Gregory Porter koncertas Vilniuje: kai muzika užburia ir paskandina svajonėse

Porter

Nepaisant to, kad Lietuvoje vyksančiuose džiazo festivaliuose stengiuosi apsilankyti kaip įmanoma dažniau, nesijaučiu turįs daug kompetencijos vertinti šį muzikos žanrą. Todėl šįkart įrašas bus itin subjektyvus minčių kratinys apie žmogų, kurio muzika jau seniai turi tvirtą vietą mano fonotekoje. Apie atlikėją, kurio kūryba jau daug metų žavi, įkvepia, kartais gelbsti nuo polinkio į liūdesį, o kartais, priešingai, užliūliuoja taip stipriai, kad regis nė negali būti gražesnės būsenos nei lyrikos apsupty skęsti svajinguose prisiminimuoe apie praeitin nugrimzdusius įvykius.

Taigi, šis įrašas apie dėdę, kurio daugelis melomanų, ko gero, nėra matę be keistos kepurėlės. Apie dėdę, kuris per pastaruosius septynerius metus išleido keturis studijinius albumus, iš kurių du paskutiniai jam leido suburti itin nuoširdžių, patikimų ir sentimentalių gerbėjų būrį.

Taigi, trumpai apie Gregory Porterį ir jo pasirodymą Lietuvoje.

Džiazas ir šansonų vakarams prieglobstį vis dar randanti „Compensos“ arena regis turėtų derėti maždaug taip, kaip pusryčiams dera garstyčiose pienu ir aštriu pomidorų padažu pagardinta šokolade marinuota silkė. Tačiau jeigu čia kažkada koncertus surengė Tomas Odellis, Jose Gonzalezas ar Benjaminas Clementine’as, trapus ir itin lyriškas G. Porteris taip pat turėjo rasti savo vietą.

Ir rado…

Nuo pat pirmųjų savo pasirodymo akimirkų kelių „Grammy“ statulėlių savininkas taip užbūrė publiką, kad burtų kerų niekas neiškslaidė iki pat paskutinių akordų.

Tai buvo vienas iš tų pasirodymų, kurio visi komponentai buvo geri.

Publika. Marga, įvairi, tačiau labai šviesi. Tai buvo vienas iš tų koncertų, kurio auditorija – gražūs ir itin šviesūs Lietuvos žmonės. Galbūt todėl, kad „Kaunas Jazz“ festivalis ir jo ištikimų gerbėjų ratas jau nuo seno byloja apie kokybę, „lygį“, intelektą ir inteligenciją. O galbūt ir todėl, kad G. Porterio muzikos tiesiog negali klausytis abejingi piliečiai. Žinant faktą, kad amerikietis mūsų šalyje koncertuoja jau toli gražu nebe pirmą kartą, savaime suprantama, kad jis savo muzika ir istorija mūsų šalyje jau sugebėjo „išgryninti“ ir savąjį klausytoją. Bet kuriuo atveju, šįkart sostinėje įsikūrusioje „Compensa“ salėje buvo daug gražių, žavių ir šviesių – mažų, jaunų, vyresnių, pagyvenusių ir visokių kitokių žmonių. Svarbiausia buvo tai, kad visi jie atėjo mėgautis muzika ir skęsti švelniuose džiazo garsuose.

Šįkart nebuvo varginančių klyksmų, ištaigingų muziką maskuojančių šviesos efektų, perdėto blizgučių skaičiaus ar dūmų mašinų. Šįkart „Compensą“ ir visus čia susirinkusius žmones užliūliavo muzika ir svajingas Gregory Porterio vokalas. Kita vertus, esant tokiai švelniai idėjinei muzikinei sintezei daugiau nieko ir nereikėjo.

He takes to the alley #gregoryporter #kaunasjazz #live #lithuania #livemusic #liquidspirit @gregoryportermusic @kaunasj

A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on

Drauge su G. Porteriu ant scenos užlipo 4 muzikantai, iš kurių kiekvienas turėjo progos sulaukti savo „šlovės akimirkos“. Džiazo improvizacijos, muzikantų soliniai pasirodymai, lydimi publikos ovacijų ir su niekuo nesumaišomas G. Porterio baritonas kelioms valandoms čia susirinkusius žmones privertė pasijusti it muzikinėje pasakoje. Tiesa, šioje pasakoje nebuvo „blogojo“ herojaus. Keitėsi tik pasakos nuotaika: kartais ji buvo intensyvi ir priversdavo aktyviai linguoti į taktą net ir pačius santūriausius klausytojus, o kartais, pavyzdžiui klausant dainos „Take Me To The Alley“, leisdavo pasijusti tartytum kelionėje po lyriškiausią sentimentų labirintą.

Koncerto estetika  ir keturių albumų savininko elgesys taip pat nekėlė nė menkiausių abejonių. Taip, šįkart nebuvo didelės interakcijos su publika ar raginimo šūksnių, tačiau šiuo atveju to net nereikėjo. Už bet kokį žodį kur kas skambiau ir melodingiau kalbėjo muzika.

Gregory Porterio gerbėjai paskutinį balandžio antradienį galėjo mėgautis praktiškai visa geriausia pastarojo meto atlikėjo kūryba. Koncerte buvo sugroti ir pernai išleisto albumo „Take Me To The Alley“ hitai „Holding On“, „Consequence Of love“ ar „Don’t Loose Your Steam“, ir 2014-aisiais išleistą diską „Liquid Spirit“ išgarsinusios dainos „Hey Laura“, „No Love Dying“ ar „Liquid Spirit“. Na o apie dainą „Water Under Bridges“, kurią muzikantas atliko tik pritariant fortepionui, kalbėti be nuolat bėgančių pagaugų per visą kūną, apskritai sunku…

Gregory Porteris užbūrė, sukaustė dėmesį ir jo nepaleido iki paskutinio koncerto akordo. Nesuvaidintas nuoširdumas ir nuostabūs, abejingų nepaliekantis muzikos garsai tūkstančius širdžių privertė plakti kitaip. Šilčiau, muzikaliau, jautriau… Vakarykščiame atlikėjo pasirodyme buvo ne vienas momentas, kai tyli akimirka buvo tokia trapi, kad ją galėjo sugadinti net ir bet koks publikos atsikvėpimas. Laimei šįkart net ir tyla kalbėjo gerokai garsiau ir jautriau, todėl jos sugadinti nebesugebėjo niekas.

Ir nors savo mėgstamiausios Gregory Porter dainos „Moving“ aš taip ir nesulaukiau, suprantu, kad legenda tampantis 45 metų muzikantas iš JAV savo kūrybinėje spintelėje turi tiesiog per daug gražios muzikos, kad išpildytų kiekvieno užgaidą.

Bet kuriuo atveju, vakar buvo nuostabu. Todėl ačiū „Kaunas Jazz“ už dar vieną neįtikėtinai mielą muzikinį stebuklą.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *