U2 koncertas Amsterdame: The Joshua Tree turas, kurį apšildo Noelis Gallagheris (koncerto apžvalga)

Jeigu kam nors pasakyčiau, kad „U2“ yra mano gyvenimo grupė, būčiau tikras melagis. Tačiau nepaisant to, pamatyti Bono ir jo sėbrų pasirodymą jau ilgą laiką buvo vienas prioritetinių mano gyvenimo muzikinių darbų. Daugelį metų atidėliodavau šį reikalą todėl, kad atsirasdavo svarbesnių veiklų prioritetiniame sąraše, tačiau šįkart taškus ant „i“ padėjo sudėlioti vienas paprastas faktas, kurio vardas –  „The Joshua Tree“.

Albumui, kuris lydi mane praktiškai visą gyvenimą, šiemet sukako 30 metų. Ir tai yra ne tik vienas geriausių airių diskų, bet kartu ir vienas iš perkamiausių visų laikų albumų visame pasaulyje. Taigi, vos tik sužinojau, kad šiemet galėsiu gyvai išgirsti albumą, kurį vien tik dėl jį pradedančių pirmų trijų kūrinių būtų galima vadinti nuostabiu, pradėjau ieškoti bilietų į vieną iš kelių „Joshua Tree Tour“ miestų Europoje. Ir TA vieta tapo Amsterdamas.

IMG_2255

U2 plakatas Amsterdame

Pusė metų – pakankamas laikas susiplanuoti kelionę, užsisakyti viešbutį, n kartų „prasukti“ ir taip jau nudrožtą „Joshua Tree“ kompaktą ir tinkamai pasiruošti trisdešimtmetį švenčiančio šedevro muzikiniam atgimimui. Pirkdamas bilietus į „Amsterdam ArenA“ – stadioną, kuriame turėjo vykti koncertas, sužinojau, kad čia hito „With Or Without You“ kūrėjus apšildys Noelis Gallagheris. Kadangi „Oasis“ man – praktiškai šventa karvė, iškart supratau, kad šis renginys įgauna gerokai daugiau prasmės ir turi rimtų ambicijų tapti ypatingai svarbiu mano šių metų įvykiu.

Likus kelioms valandoms iki koncerto pradžios (o jis turėjo prasidėti 7 valandą) Amsterdamo dangus pradėjo niaukstytis. Metro stotelės buvo sausakimšos, o dangus parodė savo galią. Atrodė, kad patekome į tradicinę lietuvišką šių metų liūtį. Skirtumas tas, kad čia nebuvo Narbuto gatvės giliavandenės įdubos, o liūtis tęsėsi gerokai ilgiau nei įprasta mūsuose. Tiesa, nors skirtumų būta, panašumų taip pat atsirado. Transporto eismas buvo sutrikdytas, o metro vėlavo gerokai daugiau nei 10 minučių. Todėl užsikimšo ne tik jų laukiančios stotelės, bet ir patys traukiniai.

eile

Eilė į areną

Tiksint laikrodžiui seko ir likusios minutės iki Noelio pasirodymo, į kurį tiesiog negalėjau pavėluoti. Todėl vos tik atvažiavo metro, chamiškai brovėmės pro žmonės ir… ir buvome paskutinės silkės jau ir taip suspaustoje statinėje.

Taigi, metro – sausakimšas. Nėra kalbos ne tik apie pasijudinimą – sunku net galvą pasukti. Aplink – „U2“ pamatyti ištroškęs internacionalas. Kalbos – pačios įvairiausios: vien traukinyje buvo galima išgirsti britų, olandų, prancūzų, kažkurios balkanų kalbos atstovų. Ir visų šių žmonių tikslas – tas pats kaip ir mūsų. Beje, dėl žmonių srauto stebėtis nėra ko, mat visi bilietai į du iš eilės „U2“ pasirodymus Amsterdame jau seniai parduoti. Tiek šeštadienio, tiek ir sekmadienio koncertuose turėjo apsilankyti maždaug po 70 tūkstančių žmonių…

Noelis Gallagheris ir lietingas jo intro

Pagaliau. Arenos stotelė. Laikrodis rodo, kad iki Noelio lieka pusvalandis. Tūkstantinė ką tik iš metro išlipusi minia juda vangiai – eismą stabdo metro bilietų automatai, kuriuose reikia „atsižymėti” tiek prieš įlipant, tiek ir išlipus iš traukinio. Laimei, kad esame po stogu. Liūtis tokia stipri, kad visiškai nesvarbu ar turime mes vandeniui atsparius apdarus, ar ne – pabaiga vis tiek ta pati. Išlendame iš tvankios metro stoties ir palei sieną iš lėto su tūkstantine minia kiūtiname įėjimo link. Po poros minučių bičiulis tėškia auksinę mintį: gal „dedam skersą” ant lietaus ir kertam kampą? Kaip tarėm – taip ir padarėm. Tiesiai, per balas (svarbiausia, kad tik greičiau) kulniuojame išsvajoto H įėjimo link. O ten – dar didesnė liūtis ir vėžlio greičiu į priekį slenkančios eilės. Neturime pasirinkimo – stovime. Ir šalia visų britų, prancūzų, olandų, belgų ir kitų tautybių žmonių jaučiamės it milijonieriai skurdžiausioje Afrikos šalyje – lietus taip pila iš kibiro, kad didžioji čia stovinčių žmonių ne tik kad neturi apsiaustų, bet apskritai  sunkiai randa sausą vietą savo aprėduose. Tuo tarpu mes, „pasipuošę” neperšlampamais apsiaustais (ant dviejų iš kurių su pasididžiavimu puikuojasi užrašas „Lietuva”) jaučiam tik visiškai šlapias kojas ir iki paskutinio siūlelio permirkusius džinsus. Bet bala jų nematė – juk tuoj scenoje pasirodys Noelis.

Pusvalandis eilėje – ir mes viduje. Kylame į arenos viršų ir čia pasigirsta pirmieji „Oasis” sielos garsai. Iš jų suprantu, kad tai – „Everybody’s on the Run”. Skambant paskutiniam šio kūrinio akordui mes jau savo vietose. Taigi, dėl sumauto oro praleidžiame tik didžiąją dalį pirmos Gallagherio dainos.

Noelis

Noelio pasirodymas

Mūsų tribūna dar nepilna. Tačiau akivaizdu, kad mes joje, bent jau kol kas – jauniausi. Virš mūsų – britai (bent jau taip atrodo) pensininkai, po mumis – iš akies į penktą dešimtį įkopę olandai, šalia – neaiškios tautybės serganti tetulė ir dar viena pagyvenusi porelė. Žodžiu, panašu, kad ketvirta dešimtimi laimingai besimėgaujanti Lietuvos „jaunuomenė” yra savotiškas amžiaus cenzas. Kita vertus, visiškai nesvarbu, kokio tu amžiaus. Kai priešaky Noelis – šalia gali sėdėti nors ir šimtametis, kuris išlipo pro langą. Jeigu jam gerai – bendra nuotaika nuo to tik geresnė.

Noelio pasirodymas paprastas, bet neprastas. Kaip jau tapo įprasta, supporting acto neapšviečia ypatinga šviesa, jo nelydi nuostabiausias pasaulyje garsas ir jam tenka susitaikyti su liūdnuoju likimu: jo metu į pasirodymą vis dar renkasi žmonės. Turiu prisipažinti, galvojau, kad per Noelio pasirodymą arena taip pat bus kone sausakimša, nes turint tokį „apšildantį” atlikėją, jį gali laisvai traktuoti kaip dar vieną išskirtinį gurmanišką patiekalą muzikos ištroškusiai sielai. Pasirodo, maniau klaidingai…Noelio klausėsi „tik” (spėju) kokie 30-35 tūkstančiai žiūrovų.

„Everybody’s on the Run” netrukus pakeitė dar kelios solinės brolio dainos ir tada, kur buvę, kur nebuvę pasigirsta „Champagne supernova” garsai. Tai daina iš albumo, kuris mano ankstyvąją jaunystę pavertė britpopo rojumi. Tais laikais originalaus kompakto neįpirkdavau, todėl dar iki šiol mano fonotekoje itin garbingą vietą užima Vilniaus „Pergalės” kino teatro antrame aukšte įsigytas 95-ųjų „(What’s the Story) Morning Gory?”. Pagaugai laksto nugara, dūšią užlieja sentimentai, traukiuosi telefoną ir, kaip paskutinis idiotas, bandau gaudyti kiekvieną Noelio garsą. Paskutinę albumo dainą pakeičia “We Can’t Go Back”ir dar keli soliniai kūriniai, po kurių – visas „Oasis” gėrio pikis. Didžiąją tiradą pradeda lyriškasis „Half the World Away”, jį keičia „Little by Little”, populiariausias grupės hitas „Wonderwall” ir po teroristinių atakų Mančesteryje visai kitą atspalvį įgavęs „Don’t Look Back In Anger”.

Don’t look back in anger #noelgallagher #u2 #supporting #joshuatreetour2017 #amsterdam #amsterdamarena #oasisforever

A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on

             

“And sooooo, sally can wait, she knows it’s too late as we’re walking on by….”, – plėšia ne tik Noelis bet ir visa jam pritarianti kelių dešimčių tūkstančių žmonių minia. Plėšiam ir mes, nes „Oasis” nuo to legendinio 95-ųjų įrašo man yra gerokai daugiau nei tiesiog paprasta britų grupė. Tai netgi gerokai daugiau nei kultas, kuriuo kaip stabu esu įtikėjęs daugiau nei du dešimtmtečius. Paskutinė daina, kuria brolis užbaigia savo pasirodymą – kūrinys „AKA…What a Life”. Prieš pat jį Noelis tėkšteli: pasiruoškite, nes netrukus išgirsite ko gero pačią geriausią grupę pasaulyje ir pamatysite patį geriausią vaizdą.              

Ne, – viduj sau galvoju aš, pačia geriausia grupe jų vadinti negalima. Viena iš jų? Ko gero, taip. Tačiau į tą pačią eilę drąsiai statyčiau ir kitą. Tą, apie kurios atsikūrimą nuo 2009-ųjų svajoja daugelis britpopo mylėtojų. Prisiminiau, kad prieš pat išskrendant į Amsterdamą per „Absolute radio” išgirdau Liamo interviu, kuriame jis prisipažįsta, kad tik laiko klausimas, kada juodu su broliu ir vėl gros kartu. Širdis suspurda, o aš pagalvoju, kad tai bus ne tik istorinis įvykis, bet ir dar viena die hard diena, kuomet ieškosiu bilietų. Tiesa, šįkart kryptis bus ne Amsterdamas, o neabejotinai Mančesteris. Blogiausiu atveju – Londonas.              

Tačiau dabar ne apie tai. Kumšteliu bičiuliui, kylame alaus. 45 minutes atgrojęs Noelis išėjo ilsėtis. Žinome, kad „U2” ant scenos pasirodys ne anksčiau 9 valandos vakaro. Turime kiek daugiau nei valandą. Susikaupti ir idėjiškai pasiruošti „Where the Streets Have No Name” benefisui.    

„U2“ muzikinė pasaka laisvai šaliai  

Arenos koridoriuose tikras chaosas. Tūkstančiai žmonių, prie moterų tualetų nusidriekusios milžiniškos eilės, spūstys prie grupės atributikos – iš visos Europos atvažiavę grupės fanai graibstyte graibsto proginius „Joshua Tree“ turo marškinėlius. Randame barą, kuriame nedidelės eilės ir su visu turiniu grįžtame į savo vietas. Sėdime ir stebime, kaip arenoje it skruzdelės renkasi tūkstančiai žmonių, užpildantys likusias tuščias vietas. Kuo toliau – tuo tuščių vietų lieka vis mažiau. Džiugina ne tik pozityvi minia, bet ir puikus grojaraštis. Kitaip, žinoma, ir negali būti. Fone – „The Strokes“, „Arcade Fire“, „Editors“, David Bowie, „Coldplay“ ir kitų panašių atlikėjų muzika. Sėdėk, mėgaukis ir klausyk!

Žvilgteriu į laikrodį – minutinei rodyklei iki devintos pasisukti liko viso labo 10 padalų. Publikoje vis dažniau girdėti plojimai ir raginimai grupei greičiau pradėti. Mūsų tribūna (esanti prieš pat sceną) pradeda ošti. Netoli sėdintys olandai įsigudrina pradėti bangą (per daug stebėtis tuo neverta – juk koncertas vyksta stadione, kuriame namų rungtynes žaidžia žinomiausias Olandijos klubas Amsterdamo „Ajax“). Keli bandymai išjudinti tūkstantinę minią ir čia, kur buvusi, kur nebuvusi „Amsterdam Arena“ pradeda banguoti. Neįtikėtinas vaizdas! Visiškai užsipildžiusios tribūnos, sausakimšas stadionas ir per jį vilnijanti dešimčių tūkstančių žmonių banga! Pagaugai jau dabar laksto per visą kūną. Šią akimirką suprantu, kad banga dabar atrodo gerokai įspūdingiau nei per mano stebėtas Barselonos namų rungtynes „Camp Nou“ stadione ar Vokietijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio varžybas, kuriose žaidė Prancūzija prieš Braziliją. Banguoja ne tik tribūnos, bet ir stovimas vietas užėmę žmonės. Kaip tai įmanoma? Nežinau, paklauskite olandų.

konco pradzia

U2 koncertas

Publikai įsisiautėjus ima garsėti foninė muzika. Netrukus užgroja airių folkroko atstovai „The Pogues“ ir jų daina „Dirty Old Town“. Nepaisant to, kad liaudis nemoka visų žodžių, bent jau priedainio eilutes traukia su visu įsijautimu. „Pogues“ pakeičia „The Waterboys“ kompozicija „The Whole of the Moon“. Šis kūrinys yra įtrauktas į 1985 m. grupės albumą „This is the Sea“, kurį, kaip, beje, ir Patti Smith įrašą „Horses“ Bono kažkada pavadino geriausias jo gyvenimo albumais. Natūralu, kažkur giliai širdy, bet šįkart labai užtikrintai, užsidega raudona lemputė su užrašu: „Prasideda“.  Neklydo nei širdis, nei raudona lemputė. Po paskutiniojo „You saw the whole of the moon“ šviesos ima gesti, publika pradeda dar labiau klykti, o ant scenos pasirodo JIE. Jų priekyje, tradiciškai, Paulas Davidas Hewsonas, kurį pasaulyje visi žino kaip Bono.

Grupė ateina iki „mažosios scenos“ publikos viduryje ir nuo čia pasigirsta pirmieji dainos „Sunday Bloody Sunday“ akordai. Visi sėdintys (nesvarbu, ar jiems 70, ar 35) staiga pakyla iš savo vietų ir tampa aišku, kad didžioji jų dalis neatsisės iki paskutinių koncerto akimirkų. „Kruvinąjį sekmadienį“, kurį 70 tūkstančių koncerto žiūrovų traukia mintinai, pakeičia dar vienas to paties 1983 –aisiais išleisto grupės albumo „War“ kūrinys „New Year‘s Day“. Liaudis šėlsta, o Bono, regis, mėgaujasi kiekviena šio pasirodymo akimirka. Po energingojo „New Year‘s Day“ grupė galiausiai pasisveikina su publika ir šįkart atiduoda duoklę savo geram bičiuliui, kiek daugiau nei prieš metus į Anapilį iškeliavusiam legendiniam muzikantui Davidui Bowie. Pasigirsta 1984-ųjų grupės disko „The Unforgetable Fire“ dainos „Bad“ akordai. Ši daina – viena mano mėgstamiausių, kurios tikrai nesitikėjau šiandien išgirsti. Todėl suvokiu, kad širdis ima plakti greičiau. Paskutiniuose šio kūrinio epizoduose Bono pakeičia žodžius ir dainą užbaigia legendinis D. Bowie tekstas „We can be heroes… just for ne day“. „I have never realized „Bad“ sounds so similar to „Sometimes You can‘t Make it On Your Own“, – virš manęs sėdintis senolis šnibžda savo žmonai. Suvokiu, kad tas dėdė, kuris atseka tokius panašumus, šios grupės klauso ir ją dievina gerokai daugiau nei 30 metų, mat jo minimas kūrinys išėjo praėjus lygiai trisdešimtmečiui nuo albumo, „priglaudusio“ grojamą kūrinį „Bad“.

