Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Spalis, 2016

albums_october

Spalio mėnesio albumai

Kaip jau tapo įprasta, ruduo niekada nepagaili muzikinių kąsnių. Itin derlingą rugsėjį pakeitė melodingas ir labai įdomus spalis, kurio metu melomanai turėjo daug progų džiaugtis ilgai lauktais įrašais.

Taigi, spaliui judant pabaigos link manoMUZIKA dalinasi jau tradicija tapusiomis rekomendacijomis.

Šįkart Jūsų dėmesiui – 7 spalio mėnesį išleisti albumai, kuriuos, bent jau mūsų nuomone, turėtų išgirsti visi muziką mylintis žmonės.

Kings Of Leon „WALLS”

Be didesnių abejonių, naujasis roko grupės „Kings of Leon“ albumas tapo vienu laukiamiausių šio rudenio įrašu. Nuo paskutinės kolektyvo plokštelės „Mechanical Bull“ pasirodymo praėjo treji metai, todėl, natūralu, kad grupės gerbėjai, kurių gretos pastaruoju metu ypatingai užaugo, „šviežių kūrybos vaisių“ tikėjosi su dideliu nekantrumu. Nekantrumą dar labiau pakurstė prieš kelis mėnesius pasirodę pirmieji nauji Followillų šeimynos kūriniai, o laukimo epogėjų vainikavo nuostabaus grožio titulinė disko baladė „WALLS“.

Albumas, kurio pavadinimo akronimą sudaro žodžiai We are like love songs, jau tapo perkamiausiu Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Kad jis taps vienu klausomiausių šį rudenį – taip pat abejonių, ko gero, nekyla niekam. Melodingas rokas, iki kaulų smegenų pažįstamas ir mielas Calebo Followillo balsas ir dažno širdžiai malonus grupės skambesys ir vėl sulauks pasisekimo. Tarp stadioninių dainų, tokių kaip „Waste A Moment“ ar „Around The World“ grupės gerbėjai atras ir fantastiško grožio balades – kūrinius „Muchacho“ ar jau minėtą lyriškąją „WALLS“.

Septintasis „Kings Of Leon“ albumas – universalus ir neįnoringas, tačiau įtikinkantis visiems skoniams įrašas. Ir nors jo polėkis bus labai tinkamas saulėtoms dienoms, rudenį jis gali būti vienu mieliausiu kelrodžių pozityvo link. Taigi, „WALLS“ – subalansuotas saulei, tačiau puikiai tinka ir sniegui bei lietui…

 

Leonard Cohen „You Want It Darker“

Apie lietuviškų šaknų turintį kanadietį Leonardą Coheną kalbėti trumpai nepavyksta. Kaip ir apie jo ypatingą tembrą, kuris kartais dainose tampa nuostabiai švelniu, visą pasaulį pakerėjusiu šnabždėjimu.

Šiuo atveju verta paminėti tai, kad „You Want It Darker“ – jau 14 muzikanto, kuriam suėjo 82 (!!!) metai albumas.

Pastaruoju metu muzikos pasaulį vis dažniau pasiekdavo įvairiausių gandų apie esą prastą L. Coheno sveikatą. Ilgą laiką tylėjęs kanadietis šiuos gandus nusprendė paneigti muzika.

„You Want It Darker“ – dar vienas muzikinis šedevras. Ne veltui jam pačius aukščiausius įvertinimus skyrė „The Guardian“ ir „Independent“. „Pitchfork“ keturioliktąją L. Coheno plokštelę taip pat pavadino vienu įsimintiniausiu 2016-ųjų įrašu. Todėl jeigu galvojate, kad tai jie padarė rezervuotai, vertindami muzikanto amžių, turėtumėte galvoti iš naujo.

„You Want It Darker“ – ypatingai muzikali ramybės pasaka, kuri nenutrūksta nuo pat pirmojo titulinio albumo kūrinio iki paskutinės kompozicijos, paremtos tik styginiais instrumentais. Neblėstantis muzikos talentas, per pastaruosius ketverius metus išleidžiantis jau trečią albumą, toliau demonstruoja pavydėtiną kūrybinę formą ir įrodo pasauliui, kad amžius muzikai – tikrai ne riba.

„You Want It Darker“ – vienas iš tų albumų, kuris, kada nors prisiminus 2016-uosius, širdyje leis pajusti šilumą ir privers nuoširdžiai nusišypsoti.

 

White Lies „Friends“

Britų indie roko grupė „White Lies“ it viesulas į muzikos padangę įsiveržė 2009 m., išleidusi savo debiutinį albumą „To Loose My Life“. Tokios plokštelėje esančios dainos kaip „Death“, „To Loose My Life“ ar „Farewell To The Fairground“ tamsaus žanro gerbėjams taip nurovė stogą, kad Jungtinėje Karalystėje debiutinė grupės plokštelė užkopė iki perkamiausių albumų sąrašo viršūnės. Atrodė, kad stulbinanti rokerių sėkmė tik prasidėjo, tačiau po poros metų pasirodęs įrašas „Ritual“ buvo gerokai mažiau populiarus, o 2013-aisiais išleistas „Big TV“ grupę „White Lies“ apskritai nustūmė į muzikos paraštes.

Prireikė trejų metų nuo paskutinio įrašo tam, kad senieji „White Lies“ sugrįžtų. Kieti, melodingi, įdomūs ir skambūs. Būtent toks yra ir spalio mėnesį pasirodęs grupės albumas „Friends“. Diskas, kurį perklausius norisi tai daryti ir vėl, yra puikiausias palydovas kelyje ir nuostabus muzikinis draugas mėgstantiems tokias grupes kaip „Editors“, „Kaiser Chiefs“ ar „The Maccabees“.

Senieji „White Lies“ sugrįžo. Tikimės, kad tai pastebės ne tik muzikos kritikai, bet ir pajus grupės gerbėjai.

Nenuginčyjama išvada, kurią darome mes: „White Lies“ bus ta grupė, kurios vasarą labai ieškosime ir lauksime muzikos festivaliuose, nes albume „Friends“ skambanti muzika čia būtų išgirsta geriausiai.

 

Norah Jones „Day Breaks“

Šilko švelnumo balso savininkė Norah Jones iki šių metų spalio buvo išleidusi penkis albumus. Pirmojo, sėkmę garantavusio ir šlovę pelniusio įrašo „Come Away With Me“ pasaulyje buvo parduota daugiau kaip 26 milijonai kopijų, antrojo – daugiau kaip dvigubai mažiau. Trečio, ketvirto ir penkto studijinio įrašo kaskart taip pat buvo realizuojama vis mažiau ir mažiau.

Todėl matydama blėstantį savo populiarumą hito „Don‘t Know Why“ autorė padarė 4 metų pertrauką ir nusprendė sukurti…kažką panašaus į savo debiutinį albumą.

Albumą pasauliui pristatantis kūrinys „Tragedy“ nebyliai žadėjo, kad šeštasis amerikietės įrašas tikrai primins net 8 „Grammy“ statulėles pelniusią plokštelę. Tačiau ilgiau besiklausant „Day Breaks“ šis tikslas pasirodė tolokai nuo realizuotos tikrovės.

Norah vis dar švelni it aksomas, tačiau jos muzika – kiek kitokia. Lyriška, melodinga, tačiau kitokia. Kita vertus, tuo stebėtis tikrai neverta, mat nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo diskas, kuriame sentimentalieji muzikos mylėtojai rado tokias dainas kaip „The Nearness Of You“, „Feelin‘ the Same Way“ ar „Turn Me On“ praėjo daugiau kaip 14 metų.

Taigi, Norah auga ir keičiasi. Keičiasi ir jos muzika. Laimei, ji vis dar išlieka labai švelni ir lyriška. Tokia, dėl kurios ją ir mėgstame.

 

Kaiser Chiefs „Parachutes“

Prieš 16 metų susikūrusi kaip grupė „Parva“, o vėliau pasivadinusi „Kaiser Chiefs“, britų roko kompanija spalį padovanojo naują albumą „Parachutes“. Dvejus metus kurtas ir pasirodantis po ne nemažai kritikos sulaukusio 2014-ųjų įrašo „Education, Education, Education & War”, šių metų diskas turėtų nubraukti didžiąją dalį abejonių seniesiems Lydso rokerių gerbėjams…

Bet… bet tie, kurie šį britų penketą vis dar sieja su dainomis “Ruby” ar “I Predict A Riot”, turėtų suvokti vieną paprastą gyvenimo tiesą: “Kaiser Chiefs”, visai kaip ir “Coldplay” ar “Killers” per pastaruosius metus gerokai pasikeitė, todėl į jų muziką žiūrėti ir jų klausyti reikėtų kitaip… Tai suvokusiems ir priėmusiems, “Parachutes” turėtų patikti.

Apie akimirką, kai įvyko lūžis su “The Killers”, mes rašėme prieš kelerius metus. Tačiau tiek laukti buvo – didžiulė prabanga. Atsisveikinę su senaisiais „Kaiser Chiefs”gerokai greičiau nei su senaisiais žudikais, šito albumo suklausėme su malonumu. Tikimės, kad tai pavyks ir Jums.

 

Tom Chaplin „The Wave“

Keturis albumus išleidusi viena sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio britiško pop- roko grupių „Keane“ nusprendė padaryti neapibrėžtą pertrauką. Tuo pasinaudojo apie solinę karjerą jau kurį laiką svajojęs ir garsiai kalbėjęs kolektyvo lyderis ir vokalistas Tomas Chaplinas.

Metų pradžioje paskelbęs žinią apie naują albumą, 2016-iesiems besiritant į antrąją pusę jis ėmė pristatinėti ir savo pirmuosius kūrinius.

Gražu. Melodinga. Skambu. Visai taip, kaip buvo grupėje „Keane“. Perklausėme visą „Wave“ ir niekaip neapleido jausmas, kad išgirdome tiesiog dar vieną naują gražų hito „Somewhere only we know“ kūrėjų albumą. Galbūt tai nulėmė kolektyvo vizitine kortele tapęs T. Chaplino balsas, o gal tiesiog kaip visada švelni ir ausiai maloni „Keane“ muzika paprasčiausiai nepalieka abejingų.

„The Wave“ patiks visiems „Keane“ mylėtojams (mes tikrai esame tarp jų). Todėl šis albumas – dar vienas geras ir gražus muzikinis vėsaus spalio kąsnis.

 

Moby & The Void Pacific Choir “These Systems Are Failing”

Visame pasaulyje ypatingai dėl amžių sandūroje sukurtos muzikos išgarsėjęs Moby pseudonimu kur gas geriau pažįstamas Richardas Melvillis Hallas, regis, ir toliau spjauna į klausytojų poreikį ir kuria tai, kas jam arčiausiai širdies.

Veganas, aktyviai kovojantis už gyvūnų teises, kartais antiglobalistiškais pareiškimais garsėjantis radikalus intravertas šįkart į sceną grįžta su 13-uoju albumu, kurį įrašė į pagalbą pasitelkęs projektą “The Void Pacific Choir”.

Tie, kas tikisi iš albumo “These Systems Are Failing” ramybės ar lengvo ir liūdno skambesio turi rimtą progą nusivilti. Naujame, itin emocionaliame ir muzikanto pažiūras atskleidžiančiame albume – daug ritmo, kandaus požiūrio į modernų pasaulį, daug garsų ir jo ankstyvąsias dienas primenančio hardcore muzikos.

Ar šitas albumas dažnai skambės mūsų grotuvuose? Ko gero, ne. Tačiau žinodami, kad tai – neaprėpiamas elektroninės muzikos talentas, kuriuo žavimės jau beveik 20 metų, šio įrašo nepaminėti tiesiog negalime.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *