Domantas Razauskas: „Aplink mane visi poetai, tik aš vienas ne“

Indrės Gegeckaitės nuotrauka

Pokalbiui su Domantu Razausku susitikti sutariame vieną šiltą birželio vakarą „Baltuose Drambliuose“. Man tai savotiškai simboliška, nes būtent nuo kadaise šiame kiemelyje vykusio koncerto įrašo prasidėjo mano pažintis su Domanto muzika. Seniai tai buvo, kai pagalvoju, „anais laikais“, kuomet visi dar buvome dešimtmečiu jaunesni, o Domantas Vilniaus kavinėse grodavo improvizacijos kupiną muziką su savo bendraminčiu, aklu menininku Remigijumi Audiejaičiu, prieš keletą metų tragiškai išėjusiu anapilin. Šiomis dienomis jis koncertuoja su grupe, dėlioja paskutinius taškus ant naujojo albumo įrašų ir puikiai jaučiasi. Apie tai ir susitikome pašnekėti. Į susitikimą Domantas atmina dviračiu ir pasistato jį čia pat, kiemelyje. Užsisako bokalą nefiltruoto alaus, užsirūko ir gurkštelėjęs palaimingai nusišypso. „Och, koks geras būna tas pirmasis alaus gurkšnis, – sako jis man ir nusijuokia,– apie šį jausmą Philippe Delerm net knygą parašė! Ji vadinasi „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“. Knyga – popsas, tačiau pirmas gurkšnis alaus aprašomas gerai.“

 

 

Koks jis yra šiandien?

 

Vienu žodžiu pristatyti Domantą Razauską tikriausiai yra neįmanoma. Atlikėjas? Bardas? Poetas? Rašytojas? Į visus šiuos jam spaudoje taikomus epitetus jis linkęs tik kandžiai nusišypsoti. „Neįsivaizduoju. Kas toks nusprendžia, kad grupė „Antis“ dainuojantys Gintaro Patacko parašytą tekstą nėra ‘dainuojamoji poezija’, o va Kernagio albumas „Akustinis“ yra. Kadangi niekas man į šį klausimą negali deramai atsakyti, tai aš ir pankuoju prieš tą apibūdinimą. Aš nedainuoju poezijos. Aš dainuoju dainas. Vos išgirdus tą terminą prieš akis iškyla vynelis, žvakė ir sėdintys virtuvėje aktoriai. Aš jaučiuosi esantis truputį toliau nuo to stereotipo, tuo labiau, kad kiekvienas muzika besidomintis žmogus išgirdęs žodį „bardas“ dažniausiai tik stveriasi už galvos“, – sako jis.

 

„Koks Domantas yra šiandien? – klausiu aš jo, – Kuo šiandien gyveni?“

 

„Dabar su grupe mes „primušinėjam“ savo naują albumą“, – pasakoja Domantas.

Anot jo, šie dešimt „MAMA“ studijoje įrašytų kūrinių yra labai svarbi dabartinio jo grupės grojamo repertuaro dalis. „Išėjo pakankamai niūrus, grėsmingas albumas, – sako jis, – bet iš esmės tos dainos nėra piktos. Piktumas atėjo su aranžuotėmis prie kurių dirbo visa grupė. Šios dainos turi bendrą vardiklį, netgi akordiškai yra labai panašios. Tikriausiai nebūtų tikusios nei vienam kitam albumui. Bus aštru, pikta, bet ne emociškai, o dinamiškai. Keistai susiklostė, nes pirmoji mūsų mintis buvo įrašyti reggae muzikos albumą pavadinimu „Regis – tai tu“, bet išėjo visai kas kita. Nors bus matyti, sunku kalbėti apie tai, kas dar tik stalčiuose.“

 

Indrės Gegeckaitės nuotrauka

Birželio pradžioje Domantas ir grupė sugrojo du koncertus – Kaune, Ryšių Istorijos Muziejaus kiemelyje, bei Vilniuje, klube „Tamsta„. Koncertuose grotos ne tik visiškai naujos dainos, bet ir repertuaras iš albumų „Rodyklės„, „Lietaus kambarys„, „9 aitvarai„. „“Tamstai“ tai buvo paskutinis renginys šį sezoną, bet mums tai tikrai nebuvo paskutiniai koncertai šią vasarą. Gal kaip tik atvirkščiai. Juk vasara – festivalių metas“, – sako jis. Domantas sakosi nesąs tas menininkas, kuris nori žūtbūt užsidirbti vien iš kūrybos. „Iš tikro man visad norėjosi turėti pastovų darbą ir fiksuotą algą, kuri man leistų mano muziką palikti nekomercine veikla, bet šiuo metu gyvenu praktiškai vien iš muzikos. Kol kas su grupe negalime sau leisti išvis nekoncertuoti, bet galime rinktis visiškai laisvai, kur ir kada norime groti. Stengiamės netapti muzikantais-amatininkais, privalančiais groti visur, kur siūlo, nes taip ‘reikia'“, – sako jis.

 

 

Kaip gimsta dainos?

 

Nuo pat pirmojo karto, kai išgirdau dinamišką ir jaunatviškai neprofesionalaus profesionalumo kupiną Domanto muziką, ji nepaliauja mane stebinti. Jo dainos nuolat skamba vis kitaip. Domantas yra vienas iš tų retų atlikėjų, kurių koncertus verta lankyti nuolat, nes du iš eilės vykstantys jo pasirodymai niekada nebūna tokie patys, o juose grojamos dainos kaskart suskamba lyg dar negirdėtos. Išgirdęs mano klausimą „Kiek dainų parašai per dieną?“ Domantas nusikvatoja, ir sako, kad paskutiniu metu dainos jau gimstančios rečiau, nei anksčiau būdavo. „Kai manęs klausia kiek esu parašęs dainų, aš niekada nežinau, ką atsakyti. – sako jis man, – Dainos yra gyvos, kaip žmonės. Jos atsiranda, miršta, ateina, išeina… Yra labai daug dainų, kurios parašytos ir pagrotos atgyveno savo laiką, bet neįrašytos taip ir pasimiršo.“ Į banalų mano klausimą „Kur prasideda daina ir kur ji baigiasi?“ Domantas atsako sodriu juoku ir bandymu, kaip pats sako, sugalvoti tokią pačią banalią paralelę, kuri tiktų deramai tam apibūdinti. „Daina – kaip vėjas. – galiausiai sako jis, – Ji nei prasideda nei baigiasi, o tiesiog yra, ir tam tikru laiku tu ją pajunti eidamas gatve. Iš kur ir kaip ji ateina? Ėjai, klausei muzikos, matei filmus, mylėjai, išsiskyrei, kažkas mirė, gimė, vyko troleibuse, ant dviračio, namie, vonioj… Bet kur ir bet kada. Nėra nieko, kas negalėtų tapti daina.“ Kaip tik todėl Domantas sakosi stipriai abejojantis autorinėmis teisėmis. „Taip manau todėl, kad niekada nesijaučiu esąs tikrasis dainų autorius, – sako jis, – tai šiais laikais yra tiesiog neįmanoma. Kiekviena mano sugrota akordų seka jau buvo sugrota iki manęs. Ne aš ją išradau. Ne aš sugalvojau natas ir žodžius. Net nesu tikras, ar jie susidėlioja į dainą būtent mano galvoje. Aš tiesiog juos užrašau. O kas padiktuoja? Kas pakužda? Tas, kuris yra autorius. Skamba perdėm sudvasintai? Galbūt. Bet aš meluočiau sau ir jums, jei muščiausi į krūtinę sakydamas „aš parašiau šitą dainą nuo A iki Z, tai mano kūrinys ir aš reikalauju už jį sumokėti!!!“

 

 

Santykis su poezija.

 

2010-aisiais leidykla „Baltos Lankos“ išleido pirmąjį Domanto poezijos rinkinį „Takas į tylą“ kartu su albumu „Lietaus kambarys“. Knygoje surinkti eilėraščiai, anot paties autoriaus, nuo paaugliškų, iki gimusių daug vėliau, bet poetu Domantas sakosi savęs nelaikantis.

 

Indrės Gegeckaitės nuotrauka

„Aplink mane beveik visi draugai yra poetai, tik aš vienas ne, – juokiasi jis. Tada gurkštelėjęs alaus susimasto. „Neberašau eilių, – galiausiai sako jis, – Natūraliai jos man neateina, o jei ir ateina viena kita eilutė, tai jos ir lieka juodraščiais.“ Poezija, kaip reiškinys, Domantą veikia kiek kitaip. Jis mėgstąs garsiai skaityti eiles, netgi jomis nuspalvinti vieną ar kitą savo koncertą. „Man patinka poezijos garsiniai, akustiniai, fonetiniai niuansai. Man tai yra net svarbiau nei semantika. „O plaučiuose plauko flotilijos / o pirštai pavirsta paparčiais“ rašė viename eilėraštyje Tomas Venclova. Aš iki šiol neįsivaizduoju, kad po plautį kažkas plauko, ir kaip ten pirštai tais paparčiais virsta. Tai ne taip svarbu. Bet kaip tai skamba! Kokias papildomas ir nenusakomas spalvas, prasmes, nuojautas sukuria skambesys! Ir nereikia čia jokių analizių.“

 

