EXEM: Visada jutome spaudimą kurti pop muziką, tačiau likome ištikimi sau

Kai įvairaus pobūdžio pašnekesiuose kalba pasisuka apie nepriklausomos Lietuvos šokių muzikos sceną, kone kiekvienam kalbančiajam prieš akis iškyla pavadinimas dueto, dėl kurio iš proto praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ėjo dažnas melomanas. Nejučiomis ausyse pasigirsta “Kuršiai”, “Afrika”, “Velykų salos” ir kitos dainos, be kurių vargu ar apskritai galima įsivaizduoti mūsų šalies muzikos sceną. It fragmentai pasąmonėje išnyra du robotą prisijaukinę sidabru “traukti” kosmonautai, šviesų ir lazerių šou ant scenos, techno ritmai, vėliau – didžiulį rezonansą sukėlęs albumo su dviem nuogomis moterimis albumo viršelis.  Visa tai – tik maža dalis prisiminimų, susijusiu su vardu, kurio iš Lietuvos populiariosios muzikos istorijos jau nebeištrins niekas. “EXEM” mūsų istorijos puslapiuose paliko pernelyg daug, kad apie juos pamirštume, kad juos nuvertintume, ir kad jų negerbtume. Tai viena iš tų grupių, kurios turi tvirtą istorinį paminklą ir idėjinę muzikinę vietą po lietuviška saule.

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: SUDĖTINGA PRADŽIA IR SVAJONIŲ KELIAS

EXEM” susikūrė tada, kai Lietuva skaičiavo antrus Nepriklausomybės metus. Drąsi buvo Lietuva, drąsus buvo ir Mato Petriko ir Mindaugo Kazakevičiaus – Kryžiaus naujasis duetas, nusprendęs jauną demokratiją pratinti prie techno muzikos. Pirmieji muzikiniai bandymai nebuvo sėkmingi – kaip ir tam tikrus dar neišbandytus laisvės elementus, taip ir industrinę techno muziką žmonės priėmė ne iš karto. Prireikė bemaž trejų metų tam, kad Mato ir Kryžiaus muzikinė idėja taptų tokia didelė, kad gebėtų įminti “liaudies prisijaukinimo” mįslę.

1995-aisiais išleistas albumas “No Time” buvo didžiojo kelio pradžia. Naujieji šokių muzikos korifėjai į užgimstantį pop pasaulį įsiliejo ypatingai greitai: tokios muzikos poreikis, krūva koncertų, scenos dalijimasis su to meto eurodance žvaigždėmis “La Bouche”, “Capella” ir “Plavka” EXEMAMS suteikė sparnus, kuriuos grupė išskleidė akimirksniu. Po metų klaipėdiečiai Lietuvai dovanoja “Kuršius” – dainą, kurioje folkloro ir šokių muzika pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo sulipdyta į vieną muzikinį piešinį. Daina pristatė iki šiol vienu geriausiu šalies šokių muzikos albumu vadinamą įrašą “Atlanta”, atnešusį duetui ne tik žinomumą, gerbėjų meilę ir kontraktą su tuo metu viena geriausių įrašų kompanijų “Koja Records”, bet ir šūsnį “Bravo” ir “Radiocentro” apdovanojimų.

exem_2

EXEM (nuotr. asmeninio archyvo)

“EXEM” žvaigždė žibėjo labai aukštai. Jų muziką nuolat grojo tuo metu populiariausios radijo stotys “Radiocentras” ir “M1”, grupė koncertavo tūkstantinėms minioms, o dueto gerbėjų skaičius augo ne dienomis, o valandomis. Praėjo dar vieneri metai ir čia, kur buvę, kur nebuvę, 1997- aisiais naujieji šokių muzikos dievai drioksteli neįtikėtiną šedevrą – trečią studijinį albumą “Stereo”.

Skandalingas viršelis, ant kurio pavaizduotos dvi nuogos moterys, kurstė kalbas apie “kažką naujo, negirdėto ir išskirtinio”. Tiesa, šio pokalbio metu pirmą kartą nuo tų įsimintinų metų grupės nariai atskleidė paslaptį, kokios dvi žymios Lietuvos moterys pozavo ant „Stereo“ viršelio. Tačiau turinys buvo dar įspūdingesnis už formą, todėl ilgai laukti nereikėjo: albume esanti daina “Afrika” pakilo iki radijo stoties “M1” top 40-tuko viršūnės ir taip grupei leido dar kartą patekti į Lietuvos istoriją. “Afrika” buvo pirma lietuviška daina, pasiekusi tuo metu prestižiniu laikyto mūsų šalies topo pirmąją vietą. Laurus daina skynė ir “Radiocentro” tope, kuriame išbuvusi dešimt savaičių tapo auksine. Gandas apie mūsų šalies šokių muzikos projektą pasklido ir už Lietuvos ribų – grupę pamėgo Europos melomanai, o “Exem” muziką transliavo netgi tuo metu itin populiarus Vokietijos kanalas “VIVA”.

Ir čia, regis, tik užsidegusi ir itin ryškiai žibanti “Kuršių” kūrėjų žvaigždė ėmė drebėti: vienas iš grupės narių išvažiavo dirbti į Vilnių, kūrybinis procesas pradėjo strigti, na o dar po metų Matas Petrikas galutinai palikęs “EXEM” išvažiavo gyventi į savo svajonių miestą Berlyną.

Matui išvykus “EXEM” neskubėjo skelbti savo išankstinės mirties – iki 2006 metų Mindaugas Kazakevičius – Kryžius drauge su kitais, vėliau į grupę atėjusiais muzikantais išleido dar 3 albumus (“Studio”, “Origami” ir “Chameleonai”), džiugindavo melomanus savo kūryba ir vis naujai skambančia muzika. Tačiau jau daugiau kaip 10 metų grupė yra nutilusi ir nugrimzdusi užmarštin…

Metams bėgant į priekį, o sentimentams vis dažniau beldžiant į pasąmonės duris, pastaruoju metu mūsų ausinėse vis dažniau ėmė skambėti “Kuršiai”. Ta proga manoMUZIKA nusprendė grįžti į Lietuvos nepriklausomybės pradžią – laikus, kai “EXEM” vardas tik pradėjo žibėti, o tikra vakarietiška šokių muzika laisvės oru besimokantiems kvėpuoti šalies gyventojams buvo terra incognita. Į laiką, kai nebuvo failų dalijimosi programų, spotifajaus ir iTunes’ų. Į epochą, kai koncertų laukdavome kaip idėjinio išganymo, “BRAVO” apdovanojimai buvo šventa, o savaitgalio topų transliacijos praleidimas prilygdavo asmeninei tragedijai.

GYVENIMAS SKIRTINGUOSE EUROPOS KRAŠTUOSE

Matas Petrikas

Matas Petrikas

Matas ir Kryžius šiuo metu gyvena skirtinguose Europos kraštuose. Matui šiandien 41-eri. Jis tvirtai įleidęs šaknis Berlyne. Čia kultinės grupės narys laiką leidžia kartu su šeima, dirba ir mėgaujasi dažno elektroninės muzikos mylėtojo svajonių miestu vadinamo Berlyno judesiu. Tiesa, su muzika Matas jau turi gerokai mažiau bendro nei turėjo tais auksiniais laikais.

“1999 palikau Lietuvą, “EXEM” ir išvažiavau gyventi į Berlyną. Kadangi čia užteko muzikos prodiuserių, pakeičiau profesiją ir pradėjau programuoti bei kurti skaitmeninį dizainą. Nors dirbau prie didelių reklaminių ir politinių projektų (tokių, kaip “Audi”, “Volkswagen”, “Coca-Cola”, Vokietijos Prezidento ir Kanclerės interneto puslapių), visada ieškojau kažko artimesnio širdžiai. Taip man pavyko prisijungti prie labai jaunos “SoundCloud” komandos, su kuria kartu išvystėme šį projektą iki didžiausios muzikos platformos visame pasaulyje. Šio metu ja kas mėnesį naudojasi beveik 200 milijonų vartotojų. Tai, ko gero, buvo mano antras didžiausias profesinis pasiekimas po “EXEM”. Per tą laiką sukūriau šeimą. Su žmona Dalia turime dvi dukras, kurios gražiai kalba lietuviškai”, – pradėdamas išskirtinį interviu manoMUZIKAI sakė Matas.

Prieš dvejus metus jis sukūrė naują projektą vaikai.com, kurio tikslas kurti išmanius medinius žaislus, augančius kartu su vaikais ir padedančius jiems mokytis. “Tokie jautrūs robotukai”, – pasakodamas apie savo naują verslo idėją šypteli vienos įsimintiniausių visų laikų lietuviškos grupės muzikinis guru.

Mindaugas Kazakevičius - Kryžius

Mindaugas Kazakevičius – Kryžius

Tuo tarpu Mindaugas Kazakevičius – Kryžius gyvena Lietuvoje. Panevėžyje gimęs 43 metų muzikantas, drauge su kolega Lietuvai padovanojęs stebuklingą projektą “EXEM”, šiuo metu apsistojo sostinėje ir dirba montuotoju vienos televizijos žinių tarnyboje. Iš sostinės Mindaugas išvažiuoti neketina, mat, pasak jo, čia labai aktyvus kultūrinis gyvenimas

“Gyvenimas nuolat keičiasi. Taigi, pastaruoju metu iš “muzikos gamintojo” tapau “muzikos vartotoju”. Ir, turiu prisipažinti, kad man tai labai patinka”, – interviu pradžioje sako muzikantas.

Šiandien manoMUZIKA žvelgia į praeitį – į laiką, kai Mato ir Kryžiaus duetas buvo neatskiriama Lietuvos muzikos kultūros dalis. Kai “EXEM” vardas buvo ryški kelrodė žvaigždė daugeliui šokių muzikos mylėtojų, o jų dainos iš proto eiti vertė dešimtis tūkstančių mūsų šalies melomanų.

„NORĖJOME SUKURTI TAI, KO DAR NIEKAS LIETUVOJE NEBUVO SUKŪRĘS“

manoMUZIKA: Kai 1992 m. susikūrė grupė „EXEM“, Lietuva šventė viso labo antrus Nepriklausomybės metus. Ar nebuvo baisu imtis kurti šokių muzikos (juolab, kad ir pirmuosius Jūsų kūrinius Laisvėje vis dar neįpratusios gyventi Lietuvos auditorija sutiko be didelio entuziazmo)? 

Kryžius: 1992 metais tikriausiai apskritai nedaug kas suvokė, kas yra šokių muzika. Buvo disco, buvo hip hopas, buvo house muzika. Tiesa, lietuviškoje muzikos scenoje ji praktiškai neegzistavo. Šalies diskotekose skambėdavo “FOJE”, “Vairas” ir Butkutė… Na ir grupė “Savaitgalis” (šypsosi)

Mes niekada neplanavome groti būtent tokios muzikos. Mus domino underground kultūra, techno, EDM, jungle, industrial žanrai. Tačiau apie juos informacijos buvo labai mažai – daugiausia rašytinė žurnaluose ir viena kita mus pasiekianti kasetė.

Kai galiausiai supratome, kaip skamba tokia muzika ir, kad jos visai nėra Lietuvoje, nusprendėme, jog tai gali būti mūsų kelias. Norėjome daryti tai, ko Lietuvoje iki mūsų dar niekas nebuvo daręs. Nors suvokėme, kad lengva nebus, tais 1992-aisiais mums viskas atrodė įmanoma. Juk dvidešimtmečiai visuomet nori išgelbėti pasaulį, pakeisti jį ir tam turi daug energijos bei užsispyrimo. Tam turėjome puikų laiką – galėjome spjauti ant sovietmečio ir godžiai siurbti bet kokią informaciją iš taip išsvajoto ir ilgai nepasiekto užsienio.

Matas: Bet jeigu kalbėtume apie baimes, vienareikšmiškai galima atsakyti, kad baisu tikrai nebuvo. Absoliučiai. Priešingai, viskas atrodė labai paparsta – štai Berlynas, ten super nauja elektroninė muzika, todėl padarykime taip pat ir Klaipėdoje. Taip ir darėme. Kiek galėjome, mokėmės patys, na o kad ilgai reikėjo švietėjiška veikla užsiiminėti, kaltinti negalime nieko. Tokia yra visų novatorių problema

Nors „EXEM“ vardas buvo girdimas po 1995 metais išleisto albumo „No Time“, grupė didžiuoju populiarumo keliu pradėjo eiti 1996-aisiais, pasirodžius albumui „Atlanta“. Kaip jautėtės tomis akimirkomis, kai „Kuršiai“ rovė stogą didžiajai daliai Lietuvos? Jūs buvote vos perkopę dvidešimtmetį… Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Matas: Tiesą sakant, neturėjome laiko apie tai susimąstyti. Tada reikėjo nuveikti labai daug –  įrašinėjome muziką sau ir kitiems, daug koncertavome. Sulaukus populiarumo nėra taip, kad kažkas staiga ima ir perkelia tave į kitą – daug gražesnį gyvenimą. Įsivaizduokite: jūs dirbate ir vargstate tamsoje, ir taip vyksta dieną iš dienos. Tik tamsa ir darbas. Ir po daugelio metų staiga, visai netikėtai ima švisti… Bet šis švitimas vyksta labai iš lėto. Ir tada vėl supranti, kad dirbti dar reikia labai labai daug… Tad maždaug taip atrodo populiarumas iš vidaus.

Kryžius: Buvo laikas, kai norėjome į viską numoti ranka ir užsiimti kažkuo kitu. Bet… Gal dėl to žavaus jaunatviško maksimalizmo tęsėme tai, kas tuo metu mums atrodė svarbu. Kažkas iš pažįstamų tąkart sakė, kad sunkiausia išleisti pirmą oficialų albumą. Po to jau būna paprasčiau – gali leistis į muzikinį kelią ir ieškoti progų geriau išreikšti save.

Teko sukti į visiems labiau priimtiną “2 Unlimited” stiliuką ir kažkiek pataikauti leidėjamsTačiau netrukus mus pasiekė „Transglobal Undergroud“, „Laibach“, „Einsturzende Neubauten“. Taip kilo mintis apjungti lietuvių liaudies dainas su elektronika (tai buvo lengvoji albumo pusė) ir mums taip patinkančiu techno ir drum’n’bass (sunkioji pusė).

Tai buvo laikai, kai leidėjai dažniausiai leisdavo kasetes. Kompaktiniai diskai mums buvo nepasiekiama prabanga. Tačiau toks mūsų komercinis ėjimas pasiteisino. Radijo stotims patiko lyriška elektronika su liaudies motyvais, o klubuose galėjome sau leisti ir pakalbasinti (šypsosi).

Bet mūsų gyvenimas nepasikeitė. Visada gyvenome taip… sakykime, bohemiškai (šypsosi). Tada tiesiog atsirado šviesa tunelio gale. Su tikėjimu, kad galime kurti muziką nesiderindami prie tuo metu itin populiaraus žodžio “formatas”.

 

„PRIVERTĖME PENKIOLIKMEČIŲ KARTĄ PAMILTI LIETUVIŠKĄ FOLKĄ“

Nuo vieno įsimintiniausių nepriklausomos Lietuvos istorijos albumo „Atlanta“ praėjo lygiai 20 metų. Kaip šis albumas Jūsų akimis skamba šiandien? Ar jis skambėtų kitaip jeigu jį kurtumėte dabar?

Kryžius: Jis skamba primityviai. Man net kartais nesmagu jo klausytis. Bet nepamirškime, kad tuomet buvo itin mažai informacijos ir dar mažiau galimybių kurti techno muziką. Pirmieji primityvūs kompiuteriai, velniškai ribotos muzikinės programos ir praktiškai jokių finansų (juk tuo metu nedirbome, sukomės iš vienetinių pasirodymų ir sėdėjome savo mamoms ant sprandų) (šypsosi).

Puikiai prisimenu vaizdelį: ateidavome ryte į studiją, spausdavome kompiuteryje “power on” ir eidavome į kavinę gerti kavos. Maždaug po 20-30 minučių grįždavome ir windowsai jau būdavo pasikrovę (šypsosi). Apie technikos lygį daug ką pasako ir ant kažkurio albumo nugarėlės parašyti žodžiai “kuriant šį albumą buvo panaudota net 200 megabaitų semplų”. Galiu prisipažinti, kad skaičių tąkart ženkliai pagražinome, kad viskas atrodytų įspūdingiau (kvatoja).

Taigi, jeigu “Atlanta” būtų kuriama šiandien, šis albumas tikrai skambėtų kitaip. O galbūt ir visai neskambėtų, nes mes visuomet norėjome kurti tokią muziką, kurios Lietuvoje dar nekūrė niekas.

Bet jeigu būtume jį kūrę, emocija būtų išlikusi panaši. Nors muzika ir elektroninė (daug kas ją kažkodėl vadina bedvase), ten buvo galima išgirsti mūsų požiūrį į pasaulį, pajausti mūsų mintis, šauksmą ir net maldą.

Matas: mes su Kryžiumi visada mėgome muzikinę dialektiką, priešingybių sintezę. Todėl archaiškos folk muzikos ir elektronikos mišinys yra puikus to įrodymas. Taigi aš vis dėlto manau, kad „Atlantos“ koncepcija būtų panaši. Skirtųsi galbūt tik ritmai.

Žinoma, nors ir ne taip sparčiai kaip 90-aisiais, bet elektroninė muzika vystosi. Todėl atsižvelgiant į laikmetį kai kurie garsai ko gero skambėtų kiek kitaip. Manau, jog kurdami „Atlantą“ šiandien mes tiesiog bandytume įsivaizduoti, kaip albume esanti muzika skambėtų „Berghain“ klube Berlyne ar „Burning Man“ festivalyje.

„Kuršiai“ ar „Afrika“? Kodėl?

Matas: Vienareikšmiškai „Kuršiai“. Šiemet po labai ilgos pertraukos perklausiau beveik visą „Exem“ diskografiją. Ir nors daug kūrinių neišlaikė laiko egzamino (nenuostabu, nes mūsų muzika buvo būtent to laikmečio soundas), visgi kai kurios dainos klausosi taip pat gerai. „Afrika“ vis dar skamba puikiai, tačiau „Kuršiai“ smeigia taip, tarytum tų 20 metų nė nebūtų buvę… Ši daina – tai idėjų, darbo, kančios ir įkvėpimo koncentratas. Klausydamasis šio kūrinio suprantu, kad laikas jį tik padaro dar geresniu.

Jeigu atvirai, man visiškai negėda girti „Kuršių“. Jei abejojate manimi – paklausykite šio kūrinio patys.

Kryžius: Man “EXEM” kūryboje labiausiai patinka kūriniai “Lopšinė pelėdoms” ir “Manyje uždek žvaigždes”. Tiesa, jie dienos šviesą išvydo jau šiame tūkstantmetyje.

Tačiau jeigu reikėtų rinktis vieną iš dviejų, taip pat rinkčiausi “Kuršius”. Tai buvo revoliucija pop kultūroje. Nei vienas jaunas penkiolikmetis savo valia nebūtų klausęs liaudies dainų. Tačiau mes juos privertėme tai padaryti ir jiems netgi patiko (šypsosi)

„Exem“ – pirmoji šokių grupė, sulaukusi tiek dėmesio. Grojote tūkstantinėms minioms, pradedant pasirodymu drauge su eurodance žvaigždėmis “La Bouche” ir “Capella” ir baigiant dešimttūkstantine auditorija Vilniuje ir Kaune serialo “X-Failai” pristatyme. Buvote tie, kurie formavo ir pratino Lietuvą prie šokių muzikos ir jos kultūros. Kokius žmones matydavote nuo scenos? Kokia tai buvo publika? Kas apskritai buvo tie tikrieji „EXEMų“ klausytojai?

Matas: Oi, tai buvo labai skirtingi žmonės. Media profesionalai mėgsta kalbėti apie personas ar vartotojo tipus, tačiau realybė dažnai yra gerokai įvairesnė. Mūsų klausytojai tuomet buvo ir paaugliai, ir studentai, ir intelektualai, ir sportininkai. Žodžiu, visi tie, kurie atrado elektroninę muziką.

Už lietuvišką folkloro panaudojimą gaudavome pagyrimų ir iš vyresnės kartos. Manau, kad jiems mes tam tikra prasme padėjome suprasti, kad elektroninė muzika yra gerokai daugiau nei tik beveidis ritmas. Tai kažkas kultūriškai svarbaus.

Kryžius: Nuo scenos aš matydavau artimiausias tris eiles. Ir tai būdavo dažniausiai ne patys intelektualiausi veideliai (šypsosi). Visgi solinių koncertų turėdavome labai mažai – dažniausiai grodavome miesto šventėse ar festivaliuose, kuriuose ant vienos scenos lipdavo dešimt grupių per vakarą. Todėl mūsų pasirodymus (ypač karjeros pradžioje) lydėdavo fuck’ų miškas… Tai, kas nauja, dažniausiai rimtai gąsdina. “EXEM” klausytojai dažniausiai prieidavo prie mūsų po koncerto ir tiesiog padėkodavo. Jų niekada nebuvo daug, todėl kiekvieno iš jų dėmesys būdavo ypatingai brangus.

Žmonės, kurie mūsų klausė, norėjo išgirsti kažką visai kitokio nei buvo įpratę. Todėl aš ir dabar labai džiaugiuosi nauja karta, kuri jau yra laisva mąstyti ir leidžia sau nebijoti. Esu labai laimingas, nes man tikrai neužtektų abiejų rankų pirštų tam, kad išvardinčiau nuostabias lietuviškas grupes. O jų, jau nešnekant apie pogrindį, palyginus, aš žinau nedaug. 90-iaisiai to tiesiog nebuvo. 

Buvote šalies šou verslo priešakyje jo paties formavimosi metu. Papasakokite apie muzikos verslo užkulisius? Kokie jie buvo? Kas buvo svarbiausia? 

Matas: Žmonės tuo metu buvo labai draugiški. Kadangi nebuvo kur afišuoti savo asmeninių gyvenimų, muzikos versle jie užsiimdavo savo esmine veikla – kurdavo, įrašinėdavo, koncertuodavo. Dešimtame dešimtmetyje Lietuvoje vykdavo gausybė masinių renginių, kuriuose dalyvaudavo dešimtys atlikėjų – tai buvo ne tik įvairūs apdovanojimai, bet ir miestų šventės. Būtent tų renginių metu užkulisiuose visi ir susitikdavome. Buvo geras, sakyčiau netgi labai šeimyninis jausmas.

Kryžius: Tačiau nereikia pamiršti vieno esminio dalyko: mes mažai domėjomės šou verslu. Pagrindinis tikslas buvo kurti muziką ir nebūti panašiems į nieką Lietuvoje. Apie showbizo užkulisius daugiau galėtų papasakoti mūsų tuometinis vadybininkas Martynas Tyla. Galiu pasakyti tik tiek, kad tuomet, kaip beje ir dabar, Lietuva buvo švogerių kraštas. Egzistavo pažintys ir atkatai. Reikėdavo “susidraugauti”, padaryti gramą ar takelį, sudalyvauti bendruose tūsuose. Tik taip galėdavai pakliūti į teisingų bičų chebrą. Tačiau tai vyksta visame pasaulyje. Todėl man undergroundas yra daug artimesnis. Ten gimsta kažkas visiškai naujo. Ir gimsta ne pinigų, o tikėjimo dėka.

exem

EXEM (nuotr. grupės asmeninio archyvo)

 

„RADIJO STOČIŲ MONOPOLIS TRUKDĖ TIKRAJAI KŪRYBAI, TODĖL TEKO PABŪTI IR KEKŠĖMIS“

Grupė savo populiarumo piką pasiekė tada, kai muzikos vartojimas buvo itin kokybiškas: radijo stočių topai buvo daugiau nei šventa, televizijoje transliuojami populiariausiųjų sąrašai diktavo madas, o tie, kurie dominavo topuose muzikos mylėtojų gretose galėjo vadintis kone dievais. Kas Jums, kaip grupei, tuo metu buvo sunkiausia? Kokie buvo didžiausi asmeniniai, kūrybiniai ir globalūs iššūkiai, su kuriais susidūrėte?

Matas: Sunkiausia? Turbūt neatitikimas tarp oficialios pozicijos ir gyvenimo realybės. Išoriškai sėkmingi atlikėjai buvo labai išaukštinti, atpažįstami gatvėse, kviečiami į prabangius renginius. Tačiau realybė buvo labai prozaiška – po 1998 metų Rusijos krizės Lietuvos šou verslas buvo pakirstas. Tiek aš, tiek ir daugelis mano bičiulių gyveno ant skurdo ribos ir dirbo pašalinius darbus. Tačiau, norėjome to ar ne, savo įvaizdį turėjome išlaikyti.

Kryžius: O aš manau, kad didžiausias galvos skausmas buvo tai, kad radijos (išskyrus Lietuvos radiją) nenorėjo girdėti tikrųjų “EXEM”.

“Ei, čia gi neformatas, mes negalime to leisti į eterį, nes niekas neklausys. Padarykite ką nors popsoviau. Gal gali padainuoti kokia mergaitė?”, – tada sakydavo mums radijo stočių vadovai.

Tai mus žudė. Tačiau teko pabūti ir kekšėmis. Toks monopolis labai trukdė atsiskleisti tikrajai muzikantų kūrybai. Turėjome derintis prie visų ir dar išlikti įdomūs bei skirtingi nuo kitų. Padarykite eksperimentą: paimkite 5 skirtingų to metu grupių albumus ir perklausykite juos. Mažiausiai  2-3 kūriniuose tikrai pajusite prostitucijos pėdsakus.

Galėdavai kurti ką tik nori, tačiau jei norėdavai, kad tave transliuotų radijas, privalėdavai prie jų derintis ir pataikauti vidutinybėms.

Dabar, kai viską valdo internetas, to tiesiog nebeliko. Labai tuo džiaugiuosi, nes žmonės gyvena nuostabiu metu – tai pats puikiausias laikas saviraiškai.

Matai, Jūs dirbote ne tik su „EXEM“. Išleidote du solinius albumus, taip pat dirbote su „SEL“, Naktinėmis Personomis, į pasaulį „paleidote“ 96-aisiais itin populiarų projektą „UZI“. Kurie iš šių muzikinių reiškinių Jums buvo svarbiausi? Ar galite palyginti juos ir grupę „EXEM“? 

Matas: „UZI“ buvo labai svarbu. Kaip tai buvo svarbu suprantu tik dabar, ypač tada kai susitinku su taip pat Berlyne gyvenančiu grupės lyderiu MC Geniu. „UZI“ buvo pirmas tikras muzikos projektas skirtas Lietuvos ‘millennial’ kartai. Ieškojome, kaip autentiškai perduoti tą jaunų hip hopo fanų atmosferą, kurią mes matėme Klaipėdoje. Tai turėjo būti kažkas visai kitokio nei Vilniaus projektai „SEL“ arba „ŽAS“. Esu tikras, kad tada „UZI“ albumas nuskambėjo labai stipriai. Ypač kai matėme grupės narius Genį ir Laurį. Matėme kokie jie buvo alkani, nuožmūs ir jauni žmonės. Manau, kad klausytojams tai padarė stiprų įspūdį, o mudu su Kryžiumi jiems sukūrėme atitinkamą muzikinį foną. „UZI“ buvo gan kompleksiškas, bet rimtas muzikinis chuliganizmas.

Iš solinių projektų man labai brangus albumas “Naktis prieš pat miškus”. Jį dariau dariau I. Jonyno spektakliui ir Juozo Statkeviciaus garso takeliui. Abu šie žmonės – ypatingai iškilūs ir talentingi, todėl labai džiaugiuosi jų dėka pamatęs kitą darbo kokybės lygį. Visgi teatras ir aukštoji mada stipriai pakelia reikalavimų kartelę.

Mindaugai, Jūs esate vienintelis nuolatinis “EXEM” narys. Kaip pasikeitė grupė po to, kai ją paliko Matas?

Kryžius: Matui išėjus nebeliko atramos. Kai dirbome su Matu, dažnai ginčydavomės, diskutuodavome apie tai, kur link reikėtų sukti savo kelią, ką labiau akcentuoti, kokius naujus muzikinius stilius įpinti, kad išliktume įdomūs klausytojui. Likau vienas ir rašiau neturėdamas su kuo pasitarti, įsiklausyti į kritiką ar patarimą. Draugai, dažniausiai pataikaudami, sakydavo, kad viskas yra gerai. Tačiau jie tiesiog norėdavo greičiau atsifutbolinti. Jie – ne muzikantai, todėl nelabai supranta, kaip visa tai daroma. Galų gale, jie ir klausė visai kitokios muzikos.

Vienu metu buvo ypatingai sunku. Tačiau vėliau atėjo kiti žmonės (albumą “Studio” kūrėme su Viliumi Anceriu, “Origami” ir “Chameleonus” – su Skirmantu Jutkoniu). Ir buvo taip, kaip buvo.

Tačiau su Matu aš jaučiausi stabiliausiai. Jis man buvo didelis autoritetas.

exem3

EXEM (nuotr. asmeninio grupės archyvo)

 

„MŪSŲ DAINOS „AFRIKA“ PASIRODYMAS TOPUOSE BUVO IŠSKIRTINĖ STAIGMENA“

Savo trofėjų kolekcijoje turite ne vieną apdovanojimą, tarp kurių ypatingai išsiskiria 1995 – 1997 metai. Tuomet susišlavėte krūvą “BRAVO” ir “Radiocentro” apdovanojimų „Geriausio metų albumo“, „Geriausios metų dainos“, kitose kategorijose. Ką šie apdovanojimai reiškė jums? Kuris iš jų Jums yra artimiausias ir įsimintiniausias? Kodėl? 

Matas: tiesą sakant, neatsimenu nė vieno apdovanojimo. Man visada atrodė, kad tada, kai iš tiesų buvome nusipelnę, už savo darbus negaudavome jokių apdovanojimų. Buvome amžinai nominuoti vargšiukai (juokiasi). Vėliau (gerokai per vėlai) parėjo ir apdovanojimai…

Kryžius: Iš tiesų tų apdovanojimų turime gal kokius 3-4. Brangiausias iš jų tikriausiai pirmoji vieta su daina “Afrika” pasiekta radijo stoties “M1” transliuojamame Top 40. Visų pirma dėl to, kad tuomet šioje radijo stotyje nebuvo lietuviško topo – jame rungėsi lietuviškos dainos drauge su užsienio atlikėjų kūriniais, todėl peršokti tokį atlikėją kaip Michael Jackson buvo tikrai žiauriai netikėta ir malonu.

Visada prisiminsiu 2000-uosius, kai gavome BRAVO statulėlę už geriausią šokių muzikos albumą. Mes taip netikėjome savo pergale, kad net nepasilikome apdovanojimuose. Tuo metu labai stipriai sirgo mano Tėtis, o eilinį kartą “apsilaužyti” neturėjome jokio noro. Kad laimėjome sužinojau autobuse netoli Kryžkalnio, kai paskambino mūsų vadybininkas ir pranešė: “Nepatikėsi – gavome!!!”. Pasiekę Klaipėdą išgėrėme stoties bare po bokalą.

Antrojoje XX a. Paskutinio dešimtmečio pusėje Lietuvos gyventojų muzikinį skonį formavo du topai – Radiocentre šeštadienio popietę transliuojamas Lietuvos TOP 20 ir „M1“ sekmadienio vakarais pristatomas „Top 40“. Ar sekdavote topus? Kokią reikšmę jie apskritai turėjo grupei?

Matas: Žinoma, kad sekdavome situaciją tada, kai mūsų kūriniai būdavo topuose. Būdavo malonių staigmenų, pavyzdžiui, jau Kryžiaus paminėtas „Afrikos“ pasirodymas radijo stotyje „M1“ arba mūsų dainos su „Naktinėmis Personomis“ debiutas pirmoje vietoje.

Kryžius: aš pats topų nesekdavau. Juos stebėti  pradėjau tik skatinamas Skirmanto Jutkonio, kuris man nuolat kalė į galvą mintį, kad reikia pradėti kurti “formatą”, nes tik tada radijos ims labiau groti mūsų dainas. Tačiau tai mums nedavė nieko gero…

Manęs apskritai mainstream’as niekada nedomindavo. Deja, lietuviškose radijo stotyse nieko kito ir negrodavo. Tad ir didelės reikšmės man jie nedarė. Klausydavausi įrašų namuose, keisdavausi jais su draugais. Tai buvo mano muzika.

EXEM albumas "Stereo"

EXEM albumas „Stereo“

 

„JEIGU LIETUVA TAIP SPARČIAI JUDĖS PIRMYN – PO 5 METŲ PASIEKS ISLANDIJOS LYGĮ“

Jeigu RC transliuojamame LTDuk‘e dominavo vien tik lietuviški kūriniai, tai radijo stoties M1 Top 40 lietuviški kūriniai buvo veikiau išimtys nei taisyklė. Jau minėjote, kad “Afrikos” pasirodymas jums buvo didelė dovana – 1997 metais ji tapo pirmąja nepriklausomoje Lietuvoje sukurta daina, pakilusia iki pirmosios topo vietos.  Ar galima šį įvykį laikyti savotišku „EXEM“ lūžio tašku, kuomet Jus pripažino masės?

Kryžius: Radijas tuo metu buvo labai klausomas. Be abejo, tai turėjo įtakos ir “EXEM” populiarumui, nes tais metais jau pasirodydavome klubuose beveik kiekvieną savaitgalį. Tačiau tai neturėjo jokios įtakos mūsų kūrybai. Tada jau iš mūsų pradėjo reikalauti, kad radijo singlai irgi skambėtų “eksemiškai”…

Matas: “Afrikos” pasiekimas tikrai buvo viena iš didžiųjų tų metų staigmenų. Tada atrodė, kad kiekvieną savaitę įvykdavo kažkas gražaus. Asmeniškai aš manau, kad tą 1997-ųjų vasarą mūsų reklaminis plakatas buvo stipriausias lūžio taškas. Beveik kiekviename mieste kabėjo šimtai mūsų portretų. Toks vizualinis mūsų prisistatymas labai pakeitė masinę reakciją. Beje, iki šiol daug kas nežino, jog ant mūsų šio albumo viršelio dvi esančios moterys – tai puikiai visiems pažįstamos manekenės Meda Jonaitytė ir Renata Mikailionytė. Tad tam tikra prasme jos taip pat prisidėjo prie šio albumo sėkmės (šypsosi)

Paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje grupių gyvenimuose ypatingai didelę reikšmę vaidino taip vadinami fanų klubai. Ar jūs tokį turėjote? Ar bendraudavote su jais? Galbūt palaikote ryšį dabar?

Matas: Taip, „EXEM“ fanų klubas (nors ir nedidelis) tikrai egzistavo. Džiaugdavomės susitikę su klubo nariais savo koncertuose. Kai kurie labiausiai atsidavę net kopijuodavo mūsų apsirengimo stilių. Tai buvo labai simpatiška (šypsosi). Žinau, kad kai kurie iš klubo narių ir patys pasuko į muziką. Tikiuosi, kad buvome jiems įkvėpimas.

Kryžius: Girdėjau, kad berods Panevėžyje buvo susikūręs fanų klubas. Yra pavienių fanų, su kuriais dar ir dabar susirašau feisbuke. Tačiau praėjo daugiau kaip dešimtmetis… Tad kam dar gali būti įdomi jau seniai nebeegzistuojanti grupė?

Jeigu šiandien jums leistų atsukti laiką atgal ir ištaisyti vieną „EXEM“ klaidą, ką keistumėte?

Matas: Hm… (mąsto) Svarbiausias trūkumas, mano manymu, buvo bandymas pritaikyti „EXEM“ kūrybą masių skoniui. Jautėme daug spaudimo sukurti daugiau pop kurinių, kažkokio labiau priimtino skambesio.

Kryžius: Asmeniškai aš nekeisčiau nieko. Galbūt norėčiau būti tolerantiškesnis ir pakantesnis kitiems… Tačiau tai ateina tik su metais.

 

„EXEM NIEKADA NEBUVO POPULIARI. JĄ ŽINOJO, NES BUVOME KEISTI, TAČIAU NIEKADA NEBUVOME POPULIARŪS“

Kas buvo sunkiausia būnant grupės “EXEM” nariu?

Kryžius: Nežinau kaip kitur, bet Klaipėdoje kai mus su Matu pamatydavo einančius gatve, labai dažnai pavymui atskriedavo tekstas “P….rai”. Nežinau, gal jie galvodavo, kad jeigu du bičai stovi ant scenos, tai jie būtinai ir miega kartu. Bet kuriuo atveju, būdavo labai sunku susitvardyti ir nevožti į dirolus…(juokiasi).

Buvote viena iš tų grupių, kurios padėjo pamatą populiariosios muzikos kultūros formavimuisi Lietuvoje. Kokią Lietuvą Jūs matote šiandien? Kuo šiandieniniai muzikos klausytojai mūsų šalyje skiriasi nuo tų, kurie 1997 metais „EXEM‘ų“ „Afriką“ rinko metų daina?

Matas: Tiesą pasakius, mažai žinau apie šiandieninį Lietuvos klausytoją. Tikiuosi, kad jis yra išrankesnis ir turi gerokai didesnius reikalavimus pop muzikai.

Taip pat džiaugiuosi savo draugų Leono Somovo ir Jazzu sėkme. Manau, kad tai yra geriausias įrodymas, jog kokybė gali būti sėkminga. Tokie kūrėjai kaip Eglė Sirvydytė, Markas Palubenka, Alina Orlova ar Silence Records komanda yra pasaulinis lygis, o faktas, kad Justino Mikulskio „Secret Thirteen“ yra daromas Lietuvoje, yra išvis neįtikėtinas.

Todėl jeigu taip sparčiai judėsime pirmyn, po 5 metų pasieksime Islandijos lygį.

Kryžius: šiandieniniai muzikos klausytojai yra tokie išprusę, kad ir “EXEM” būtų visai kitokie nei prieš dvidešimtmetį. Dabar yra daug sunkiau kažkuo nustebinti ar šokiruoti. Tektų labai stipriai paprakaituoti, kad užsitikrintume šiandieninio klausytojo palankumą. Bet, kaip minėjau, labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado tiek daug gerų grupių. Tai rodo, kad Lietuva jau yra atsikračiusi visų postsovietinių baimių, o jauni žmonės nebebijo kurti, būti keisti, kitokie ir drąsiai tai deklaruoti.

Kaip galvojate, kur slypi EXEM sėkmė? Kodėl EXEM buvo tokia populiari?  

Matas: Mes labai ilgai ir kruopščiai dirbome. Iki mūsų populiarumo pradžios 4 metus kūrėme ir kovojome už muziką. Išskyrus mus ir keletą artimiausių draugų niekas netikėjo, kad mums pasiseks. Man „EXEM“ istorija – tai pats geriausias asmeninis įrodymas, kad jeigu kažkuo tiki ir tuo gyveni, būtinai ateis laikas, kai pasaulis tai atpažins ir pripažins.

Kryžius: Aš iki šiol esu įsitikinęs, kad “EXEM” niekada nebuvo populiari grupė. Ji buvo žinoma dėl savo keistumo, bet populiari – NIEKADA.

Ko palinkėtumėte Lietuvos ateities kartoms, kada nors dar tik ketinsiančioms kurti muziką ir į projektą „EXEM“ žiūrėsiantiems kaip į savo didžiausius įkvepėjus?

Matas: Klausykite savo širdies.

Kryžius: Nebijokite būti keisti. Jeigu mes, žmonės be jokio muzikinio išsilavinimo, sugebėjome būti žinomi postsovietinėje erdvėje, tai jums visas pasaulis gali atsigulti po kojomis. Tikėkite tuo, ką kuriate, ir tuo patikės visi.

Kryžius jau porą kartų paminėjo, kas jį šiandien Lietuvoje žavi. Matai, o kuo žavitės Jūs?

Jaunais žmonėmis. Nauja karta yra super! Aš žaviuosi dabartiniais 18–28-mečiais. Ir labai linkiu, kad jie toliau taip gražiai augtų. Vėliau jie perims mūsų Tėvynę į savo rankas. Ir aš net neabejoju, kad būtent tie šiandienos jauni žmonės pagaliau Lietuvą padarys tokią, apie kokią mes dešimtmečius svajojome – kūrybingą, atvirą ir progresyvią.

Ačiū už pokalbį!

**********************

APIE GRUPĘ EXEM – iš pirmų lūpų:

Mamontovas_Nuotr. Rytis Šeškaitis

A. Mamontovas

Andrius Mamontovas, atlikėjas, kompozitorius, grupės „Foje“ lyderis: Aš atsimenu jų pasirodymus muzikinėse to meto TV laidose. Jie buvo naujos kartos grupė, grojanti išskirtinai elektroninę muziką. Mane visada žavėjo sintezatoriai ir ritmo mašinos, todėl „EXEM“ atsiradimą lietuviškos muzikos padangėje džiaugsmingai sveikinau. Tokios grupės labai trūksta mūsų dabartiniame muzikos pasaulyje. Kas kartą kur nors susitikęs Kryžių, mintyse jo paklausiu: „kada, po velnių, tu sugrįši prie muzikos?“

tyla

M. Tyla

Martynas Tyla, „EXEM“ vadybininkas 1992 – 2000 metais: „EXEM“ – tai techno muzikos pionieriai Lietuvoje. Jie visada darė tai, kas jų manymu buvo teisinga, gražu ir madinga pasaulyje. Tačiau svarbiausia, kad ta mada į Lietuvą atkeliaudavo jau po EXEMų bangos.  Jų muzikos tembrų gausa buvo lyg švyturys kitiems atlikėjams. Ko gero tuo ši grupė ir skiriasi nuo daugelio kitų.

 

Markas Palubenka

M.Palubenka

Markas Palubenka, muzikantas: Muzika, kurią kūrė „EXEM“, sugebėjo prikaustyti dėmesį. Manau, kad taip buvo todėl, kad jie kūrė įkvėpti skirtingų elektroninės muzikos stilių, ir sugebejo į savo kūrybą sudėti (bent jau man atrodo) daug laisvės pojūčio. Man labai gera jų klausyti, nes tai jautri muzika, nors ir pakankamai tranki. Albumo „Stereo“ įžanga tai puikiai patvirtina: mano nuomone, tai yra viena geriausių įžangų Lietuvos albumų istorijoje.

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *