Susigulėjus įspūdžiams iš savaitgalį praūžusio jubiliejinio, dešimtojo Supynių festivalio, ten nedalyvavusiems elektroninės muzikos mylėtojams galima bent pabandyti perteikti festivalio nuotaiką ir mintis kilusias po jo. Deja, jau dabar žinau, kad visų nuotaikų net ir labai norint perteikti nepavyks. Sūpynės yra toks renginys, apie kurį daug šnekama, bet ten nebuvusiems nelabai pavyktų paaiškinti kodėl jis yra toks ypatingas, koks yra.

Jo laukiau ne aš vienas. Dalyvaujant socialinėje erdvėje nepajusti kilusio šurmulio dėl artėjančios šventės buvo neįmanoma.

Festivalį sudaro daug aspektų, ne vien muzika, bet kadangi šis portalas yra išskirtinai muzikinis, tai daugiausiai kalbėsiu apie ją – Muziką. Net ir stengiantis pernelyg neišsiplėsti žinau, kad šis pasakojimas bus netrumpas, nes pasidalinti kuo tikrai turiu.

 

PENKTADIENIS

Penktadienio vakarą dėl darbų ir reikalų gausos mano ekipažas Vilnių palieka vėliau, nei tikėjomės – 18 valandą – ir per Labanoro giria besidriekiančius kalnelius mes sparčiai „supamės” Pakretuonės link.

Galbūt anksčiau atvykusiems svečiams ir netenka susidurti su šia problema, bet mūsų ekipažui, kuris vadovaujasi tik Google žemėlapiu ir festivalio apps’u tenka šiek tiek paklaidžioti po mišką, kol surandame vietą. Pakeliui matome ne vieną automobilį, kuris taip pat pravažiavęs reikiamą posūkį blaškosi nelygiuose, smėlėtuose miško takeliuose ir stabdo tokius pačius likimo draugus. Tik vėliau, praėjus geram pusvalandžiui ir radus reikiamą posūkį, matome prie medžio tvirtinamą rodyklę, rodančią Supynių kryptimi. Taip ir liko neaišku, ar ženklas čia kabojo anksčiau ir kažkuriuo metu buvo nuimtas ar buvo pakabintas tik penktadienio vakare…

Atvykus prie vartų laukia labai ilga eilė automobilių užsibaigusi būriu nedraugiškų apsauginių. Šie siūlo pasidalinti alkoholiu, jei tokio turime. Užtikrinam, kad neturime. Negailestingai iškratę bagažinę ir nieko įdomaus neradę jie akivaizdžiai nusivilia ir nepasivargina aplink išmėtytų krepšių sukrauti atgal.

Įvažiavus į festivalio teritoriją išsiaiškiname, kad parkingo arti nėra, o reikia važiuoti tolyn į miško brūzgynus, ir jei ten jo taip pat nerasime – tiesiog statytis mašiną ten, kur vieta atrodo tinkama.

Tai tokie minusai… Bet sakydami, kad šių kelių mažyčių nesusipratimų aš galėčiau išvengti važiuodamas į Sūpynes ketvirtadienį, o ne pačiu piko metu, Jūs, be abejo, būsite teisūs. Kitais metais taip ir darysiu.

Pasistatęs palapinę ir šiltai apsirengęs (nes miške naktį šalta) einu pasidairyti po festivalio teritoriją. Itin naudingas ir gražus išmaniojo telefono apps’as mane nuolat informuoja apie tai, kas vyksta šiuo metu. Tai – didelis pliusas, nes tokiu būdu nepražiopsau nei vieno mano laukiamo headliner’io.

O jų šiais metais tikrai daug!

Tiems, kurie Sūpynėse nebuvę – šio festivalio scenos išskirstytos, kaip nekeista, pagal skambančią muziką. Open air erdvė MORE – pagrindinė Sūpynių scena, talpinanti didžiausius festivalio vardus. LESS – mažesnė ir jaukesnė erdvė (kituose festivaliuose šią funkciją atlieka chill‘o scena, bet Sūpynėse kiek kitaip), kur groja įvairūs eksperimentinės pakraipos atlikėjai. Toli miške vietines stirnas baidanti LOW scena pasižymi trankiais, laužytais ritmais, o pati mažiausia HIGH scena – veiksmu, pritraukiančiu klausytojus tada, kai niekur kitur veiksmo nebūna.

Mano pirmoji stotelė, be abejo yra MORE, ir joje grojantys Benua ir Andrius Alien, kuriuos nejučia keičia Ryan Elliott. Sekanti stotelė – LOW, kur beveik valandą pralinguoju klausydamasis trankaus Hathor seto. Kažkam gal ir per sunku, bet man krūtinę net purtantys drum’n’bass’o ritmai yra būtent tai, ko reikia Sūpynių pradžiai.

Grįžęs į LESS patogiai įsitaisau viename iš krėslų ir sriubčiodamas bokalą alaus su pasimėgavimu klausau londoniečio Roman Sputnik skleidžiamų sapningų IDM garsų – pernelyg lengvų, kad šokdintų, bet ir pernelyg žaismingų, kad migdytų.

Na, o tada atėjo laikas tam, ko aš labai ilgai laukiau. MORE scenoje – Ben Klock! Šio berlyniečio skleidžiami garsai – gyvybingas ir dinamiškas techno. Sodrus, aidintis, epinis… Rankų miškas liudija, kad šio siautulio laukiau ne aš vienas. Ben Klock daužo daugiau nei dvi valandas, o jį keičia lygiai taip pat ilgai lauktas Dave Sumner, pseudonimu Function, savo šaltu, futuristišku skambesiu pateisindamas visus gausius mano lūkesčius.

Būčiau galėjęs judėti pagal šiuos dūžius iki nukritimo, o nukritęs voliotis kur nors po egle ir toliau gerti į save tą galingą, kerintį garsą, bet nuskubėjau į LESS sceną, kur savo pasirodymą pradėjo portalo Secret Thirteen žurnalistas ir itin ‘apsiklausęs’ selektorius Paulius Ilius. Pauliaus vinilų kolekcijos skleidžiamus garsus įtalpinti viename žanre yra paprasčiausiai neįmanoma. Nors darkwave ir industrial stiliai paprastai skamba gana grėsmingai – to Pauliaus muzikoje nerasime. Čia tiek darkwave, tiek industrial skambesys persipina su synth subtilumu ir švelnumu. Svajinga Pauliaus pasirodymo atmosfera negęsta iki pat jo pasirodymo pabaigos, kuri girdisi net mano palapinėje ir liūliuoja mane prieš miegą. Dar labai norėjau išgirsti gyvą FUME setą, bet deja tam išsipildyti nelemta. Mano kojos nebeatlaiko kovos prieš virš miško aidinčius dūžius ir miegoti einu anksčiau nei šie nutyla.

 

ŠEŠTADIENIS

Šeštadienis Sūpynėse prasideda su HIGH scenoje grojančiais Smala. Opium’e karaliaujantys Manfredas ir 12 Inčų po Žeme užkuria nuostabų net septynias valandas (!!!) trunkantį reivo žadintuvą. Aš puikiai išsimiegojęs ir ant ežero tiltelio sriubčiodamas rytinę kavą dar paklausau paskutinę šio ištvermingo seto valandą ir pasidžiaugiu puikiais orais bei smagia aplinkinių nuotaika. Kas ką nori – tas tą daro…

Kai guliesi labiau anksti nei vėlai, ir rytinę kavą geri gerokai po vidurdienio nėra ko stebėtis, kad vakaras ateina greičiau nei tikiesi. Taip nutiko ir man. Nespėju išsibudinti, o diena jau krypsta vakarop.

Apsilankau prie LESS scenos įsikūrusioje workshop’ų erdvėje, kur smagiu analog jam’u savo prezentaciją baigia švedas Dataline ir prasideda diskusija apie tai, ką šiandien reiškia būti „artistu”. Pokalbį veda Loranas Vaitkus ir Daina Dubauskaitė, o dalyvauja tokie vardai kaip Saulty, IJO, Darius Vaikas, Fingalick, Viper, Vaidotas Ambrozaitis ir kiti. Aptariama ką reikia daryti ir ko vertėtų nedaryti norint tapti pripažintu muzikos kūrėju (apie aktorius ir kitus panašius artistus šįkart nekalbama). Tuo pačiu perklausomi ir aptariami keleto klausytojų diskusijos pradžioje flash’uoe paduoti kūriniai. Pasiklausęs pokalbio ir sukramsnojęs picą einu toliau ieškoti muzikos, kurios toli ieškoti nereikia.

MORE scenoje vakaro melodijas smagiai „vynioja” Samuel Tange. Šiuo prancūzišku pseudonimu besidengiantis lietuvis DJ Milvydas padovanoja visiems dozę prancūziškos house ir disco elegancijos, o jį prie pulto keičia iš diskusijos sugrįžęs Darius Vaikas.

Tada nuskubu į LESS sceną, nes ten savo pasirodymą kaip tik ruošiasi pradėti mano mėgstamas elektroninio indie post-roko jaunimas Without Letters. Šie vyrukai, kadaise groję tiesiog indie roką, dabar jau nebetelpa į jokius rėmus. Ši muzika tiek pat gitarinė kiek ir elektroninė. Dar pernai aš nesižavėjau Fingalick’o vokalu, ir galvojau, kad instrumentinė „Without Letters” pusė yra įdomesnė nei vokalinė, bet šiandien suprantu, kad šis kolektyvas nepaliauja judėti į priekį. Kuo toliau tuo labiau jų muzikoje vokalas tampa muzikos visumos dalimi, o ne dar vienu, papildomu instrumentu, esančiu ten vien tam, kad būtų.

Beja, grupės įvaizdis ir juodi drabužiai muzikantams prideda šarmo. Šaunuoliai!

Without Letters pabaigus savo pernelyg trumpą pasirodymą (šūkiai „Pakartot!” dėl užimto vakaro grojaraščio lieka neišgirsti) pamatau eilę žmonių traukiančių LOW scenos, prie kurios dar šiandien nebuvau, link. Nežiūrėdamas į programą patraukiu kartu su visais tikėdamasis kažko… ir randu itin įspūdingą Route 8 pasirodymą. Šis Vengrijos talentas drebina Pakretuonės mišką savo neeiliniu techno ir IDM mišiniu, kuriam atsispirti nesugeba niekas. Šokiai vyksta pilnu pajėgumu ir iš jų ištraukti mane sugeba tik išmanusis telefonas, pranešantis, jog keistoji, eksperimentinės leftfield pop muzikos virtuozė Inga Copeland LESS scenoje gros už dešimties minučių. Tenka apleisti šokius vardan eksperimentų, kurie pasiteisina.

Pasiklausęs gerokai vėluojančios Ingos Copeland ir pajutęs jau kirbantį vidinį nuovargį nusprendžiu užbaigti savo vakarą techno gaudesiu, ir išsunkti iš savęs viską, kas dar liko, tad patraukiu į MORE sceną, kur šiuo metu daužosi Xosar.

Atėjęs čia randu tai, ko ir tikėjausi. Minia žmonių netveria kailyje, o aukštai scenoje apgaubta dūmų rankenėles sukiojanti mergina nebyliai ragina visus judėti dar smarkiau. Vienas festivalintojas, su kuriuo bendravau šįryt sakė, kad MORE scena vien savo esybe įpareigoja groti aštriai ir didingai. Klausydamasis Xosar turiu pripažinti, kad jis buvo teisus. Xosar keičia Eric Cloutier su savu house/techno kokteiliu, o aš miegoti einu tada, kai tam, kad miške susirasti kelią iki savo palapinės žibintuvėlis tampa nebereikalingas.

Aušta.

 

SEKMADIENIS

Sekmadienį išsibudinęs, išlindęs iš savo palapinės ir apsiprausęs apsidairau aplink į jau namo susiruošusius festivalintojus. Su apmaudu pagalvoju, kad štai šventė ir pasibaigė. Tokiomis nuotaikomis gyvendamas keliauju link MORE scenos, nes ten esanti laukymė yra apsupta maisto palapinėmis ir vienoje iš jų tikrai gausiu rytinės kavos. Nesvarbu juk, kad jau po vidurdienio…

Atėjęs prie MORE randų visą minią festivalintojų, besilinksminančių po plieskiančia birželio saule ir aiškiai pamiršusių, kad šiandien dar reikės kažkur važiuoti. Muzikiniu fonu MORE scenoje rūpinasi tokie vardai kaip Jonas Antanėlis, Antanas Gustaitis, Ranking, bei SHN, o aplink vyksta gyvenimas. Kas įsijautęs šoka, kas sumuštinį valgo, kas maudytis išėjo, o kas išsidrėbęs saulėje žiūri į dangų, pučia į ūsą, arba plempia alų. Susiradęs šioje minioje besilinksminančius savo ekipažo draugus pasidžiaugiu, kad anksti išvažiuoti neplanuojame, ir kad dar galime pasimėgauti Sūpynių teikiamais malonumais. Pabūti čia, šioje nuostabioje, vasariško miško aplinkoje, kartu su būriu nuostabių žmonių, žibant šypsenoms ir aidint muzikai… Nežinau kaip kam, bet man ši paskutinė festivalio diena buvo tarsi vyšnia ant didelės ledų su grietinėle porcijos.

Rašinio pradžioje kažką kalbėjau apie festivalio minusus. Taip, jų buvo, bet tai yra neišvengiama. Dabar, pergalvojęs viską, ką pamačiau ir išgirdau šių metų Sūpynėse suvokiau kokie menki ir nesvarbūs buvo tie trūkumai. Juk gerai paieškojus kiekviename festivalyje rasi nedraugišką apsauginį, girtą chuliganą, arba apdergtą tualetą. Tokia realybė… Bet svarbiausia yra matyti ne pustuštį, o puspilnį bokalą alaus, ir džiaugtis tuo, kad šitiek daug žmonių čia susirinko dėl vieno, vienintelio tikslo – bent vieną savaitgalį pagyventi vienu širdies ritmu ir pasidalinti tais įspūdžiais, kurių niekas, niekada iš jų neatims.

Ačiū Jums, Sūpynių kybORGai. Susitiksime kitais metais.

Same place, same time, same vibe.