Dar kiek pasvarstęs apie poezijos reiškinį Domantas prisimena pokalbį su bičiuliu, poetu Aidu Marčėnu, kuriame jiedu aptarę dvi poezijos rūšis – amatą, bei poeziją plačiąja prasme. „Aš nesu geras poezijos amatininkas, nesergu ja taip, kaip turėtų sirgti poetas, nesirūpinu ja taip, bet plačiąja prasme poezija yra ir muzika, o gera muzika yra ir poezija. Ne sudainuoti eilėraščiai, bet to skylės, pro kurias pati poezija išlenda. Jų pasitaiko visur – bet kokiame žanre, bet kurioje gyvenimo detalėje. Ir specialiai jų nepadarysi. Štai todėl man pavyzdžiui Dylanas, Cohenas, Donovanas ar Bowie yra poezija. Netgi Jimas Morrisonas buvo poezija! Nors poetas jis buvo ne koks… Bet kaip reiškinys „Doorsai“ yra poezija. Net pati jos esencija! Galų gale, juk ir kai kurie prozininkai yra didesni poetai už tariamus poetus. “

 

 

Muzika Jau Sukurta

 

Įsikalbėję apie poeziją ir jos reikšmę muzikoje paliečiame ir pačią muziką. Čia atsiveria nuoširdi Domanto meilė septintojo ir aštuntojo dešimtmečio garsams. „Mano galva visa geriausia muzika yra sukurta nuo… tarkim 1954-ų iki 1975-ų metų – tiek džiazas, tiek bliuzas, tiek roko muzika, rokenrolas, avangardas, visos įmanomos kryptys, visi eksperimentai, net elektronika, – sako jis, – viskas, kas dabar kuriama, tėra tik regimi atspindžiai to, kas jau buvo muzikoje. Po Doors’ų, po Led Zeppelin, Pink Floyd ir Bitlų. Po Dylan’o, po Bowie, Marley, krautroko, free-jazz, Cage’o, Reicho ir taip toliau. Štai, pavyzdžiui, daug kas dabar mėgsta „Daft Punk“, kurie kuria įvaizdį, slėpdami savo veidus po robotų šalmais. O juk „The Residents“ tai daro jau 40 metų. Ir niekas ligi šiol nežino, kas jie tokie! Pridėkite dar vokiečių „kraut“ judėjimą, pasibaigusį „Kraftwerkais“, „The Beach Boys“ ir „Supertramp“ harmonijas, minimalistus… Štai ir visas originalumas. Tai nėra blogai. Tai kaip tik yra gerai. Kai suvoki. Šaknis, kilmę, kontekstus. Tų auksinių muzikos dešimtmečių tiesiog neįmanoma išsemti, juose yra viskas, kas muzikoje vyko per visą žmonijos istoriją, viskas, kas tebevyksta iki šiol.“

 

„Kaip manai, kodėl taip yra?“, – klausiu aš jo.

 

Indrės Gegeckaitės nuotrauka

„Matai, anksčiau nebuvo priemonių eksperimentui, žaidimui. Kurti tokiai muzikai, kokią imta kurti tada, – samprotauja Domantas, – atsirado „fūzas“, „distoršenas“, lempiniai stiprintuvai, daugiatakė muzikos įrašymo sistema. Galų gale atsirado radijas, TV! Muzika galėjo skambėt ne tik koncertų salėse. Atsirado erdvė jai vešėti ir skleistis. Tai buvo pakilimas, kai degalai buvo tik išrasti, o lėktuvai dar laukė ant žemės. Tada muzika prasidėjo, išgyveno, pasibaigė, lėktuvai pakilo, praskrido viršgarsiniu greičiu ir… liko tik dūmai iš jų uodegų. Nesakau, kad negalima tais dūmais džiaugtis, ir kad neverta užsiimti savo kūryba, bet įtakų išvengti jau nebeįmanoma.“

 

„Ar sunku tuomet kažką daryti savaip, jei tai jau padaryta?“ – klausiu aš.

 

„Muzika, ir šiaip kūryba yra pokalbis. Galima dalyvauti tame pokalbyje savaip. Dalintis savaip. Ne vengti įtakos, konteksto, bet suvokti, pažinti jį ir būti jame, kalbėtis su tais lobiais, kurie yra likę. Literatūroje tai jau seniai žinomas dalykas, tokie genijai kaip Borgesas tai darė jau XX a. pradžioje. Muzikantai, deja, ne visada suvokia, kas tai yra. Tie, kurie suvokia, kurie neria į šį spiritizmo seansą su visa savo išmone, ir yra man patys svarbiausi, mieliausi“, – paprastai ir nuoširdžiai atsako jis.

 

Taip pabendravę ir pasėdėję prisiminimų kupiname „Baltų Dramblių“ kiemelyje mes palinkime vienas kitam sėkmės ir išsiskiriame su galvoje ligi šiol skambančiais pokalbio pabaigoje Domanto perfrazuotais Frank’o Zapp’os žodžiais – „Music isn’t dead, it just smells funny.“

 

———

„Budejimas“ (Gyvai Kauno Žalgirio arenos amfiteatre 2013 12 18)


„Rauda“ (Iš albumo „Rodyklės“)

„Vėjas per tavo kelius“ (iš albumo „Rodyklės“)

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *