Jeigu melomanai galėtų kalbėti apie muzikinius svajonių mėnesius, balandis neabejotinai galėtų tokiu vadintis. Itin derlingas mėnuo neabejotinai ištuštino ne vieno muzikos mylėtojo kišenę ir leido drąsiai džiaugtis naujais grojaraščių papildais spotify ar iTunes muzikinėse platformose.
Kadangi manoMUZIKOJE galioja šiokios tokios (kad ir nerašytos) taisyklės, visų balandžio mėnesio išleistų gėrių apžvelgti tikrai negalime. Tačiau keli įrašai, kuriuos, bent jau mūsų galva būtina perklausyti, privalo „nugulti“ ir balandžio geriausiųjų sąraše.
Taigi, čia – tie albumai, kurių praleisti ir neišgirsti (bent jau manoMUZIKOS nuomone) tikrai negalima.
VANCOUVER SLEEP CLINIC „Revival“
Nors Australijos jaunuolio Timo Bettinsono projektą „Vancouver Sleep Clinic“ mes sekame nuo neatmenamų 2013-ųjų, debiutinis jo pilnas albumas pasirodė tik šiemet. Prieš ketverius metus pasaulio eteryje pristatytas pirmasis muzikanto darbas „Vapour“ (kurį Timas sukūrė matematikos pamokoje) tapo didžiuoju proveržiu jo karjeroje. Po metų pasirodęs EP „Winter“ „Vancouver Sleep Clinic“ leido suburti rimtą gerbėjų ratą ne tik saulėtoje Australijoje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui tais pačiais metais į pirmą koncertinį turą juos pasikvietė „London Grammar“.
Švelnus Timo falcetas, lyriška muzika ir itin jausmingos baladės turėtų patraukti dėmesį tų, kurie neabejingi tokiems atlikėjams kaip „The Japanese Hour“, „Ry X“ ar „Bon Iver“. Beje, klausant australo vokalinių gebėjimų tampa akivaizdu, kad „Bon Iver“ siela Justinas Vernonas jam daro beprotiškai didelę įtaką.
Debiutinam „Vancouver Sleep Clinic“ albumui žavesio priduoda ir tai, kad jį prodiusavo Al Shux – talentingas prodiuseris, dirbęs su Banks, Birdy ir Shura.
„Revival“ – dramatiškas ir labai dinamiškas įrašas. Jame daug lyrikos, įtampos ir išgyvenimų. Tai – ypatingai stipri Timo Bettinsono muzikinio kelio pradžia. Jeigu tokiu sparčiu žingsniu jis judės pirmyn, panašu, kad turime beužgimstančią didelę muzikos žvaigždę iš Australijos.
FATHER JOHN MISTY „Pure Comedy“
Talentingasis Joshas Tillmanas per savo karjerą grojo įvairiose grupėse. Žinoma, žymiausia iš jų – indie folko pažiba „Fleet Foxes“. Tačiau Tillmanas nusprendė spjauti į žinomumą ir atidavęs laisvę saviraiškai į rankas jis pradėjo savo solinę karjerą prisidengęs Father John Misty pseudonimu.
„Pure Comedy“ – jau trečioji solinė Father John Misty plokštelė. Ji turėjo pasirodyti dar sausio mėnesį, tačiau išleidimas buvo nukeltas į balandį. Ir tai atlikėjui išėjo tik į naudą, mat plokštelės poreikis buvo milžiniškas, apie Father John Misty rašė visi, kas netingėjo, o vienas po kito pristatomi nauji kūriniai žadino melomanų aistras ir žadėjo, kad naujas albumas bus tikrai vertas dėmesio.
Pažadai ir lūkesčiai nenuėjo veltui, o balandžio pradžioje pasirodęs diskas buvo nemenkas cukrus ant saldėsių ištroškusių muzikos mylėtojų širdžių.
„Pure Comedy“ sudaro 13 dainų. Ditirambus šiam dainų rinkiniui gieda visi kas netingi – „Mojo“, „NME“ ir „The Guardian“ jam skyrė aukščiausią įvertinimą, o „The Independent“, „Q“ ir „Rolling Stone“ įvertino 4 žvaigždutėmis iš penkių. Akivaizdu, kad šis įrašas užims aukštas pozicijas ir galutiniuose šių metų čartuose.
Šiek tiek Billy Joelio muziką (ir vokalą) primenantis Father John Misty albumas žavi ne tik nenuspėjamais muzikiniais piešiniais, bet ir tekstais, kuriuos Joshas Tillmanas kūrė neaišku nei kokioje stadijoje, nei kuriuo paros metu. Tačiau kai keisti tekstai pasigauna nuostabią muziką, sintezė gaunasi puiki.
Muzikaliai itin turtingas albumas, netikėtos muzikinės kulminacijos, retų instrumentų skambesys, fantastiškas Tillmano vokalas ir viso albumo nuotaika leidžia „Pure Comedy“ vadinti vienu didžiausių 2017-ųjų šedevru. Tai yra vienas iš tų albumų, kuris dėliojant galutinius metinius taškus ant „i“, galėtų būti 2017-ųjų prekiniu ženklu.
FUTURE ISLANDS „The Far Field“
Nors „Future Islands“ diskografijoje – 5 albumai, savo vardą ryškiausiomis raidėmis ši grupė įrašė 2014-ųjų plokštelės „Singles“ dėka. O jei dar tiksliau –jie tapo itin populiarūs tada, kai viešojoje erdvėje pasirodė albume esanti daina „Seasons (Waiting On You)“. Pastarąją kompoziciją geriausiu metų kūriniu pripažino „Pitchfork“, „NME“ ir „Spin“, taip iškeldami Baltimorės synth pop ketvertą į neregėtas aukštumas.
Šiandien „Future Islands“ – viena paklausiausių JAV grupių, kurią matyti savo scenoje trokšta daugelis festivalių organizatorių. Ir taip yra tikrai ne tik dėl vienos dainos ar keistų grupės lyderio Samuelio T. Herringo judesių. „Future Islands“ muzika – kabina, užburia ir tikrai neprastai skamba gyvai. Beje, Lietuvos žmonės jau labai greitai galės tuo įsitikinti patys, mat grupė spalio 26 d. koncertuos sostinėje.
Balandį pasirodęs penktasis grupės įrašas „The Far Field“ – puikus įrodymas, kad vienas įdomiausių leiblų „4AD“ nesuklydo priglaudęs šį kolektyvą. Grupė „pagavo“ bangą, dėl kurios ją pamilo muzikos megėjai ir nieko nesivargindami visą naują albumą pakabino ant „Seasons (Waiting On You)“ sėkmės kabliuko. Graži melodija, graži aranžuotė, visiems atpažįstamas elektroninių klavišinių garsas ir įsimenama melodija – tokiu principu įrašyta didžioji dalis albume esančių kūrinių.
Debiutinė šio įrašo daina „Ran“ užkėlė lūkesčius, kad albumas bus geras. Lūkesčiai buvo pelnyti. Tiesa, tikėtis novatoriško žingsnio į priekį neverta, nes jo tiesiog nėra. Kita vertus, galbūt jo ir nereikia, mat ir taip akivaizdu, ką žmonės nori girdėti iš „Future Islands“. Tai jausdama grupė ir sukūrė hitų albumą. Taip, dainos jame pakankamai panašios, tačiau besiklausant 12 kūrinių plokštelės laikas tikrai neprailgs.
KENDRICK LAMAR „DAMN“
„DAMN“ yra kol kas geriausia vertinamas 2017 metų albumas visame pasaulyje. Įtakingiausių muzikos leidinių recenzijas ir vertinimus sisteminantis portalas paskelbė, kad bendras albumo vertinimas – 91 procentas. Tai – neįtikėtinai geras rezultatas, kuriuo retai gali pasigirti net ir itin populiarūs albumai. Todėl tam tikra prasme „DAMN“ yra nedidelis šio dešimtmečio šedevras.
Tiesa, taip buvo vadinamas ir prieš porą metų pasirodęs JAV reperio įrašas „To Pimp A Butterfly“, kuris šlavė visus įmanomus laurus. Todėl prieš paleidžiant į rinką naują plokštelę Kendrickas Lamaras turėjo rimtą iššūkį – sukurti bent jau ne prastesnį įrašą.
Ar jam tai pavyko? Vienareikšmiškai taip. Tai įrodo ne tik muzika, bet ir pardavimų pasiekimai. „DAMN“ debiutavo JAV perkamiausių albumų topų viršūnėje. Vien tik per pirmą savaitę šio albumo buvo parduota 353 tūks. fizinių kopijų, o perklausų skaičius internete siekė 340 milijonų. Tai kol kas geriausias pasiekimas anapus Atlanto šiais metais.
Beje, Jungtinėje Karalystėje „DAMN“ pasiekimai taip pat neprasti – diskas užkopė iki 2 UK TOP 40 vietos.
Vienas talentingiausių šio laikmečio atlikėjas ant prekystalio balandį padėjo šedevrą, kuris tinka ne tik hip hopo ar repo mylėtojams, bet ir universaliam klausytojui. Todėl neperklausyti „DAMN“ 2017-aisiais būtų viena didžiausių metų nuodėmių.
GORILLAZ „Humanz“
Kiekvienas „Gorillaz“ albumo išleidimas tampa ypatinga švente visam muzikos pasauliui. Na o tada, kai nuo paskutinės plokštelės pasirodymo praeina daugiau kaip 7 metai, šventė tampa dar didesnė.
Tiesa, dažniausiai piarinė albumo kampanija būna gerokai įdomesnė už patį įrašą (žinoma, visiškai nenuvertinant beveik prieš 20 metų sukurtos „Blur“ lyderio Damono Albarno ir Jamie Hewletto grupės). Todėl kai tik paaiškėjo, kad šiemet gorilos išleis albumą, muzikinio pasaulio dėmesio centras koncentravosi būtent į juos. Ir visa tai tikrai nenuėjo veltui.
Žingsnis po žingsnio Damonas Albarnas skelbė, kad šis albumas bus ypatingas. Tradiciškai, itin patraukli vizualinė koncepcija, netikėti sprendimai ir keisti muzikiniai viražai pristatytose keliose dainose kurstė dėmesį ir vertė laukti „Humanz“ pasirodymo maždaug taip, kaip tikintieji laukia šventosios dvasios apreiškimo.
Likus kelioms savaitėms iki albumo pasirodymo paaiškėjo, kad „Humanz“ svečių sąrašas iš tiesų įspūdingas. Drauge su grupe dainas įrašė Vince Staples, Popcaan, D.R.A.M., Grace Jones, Anthony Hamilton, De La Soul, Danny Brown, Kelela, Mavis Staples, Pusha T ir Benjamin Clementine.
Atrodo, ko daugiau reikėtų iki pilnos laimės ir albumo sėkmės? Hito? Galbūt, tačiau kalbant apie „Gorillaz“, D. Albarnui tai niekada nebuvo svarbiausias tikslas. Hito nebuvo ir 2010-ųjų albume „The Fall“, tačiau ir be jo metai grupei buvo itin sėkmingi.
Taip pat bus ir šįkart. Nepaisant to, kad tokios radijinės dainos kaip, pavyzdžiui „On Melancholy Hill“, nėra ir šiame albume, „Humanz“ yra įdomus, netikėtas ir stebinantis įrašas. Kartais jį norisi tiesiog išjungti ir nustoti tikrintis kantrybę, o kartais norisi klausytis nesustojant.
Ko gero toks ir buvo D. Albarno tikslas – šokiruoti ir neleisti nuspėti. Muzikine prasme jiems tai tikrai pavyko.
Na o kalbant apie vizualiąją albumo pusę, daug žodžių čia nereikia. Jie visada buvo išskirtiniai ir itin originalūs. Tas pats galioja ir kalbant apie „Humanz“. Vieninteliai tokie, nepakartojami ir nenukopijuojami – tokie yra animaciniai „Gorillaz“ herojai.
JOHN MAYER „The Search Of Everything“
Nors nuo paskutinio JAV lyriko, 7 „Grammy“ statulėlių savininko John Mayerio albumo praėjo daugiau kaip 4 metai, gitaros virtuozas ir švelniabalsis merginų numylėtinis niekur nuo didžiosios scenos nedingo. Koncertavo daug, kūrė daug, kol galiausiai nusprendė, jog atėjo metas naujam – jau septintam albumui.
Albumo reklaminė kampanija buvo gan netikėta – praėjusių metų lapkritį pasirodė pirmasis plokštelės singlas „Love On The Weekend“, kurį vėliau lydėjo dviejų EP pasirodymai, pavadinti „The Search Of Everything:Wave One“ ir „The Search Of Everything:Wave Two“ (atitinkamai sausio ir vasario mėnesį).
Naujoje hito „Your Body is a Wonderland“ kūrėjo plokštelėje – daug švelnių ir lyriškų garsų. Neįnoringa, bet labai melodinga ir miela muzika – gražus ramių vasaros vakarų garso takelis. Johnas Mayeris daro tai, ką geriausiai moka – švelnumu užburia ir įtraukia. Ir netgi nepaisant to, kad kritikai jam gerų žodžių šįkart pašykštėjo, manoMUZIKA duoda galva nukirsti sakydama, kad tokio žanro mylėtojai neatsispirs ir „The Search Of Everything“.
