Praėjusi savaitgalį į Latvija pasimėgauti muzika vyko du tinklalapio administratoriai – Paulius ir Ignas, kurie pasidalins su jumis savo įspūdžiais bei nuotaikomis iš festivalio.
Ignas : Šiemet į elektroninės muzikos festivalį Satta Festival vykau ne kaip žurnalistas, o kaip lankytojas, todėl ir kalbėsiu apie viską gana subjektyviai. Norėjau pamatyti nemažai įspūdingų headliner’ų, „pareivinti”, susitikti seniai matytus draugus, pasimėgauti kaip niekur kitur stebuklinga Satta atmosfera ir pasivolioti smėlyje prie Baltijos jūros, prie kurios taip seniai nebuvau.
Niekam ne paslaptis, kad jau beveik dešimtmetį gyvuojantis renginys pernai metais išgyveno krizę. Po keleto ilgą laiką gyvuojančiam festivaliui neatleistinų organizacinių „feilų” viešojoje erdvėje pasipylusi kartais konstruktyvi, o kartais nelabai, kritika skatino organizatorius pergalvoti daugelį esminių dalykų, kurie aną kartą badė akis. Po pernai metų „liapsuso” festivalis tikrai norės išsaugoti reputaciją ir publikos simpatiją, ar ne? Pakitusi festivalio lokacija ir pavadinimas pasitikėjimo nekėlė, bet iš karto buvo aišku, kad šįkart Satta teturi dvi galimybes – trenkti taip, kaip dar niekad nėra trenkusi, arba gėdingai numirti palikdama tik skaidrius prisiminimus iš Tarybinius laikus menančio, apgriuvusio Šventosios amfiteatro.
Paulius: Į festivalį važiavau mąstydamas panašiai kaip Ignas – po praeitų metų organizatoriai pasimokys, pasitemps ir atkurs tą stebuklingąją festivalio atmosferą apie kurią esu tiek girdėjęs. Lone, Kode9, Forest Swords, Submotion Orchestra, Dam – Funk ir krūva įdomių lietuvių atlikėjų, bei keli pažįstami latvių ir estų vardai leido ramia sąžine vykti prie jūros ir tikėtis naujo bei šviežaus puslapio storoje Sattos knygoje. Neišgąsdino net ir baisūs metereologai su savo niūromis prognozėmis – susiradęs smagią kompanija ketvirtadienį patraukiau į festivalį, kurio pradžia nebuvo tokia bloga – saulė švietė, kempingas visai šalia parkingo, žmonių nedaug, eilių nėra, vietos prie draugų būrio radau. Todėl prieš išgirstant pirmuosius muzikinius beatus nuotaikos buvo tik teigiamos….
Igno pamatyti pliusai:
Pirmas pliusas – labai gražus didžiuosiuose miestuose iškabintas plakatas ir festivalio pristatomasis filmukas. Organizatoriai tikrai pasistengė parodyti kaip ypatinga bus ten, „where electronic music meets nature”. Užskaitome!
Antrasis pliusas – stovėjimo aikštelė, esanti festivalio teritorijoje. Tie, kas pernai metais keikėsi eidami tą neišpasakytai ilgą kelią nuo stovėjimo aikštelės iki festivalio teritorijos Būtingėje, žino apie ką aš čia.
Trečiasis pliusas – erdvus palapinių miestelis, įrengtas žolėje, o ne purve ir balose kaip buvo galima tikėtis lietingą savaitgalį.
Na ir ketvirtąjį, paskutinį pliusiuką uždėsiu už, palyginus, neblogą orą. Žinia, saulės neužsakysi, todėl šitas pliusiukas skirtas ne festivaliui ar jo organizatoriams, o neperšlampamai (ir todėl neperšlapusiai) palapinei bei botams.
Dėl techninių kliūčių apie muziką čia nekalbėsiu.
Pauliaus matyti pliusai:
O aš čia nesutiksiu su Ignu, nes daugiau pliusų apart muzikos, žmonių ir jūros Latvijoje neradau.
Ketvirtadienį masyvūs elektroniniai garsai prasidėjo su lietuvaičio „Deep Shoq“ pasirodymu, po kurio tiesiog puikiai publiką užbūrė ir „Napo“, šiek tiek po vidurnakčio puikiai suskambėjo ir „Fingalick“ valandos trukmės setas. Jis taip pat puikiai pristatė ir vieną mylimiausių mano elektroninės muzikos kūrėjų – „Lone“ be kurio 2012 metų albumo “Galaxy Garden” aš neįsivaizduoju ar galėčiau taip smarkiai mylėti elektroninę muziką. O jis pats nusprendė nejuokauti ir jau pradžioje drioksteliojo „Airglow Fires“, kuri manę iškart pasiuntė į muzikinę nirvaną. Ne vieną kart per jo koncertą žvilgtelėjau į palapinės lubas ir pagalvojau, kad vat jeigu dabar mane kas nors iš viršaus paimtų tai mirčiau būdamas laimingu žmogumi. Kartais „Lone“ netgi pradėdavo krypti vos ne į techno pusę ko tikrai nesitikėjau, bet likau smagiai nustebintas, nes viskas ką jis tą vakar leido skambėjo nuostabiai.
Penktadienį prasidėjusios problemos su elektros generatoriais gerokai užsiutino nemažai žmonių, o aš bandymas gauti kažkokius atsakymus bei lakstydamas tarp palapinių sugebėjau pražiopsoti didžiąją dalį „Submotion Orchestra“ pasirodymo, kurio taip laukiau. Po to sekusi nakties dalis buvo skirta mažiau žinomiems atlikėjams, kurių ne vienas paliko teigiamą įspūdį
Šeštadienis buvo pilnas muzikinių pliusų – prie jūros pastatytame „Red Bull“ mašiniuke (būkim biedni, bet teisingi – scena to nepavadinsi) labai smagiai ritmus dėliojo Red Milk bei Mark Splinter x Bones. Nepaisant to, kad per paskutinius metus juos mačiau gal penkis ar šešis kartus, bet nusprendžiau nepraleisti ir „Without Letters“ koncerto – visiems sakiau ir sakysiu, kad įdomesnio kolektyvo Lietuvoje mes neturime. Džiaugiuosi, kad šiuo mano patarimu patikėjo ir keli latvių žurnalistai, kuriuos sugundžiau nueiti į šių vilniečių koncertą. Atrodė, jog pasirodymas jiems paliko įspūdį – kalbėdami apie „Without Letters“ jie net užsimiršo rūkyti rankose smilkstančias cigaretes. To vakaro vinis man buvo „Forest Swords“ – prisipažinsiu, jog man buvo šiek tiek baugoka, kad festivalio publika nepriims jų taip šiltai. Vis dėlto jų skambesys šiek tiek iškrenta iš bendro Satta konteksto, tačiau matant pilną palapinę žmonių smagiai linguojančių galvas palei jų skleidžiama muzika šios abejonės išsisklaidė. Pasirodymas buvo puikus, o ir patys grupės nariai sutikti po koncerto užkulisiuose maloniai atsiliepė apie publiką. Tačiau ne taip maloniai kalbėjo apie festivalio organizatorius su kuriais turėję problemų net nenorėjo daugiau apie jas kalbėti. Jau tradiciniu tapęs Ritmo kovų konkursas net ir šiemet nenuvylė – atlikėjų siūlomus beatus labai noriai vartojo visi klausytojai. Tiesa, formato pakeitimas ( nuo šių metų beatmakeriai dalyvavo komandose po du narius) nebuvo pati geriausia idėja – vietomis jautėsi, kad vienas komandos narys smukdo bendrą dviejų atlikėjų potencialą.
Igno užmatyti minusai.
Šeštadienį Satta Festival Facebook’o paskyroje pasirodė organizatorių pasiaiškinimas už viską, kas iki tol įvyko.
Kaip sakote?
Aj, „nepavyko”. Aš galvojau, kad man pasigirdo.
Nepavykti gali pirmus, antrus, gal trečius metus, bet Satta gyvuoja jau beveik dešimtį metų. Per šį laiką festivalis užaugino nemažą būrį ištikimų lankytojų, kuriuos tokie pokštai liūdina. Negražu daug pažadėti, surinkti nemažus pinigus už bilietus, o po to teisintis: „sorry, nesigavo, darom kitaip, gi viskas gerai, nuotaika čia svarbu.”
Nuotaika – svarbu, bet ji apkarto. Muzikinėje pusėje nuvylė ne tik taip ir nesulauktas Kode9, bet ir prastas garsas, bei vos dvi normalesnės scenos.
Dieninės veiklos trūkumas – irgi akivaizdus. Jei ne penktadienio breiko šokių pamoka, nuolat sportuoti kvietusi futbolo aikštelė ir kartais juokingi, o kartais nelabai, komikai šeštadienį bandę prajuokinti saujelę rūškanų veidų galima būtų sakyti, kad dieninės veiklos iš vis nebuvo.
Grėsmingai gasdino ir kieta it plienas teisingumo ranka. Latvių policija, tikriausiai gavusi savo kaimynų patarimus po pernai metų „narkomanų fiestos” penktadienį vedini šuns nuodugniai „šukavo” stovėjimo aikštelę ieškodami…kažin ko. Tikriausiai rado, nes šeštadienį lygiai taip pat nuodugniai „prašukuotas” buvo ir palapinių miestelis.
Gerai, kad ketvirtadienį grojo visus aplink totaliai „ištaškęs” Lone. Gerai, kad atvažiavo ir Main Stage šeštadienio naktį „smūgiavo” Forest Swords, bei Dirty Beaches. Gerai, kad Lietuvoje turime tokią puikią ir nuolat tobulėjančią grupę, kaip Without Letters… Bet deja šios kelios muzikinės adatos greitai pasimetė nesusipratimų šieno kupetoje.
Pauliaus matyti minusai:
Visiškai pritariu Igno išsakytiems pastebėjimams apie scenas, garsą, policija ir bendrą organizavimo kultūra bei pridėsiu dar kelis nuo savęs.
Neatvykę atlikėjai – labai įdomiai organizuojamas festivalis, kuomet biudžetas planuojamas „daugmaž“ ir prieš festivalio pradžią pradėjus aiškėti, kad nebuvo nupirkta tiek bilietų, kiek tikėtasi, nieko nėra daroma. Jeigu vadovaujiesi mintimi „ Ai nu nesurinksim tiek pinigų, bet nu gal kaip nors. Gi žodžiu susitarėm tai gal pagros?“ tai kas tave prileido prie festivalio organizavimo? Toks atsainus požiūris ne tik, kad gali sužlugdyti festivalį, bet ir suduoti rimtą smūgį tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui. Įdomu ar labai norės ateityje Kode9 išleisti „HyperDub“ atlikėjus į Lietuvą kuomet jis paklausęs „King Midas Sound“ atsisakė atvykti į Satta?
Vien apie Sattoje tiekiamą maistą tikriausiai būtų galima surašyti romaną – visiškai siaura pasirinkimų piramidė, kurios viršūnėje puikuojasi paprasčiausi makaronai bei abejotinomis higienos sąlygomis daromi kebabai. Kam iš festivalio valdžios pasirodė gera idėja pramaitinti tokį skaičių žmonių trimis maisto palapinėmis? Daug klausimų į kuriuos nėra atsakymo – tikriausiai lygiai taip pat jautėsi latvių valdžios pareigūnai, kurie nerado kasos aparatų ir šeštadienio popiete uždarė praktiškai visas maisto palapines. Gerai, kad jiems išvažiavus lietuviai labai greit susigaudė, jog galima ir vėl atsidaryti, nes kitu atveju Romas Zabarauskas būtų galėjęs filmuoti antrąją „We Will Riot” dalį tiesiog Papėje.
Dušai (oi persiprašau – dušas, vienaskaita) veikdavo absoliučiai atsitiktiniais laikais ir nesuprantamu režimu. Be jo tikrai neprapuoliau, bet gal tada išvis jo nereikia, nes jis greit tapo šiuometinės organizacijos simboliu – neprižiūrimu, neveikiančiu, o reikiamos informacijos išvis nerasta.
Toliau net nesinori plėstis, nes smulkiai aprašinėjami minusai reikalautu atskiros paskyros mūsų tinklalapyje, kurią būtų galima pildyti iki kitų metų.
Tai kas gi laukia Sattos?
Igno mintys :
Pirmadienį Facebook’e sulaukėme dar vieno, šįkart rišlesnio organizatorių laiško:
Sakoma, kad festivalį kuria patys lankytojai, tad pasakysiu, jog buvo malonu prisidėti prie šio reikalo. Neturėčiau pykti, nes laiką praleidau neblogai. Deja, labai gaila žmonių, kuriems ši Satta buvo pirmoji, ir kurie nuomonę apie šį renginį susidarė iš šių metų, o ne iš visų prieš tai buvusių. Gaila, kad 2011-ieji jau seniai praeityje, o tikėjimas, kad dar kažkada bus taip gerai, kaip buvo anuomet gana sparčiai blėsta.
Organizatoriams linkiu geros pertraukos, neprarasti optimizmo ir daryti išvadas.
Pauliaus mintys:
Sekmadienio popietę riedant duobėtu keliuku iš Papės galvoje sukosi labai dviprasmiškos mintys: savaitgalį praleidau tikrai puikiai nepaisant to, kad organizatoriai stengėsi iš visų jėgų man sutrukdyti. Krūvos organizacinių problemų, neatvykę atlikėjai ir nykus bei tuščias festivalio plotas – atrodo, jog daugumai festivalių tai būtų mirties nuosprendis. Bet internete pilna žmonių, kurie gina šiuometinį festivalį ir… aš linkęs jiems pritarti. Jeigu tektų rinktis aš ir vėl savaitgalį praleisčiau Papėje apsuptas puikių žmonių ir įdomios muzikos. Jeigu teigiamai nusiteikei pareivinti bei apturėti gerą laiką Sattoje tuomet tai galėjai ir padaryti. Tik gal jau tada nebevadinkime šio renginio „Satta“? Nereikia sudergti šio festivalio tokia prasta pabaiga, kuomet jis davė tiek daug Lietuvos vasaros festivalių bei dar svarbiau – elektroninės muzikos scenai. Tegu į istoriją jis įeina kaip vienas įdomiausių ir svarbiausių festivalių mūsų istorijoje, o ne į Latviją ištremtas saviveiklos būrelis pajūryje, kuriame tavo nuotaika priklausys nuo tavęs pačio – organizatoriai tau nepadės.
Kelias mūsų nuotraukas iš festvalio gali peržiūrėti ČIA.
