manoMINTIS: Chasing Yesterday, arba kaip žmonos rokenrolą gelbėjo (Noel Gallagher albumo recenzija)

manoMUZIKOJE – rubrika manoMINTIS. Joje – portalo skaitytojų straipsniai apie muziką. Šįkart dalijamės Noelio Gallagherio albumo „Chasing Yesterday” recenzija, kurią parašė Rokas.

noel-chasing-yesterday

Albumo viršelis

Britų futbolo dievukų mylimosios yra užsitarnavusios asmeninį kodinį pavadinimą „WAGs“ – Wifes and girfriends. Savo stangriais kūnais ar pasitelkdamos kitokią moterišką globą jos yra pajėgios įkvėpti, o persistengusios net nualinti savo antrąsias puses prieš futbolo mačus. Kai kurie treneriai pasaulio futbolo čempionato metu prieš svarbias varžybas savo auklėtiniams net draudžia užsiiminėti seksu. Tuo tarpu, rokerių sutuoktinių ar meilužių vaidmeniui lyg ir pridera balansuoti kažkur tarp mūzos ir perdozavimo partnerės. Tiesa, dar galima – tarsi Sharon Osbourne – išgelbėti savo chaotiško vyro karjerą ir finansus namuose surengus realybės šou. Nepėsčia ir buvusios kultinės britpopo grupės „Oasis“ dainų autoriaus ir gitaristo Noelio Gallagherio pati. Neapsikentusi vyro dykaduoniavimo ir trinimosi namuose, ji išspyrė 90-ųjų kartos simbolį į įrašų studiją. Jei tik Sara konsultuotų ex-grupės „Gravel“ lyderio Tomo Sinickio žmoną, kaip skatinti sutuoktinio produktyvumą…

Apuostydamas ilgai lauktą „Chasing Yesterday“ – antrąjį solinį „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumą, jautiesi lyg šis dainų rinkinys kol kas tik keliauja į įrašų studiją. Minimalistinis albumo dizainas labiau primena demo kompaktą su programa Paint pagamintu ir namuose atspausdintu viršeliu, o pavadinimas – dar tik darbinis, bet jau mažų mažiausiai nuvalkiotas. Ne veltui blogiausiu pavadinimu roko istorijoje savo kūrinį tituluoja ir pats Noelis tvirtindamas, kad bene paskutinę dieną sulaukė skambučio iš savo biuro su priminimu kažką sugalvoti. Toks atsipalaidavimas bei neįpareigotumas aptinkamas ir paties albumo, kurį šįkart Gallagheris prodiusavo savarankiškai, muzikoje. Netgi muzikiniame video klipe “Ballad of the mighty I” buvęs „Oasis“ lyderis pagaliau gavo progą ironiškai pademonstruoti, kaip nekenčia filmuotis muzikiniuose klipuose. Taigi, kai įrodinėti, jog gali susidoroti su frontmano vaidmeniu, nebereikia, o ir Godlike Genius vardas, gautas NME apdovanojimuose, leidžia įrašyti nors ir repo albumą, belieka tikėtis įdomių eksperimentų ar neforsuoto natūralumo.

Bandymų ir Gallagheriui neįprastų instrumentinių, struktūrinių ar tekstinių pasirinkimų dešimties dainų rinkinyje netrūksta. Tačiau kai vieno kūrinio lyricsų brandumas kito žodžius lenkia bene dvejais dešimtmečiais, o stadionines rokenrolo skanduotes keičia tarsi „apsipūtėliškai“ banguojančios improvizacijos – sukuriamas nevientįsumo ir neišbaigtumo įspūdis. 2011-aisias pasirodęs grupės pavadinimu pakrikštytas „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumas – kur kas darnesnis. Nenušlifuotu tikrumu taip pat nekvepia, kai įrašinėdamas gali rinktis iš poros dešimčių nuo „Oasis“ laikų ar ankstesnio albumo likusių demo versijų, sketchų. Pavyzdžiui, labiausiai tradicinę „Oasis“ stilistiką primenanti „Lock All the Doors“ tėra išplėtota demo versija iš 1992-1993-ųjų periodo su keliomis pasiskolintomis eilutėmis iš 1973-iųjų Davido Essexo „Rock On“. Tiesa, priedainį šiurkščiu vokalu autentiškai išryškindavo Liamas Gallagheris, o švelnesnis Noelio balsas ne tik nedera prie aštresnių pagrindinės melodijos gitarų, bet ir priartina neišskirtinį priedainį kad ir prie klišinių grupės „Bon Jovi“ chorinių sąskambių. Galutiniame variante panašiai nublanko ir 5-uoju numeriu pažymėta „Dying of the Light“ – kūrinys, kurio demo versija, dainuojama paties Noelio, Youtubėje buvo gana populiari dar porą metų iki pasirodant albumui. Klasikinių Noelio baladžių seriją tęsianti „Dying of the Light“ galėjo tapti, jei ne antrąja „Don‘t Look Back In Anger“, tai bent jau „If I Had a Gun…“ prototipu antrajame albume.  Deja, ši aranžuotė – tėra numalšinta, monotoniška foninė dainelė. Be to, joje vėl pasirodo vienas iš jau įgrįsusių „dangaus palietimo, saulės pagriebimo“ motyvų Gallagherio tekstuose. Tęsiant perdarymų temą, sunku nepastebėti, kad viena geriausių albumo dainų – „The Girl With X-Ray Eyes“ – vietomis skamba tarsi 1995-ųjų „Masterplan“. Galbūt Noelis pats mato rentgeno spinduliais – sugeba peršviesti dainos kaulus ir juos sudėlioti naujai? Štai, „You Know We Can‘t Go Back“ – infantiliam it‘s alright tipo kūriniui, tinkamam kokiai danų poproko grupei Eurovizijoje, perkonstravimas nepakenktų.

Maloniai keisčiausia staigmena – saksofonas. Svarbu nepamiršti, kad Noelis Gallagheris yra žmogus, beveik niekada nepraleidžiantis progos pasišaipyti iš džiazo. „Riverman“ savo saksofono partijų ir gitaros solo deriniu kone iššaukia „Pink Floyd“ garsus. Noelis šį kūrinį įvardija kaip vieną paties mėgstamiausių – tai galbūt byloja, kad kaip grupės „Oasis“ dainų autorius jis rašė primityviau nei norėjo: himnų paklausa buvo didesnė nei sudėtingesnių kompozicijų. Laisvais pučiamųjų garsais pasižymi ir psichodeliškai plukdanti „The Right Stuff“. Anot Gallagherio, vienas pirmųjų singlų „In The Heat Of The Moment“ taip pat tik per plauką išvengė pučiamųjų instrumentų prieskonio – neradus tinkamo derinio, įžangai ir pragrojimams buvo pasirinktas vokalinis „na na na na na na“ akcentas. „In The Heat Of The Moment“ – smagiai tranki ir ritminga daina, neskaitant Andrew Weatherallo darbo, stebėtinai dar nesulaukusi savo remikso.

Šiaip ar taip, dešimties „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ dainų kokteiliui toli gražu negalima suteikti verdikto „blogas“. Keturis metus gitarinei muzikai neabejotinai trūko Mančesterio dainiaus. Tiesiog po tokio laukimo ir daugiau nei dviejų dešimtmečių „atvipusio žandikaulio“ efekto kelių kartų klausytojų tarpe, reikalauji daugiau. Ypač, kai tai nuolat provokuoja beribis britų autoriaus tikėjimas savo muzika, tarp saviironijos ir arogancijos balansuojantis savęs suvokimas šiandienos muzikos kontekste ir, ko gero, žinojimas, kad vis dar esi vienas geriausių.

P. S. „Chasing Yesterday“ albumu Noelis Gallagheris pasiveja taip pat du albumus išleidusius ir savo veiklą jau nutraukusius „Beady Eye“ vyrukus. Šių sudėtis buvo suburta Noelio paliktos „Oasis“ pagrindu su Liamu Gallagheriu priešakyje. Atrodė, kad keletą metų nekalbėję broliai, užkasė rokenrolo kirvius, kai Liamas nufotografavo su leidimu į užkulisius vyresnėlio koncerte. Faktas, kad perkamiausiam „Oasis“ albumui „(What’s the Story) Morning Glory?” šį rudenį sukanka dvidešimt metų, dar labiau paaštrina gerbėjų aikčiojimus dėl atšilimo Manchesterio šeimynėlėje. Visgi, duodamas interviu Vokietijoje, Noelis tvirtino, kad niekas Liamo nekvietė, o atsikūrimą rimtai apsvarstytų nebent už pusę milijardo dolerių. Visus neaiškumus persmelktų broliška meilė, žmonų įtaka ar pragmatiškas sandėris su vizija į koncertinius sugrįžtuvių turus? Nėra taip jau svarbu, jei tik broliukai nesusipešę sugebėtų bent pusę gastrolių pragyventi po vienu viešbučių stogu. Ar „Chasing Yesterday“ nuskambės pranašiškai?

Komentaras apie “manoMINTIS: Chasing Yesterday, arba kaip žmonos rokenrolą gelbėjo (Noel Gallagher albumo recenzija)

  1. liu says:

    negirdėjau albume viso to broko, apie ką kalba autorius. skirtingai nei debiutinis, šis iškart užkabino. mano ausys čia girdi 10 dainų, atitinkančių geriausius Oasis standartus. visiškai nieko naujo, jokių ambicijų, bet malonu. galų gale, ar dar turi kažkam kažką įrodinėti žmogus, parašęs albumus Definitely Maybe ir (What’s The Story) Morning Glory?

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *