OPENER 2015: saulę pasitinkantys Faithless, beviltiški Libertines ir brandūs Mumfordo sūnūs

Opener (Nuotr. O. Sejevo)

Opener (Nuotr. O. Sejevo)

Dar vasaros pradžioje, naršydamas internete aptikau man nežinomos grupės „Alabama Shakes” koncertinį video. Seniai buvau aptikęs ką nors gero, tad labai apsidžiaugiau ir negalėjau atitraukti akių ir ausų nuo monitoriaus. Video mane taip sužavėjo, kad iškart užsimaniau kokiame nors vasaros festivalyje „Alabama Shakes” išgirsti gyvai. Nieko gero nesitikėdamas susiradau jų oficialų puslapį, atsidariau koncertų grafiką ir pamačiau, kad liepos pirmą „Alabama Shakes” gros Gdynėje, festivalyje „Opener„. Tai ir buvo priežastis po ketverių metų pertraukos sugrįžti į Opener’į, praeityje žinomą kaip „Heineken Opener”.

PIRMOJI DIENA

Liepos pirmą dieną, septintą valandą ryto, su bičiuliu sėdome į automobilį ir išriedėjome į Gdanską – neabejotinai vieną gražiausių Lenkijos miestų. Saulė kaitino lyg pamišusi, o, pasak meteorologų, nė vienas debesėlis neturėjo sustabdyti jos pamišimo dar bent savaitę. Todėl festivalis žadėjo būti be purvo vonių, be šlapių kojų ir be lietpalčių. O tai, žinoma, negalėjo nedžiuginti. Kelionės būta be nuotykių, neskaitant pasieniečių, sustabdžiusių mūsų mašiną toli toli nuo Lietuvos-Lenkijos sienos (kažkur Olštino priemiestyje). Jie patikrino mūsų dokumentus, iškratė automobilį ir, neradę nieko, kas būtų neleistina, liepė pūsti į alkotesterį. Aš, aišku, nieko nepripūčiau, bet ši procedūra mane visada išmuša iš vėžių. Galiausiai trečią valandą dienos mes jau buvome Gdansko centre savo hostelyje, kuriame atsipūtę kelias valandos patraukėme į festivalį. Pusvalandis traukiniu iki Gdynės, pusvalandis nemokamu Opener’o autobusu iki oro uosto, kuriame tradiciškai vyksta festivalis, dar pusvalandis – bilietus išsikeisti į festivalio apyrankes, o zlotus į festivalio valiutą, o tada jau tai, dėl ko čia ir atvykome – išsvajotieji koncertai.

Pirma festivalio diena prasidėjo Chet Faker koncertu. Didžiulė palapinė buvo sausakimša žmonių. Niekada negalėjau savęs vadinti dideliu australo gerbėju, bet buvo žiauriai smagu matyti tiek užsivedusių jaunuolių, mintinai mokančių beveik visų dainų tekstus ir dainuojančių drauge su atlikėju. Geras garsas, geras atlikimas, ir dar geresnė publika.

Alabama Shakes pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Alabama Shakes pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Kol palapinėje darbuotojai ruošė sceną „Alabama Shakes” pasirodymui, „Alter” scenoje jau grojo Father John Misty. Užbėgau paklausyti ten bent kelių jo dainų. Žiūrovų nebuvo labai daug, tačiau grupė nė kiek dėl to neišgyveno, grojo smagiai, tarp dainų juokeliais linksmino publiką ir sukūrė tokią atmosferą, kad galėjai pasijusti lyg kokioje Amerikos kaimo smuklėje. Bet, kad ir kaip man patiktų jų pasirodymas, prisiverčiau išeiti į „Tent” stage’ą ir užsiimti vietą arčiau scenos. Nė kiek neabejojau, kad netrukus čia pakilusi grupė surengs tokį šou, dėl kurio verta pusę dienos dardėti Lenkijos keliūkščiais. Ir aš tikrai neklydau. Tai, mano kuklia nuomone, buvo geriausias pirmos festivalio dienos pasirodymas. Žmonės taip nedainuoja, taip dainuoja Dievai! „Alabama Shakes” – jei kas nežinote, pasidomėkite, įsiminkite šį vardą ir nusigraužkite nagus, kad nežinojote iki šiol. Kita vertus, grupė jauna, tad labai tikiuosi, kad šioje Atlanto pusėje juos pamatysime dar ne kartą.

Paskutiniai pagrindinėje scenoje tą vakarą pasirodė „Alt-J„. Labai geras pasirodymas, superinis atlikimas, tobulos vizualizacijos, bet aš tikėjausi kažko kito… Trūko užsivedimo, viskas buvo pernelyg sterilu. Gaila, kad nemačiau jų, grojančių festivalyje ankstesniais metais. Žmonės kalba, kad grodami ne pagrindinėje scenoje jie „taškė” savo energiją į visas puses.

Taigi, pirmą „Openerio” dieną „Alt-J” koncertu ir pabaigėme. Nors pasižiūrėti ir paklausyti dar buvo ką, bet nuovargis nugalėjo, o ir iki hostelio dar laukė valanda kelio. Dabar mūsų tikslas buvo gerai pasiruošti antrai festivalio dienai ir pasistengti kuo geriau išsimiegoti. Žinoma, tie, kas nuolat važinėja po festivalius, ko gero puikiai supranta, kad mūsų tikslas taip ir nebuvo pasiektas. Nei šią, nei kurią kitą naktį.

ANTROJI DIENA

Norėjome ją pradėti nuo Tom Odell pasirodymo didžiojoje scenoje, bet gerokai pavėlavome, todėl pamatėme keturias paskutines dainas. Tiesa, daug laiko liūdesiui neturėjome. Saulė tuo metu gerokai kaitino Tom Odell’io klausytojų pakaušius, o ir pasirodymas, regis, nepretendavo į lūkesčių pateisinimą. Koncertas buvo skystas, išskyrus kiek smagiau nuskambėjusią paskutiniąją dainą „Another Love”.

Eagles Of Death Metal” jau esu matęs anksčiau, todėl tikrai šį kartą juos drąsiai galėjau iškeisti į kokį nors kitą šou. Deja, nieko įdomesnio tuo metu nei vienoje scenoje nevyko, todėl teko klausyti jų. Šį kartą „EODM” man apskritai nepaliko jokio įspūdžio – viena ilga, gana standartinė, nekabinanti ir monotoniška daina.

Ir štai atėjo metas vienai laukiamiausių festivalio grupių – „The Libertines„. Mano gyvenime buvo laikas, kai jų dainos cd grotuve sukdavosi itin dažnai. Nors šios grupės nuoširdžiai laukiau, kartu širdyje jutau, kad nebus viskas taip gerai, kaip galėtų…Tačiau tikrai negalvojau, kad bus taip blogai, jog nesulauksiu koncerto pabaigos. Net neabejoju, kad taip prastai ir atmestinai šiame festivalyje dar niekas negrojo. Todėl „Django Django” „Tent” stag’e buvo lyg gaivus gurkšnis karštą dieną. Pagaliau kažkas įdomaus ir prikaustančio dėmesį. Tačiau net ir šie į pabaigą privertė prisėsti (o po to ir prigulti) ant dulkėtos oro uosto žolės. Ir vėl viskas taip monotoniška.

Tačiau monotonija, kaip supratau vėliau, toli gražu nebuvo pats prasčiausias „Openerio” prieskonis…

The Libertines pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

The Libertines pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Kas tas „Major Lazer„? Dar prieš festivalį į šį klausimą atsakyti jums nebūčiau galėjęs. O dabar galiu. Tai vienas iš didžiųjų šio festivlio nesusipratimų. Visiška beskonybė ir tikra kičo dozė. Tiesą sakant, apie šį „WTF?”gal taip blogai ir nekalbėčiau, bet per šią mėsos kratymo valandėlę praleidau tikrai fantastinį pasirodymą mažesnėje scenoje. Ne, aš neklausiau „Major Lazer” iki galo. Išėjau praktiškai pačioje pasirodymo pradžioje, bet užtruko nemažai laiko, kol prasibroviau pro galingą žmonių minią. Taip taip, jie žmonėms patiko, todėl šis faktas mane dar labiau stebino.

Na o tas fantastinis pasirodymas, tai švedai „Refused„. Deja, mačiau tik paskutines tris dainas, bet jų užteko, suprast, kad tai buvo geriausias šios dienos šou. Jie ne tik puikiai groja, bet ir lygiai taip pat atrodo..

Ir štai taip, po įvairių muzikinių kelionių, antrąją festivalio dieną liko vienas „menkutis” formalumas – t.y. grupė, kurios nepamatytas koncertas man iki šiol yra didžiulė neišsipildžiusi vaikystės svajonė. Žinoma, kalbu apie duetą „Faithless„, kuriuos organizatoriai dėl neaiškių priežasčių „nukišo” į gilią naktį. Į tokią gilią, kad jų pasirodymo metu pradėjo švisti.

„Faithlless” buvo stiprūs nuo pat pirmos dainos. Vien hitai „God Is A Dj”, „Muhamed Ali”, „Mass Distruction” jau kalba patys už save. Bet faktas, kad jau švinta, sumaišė visas kortas, ir mes, pasiduodami bandos jausmui, palengva patraukėme išėjimo link.  Vėl tas pats pusvalandis autobusu, pusvalandis traukiniu – ir štai mes jau savo hostelyje jaukiame Gdansko senamiestyje. Gaila, kad jaunystės svajonė išsipildė ne taip, kaip ją įsivaizdavau.

TREČIA DIENA

Jeigu jūs vis dar skaitote šį tekstą, turiu jūsų atsiprašyti. Nepaminėjau vienos detalės: ketvirtą, paskutinę festivalio dieną teko praleisti. Priežastis pateisinama, bet kam tai įdomu? Todėl papasakosiu apie trečią ir, deja, mums paskutinę Opener’o dieną.

Ji galėjo prasidėti nuo „The Vaccines„, tačiau viską, ką norėjome apie juos sužinoti, sužinojome kažkada „Positivus” festivalyje. Taigi, nusprendėme vakarą pradėti ramiai. Kad ir su Jose Gonzales meditacija. Neslėpsiu, labiau norėčiau pamatyti jį grojantį su savo grupe „Junip„, tačiau ir šis jo solinis pasirodymas drąsiai rastų vietą mano asmeniniame live’ų dvidešimtuke.

Mumford And Sons (nuotr. O. Sejevo)

Mumford And Sons (nuotr. O. Sejevo)

Po švedo Jose Gonzales, pliekiant karštai vasaros saulei, didžioje scenoje pasirodė islandai „Of Monsters And Men„. Koncertas buvo skystas, paugliškas, per saldus ir nuobodus. Manau, kad jie tiesiog netiko didžiąjai scenai. Būtų kur kas geriau atrodę palapinėje. Bet laimei ir čia medalis turėjo gerąją pusę. Be sąžinės graužaties nelaukiau pabaigos ir išdūmiau į „Tent” stage’ą, kur pradėjo groti Jonny Greenwood And LCO. Įdomus, gal kiek snobiškas, ekspresyvus, reikalaujantis ypatingo klausymo, bet neabejotinai vienas įsimintiniausių koncertų šiųmečiame feste. Po jo pasirodymo supratau, kad labai norėčiau kada nors pamatyti šį „Radiohead” gitaristo projektą Vilniuje. Tikiuosi, kažkada taip ir bus.

Stipriausią festivalio dieną (būtent taip galėčiau pavadinti trečią „Openerio” dieną) užbaigėme išaugusiais ir galingais „Mumford And Sons„. Labai laukiau šio pasirodymo. Buvo labai smalsu išgirsti albumo „Wilder Minds”dainas. Bijojau, kad jos skambės kur kas blankiau lyginant su senais kūriniai, tačiau baimė buvo nepagrįsta. Išėjęs iš koncerto supratau, kad jos netgi pranoko senąją Mumfordo ir sūnų kūrybą. Muzika skambėjo gerokai solidžiau, energingiau ir aistringiau. O ir apskritai visas jų pasirodymas buvo nuostabus. Ir taip sakau tikrai ne todėl, kad Marcusas Mumfordas pažino virš žiūrovų galvų besiplaikstančią Lietuvos vėliavą ir pakalbino lietuvaičius. Ne! Jie tiesiog šiuo metu yra galingi, o jų šou, bent jau man, buvo geriausias šių metų Opener’io pasirodymas. Tiek geras, jog supratome, kad šia nuostabia nata festivalį galima ir pabaigti.

Dabar, po festivalio prabėgus kiek daugiau nei savaitei ir įspūdžiams susigulėjus, galiu drąsiai teigti, kad tai vis dar mano mėgiamiausias festas. Todėl velniai nematė tų major lazerių ir drake’ų, to prasto maisto ir alaus… Kitąmet aš  ir vėl tikrai norėsiu į Gdynę.

3 Komentarai apie “OPENER 2015: saulę pasitinkantys Faithless, beviltiški Libertines ir brandūs Mumfordo sūnūs

  1. Jurate says:

    Gaila, kad praleido St. Vincent 4ąją dieną :)  manau tai buvo Nr. 1 Opener festivalyje dėl pačio pasirodymo. Pridėsiu dar iš savęs: Enter Shikari – su ne visiems klausoma muzika ištaškė publiką (net jų muzikos nemėgėjams buvo įdomu). Alt J tikrai kažkaip įspūdingiau buvo prieš 2 metus tent stage (gal dėl publikos, bosų virpinančių širdį ir šviesų atsispindinčių lubose:D). Chet Faker – pasirodo jis visai garsus, publika dainavo kartu, o tent stage jam labai tiko (prieš tai nelabai jo klausiau, dabar negaliu atsiklausyti). Hozier – gal nebuvo labai stiprus pasirodymas, bet vokalisto šypsena ir juokas sukėlė daug gerų emocijų publikai:)) The Prodigy – niekad neklausiau tokios muzikos, bet gyvai su efektais visai neblogai skambėjo. Drake – mačiau tik fejerverkus gale, bet sklido kalbos: kas lievai gyvai atlieka, tas vežasi fejerverkus. Eagles of Death Metal – kaip neklausiusiai jų niekada, buvo labai smagu, o vokalisto bajeriukai tikrai juokino 😀
    Nusivylimas buvo mokami dušai, kur vietoj šilto vandens gaudavai ledinį arba jokio. :)) o šiaip patiko, kad alaus į teritoriją jau galima įsinešti kelių rūšių (ne tik Heineken).

  2. De La says:

    jo, cia jus didziausia klaida padaret nepamate St. Vincent..

  3. sarunas says:

    O festivalyje galima nakvoti automobilyje, žiūri kas nors? Nes taisyklėse rašo kad kažkas: prisiparkavus palikite stovėjimo aikštelę. Positivus jau lankiau tris metus iš eilės, pas lenkus dar neteko.. 🙂

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *