Kartais pagalvoju, kad gera gyventi Lietuvoje.
Gera, nes šalyse, kurioms istoriškai labiau „paėjo korta“, analogiškas tokios dabar populiarios ir festivalius headline‘inančios grupės kaip „FOALS“ koncertas po atviru dangumi būtų mažų mažiausiai anšlaginis. Bilietai būtų išgraibstyti per kelias minutes, o pavėlavę asmenys pirktų bilietą iš perpardavinėtojų už trigubą kainą. Koncerto dieną norint kažką pamatyti reikėtų į renginio vietą atvykti gerokai prieš pradedant groti apšildantiems atlikėjams, užsiimti poziciją minioje ir jos nepaleisti iki pat renginio pabaigos.
Lietuvoje viskas būna kitaip. Čia pasaulinio garso atlikėjai koncertuoja mažesnėse erdvėse, o klausytojams būna daugiau komforto. Aišku šis medalis taip pat turi dvi puses.
„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)
Žinia, kad „FOALS“ atvažiuoja į Vilnių akimirksniu apskriejo visus internetus ir paskutinę liepos mėnesio dieną daugelis apsibrėžėme raudonai. Laukėme, ne tas žodis. Ir, nejučia, sulaukėme. Excitement‘o daug, bet bilietai išparduoti nebuvo. Čia nieko keisto. Tai mūsuose jau tapo tradicija. Pasikviesti šiuos Oksfordo nenuoramas į Lietuvą buvo mažų mažiausia rizikinga ir panašu, kad šis iššūkis organizatoriams vėl nepasiteisino. Galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, kodėl taip yra. Gal kaltas pernelyg didelis vienu metu vykstančių renginių kiekis ir ribota potencialių lankytojų perkamoji galia? O gal „FOALS“ tiesiog yra subalansuoti pernelyg nišiniam skoniui ir jo savininkų čia tiesiog yra per mažai? Tačiau aš iš visos širdies tikiuosi, kad renginių organizatoriai „8 Days A Week“ nepavargs. Jų organizuojami koncertai nuolat pasižymi išskirtina kokybe, o vežami atlikėjai yra aktualūs ir populiarūs ne vakar, o šiandien. Čia ir dabar.
„FOALS“ – ne išimtis. Į Lietuvą jie atvyko pačiame savo jėgų žydėjime – subrendę, susigroję, užaugę, bet dar neparsidavę popsui. Stadioninė grupė, kuri dar gali sau leisti koncertuoti ir mažesnėse erdvėse. Kažkada prisiminę šį koncertą Kalnų parke stebėsimės, kad tai tikrai įvyko, o ne prisisapnavo.
Sunku ir įsivaizduoti tinkamesnę erdvę šiam koncertui Vilniuje nei Kalnų parkas. Svaiginantis karštis po Vilnių viduryje dienos užpuolusio lietaus kiek atlėgo, dangus buvo giedras, virš galvų skrido oro balionai ir vakaras žadėjo būti nuostabus. Net galima buvo pamiršti, jog esame sostinės centre ir įsivaizduoti, kad esame kažkur festivalyje, kur „FOALS“ – pagrindinis vakaro skerdžius. Tik publika rinkosi vangiai. Kaip išsireiškė portalo „manoMUZIKA“ kolegė – „Blem, jei daugiau žmonių nesusirinks, Yannis užsimuš“. Pasijuokėme, bet nerimas kirbėjo.
„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)
Pirmieji į sceną žengė man labai patinkantys „Without Letters“, pasižymėję praretėjusia sudėtimi ir tradiciškai pažėrę visą krūvą gyvais instrumentais skleidžiamų elektroninių garsų. Man pasirodė, kad jie scenoje tarp juodais polietileniniais maišais apdengto „FOALS“ arsenalo jautėsi truputį nejaukiai, tačiau nepaisant to, jų muzika buvo puiki vakaro įžanga.
Antrieji – Lietuvos jaunosios roko kartos atstovai „ba.“ su charizmatiškuoju Benu Aleksandravičiumi priešakyje. Benas (išsirengęs iki pusės, kaip ir dera tikram rokeriui) ir komanda progresuoja, rodos, ne dienomis, o valandomis, bet nežinau kam jam reikėjo taip maivytis ir tarp dainų kalbėti kažkokiu keistu akcentu. Juokėmės, bet ne su juo, o iš jo. O vėliau ir juokinga nebebuvo. Bet vyrai pasitaškė iš peties. Matėsi, kad jie čia jaučiasi savo vėžėse.
Publika į abi apšildančias grupes reagavo vangiai, bet plojimų buvo.
Taip belaukiant „FOALS“ net nepajutome kaip ėmė ir sutemo.
Aš buvau girdėjęs apie „FOALS“ kalibrą grojant gyvai. Buvau matęs ne vieną koncertinį įrašą. Taipogi buvau girdėjęs, kad „Open’er“ festivalyje jie buvo nuobodūs… Bet tai, ką Oksfordo grupė parodė Kalnų parke buvo pernelyg aukšta klasė, kad viską taip imčiau ir „suvirškinčiau“ vienu ypu. Dar ir šiandien dūsauju prisiminęs, kaip buvo gerai.
„FOALS“ (nuotrauka Arno Mažylio)
Pradėję nuo „Mountain At My Gates“ muzikantai taip ir nepristabdė visą pusantros valandos. Buvo ir „Olympic Airways“, ir „My Number“, ir „Electric Bloom“, ir „Inhaler“, ir, žinoma, „Spanish Sahara“, kaip gi be jos… Bisui pasiliktos „What Went Down“ ir „Two Steps, Twice“ su tradicija tapusiu šuoliu į minią. Nebuvo „Cassius“ ir „Mathletics“, bet vyti Dievo į medį gal nereikia.
Puikus garsas. Puikus apšvietimas. Draugiškai su publika bendravę muzikantai. Per šį laiką praleistą Lietuvoje Yannis išmoko ne tik pasisveikinti ir padėkoti lietuviškai, bet ir pagirti besiplaikstančią minią žodžiais „Jūs nuostabūs!“. Ne aukštasis kalbos mokymosi pilotažas, bet nesakykite. Malonu juk.
O minia, ta pati, kur, kaip minėjau, apšildančiuosius priėmė vangiai, dūko taip, tarsi tai būtų paskutinė galimybė padūkti prieš apokalipsę. Trypė, klykė, plojo, šoko. Priekyje virš galvų vis skraidė kažkieno maikutės. Kažkas virš galvų mojavo ramentais. Kažką ant rankų nešiojo (matėsi tik kojos). Žodžiu ekstazę kiekvienas reiškė taip, kaip mokėjo.
Buvo „faina“ tikrąją, pačia nuoširdžiausia šio žodžio prasme.
„FOALS“ gerbėjams galimybė pamatyti savo mylimą grupę tokioje intymioje aplinkoje yra tikrų tikriausia dovana. Vidutiniams „FOALS“ klausytojams tebūnie tai kelias į gilesnį grupės muzikos pažinimą. Nei vienos jų dainos anksčiau negirdėjusiems asmenims šis koncertas tebūna puiki proga lavinti skonį ir plėsti muzikinį akiratį. Na, o „FOALS“ muzikantams, tikiuosi, ši viešnagė buvo deramas lietuviško svetingumo pavyzdys.
Mūsų nedaug, bet šėlti mes mokame. Šekit!
„FOALS“ gerbėjai pirmoje eilėje (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)