Grįžtu į paskutiniuosius lyriškojo „Bad“ akordus. Grupė vis dar groja, tačiau kūrinio eilutes užbaigęs Bono pradeda giedoti ditirambus susirinkusiai publikai. Tiek savo viešose kalbose, tiek savo veikloje, tiek ir koncertų metu ši kultinė asmenybė niekada nevengdavo pasisakymų socialinėmis, ekonominėmis ir žmogaus teisių temomis. Todėl ne veltui įtakingiausia muzikos pasaulio figūra vadinamas Bono žemai nusilenkia olandams ir pasibaigus kūriniui ištaria: „We can be heroes just for one day, but you have been heroes for the long time, the Netherland. You don‘t separate people. You treat everyone equally. You celebrate humanity and that is why I am proud to be here, stand in front of you and perform for  you.“   Olandai ovacijomis pasitinka šį pareiškimą ir kone kiekvienam čia esančiam tampa akivaizdu: priešaky mūsų laukia nepakartojamas vakaras. Nuoširdus, atviras, iki kaulų smegenų muzikalus ir, žinoma, socialus. Kartais jo socialumas skamba itin naiviai, kartais – užknisančiai, o kartais tiesiog kaip eilinis gyvenimiškas teiginys. Tačiau tai – jo paties pasirinkta socialinė kaukė, kurią nešiodamas Bono tapo tokiu populiariu, koks yra. Kai kalbos tampa tuščios, jas tiesiog ignoruoji arba jų negirdi. Po „Bad“ seka dar vienas „The Unforgetable Fire“ kūrinys „Pride (in the Name of Love)“. Jam pasibaigus prasideda visa tai, ko susirinkusi publika taip stipriai laukė.

streets

Where the streets have no name

„Mažojoje“ scenoje gesta šviesos, o po sekundės pasigirsta pirmieji „Where the Streets Have No Name“ garsai, o pagrindinės scenos ekranas tampa geltonas it saulė. Jo šone – turo simboliu tapęs „Joshua tree“ nacionalinio parko medis. Neilgai trukus vaizdas čia aptemsta ir skambant pirmiesiems žodžiams „I wanna run, i want to hide…“ ekrane atsiranda bėgantis kelias. Jausmas toks, kad pats vairuoji automobilį klausydamasis kultinės „U2“ dainos. Pojūčiai neapsakomi: kūnu laksto milijonai šiurpuliukų, o visa mintinai žodžius mokanti ir kartu dainuojanti minia sudaro pasakiška 70 tūkstančių žmonių chorą. Bono praktiškai galėtų jau ir nebedainuoti, nes publika žino kiekvieną žodį ir jo atsikvėpimą. Dainuoju ir aš. Tiksliau, praktiškai rėkiu. Kaipgi kitaip? Reikia tapti minios dalimi. Staugiu, drebu iš pasitenkinimo ir suprantu, kad priešaky matau vaizdą, kurį dar ilgai regėsiu savo muzikiniuose prisiminimuose.

Po „Where the Streets Have No Name“ seka likusios dvi švenčiausios trejybės dainos – kūriniai „I Still Haven‘t Found What I‘m Looking For“ ir „With Or Without You“. Prieš daug metų „švenčiausia trejybe“ pirmas tris albumo „Joshua Tree“ dainas pavadinęs Bruce‘as Springsteenas buvo teisus. Skambant šiems kūriniams nekilo abejonė, kas yra vakaro karalius, kam meldžiasi jo pavaldiniai ir kiek daug jie galėtų dėl jo padaryti.

„Joshua Tree“ buvo sugrotas nuo – iki. Ta pačia eilės tvarka, kuri sudėliota kultiniame 1987-ųjų albume. Su tuo pačiu skambesiu. Be didesnių lazerinių blizgučių tik, tradiciškai su daug socialinės potekstės. Dėmesys buvo skirtas ir moterų lygybei (kurios metu ekrane pasirodė galybės pasaulyje žinomų moterų portretai), ir skurdo Afrikoje temai, ir karui (bei plojimais palydintiems šūkiams „Let‘s not go into war – let‘s make love“). Pasakiškai atrodė ir ta akimirka, kai baladę „Running To Stand Still“ atlikti prie klavišinių atsisėdo „U2“ gitaristas Edge‘as. Kurtinanti tyla ir švelnus publikos pritarimas akimirkai suteikė nepakartojamą jaukumo ir solidarumo jausmą.

Neilgai trukus nuskamba paskutinės „The Joshua Tree“ dainos „Mothers Of the Disappeared“ akordai ir grupė, padėkojusi publikai, palieka areną. Tačiau kurtinančio minios triukšmo dėka netrukus grįžta bisui.

Biso „setlistą“, kuriame net 6 (!!!) kūriniai pradeda „Miss Sarajevo“ – vienintelė daina, kurią dar 1995 m. sukūrė, atliko ir įrašė „U2“ ir Brian Eno bendra grupė „Passenger“. Kūrinys buvo įkvėptas pogrindinio pasipriešinimo judėjimo Sarajeve. Nenuostabu, kad skambant šiam kūriniui Bono ir vėl grįžo prie karo ir skurdo temos.

Let‘s make the world where it doesn‘t matter where you live. The only thing that should matter is how you live“, – tėškia „U2“ siela, sukeldama dar didesnes publikos ovacijas prieš pat pirmąsias kūrinio eilutes „Is there a time for keeping your distance, a time to turn your eyes away“.

U2

U2 koncertas

Ateina eilė ir „Beautiful day“. Jos intro atrodo maždaug taip, kaip atrodė „Coldplay“ turas „Mylo Xyloto“ albumo pristatymo metu – daug spalvų, švieselių, kurios, bent jau mano akimis, čia visai nederėjo. Tačiau pradėjus skambėti pačiai dainai, galima puikiai suprasti kodėl jį buvo taip „supopsinta“. Vis dėlto, tai vienas iš paskutinių didžiausių singlų, skambėjęs radijo stočių eteryje visame pasaulyje.  Jis, ir po jo sekę „Vertigo“ bei „Elevation“ privertė grupės gerbėjus atiduoti paskutinius jėgų syvus.

Paskutinis biso kūrinys – „One“. Tai – lengvas finalinis formalumas, bet kartu ir viena skaniausių razinų ant viso vakaro muzikinio pyrago. Vos tik suskamba pirmieji akordai, Bono kreipiasi į scenos apšvietėjus prašydamas išjungti visas šviesas. Tačiau „Amsterdam ArenA“ nepaskęsta tamsoje. Ji pasineria į dešimties tūkstančių mobiliųjų telefonų švieselių jūrą. Ir čia jau pagrindiniu balsu traukia ne 57-erių metų atlikėjas, o visa Nyderlandų sostinėje susirinkusi „U2“ gerbėjų minia. Tik taip koncertus baigia karaliai, leisdami savo tautai mėgautis paskutiniais tobulo gyvenimo akordais.

Sulig „One“ paskutiniais akordais baigiasi ir koncertas. Daugiau kaip dvi valandas scenoje praleidę roko veteranai išėjo ilsėtis, nes rytoj – šioje pačioje arenoje jų laukia toks pats didis soldoutinis  pasirodymais.

Patyliukais išlinguojame iš arenos. Išeiname į vis dar nesibaigusia milžinišką Amsterdamo liūtį. Tiesa, šįkart nebevargina nei lietus, nei milžiniška žmonių masė. Mintyse vis dar skamba „Bad“, „Where the Streets Have No Name“ ir „One“, o širdį užlieja kažkokia neapsakoma pozityvumo banga. Pasijuntu taip, tarytum būčiau išvydęs kažką istoriško ir tikro. Kažką, ko liudininku norėtų būti kiekvienas muziką mylintis žmogus.

Niekada nebuvau didelis „U2“ fanas. Ypatingai jais domėtis nustojau po 1997-aisiais išleisto albumo „POP“, nes, mano akimis, jo follow up‘as  nebuvo vertas tokio dėmesio, kokio buvo verti ankstesni albumai. Tačiau net ir tai turėdamas mintyje, šiuos airių rokerius pasąmonėje stačiau į vienas gretas su aukščiausios prabos atlikėjais. Eidamas metro stotelės link supratau, kad dėl paskutiniojo teiginio tikrai neklydau.

Nėra tiek daug grupių pasaulyje, kurios sugebėtų taip kokybiškai, gerai ir užtikrintai patekti į klausytojo širdį. Ant pirštų galima suskaičiuoti kolektyvus, kurie be ypatingai didelių šviesos efektų bet su tokiu galingu frontmanu  skambėtų taip nepriekaištingai.

Ir visiškai nesvarbu ar tu myli „U2“, ar ne. Pabuvęs jų pasirodyme suvokiu, kad juos pamatyti  tiesiog būtina. Nes tik tapęs jų koncerto liudininku gali suprasti, ką reiškia „DIDŽIOS GRUPĖS DIDIS KONCERTAS“ sąvoka.

Ne tik didelis, bet didis.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *