Iki Andriaus Mamontovo svarbiausio koncerto – penkiasdešimtmečio pasirodymo „Siemens” arenoje liko mažiau nei pusmetis. Bilietų į šį koncertą jau praktiškai nebeliko, o atlikėjas, intensyviai planuodamas savo koncertą, iš savo dienoraščių archyvo kiekvieną mėnesį ištraukia vis naujos dainos istoriją. Šįkart atėjo metas vienai populiariausių „Foje” dainų – kūriniui „Meilės nebus per daug”.

Taigi, Jūsų dėmesiui A. Mamontovo dienoraščių puslapiai, menantys laikus, kai buvo sukurtas šis kultinis kūrinys.

1994 rugpjūčio 23

Grojame akustinį koncertą LNK studijoje. Dekoraciją pasigaminome apkabinėję visą sceną lapais, išplėštais iš knygos „Aš atsisuksiu atgal”. Pasibandėme, kaip žmonės reaguoja į naujas dainas „Vėl paliks pasaulį šiluma” ir „Paskutinė diena”.

Šiemet su „Foje” išleidome „Aš čia esu”, „Aš čia esu (Pica)” ir „M-1″. Du koncertiniai ir vienas remiksų albumas. Panašu, kad išleisime ir akustinį – „Tikras garsas”. Keturi albumai per metus? Na gerai – trys su puse.

Naujas dainas fanai išklauso atidžiai. Po koncerto LNK viešbučio kambary su Inga, keliais draugais ir grupės nariais švenčiame mano gimtadienį. Valgome didelį arbūzą. Aš jau 9 mėnesius vegetaras ir be alkoholio. Prieš miegą groju gitara. Niekaip negaliu nustoti grojęs tą vieną akordą, iš kurio prieš kelis metus gimė daina „Pasiimk mane”. Man patinka atvirų, aukščiausių stygų gaudimas, kuris išlieka keičiantis harmonijai. Panašu, kad turiu naują dainą. Mintyse skamba priedainio eilutė „ir niekada man meilės nebus per daug„.

1994 rugpjūčio pabaiga

Parašiau visą tekstą, bet turiu tik vieną priedainio eilutę. Bandau įvairius variantus. Ieškau tinkamo žodžio, kuris rimuotųsi su „per daug”, bet viskas skamba siaubingai banaliai. Stulpelius parašiau vienu atsikvėpimu, tačiau ties priedainiu įstrigau.

1994 rugsėjis

Po ilgų ieškojimų suvokiau, kad priedainis ir yra ta viena eilutė „meilės nebus per daug”. Niekas mano galvoje su ja nesirimuoja, nes nieko daugiau ir nereikia. Šioje frazėje yra visa dainos esmė ir raktas, atrakinantis ją.

Panašu, kad jau turiu labai daug dainų naujam „Foje” albumui. Visus metus klausau Marc Almond plokštelės „Jacques”. Jis dainuoja į anglų kalbą išverstas garsiojo prancūzo Jacques Brel šansonus. Neįtikėtinai stiprūs tekstai. Ir nors prieš Marc Almond ar Jacques Brel jaučiuosiu kaip nesubrendęs piemuo, visas naujo albumo įkvėpimas atėjo iš jų kūrybos.

1994 lapkritis

Jau kelias savaites „Mažosiose Lapėse” įrašinėjame naujas dainas. Nusprendėme groti tik gyvai. Jokių ritmo mašinų ir kompiuterių. Naujo albumo skambesys turi būti purvinas, gaivališkas ir nenušlifuotas. Prieš įrašus beveik net nerepetavome. Didžiają dalį albumo sugrojome čia pat studijoje tiesiai į Artūro Šidlausko įjungtą daugiakanalį magnetofoną, prieš tai tik šiek tiek apsitarę. Miegame čia pat Lapėse. Lažkokiame kabinete tiesiog pasitiesėme čiužinius ant grindų. Daug ginčyjamės ir tie ginčiai mūsų naująjį darbą veikia teigiamai. Gerai pagalvojus, „Kai perplauksi upę” yra tas „Foje” albumas, kurio atsiradime visi grupės nariai dalyvauja šimtu procentų.

Šiandien įrašėme „Meilės nebus per daug”. Vakare į studiją atvyko „Foje” Kauno fanklubo merginos ir atvežė tortą. Viskas baigėsi tuo, kad visi važiavome pas vieną iš jų į namus ir visą naktį susėdę ant grindų plepėjome, grojome gitaromis ir litrais gėrėme arbatą.

1994 gruodžio pradžia

Algio namų palėpėje, dabartinėje mūsų repeticijų vietoje, 16mm kino kamera filmavome klipą dainai „Sapnai”. Patirtis, įgyta kino operatorių būrelyje, kurį kažkada visi lankėme dar mokykloje, labai praverčia. Beje, aš, Algis ir Arnoldas esame „Lietuvos Kino Mėgėjų” draugijos nariai. Dar nuo tada, kai kokiais 1985-ais laimėjome berods antrą vietą respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje.

„Sapnai” nufilmuoti. Liko šiek tiek kino juostos. Nufilmuojame „Meilės nebus per daug” atlikimą. Per mažai medžiagos klipui. Po kelių dienų pasipildę juostos atsargas, važinėjame po Vilniaus senamiestį ir pro automobilio langą filmuojame šaligatviu bėgantį Arnoldą. Dvarčionių kartodrome Arnoldas stovi vietoje, o mes filmuojame jį sukdami automobiliu ratą aplink, kad gautųsi toks kinematografinis efektas. Mūsų kino būrelio vadovas būtų pagyręs už tokį mąstymą.

Vis tiek per mažai medžiagos „Meilės nebus per daug” klipui. Dalis juostos buvo sugadinta.

 

1994 gruodžio 13

Aš tapau tėčiu. Dreba rankos. Mačiau, kaip gimsta žmogus. Nukirpau virkštelę. Viktorija pirmą kartą atvėrė savo dideles akis ir pažvelgė į mane. Tai yra gražiausia ir stipriausia, ką esu kada nors gyvenime patyręs. Meilės nebus per daug.

1995 sausio 13

Rytoj „Radiocentras” pradės groti naują „Foje” dainą. Sugalvojome idėją, kaip ją pareklamuoti Vilniaus mieste. Atsispausdiname kopijavimo aparatu kelis didelius popieriaus lapus, kuriuos suklijavę pasigaminame penkis ilgus plakatus su užrašu „Meilės nebus per daug”. Nieko daugiau. Tegul praeiviai spėlioja ką tai reiškia.

Verdame klijus mano tėvų namų virtuvėje. Po vidurnakčio važiuojame į miestą ir priklijuojame plakatus matomose vietose. Stengiamės kabinti ten, kur didžiausi žmonių srautai. Arkikatedros aikštėje stovi statybinė tvora. Ant jos priklijuotą mūsų plakatą matys visi einantys pro šalį.

Kitą savaitę pristatinėsime savo naują albumą.

1995 sausio 17

Žurnalas „Ausis” daro interviu su „Foje”. Nusprendžiame, kad geriausia vieta fotosesijai – ant stogo. Šiandien rekordiškai šalta diena. Termometras rodo -22C. Susitinkame pas Darių Buroką Antakalnyje. Jo laiptinėje yra liukas, per kurį galima užsikabaroti ant namo viršaus. Jis – niekada nerakinamas. Geriame arbatą. Bandome prikaupti šilumos. Algis pagamino keturis marškinėlius su žodžiais „meilės”, „nebus”, „per”, „daug”.

Lipame ant stogo. Siaubingai pučia vėjas. Temperatūra tokia, kad jau viskas nebesvarbu. Stovime tik su marškinėliais. Išsirikiuojame taip, kad žodžiai susidėliotų į dainos pavadinimą. Mūsų vadybininkas Artūras Butkevičius padaro kelis kadrus. Lekiame atgal į Dariaus butą šildytis.

Džiaugiamės, kad gavosi tokia kieta nuotrauka ir tuo pačiu svarstome, ar žurnalo skaitytojams ji atrodys tiek pat efektinga kaip mums. Juk tik mes jutome tą šaltį ir greičiausiai atrodėme visiškai prastai. Kai išryškins foto juostelę – pamatysim.

Aptikome, kad dar liko šiek tiek kino juostos. Važiuojame Šilo gatve į kalną, nuo kurio matosi gimtasis Sapieginės miškas. Atsivežę senas, neveikiančias gitaras, sulūžusius būgnus ir nebegrojantį akordeoną pasidarkome prieš kamerą tame baisiame šaltyje.

Klipo pabaigimui turėtų užtekti.

Beliko išryškinti medžiagą, pervesti į video, sumontuoti ir padaryti premjerą Astos Stašaitytės laidoje „Viskas”.

1995 sausio 21

„Meilės nebus per daug” debiutuoja 5-oje „Radiocentro” „LT’duko” vietoje. Fanai, balsuokite labiau!!!!!!!

1995 sausio 28

„Meilės nebus per daug” – numeris 1 Lietuvoje. Taip ir turėjo būti!

1995 vasario 14

Artūras, eidamas pro spaudos kioską aptiko, kad Valentinkės proga kažkoks UAB pagamino siaubingo dizaino atvirukus su užrašu „Meilės nebus per daug”. Aišku, niekas neatsiklausė, ar autorius sutinka ir ar nori, kad šalia dainos teksto citatos būtų nupaišyta ta baisi raudona širdutė ir kažkas iš to uždirbtų pinigus.

Guodžia tai, kad frazė tampa folkloru, o tai reiškia, jog daina gyvuos ilgai.

1995 gegužės 5

Grojame baigiamąjį turo „Kai perplauksi upę” koncertą Vilniaus Vingio parke. Pervažiavome visą Lietuvą su nauja programa. 40 miestų. Koncertai visada parodo, kuri albumo daina yra klausytojų mėgstamiausia. „Meilės nebus per daug” yra akivaizdus hitas.

Tris mėnesius gyvenau kelyje. Inga su naujagime Viktorija visą tą laiką buvo Kupiškyje pas senelius. Savaitės pabaigoje koncertuodavau, savaitės pradžioje važiuodavau pas savo merginas.

Labai laukiu vasaros. Nusipirkome nedidelį butą Antakalnyje. Nuo rugsėjo turėsime savo namus.

Galvoju apie solinį albumą.