Lietuvoje vėl koncertuos Benjamin Clementine

Benjamin Clementine (foto. Micky Clement)

Benjamin Clementine (nuotr. Micky Clement)

„Liūdesio dainius“, „svajotojas“, „sentimentalusis lyrikas“ – tai tik keli iš daugelio epitetų, klijuojamų „Mercury“ statulėlės savininkui Benjaminui Clementine’ui. Daugiau kaip prieš metus surengęs nuostabų koncertą Vilniuje, albumo  „At Least For Now“ kūrėjas sugrįžta į mūsų šalį. Londone gimęs, tačiau Paryžiuje pradėjęs savo didįjį muzikinį kelią, B. Clementine’as koncertą sostinėje surengs lapkričio 15 dieną. Tai bus vienintelis jo koncertas Baltijos šalyse.

Daugiau detalių apie patį pasirodymą paaiškės jau netrukus. Kol kas aišku tai, kad hito „London“ kūrėjas Lietuvoje koncertuos kartu su pilna grupe ir pritariančiaisiais vokalistais. Pirmojo jo koncerto mūsų šalyje metu ant scenos jam pritarė 5 styginiais instrumentais grojantys muzikantai. Taigi, šįkart B. Clementine’o pasirodymas bus dar didesnis ir įspūdingesnis.

Aišku ir tai, kad atlikėjas dar šiemet turėtų išleisti savo naują albumą, todėl tikėtina, kad koncerte Lietuvoje melomanai turės galimybę išgirsti ne tik pamėgtas ir mintinai išmoktas pirmojo įrašo dainas, bet ir kūrinius iš naujos plokštelės.

Praėjusių metų gegužės mėnesį vykusio Benjamino Clementine’o koncerto recenziją skaitykite ČIA

Pirmoji muzikinė meilė – žaislinis pianinas

Muzikantas, kurio tikrasis vardas – Benjamin Sainte-Clementine, užaugo 5 vaikų šeimoje Šiaurės Londone. Būsimas talentas augo drauge su močiute, kuriai mirus persikėlė gyventi pas tikruosius tėvus.  Beje, būtent Močiutę muzikantas įvardija savo didžiausiu gyvenimo autoritetu.

„Mano didžiausias autoritetas – močiutė. Ji buvo katalikė, anapilin iškeliavusi tada, kai sulaukiau 12 metų. Močiutė buvo vienintelis mano gyvenimo žmogus, tuo metu įrodęs, kad meilė iš tiesų egzistuoja. Kartu ji buvo ir mano kelrodis tais sunkiausiais metais – kai išėjęs iš namų apsigyvenau Kamdeno gatvėse, kai laimės ieškojau Paryžiaus užkampiuose. Visą tą laiką galvojau, kad močiutė yra šalia. Ir ši mintis, klaidžiojant gatvėmis, man leido išlikti gyvam, turėti viltį, nesustoti ir tikėti gyvenimu“, – interviu manoMUZIKAI prieš metus sakė B. Clementine’as.

Mokykloje nuolat kęsdavęs patyčias jaunasis Benjaminas iškart pajuto meilę literatūrai, todėl augdamas kur kas daugiau laiko leido bibliotekoje nei pamokose. Kai jam suėjo 11 metų, vyresnis atlikėjo brolis Josephas namo parvežė pianiną. Broliui supratus, kad jo meilė pianinui ima gęsti, instrumentą „prisijaukinti“ nusprendė Benjaminas, kuris jau buvo pamilęs klasikinę muziką.

„Mokykloje pamačiau merginą, turėjusią žaislinį pianiną. Paklausiau jos, ar galiu pagroti. Deja, ji atsakė neigiamai. Taigi, palaukiau, kol ji išeis pietauti ir išsinešiau vaikišką instrumentą namo. Grojau juo, klausiausi tų stebuklingų garsų ir dėl nepaaiškinamos priežasties juos įsimylėjau. Po pykčio su tėvais aš, žinoma, kitą dieną jį grąžinau klasiokei. Tačiau net ir dabar galiu pasakyti, jog ši akimirka buvo viena maloniausių ir įsimintiniausių mano gyvenime“, – apie savo pirmą sąlytį su muzika viename interviu po daugelio metų pasakojo Benjaminas Clementine’as

Mėgautis muzikos malonumais jaunasis Clementine’as galėjo penkerius metus. Kai atlikėjui sukako 16, išsiskyrė jo tėvai, o mokykloje prasidėjo problemos. Netrukus, už prastus pasiekimus ir neišlaikytus egzaminus jis buvo išmestas iš mokymo įstaigos, o po pykčių su tėvais turėjo palikti ir namus. Finansinių ir psichologinių problemų kamuojamas Benjaminas tapo benamiu ir persikraustė į Londono rajoną Camden Town, kurio gatvėse praleido beveik 3 metus.

Benamio duona Paryžiuje ir netikėta sėkmė

Kamuojamas depresijos ir ieškodamas muzikinės saviraiškos Benjamine’as Clementine’as nusprendė palikti gimtąją Angliją ir autostopu nukeliavo į Paryžių. Svajonių ir romantikos mieste atlikėjas ir toliau tenkinosi benamio dalia – rytais kurdavo ir šlaistėsi gatvėmis, vakarais – grodavo vietinės reikšmės baruose, kurių viename trumpam netgi buvo įsidarbinęs indų plovėju. Viskas pasikeitė tada, kai jaunasis britas, susitaupęs pinigų, nusipirko sulūžusią gitarą ir pigius klavišinius. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas tapo gerokai prasmingesnis. Trejus metus kūręs muziką apie savo gyvenimą, Prancūzijos sostinės menininkus ir muzikantus, B. Clementine’as tapo neatskiriama ir itin mylima Paryžiaus gatvės muzikine figūra. Po ketverių metų gyvenimo Paryžiaus gatvėsę vieno pasirodymo jose metu atlikėją pastebėjo muzikos agentas, pasiūlęs susitikti ir pasikalbėti apie bendradarbiavimo galimybes. Šis įvykis tapo proveržiu tarptautinėje liūdesio dainiaus karjeroje. 2012-aisias, B. Clementine pasirodymo Kanų festivalyje metu jo muzika susižavėjo vienas verslo magnatas, kuris specialiai įkūrė įrašų kompaniją „Behind“, kad Benjaminas galėtų čia įrašinėti savo muziką. Netrukus muzikantas susilaukė išskirtinio Prancūzijos žiniasklaidos dėmesio, kuri jį pakrikštyjo „Anglu, apsireiškusiu frankofonijos festivalyje“.

Prieš metus manoMUZIKOS kalbintas B. Clementine’as prisipažino, kad jo gyvenime nebuvo nė akimirkos, kuomet jis būtų svarstęs apie tai, kad reikia rinktis muzikai alternatyvų kelią.

„Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad noriu kurti muziką, nė karto nepasidaviau. Mano muzika gimsta iš meilės. Niekada negalvojau apie karjerą. Muzika man – visai kaip santykiai su mylimu žmogumi. Įsimylėjęs tiesiog negalvojau apie pasekmes. Pasidaviau meilei ir plaukiau ten, kur ji mane nešė“, – manoMUZIKAI sakė atlikėjas.

Muzikanto žvaigždė spindėjo vis ryškiau, o muzikos organizatorių poreikis jį prisikviesti į sceną vis labiau augo. Neprognozuojami ir išskirtiniai jo pasirodymai, mistika, gaubianti jo koncertus B. Clementine pavertė išskirtine muzikos ir meno pasaulio figūra. Tiesa, pats atlikėjas dažnai savo elgesiu priversdavo aikčioti ne tik renginio žiūrovus, bet ir organizatorius. Štai 2013 metais, britas neatvyko koncertuoti į North Sea Jazz festivalį Olandijoje, nes Roterdame buvo išmestas iš traukinio todėl, kad neturėjo bilieto. Tąkart muzikantas teigė, jog bilieto negalėjo nusipirkti todėl, kad agentui nesumokėjus honoraro, jis tiesiog neturėjo pinigų. Tiesa, Clementine’as visais įmanomais būdais bandė pasiekti festivalį – ėjo pėsčiomis, stabdė pakeleivingus automobilius (nors niekas nestojo) ir festivalyje atsidūrė po dešimties valandų. Negana to, tikslą pasiekė kruvinomis kojomis, mat tada, kai nusprendė renginio vietą pasiekti pėsčiomis – avėjo tik šlepetes, kuriasdėl patogumo nusiavė ir ėjo basas. Nepaisant „nesėkmės“ pirmą kartą, po 2 metų britas ir vėl buvo pakviestas koncertuoti šiame festivalyje.

Ir tai nėra vienintelis „keistas“ muzikanto  poelgis. Užpernai, koncerto metu, Clementine’as įsipjovė pirštą. Žaizda buvo atvira ir stipriai kraujavo, tačiau muzikantas tesė koncertą tol, kol kažkas iš publikos ant scenos numetė tvarstį. Vėliau, kalbėdamas su žiniasklaida, muzikantas teigė, kad dėl muzikos jis gali numirti, todėl jokios pašalinės aplinkybės jam nėra įdomios.

Multiinstrumentalistas, ypatingai šilto, specifinio ir netgi liūdno balso savininkas teigia, kad jam įtaką padarė įvairaus žanro muzikos kūrėjai – nuo kompozitorių Claude Debussy ar Frédéric Chopin iki tokių atlikėjų kaip Serge GainsbourgAretha Franklin ar Luciano Pavarotti. Beje, pernai viename interviu paprašytas įvardyti savo muzikinius herojus, Benjaminas Clementine’as paminėjo Niną Simone, Nicką Cave‘ą  Tomą Waitsą.

Didžiausias gyvenimo tikslas – kovoti už tiesą

Prieš metus kalbintas atlikėjas prisipažino, kad savo kūrybos gerbėjams ruošia ne tik antrą albumą, bet ir ketina pristatyti savo poezijos knygą. Muzikanto pomėgis literatūrai, poezijai ir filosofijai juntamas kone kiekviename jo pasisakyme. Štai ir kalbėdamas su manoMUZIKA, paklaustas apie svarbiausias ir prasmingiausias gyvenimo kovas,  jis prisipažino, kad nėra nieko svarbiau nei kovoti už tiesą.

„Nėra nieko prasmingiau nei kovoti už tiesą, kuria tikime. Jeigu nustotume kovoti – tai būtų gėrio pabaiga. Tačiau labai svarbu, kad ši kova nebūtų padrika. Turime kovoti išmintingai, pagarbiai ir su didele meile. Ši kova – tai mūšis už ateitį. Už tokią ateitį, kokią mes norime matyti; už ateitį, kurioje gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai. Ši kova privalo būti sąžininga, todėl, kad kovojame ne tik už save, bet ir už visus.

Tokia kova niekada nesibaigia. Ji vyksta nuolat. Netikiu absoliučia taika, tačiau tikiu keliu jos link. Todėl šiuo keliu turime eiti ir stengtis niekada nepaklysti. Taip, labai tikėtina, kad taip niekada ir nepasieksime galutinės stotelės, ant kurios užrašyta „TAIKA“. Tačiau žinau, kad ta stotelė yra mūsų siekiamybė. Todėl kelias jos link yra pats svarbiausias“, – manoMUZIKAI sakė B. Clementine’as.

Visą išskirtinį manoMUZIKOS interviu su B. Clementine’u skaitykite ČIA.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *