest Mouse tekstų nereikia ilgai analizuoti, kad suprastum jų reikšmę – Isaac‘as nesileidžia į ilgus filosofinius postringavimus ir nenaudoja krūvos metaforų. Žodžiai ar mintys, kurias jis reiškia, yra pakankamai paprasti, tačiau jie turi stiprų emocinį užtaisą.

Niekas Isaac Brooks nesumaišys su geriausiu vokalistu pasaulyje, tačiau visus savo žodžius jis pateikia su nuoširdžiausiomis emocijomis: „And it took a long time/I came clean with myself/I come clean out of love with my lover/I still love her/Loved her more when she used to be sober and I was kinder ). Puikus pavyzdys –„Styrofoam Boots/It‘s All Nice“ daina, kurioje kelios eilutės suskamba ypač įtikinamai vien tik dėl jo pastangų ir sugebėjimo perteikti savo jausmus.  Šiam albumui tikrai nereikėjo Fredžio Mercurio lygio vokalinių sugebėjimų – tai nebūtų derėję tiek prie įrašo muzikos, tiek prie jo idėjos. Paprastas, šiek tiek prikimęs, agresyvus, tačiau ir švelnus – toks Isaac Brooks balsas sugebėjo pilnai atskleisti dainų prasmę.

Kad ir kiek daug (labai daug!) gražių žodžių prirašiau apie ši įrašą, jis nėra tobulumo įsikūnijimas – albumo trukmė gerokai išpampusi (74 minutės), jis nenušlifuotas (Cowboy Dan), kartais chaotiškas ( jau minėtoji Shit Luck) ir bandantis bėgti į visas puses iš karto (Teeth Like God‘s Shoeshine). Tačiau būtent šie būdvardžiai  nusako ir tuometinę Amerikos būseną – tokią būseną, kurią Isaac‘as matė kasdieniniame gyvenime, ir kartu su savo grupe sugebėjo perkelti į savo tekstus bei melodijas.

Dainoje „Bankrupt On Selling“ nuskambėję Isaaco žodžiai „‘I’ll go to college and I’ll learn some big words / And I’ll talk real loud / Goddamn right I’ll be heard / You’ll remember all the guys that said all those big words he must’ve / Learned in college” išsipildė – jo žodžiai ne tik buvo išgirsti, tačiau ir paliko nemažą pėdsaką amerikietiškojo indie roko scenoje. Net ir praėjus 16 metų nuo albumo išleidimo jis skamba įdomiai, o tekstuose nagrinėjamos problemos vis dar aktualios.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *