Muzikos rinkai peržengus vasaros slenkstį, visų muzikos mylėtojų teismui buvo pateikta šūsnis naujų kūrybos vaisių. manoMUZIKA tradiciškai apžvelgia įdomiausius iš jų. Todėl Jūsų dėmesiui – 4 birželio albumai, kurių, mūsų manymu, tiesiog negalima praleisti pro ausis.

PHOENIX „Ti Amo“

Nuo akimirkos, kai radijo stotyse buvo pradėta transliuoti daina „If I Ever Feel Better“ praėjo daugiau kaip 17 metų. Praktiškai tiek laiko yra žinoma ir šio hito kūrėja grupė „Phoenix“. Gražesnio starto 2000-aisiais prancūzai turbūt nė įsivaizduoti negalėjo: minėtą kūrinį pamėgo visas pasaulis, o debiutiniame diske „United“ taip pat esančią dainą „Too Young“ režisierė Sohia Coppola pasirinko skambėti kultiniame filme „Lost In Translation“.

Per 17 metų Versalio synth pop ketvertas išleido 6 albumus, skersai išilgai išmaišė visą pasaulį ir užkariavo šimtų tūkstančių muzikos mylėtojų simpatijas. Todėl natūralu, jog kiekvieno naujo grupės žingsnio „Phoenix“ fanai laukia kaip išganymo.

Iki šio birželio Thomo Marso kolektyvas tylėjo net ketverius metus. Išleidę savo penktąjį įrašą „Bankrupt!” prancūzai nutilo, o pastaruosius metus tampė laukusiųjų nervus už rimtų piarinių virvučių. Pernai lapkritį savo socialinių tinklų nuotraukas pakeitusi televizijos užsklandų paveiksliuku ir paskelbusi kelias vasaros festivalių datas, Versalio grupė į eterį tvirtai sugrįžo tik šių metų kovą – po ketverių metų pertraukos pristatinėdama debiutinį šeštojo albumo „Ti Amo“ singlą „J-Boy“. Socialiniame tinkle reddit netruko pasipilti nepatenkintų ištikimų fanų šūksniai, teigiantys, kad „Phoenix“ renkasi lengviausią kelią – muziką kabina ant to paties kurpaliaus, ant kurio buvo pakabintas ir pats sėkmingiausias (tačiau muzikine prasme labiausiai nuo grupės šaknų nutolęs) diskas „Bankrupt!”. Stilistine prasme gerbėjų nuogąstavimai turėjo pagrindo, tačiau idėjine – tikrai ne.

Taip, „Phoenix“ skambesys, lyginant juos su pirmaisiais įrašais gerokai pasikeitė. Todėl seniausi fanai, tikėdamiesi albume rasti kažką panašaus į gitarinius „Consolation Prizes“ , „Everything Everything“ ar 2006-ųjų „One Time Too Many“ ar „Long Distance Call“ tikrai turės nusivilti. Tačiau pastarieji du grupės albumai leido suprasti akivaizdžią gyvenimo tiesą: „Phoenix“ renkasi kitą kelią – labiau sintetinį, linkusį į kur kas didesnę elektroninę visumą. Bet net ir tai nekeičia grupės prigimties, o Thomas Marsas tęsia tai, ką pažadėjo išleidęs debiutinį savo albumą „United“ – dar 2000-aisiai jis prisipažino, kad grupė mirs tada, kai pradės groti liūdną, ypatingai sentimentalią ir lyrišką muziką.

Perklausius „Ti Amo“ yra akivaizdu, kad grupei mirtis dar tikrai negresia. Albumas, kuriame – viso labo 10 dainų, yra itin pozityvus ir labai šviesus. Žinoma, žvilgterėjus į tracklistą ir jame atradus tokius kūrinių pavadinimus kaip „Tuttifrutti“ ar „Fior De Latte“ nejučia imi baimintis, kad išgirsi Katy Perry ir Justino Bieberio hibridą, tačiau vos pradėjus jo klausytis, suvoki, jog tokios baimės nepagrįstos.

Taip, „Phoenix“ nutolo nuo savo šaknų. Taip, ankstesniojo roko užuomazgų jų muzikoje ir su žiburiu neberasite. Tačiau 10 dainų tikrai pakanka pozityviam nusiteikimui, saulėtai vasaros dienai ir gerai nuotaikai.

„Phoenix“ sugrįžo. Ir tai padarė užtikrintai. Net neabejoju, kad „Ti Amo“ grupei leis suburti dar didesnę gerbėjų armija, o jų muzika ir vėl bus transliuojama populiariausių pasaulio radijo stočių eteryje.

DAINOS: Fior Di Latte, Goodbye Soleil, Telefono

LONDON GRAMMAR „Truth is a Beautiful Thing“

Naujojo „London Grammar“ albumo pirmą kartą klausiausi iš Vilniaus važiuodamas į sodybą Utenos plentu. Buvo ką tik praėjusi jau tradicine tapusi šios vasaros liūtis, o tamsus birželio dangus virš Lietuvos nieko gero nežadėjo. Kvepėjo vasara, buvo itin ramu ir pasakiškai gaivu. Būtent tokio santykio su aplinka metu nuskambėjo pirmasis albumo kūrinys „Rooting For You“. Pasibaigus šiai dainai regis trumpam prasisklaidė virš plento esantys juodi debesys ir pasirodė saulės spinduliai. Nežinau, atsitiktinumas tai ar ne, tačiau tuo metu iš mano grotuvo pasigirdo ypatingai šviesios ir pozityvios kompozicijos „The Big Picture“ garsai. Po jos dangus ir vėl ėmė temti, o pozityvią ir itin šviesią muziką pakeitė įprastas Londongrammariškas minoras. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai oras už lango taip tiesiogiai koreliavo su besikeičiančia muzika.

Klausytis „London Grammar“ lyjant lietui – tas pats, kas karštą vasaros dieną išsimaudyti vėsiame ežero vandenyje. Jausmas – daugiau nei ypatingas. Pretenzingos ramybės reikalaujanti švelni, užburianti ir ypatingai hipnotizuojanti muzika gali tapti pasakiškai nuostabiu muzikiniu kąsniu muzikos mėgstantiems ne tik klausyti, bet ir girdėti.

Šis albumas – viso labo antrasis Notingemo indie pop trio diskografijoje. Tačiau kaip pernai projekto balsas Hannah Reid prisipažino žurnalui „Q“ , jai nesvarbu albumų kiekis. Viskas, ko ji labiausiai laukia – tai tų stebuklingų akimirkų, kurių metu gimsta dainos.

Per pastaruosius metus tų „stebuklingų akimirkų“ buvo mažiausiai 11. Būtent tiek dainų yra naujausioje „London Grammar“ plokštelėje. Florence Welsch vokalą itin primenantis Hannos balsas, ypatingai melodinga ir išraiškinga muzika, kurios dėka sentimentalių svajonių pasaulyje paskendęs klausytojas tiesiog gali pamiršti iš jo pabėgti ir dar daugybė svajingos muzikos komponentų yra tai, kas šio albumo tiesiog neleidžia nevadinti nuostabiu.

Britai šį trio ypatingai mėgsta. Plokštelė „Truth is a Beautiful Thing“ debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje. Tą patį jai pavyko padaryti ir Škotijoje bei Belgijoje. Aukščiausius perkamiausių albumų sąrašo dešimtukus albumas pasiekė Šveicarijoje, Olandijoje, Australijoje ir kitose šalyse.

Taigi, „London Grammar“ tapo išties dideliu vardu. Na o kai didelis vardas kuria ir atlieka iš tiesų didžią muziką, visi muzikos mylėtojai gali tik pasidžiaugti.

„Garsinkitės albumą ir svajokite!” – toks galėtų būti lyriškojo trio šūkis. Bent jau tokį šūkį turėdami mintyje mes galėtume jo klausytis dešimtis kartų iš eilės.

DAINOS: The Big Picture, Non Believer, Hell to the Liars

ROGER WATERS „Is This the Life We Really Want?“

Apie grupės „Pink Floyd“ išsiskyrimus ir susiėjimus būtų galima parašyti kelis didelius romanus. Deja, tuos, kurie vis dar paslapčia tikėjosi kultinio kolektyvo koncertinio turo ar tiesiog bendro muzikavimo, 2015-ųjų rugpjūtį Davido Gilmouro ištartas paskutinis „ne“ turėjo atvesti į nykią realybę . Visiems hitą „Wish You Were Here“ sukūrusios grupės fanams buvo nusiųsta paprasta žinia: Pinkai tikrai nebegros kartu.

Ir nors „Pink Floyd“ jau, panašu, niekada nebeatsikurs, juos primenančiais garsais galime mėgautis iki šiol. Dar viena džiugi žinia vinilo ir CD pavidalu birželio pradžioje pasiekė ir visus grupės gerbėjus – naują albumą išleido Rogeris Watersas.

„Is This the Life We Really Want?“ –  pirmas studijinis Waterso darbas per pastaruosius 25 metus bei pirmas solinis įrašas, išleidžiamas praėjus 12 metų nuo eksperimentinės operinio plokštelės „Ça Ira“ pasirodymo.

Rogeris Watersas – itin įdomi ir daug veidų turinti spalvinga asmenybė, kuri nevengia išreikšti savo požiūrio į visuomenėje vykstančius politinius, socialinius ar ekonominius procesus. Todėl nieko jau seniai nebestebina, kai Pinkų lyderis kategoriškai pasisako JAV Prezidento rinkimų klausimais ar drastiškai tėkšteli pareiškimą apie konfliktus artimuosiuose rytuose.

Naujame albume tokio tipo pareiškimų – į valias. Dalis jų paslepiama metaforų rūbuose, likusi dalis – išsakyta visiškai tiesiogiai. Tačiau sekantiems R. Waterso gyvenimą dėl to stebėtis tikrai neverta. Svarbiausia yra tai, kad „Is This the Life We Really Want?“ – tai dar viena muzikinė kelionė ne tik po šio atlikėjo, bet ir po visą „Pink Floyd“ pasaulį. Tai, kad albume esanti muzika yra kone tapati pinkų kūrybai, stebėtis neverta – nuo 1973-ųjų legendinio albumo „Dark Side Of The Moon“ Rogeris Watersas buvo pagrindinės grupės smegenys.

Pasirodžius naujam R. Waterso darbui teko dalyvauti ne viename šio įrašo aptarime. Ir visi grupės gerbėjai vienareikšmiškai sutaria, kad „Is This the Life We Really Want?“ skamba taip, tarytum jis būtų 1983-ųjų metų albumo „The Final Cut“ tęsinys. Ne tik dėl čia vyraujančių temų, bet ir dėl muzikos.

1983-ųjų „Pink Floyd“ albumas „The Final Cut“, kurio pagrindinis autorius buvo Rogeris Watersas, buvo dedikuotas atlikėjo tėvui (žuvusiam  II pasaulinio karo metu). Šalia albumo yra prierašas: „Requiem For The Post War Dream“. Šis įrašas nemenką dalį grupės gerbėjų privertė sunerimti dėl jame dominavusių politinių temų. Panašiai Pinkų gerbėjai gali pasijusti ir dabar. Tačiau šįkart yra vienas esminis skirtumas su 1983-aisiais: R. Watersas suaugo ir subrendo, bet… bet ir toliau nevengė sakyti tai, ką galvoja. Tiesa, šįkart jo kalbėsenai pasirinktas gerokai diplomatiškesnis tonas.
Todėl klausantis albumo turime vieną paprastą patarimą: jeigu turite priešingą nuomonę nei legendinis Pinkas – tiesiog nesipiktinkite. Nes pats albumas – neišsenkantys gilios muzikos vandenys. O visiems tiems, kurie jaučia bent menkus sentimentus kultinei britų grupei, tai bus neįtikėtinai „Pink Floyd“ kūrybą primenanti muzikinė kelionė.

DAINOS: Deja Vu, The Last Reffugee, The Most Beautiful Girl

CIGARETTES AFTERS SEX „Cigarettes Afters Sex“

Nors Grego Gonzalezo kolektyvas „Cigarettes Afters Sex“ egzistuoja kone dešimtmetį, debiutinis albumas dienos šviesą išvysta tik dabar. Kita vertus, šio muzikanto logika paprasta: kam man tas albumas, jeigu turiu milijonus perklausų Youtube, o į mano koncertus ir taip bilietai šluojami puikiai?

Kad taip yra, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Į Teksase susikūrusio kolektyvo pasirodymą mūsų šalyje bilietai buvo išpirkti dar gerokai iki debiutinio albumo pasirodymo. Taigi, piano.lt kiemas bus sausakimšas, o jaunieji Lietuvos hipsteriai neabejotinai mintinai trauks ne vieną Gonzalezo kūrinį.

Koks tas debiutinis „Cigarettes After Sex“ albumas? Ogi visiškai toks, kokio iš jo galėjome tikėtis. Ramus, lyriškas, kartais kiek depresyvus, o kartais pakylėjantis. Jame galima užčiuopti ir intymumą, ir sentimentalią melancholiją, ir rūškaną lietaus niūrumą – viską, kuo ši grupė pakerėjo savo klausytojus ir užsikariavo jų simpatijas.

Shoegaze, ambient ir slow pop mišinys nepaliks abejingų nei tų, kurie jau kasa šių žanrų lobius, nei tų, kurie dar tokios stilistikos neatrado.

Tai albumas, kurį suvalgysite su pasimėgavimu.

DAINOS: Young & Dumb, Apocalypse, Truly