Jau netrukus pradėsime skaičiuoti labai derlingų 2017-ųjų metų muzikinius vaisius, rinksime geriausius ir skelbsime pačių pačiausių sąrašus. Labai nemaža tikimybė, kad geriausiųjų topuose rasime kažką iš spalio mėnesį išleistų albumų.

Šįkart, tradiciškai, dar viena apžvalga. Šįkart apie antrąjį rudens mėnesį.

Jūsų dėmesiui – 6 spalio mėnesį pasirodžiusių albumų recenzijos.

LIAM GALLAGHER „As You Were”

Muzikos pasaulis būtų gerokai liūdnesnis jeigu jame nebūtų brolių Gallagherių. Ilgą laiką jie diktavo madas ne tik britiškame rokenrole, bet geltonuosiuose puslapiuose – jų kandžios replikos muzikantų atžvilgiu ir gan chamiškai kontraversiški pasisakymai yra verti atskirų knygų.

Ir štai „Oasis” nebeegzistuoja jau daugiau kaip 8 metus, tačiau broliai Liamas ir Noelis vis dar išlieka ypatingai dažnai minimos figūros britų spaudoje. Tiesa, šįkart jų aikštingos strėlės lekia ne į tokius konkurentus kaip „Blur” ar „Coldplay”, bet į vienas kitą.

Tai, kad Noelis per socialinius tinklus Liamui pasiūlo apsilankyti pas psichologą, o pastarasis savo vyresnį brolį pasiunčia toliau nei akys mato, vienus labai liūdina (nes tai dar labiau sumenkina jau kone dešimtmetį netylančius gandus apie „Oasis” atsikūrimą), kitus džiugina (mat geltonųjų puslapių mylėtojų Jungtinėje Karalystėje, kaip ir visame pasaulyje, yra tikrai daug).

Tačiau grįžkime prie muzikos.

Noelis, sėkmingai muzikuojantis su savo grupe „The High Flying Birds”, lapkritį išleis jau trečią post-Oasinį albumą. Tuo tarpu Liamas vis blaškosi. Dvi plokštelės su nauju kolektyvu „Beady Eye” nors ir nebuvo itin prastos, tačiau kritikų liaupsių nesulaukė. Tad jaunėlis (Noelis už Liamą vyresnis 5 metais) dar 2015-aisiais išformavo savo kolektyvą ir pradėjo savirealizacijos paieškas solinėje karjeroje.

Dvejus metus tyzintas spalio pradžioje pagaliau pasirodė ilgai lauktas Liamo albumas „As You Were”. Ko gero pirmą kartą nuo „Oasis” laikų išgirdome jaunėlį Gallagherį visu gražumu. Nepaisant to, kad kultinėje dar 2009-aisiais išsiskyrusioje grupėje pirmuoju kūrybiniu ir idėjiniu smuiku griežė Noelis, panašu, kad Liamas jo kūrybines pamokas išmoko pavyzdingai.

Liamo albume rasite viską, dėl ko galima įsimylėti brit-popą. Grynumo prasme tai aukso vidurys tarp „Oasis” ir ją įkvėpusių kultinių Jungtinės Karalystės atlikėjų.

Turiu prisipažinti, esu „Oasis” die-hard fanas dar nuo debiutinio jų albumo „Definitely Maybe” laikų. Brolių 1995-aisiais išleista plokštelė „ (What’s the Story) Morning Glory” neabejotinai patektų į mano geriausių gyvenimo albumų penketuką. Tad „As You Were” džiugina dar ir todėl, kad tai – labiausiai „Oasis” kūrybą primenantis diskas nuo grupės išsiskyrimo laikų.

Tokios dainos kaip „What It’s Worth”, „Paper Crown” ar „Come Back To Me” neįtikėtinai primins legendinį kolektyvą, o daina „Chinatown” parodys ir lyriškąją Liamo pusę. Čia rasite visko, dėl ko autentiškas Anglijos brit-popas yra unikalus, kerintis ir kabinantis.

Tiesa, dėmesingiausieji albumo klausytojai pamatys dar ir tai, kaip kartais kandžiai bei subtiliai brolis į dainos tekstus įterpia frazes, susijusias su kitais atlikėjais ar… tradiciškai su jo broliu. Pavyzdžiui, dainoje „Bold” yra eilutė “There’s no love for chasing yesterday” (tai akivaizdi aliuzija į Noelio 2015-ųjų įrašą „Chasing Yesterday”), o kompozicijoje „Wall Of Glass” rasite frazę „You were sold a one direction” (čia ironiškai pašiepiama pop grupė „One Direction”).

Taigi, į debiutinį Liamo diską negalima žiūrėti vien tik kaip į muzikinį įrašą. Tai gan nemažas reiškinys, kuris, apipintas žavios ir aikštingos piarinės kampanijos elementais, tampa gražiu, efektyviu ir paveikiu albumu.

Kritikai „As You Were” negaili gerų žodžių. Liamas pats jam davė 11 balų iš dešimties (na, kitaip juk ir negali būti). Dabar beliko įrašą įvertinti ir klausytojams.

Šiuo atveju esu gan subjektyvus, mat daugiau kaip prieš 20 metų užgimusi mano meilė grupei „Oasis” iki šiol yra gana stipri. Bet net ir atsiribojus nuo visų subtjektyvumų, „As You Were” yra įrašas, vertas jūsų ausų. Tai tiesiog dar vienas gražus britiško rokenrolo pavyzdys.

Beje, bus labai įdomu stebėti kaip pardavimų kovoje Liamo albumas atrodys lyginant jį su naujausiu Noelio įrašu. Pastarojo laukti liko nedaug – maždaug mėnesį. Bet kuriuo atveju, panašu, jog metų pabaiga tikrai bus įdomi.

Dainos: Paper Crown, China Town, For What it’s Worth, I’ve All I Need

P.S. manoMUZIKA Liamo Gallagherio koncertą stebėjo Hamburge. Jo apžvalgą rasite ČIA.

BECK „Colors“

Kiekvieną kartą, kai kalba pasisuka apie Becką, kad ir kiek skirtųsi pokalbio dalyvių nuomonės, visi vieningai sutaria, jog jis – visiškai nenuspėjamas, bet itin išskirtinis atlikėjas. Pradėjęs nuo country ir folk muzikos per daugiau kaip 30 muzikinės veiklos metų jis eksperimentavo įvairių žanrų rėmuose. Mūsuose amerikietis bene geriausiai žinomas iš 1993-aisiais išleistos dainos „Loser“, kuri ir dabar neretai nuskamba „legendinę“ muziką transliuojančių radijo stočių eteryje. Tačiau tas Beckas, kurį kažkas pamilo minėto kūrinio dėka, ir Beckas šiandien – du absoliučiai skirtingi muzikiniai veidai.

Atlikėjo, muzikos ir žodžių kūrėjo, prodiuserio ir multiinstrumentalisto diskografija – itin plati, dinamiška ir labai turtinga. Jo kolekcijoje – 13 studijinių albumų, krūva muzikinių apdovanojimų ir daug bendrų darbų su pasauliui puikiai pažįstamais vardais (nuo Danger mouse ar Leonardo Coheno iki „INXS“, „Velvet Underground“ ar Jacko White‘o). Becką myli, vertina ir juo žavisi didelė dalis muzikos banginių. Ir tam tikrai yra pagrindo.

Tačiau hito „Loser“ kūrėjui tai, regis, visiškai nė motais. Jam nesvarbu simpatijos, viešieji ryšiai ar tai, ką apie jį galvoja kiti. Vienintelis dalykas, kuo gyvena Beckas – muzika.

Spalio viduryje pasirodęs muzikanto albumas „Colors“ – labai skiriasi nuo 2013-aisiais išleisto tris „Grammy“ statulėles pelniusio bei geriausiu metų albumu JAV pripažinto disko „Morning Phase“. Vienintelė aliuziją į lyrišką ir melodingą 2013-ųjų įrašą – kūrinys „Fix Me“.

Tačiau Becko stiprybė ir sąlygos žavėtis jo muzika ir yra neprognozuojamumas bei nežinojimas, ko gali laukti iš naujo įrašo.

„Colors“ stebina savo įvairove. Jame atlikėjo gerbėjai ras ir modernių (netgi populiariąją muziką transliuojančioms radijo stotims tinkančių) ritmų (dainos „No Distractions“, „Seven Heaven“, „Up All night“), ir hip hopo žanro elementų („Wow“), ir jau minėtos svajingos akustinės lyrikos (daina „Fix Me“). Tačiau nei vienas iš kūrinių nedvelks paviršutiniškumu ir tikrai neprimins šabloninių, nuzulintų ir daugeliui girdėtų primityvumo standartų. „Primityvumas – didžiausia šiuolaikinės muzikos stigma“, – kažkada sakė muzikantas. Perklausius „Colors“ akivaizdu, kad su šia stigma kovoti jam tikrai netenka.

Klausant albumo žavi ne tik begalinis Becko talentas ar jo gebėjimas vinguriuoti nenuspėjamų muzikinių harmonijų keliu. Sunku nesižavėti ir faktu, kad praktiškai visą albumą skirtingais instrumentais įrašė du žmonės – jis ir plokštelę ko-prodiusavęs Gregas Kurstinas.

Pirmas albumo singlas (daina „Dreams“) buvo išleista dar 2015-ųjų birželį. Kiti trys kūriniai – 2016-aisiais ir 2017-aisiais. Taigi, Beckas labai lėtai ir nuosekliai ruošė „Morning Phase“ follow up‘ą.

Nesistebėčiau, jei didiesiems muzikanto fanams šis albumas neprilips. Tačiau jeigu į „Colors“ žiūrėsime ne kaip į lūkesčių (ne)išsipildymo potencialą, bet kaip į muzikinių gebėjimų, kompetencijų ir originalumo rinkinį, darbas tikrai neturėtų palikti abejingų.

Beckas sukūrė dar vieną netikėtą, neprognozuojamą ir visiškai kitokį albumą, kurį perklausius užmigti vis neleidžia paprastas klausimas: kaip skambės kita jo plokštelė? Becko kūryba – visai kaip ir naujos Tvin Pykso serijos – niekada nežinai nei kaip prasidės, nei kaip vystysis, nei (juo labiau) kaip ji pasibaigs.

DAINOS: Fix Me, Colors

STEREOPHONICS „Scream Above The Sounds”

Pernai Velso grupė „Stereophonics” minėjo savo debiutinio albumo „Word Gets Around” 20 metų sukaktį. Ir nors ši plokštelė nebuvo viena iš penkių, pasiekusių Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų sąrašo viršūnę, joje buvo keli kūriniai, kurie iki šiol sėkmingai sukasi grupės gerbėjų grotuvuose ir yra vadinami kolektyvo vizitinėmis kortelėmis.

Nuo debiutinio albumo praėjus 20-mečiui „Stereophonics” išleido savo jubiliejinį dešimtąjį įrašą „Scream Above The Sounds”. Jame – visa sukaupta grupės patirtis, išgyvenimai, sentimentai ir požiūris į gyvenimą. Visas šis vertybių rinkinys sutilpo į 11 žavių kompozicijų, papuoštų nuostabiu, su niekuo nesupainiojamu Kelly Joneso vokalu.

„Ilgą laiką grojame ir kuriame kartu. Ir tai darydami kaskart jaučiame vis didesnį malonumą. Mes bręstame, augame ir sukaupiame vis daugiau patirties, kurią realizuojame kūryboje. Šis albumas – apie tai”, kalbėdamas Mančesterio radijo stočiai „X Fm” sakė Kelly Jonesas.

Klausant albumo tampa akivaizdu, kad „Stereophonics” nebesiblaško (pastarieji keli albumai, kritikų teigimu, buvo naujo skambesio paieškos) ir tiesiog mėgaujasi būvimu kartu. Valai sugrįžo prie tos muzikos, kurios dėka subūrė milijoninę klausytojų armiją. Todėl tie, kurie pamėgo juos išgirdę tokius kūrinius kaip „It Means Nothing”, „Dakota”, „Have A Nice Day” ar „Local Boy In A Photograph”, šį albumą suvalgys su pasimėgavimu.

„Scream Above The Sounds” rasite ir stadioninio himno pozicijai puikiai tinkančią „Caught By The Wind”, ir sentimentalias, rudens vakarams pritaikytas balades „All In One Night” ar „Would You Be?”, ir akustinę „Boy On a Bike” (kuri kažkodėl labai primena kadaise Kelly Joneso perdainuotą Sinead O’Connor hitą „Nothing Compares To You”), ir į gražiausią pasaulyje raudą pretenduojančią pianinu atliekąmą trijų akordų kompoziciją „Before Anyone Knew Our Name”. Tai albumas, kurio su malonumu klausysis ir užkietėję „Stereophonics” gerbėjai, ir tie, kurie dar nespėjo atrasti šios grupės.

Naujausias Kelly Joneso ir grupės įrašas – tai odė nesenstančiam britiškam rokui ir kartu vienas gražiausių bei vertingiausių šio rudens įrašų.

DAINOS: „Before Anyone Knew Our Name”, „Caught By The Wind”, „Would You Believe?”

JESSIE WARE „Glasshouse”

Švelnus it aksomas Jessie Ware balsas mus džiugina jau beveik 8 metus. Tiesa, karjeros pradžioje daininkę matėme ne solo atlikėjos amplua – ji buvo pagalbinė vokalistė Jack Penate turo metu, įrašė porą kūrinių su „SBTRKT”, padėjo savo gerai draugei Florence Welch ir jos grupei „Florence and the Machine“ išleisti albumą „Ceremonials“.

Tačiau viskas pasikeitė 2012-aisiais – metais, kai dienos šviesą išvydo debiutinis Jessie Ware įrašas „Devotion“. Kritikų liaupsės, muzikinių leidinių įvertinimai, vis augantis gerbėjų būrys ir širdį virpinantys kūriniai „Wildest Moments”, „Running“ ar „Sweet Talk“ į jauną, žavią ir švelnaus balso savininkę dėmesį atkreipti privertė vis daugiau romantiškos muzikos mylėtojų.

Po dviejų metų Jessie išleido antrą studijinį įrašą „Tough Love“. Drauge su Edu Sheeranu sukurta albume esanti baladė „Say You Love Me“ buvo ne tik metų mega hitas, bet kartu ir vienas dažniausiai senajame žemyne grojamų 2012-ųjų kūrinių. Plokštelė „Tough Love“ atlikėją įrašė į „A klasės“ populiariausių Jungtinės karalystės pop/R&B atlikėjų sąrašą.

Naujo (jau trečio) Jessie Ware albumo teko laukti 3 metus. Tačiau laukimas baigėsi ir spalio viduryje diskas „Glasshouse“ galiausiai buvo paleistas ne tik į pardavimų rinką, bet ir didžiąsias muzikines platformas. Toks pat šiltas, stilingas, modernus, kartais trapus, o kartais velniškai seksualus 12 dainų rinkinys ir vėl turėtų prikaustyti tūkstančius šilumos ir šypsenų ištroškusių širdžių.

Prie „Glasshouse” rankas vienaip ar kitaip kartu su Jessie prikišo daug puikiai pažįstamų atlikėjų – nuo Francis and the Lights iki Cashmere Cat ar Edo Sheerano. Šių žmonių indėlis albumui pridėjo dar daugiau įvairių spalvų.

Jessie Ware vokaliniais gebėjimais neseniai galėjo įsitikinti ir Lietuvos gerbėjai. Kad ši atlikėja moka dainuoti ir tai daro fantastiškai, neabejoja, ko gero, niekas. Jos vokalui radus tikrą šilkinį muzikinį rūbą – dermė tampa pasakiška.

Taigi, šios gražios, labai kokybiškos pop muzikos vandenyje paskendusios pasakos vardas – „Glasshouse”.

DAINOS: Thinking About You; Sam; Stay Awake, Wait For It; First Time

BRUNO MAJOR „A Song For Every Moon”

Daugiau kaip metus britas Bruno Major kas keturias savaites šviečiant mėnuliui pasidalindavo nauja daina. Taip jis pildydavo savo Spotify grojaraštį „A Song For Every Moon” ir tiesė kelią į debiutinį įrašą, kurio manoMUZIKA velniškai laukė.

Atradę jį prieš kiek daugiau nei metus, sekdavome kiekvieną jo žingsnį ir mėgaudavomės kiekvienu nauju Bruno kūriniu. Kaskart, pasirodžius naujai dainai, atsidusdavome ir pagalvodavome: ar ateis laikas, kai jis išleis prastą dainą? Laimei, toks laikas neatėjo, o debiutinį atlikėjo įrašą sudarančios 12 kompozicijų yra neįtikėtinai mielos. Visos. Nuo – iki.

Bruno Major augo itin muzikalioje šeimoje, todėl nėra ko stebėtis, kad jo įgytas universitetinis išsilavinimas – džiazo muzika (nors viename interviu muzikantas prisipažino, kad ilgą laiką svajojo studijuoti kompoziciją). Lengvų džiazo užuomazgų galima atrasti ir debiutiniame jo albume „A Song For Every Moon”.

Tačiau ne džiazo harmonijos čia svarbiausia. Visas albumas – nuoširdus, sentimentalus, iki kaulų smegenų trapus ir švelniai muzikalus pasakojimas apie…Žinoma, kad apie meilę. Taip pat naivią, jaunatvišką, idilišką ir labai romantišką meilę. Todėl ne veltui viso albumo nuo pirmos iki paskutinės dainos tikrai labai gera klausytis kad ir žvakių šviesoje apkabinus mylimą žmogų.

Bruno Major balsas jums gali kiek priminti kanadiečio Michaelo Buble vokalą. Tačiau tai ir liks vienintelė atlikėjus siejanti bendrybė. „A Song For Every Moon” – labai ramus įrašas, kuris jautresnius (na gerai, greičiausiai, jautresnes) iš to naivaus pasakiško grožio gali priversti išsitraukti popierinę servetėlę netyčia skruostu riedančiai ašarai nusišluostyti. Ir tai, ko gero, yra geriausias matas tokios muzikos grožiui ir emocijai išmatuoti.

12 naujų Bruno Major dainų šildys, užliūliuos, sugraudins ir sujaudins. Klausant kai kurių kūrinių (pavyzdžiui, „On our Own”) bijosite net atsikvėpti, mat gali pasirodyti, jog kiekvienas papildomas iš šalies atsklidęs garsas sugadins trapų muzikos intymumą. Todėl neapsigaukite – nieko bendro su Bruno Mars ir Major Lazer neturintis atlikėjas yra kone nuostabiausias ir tyriausias modernios epochos romantikas, savo muzika galintis užkariauti net ir pačią šalčiausią širdį.

Sakysite, per emocionalu ir kiek per naivu? Galbūt. Tačiau tikrai ne per paika, prasta ar nuvalkiota.

„A Song For Every Moon” – ko gero pats šilčiausias šio rudens įrašas. Tad tiems muzikos mylėtojams, kurie šiek tiek labiau linksta romantikos link, šis albumas yra daugiau negu būtinybė. Tai pats tikriausias raminamasis, kurį kartą išbandę tikrai nebegalėsite sustoti.

DAINOS: Wouldn’t Mean A Thing, Easily, Places We Won’t Walk, On Our Own

KAUF „Regrowth”

Kartais reikiamai muzikai pasiekti užtenka vienos transliacijos radijo stotyje, kartais – įrašo tinklaraštyje, naujienų portale ar muzikiniame leidinyje, o kartais – tiesiog elementarios rekomendacijos. Pastarojo fakto dėka spalio mėnesio apžvelgiamų albumų sąraše atsirado kol kas praktiškai nežinomo atlikėjo KAUF debiutinis albumas „Regrowth”, kurio dainą radau kassavaitiniame savo mėgstamos JAV radijo stoties „KCRW” didžėjaus Chriso Douridas „atradimų” grojaraštyje.

KAUF kūryba – itin melodinga, intymi, bet tamsi šokių muzika. Nežinau, kas kaltas – ar faktas, kad pirmąją jo dainą išgirdau vėsią spalio naktį lietui liūdnai barbenant į langinę, ar tiesiog tai, kad šis žanras pastaruosius kelerius mėnesius neturėjo naujų ir netikėtų apraiškų, tačiau, kad ir kas tai bebūtų, „Regrowth” susiklausė kaip pats skaniausias netyčia atrastas kokybės ženklu pažymėtas desertas.

Šią muziką įsprausti į vieno žanro rėmus nėra lengva. Klausydamiesi amerikiečio debiuto išgirsite ir jamesblake’išką tamsą, ir laužytus „How To Dress Well” ritmus, ir netgi Nicolas Jaar polėkį. Visa tai vainikuoja itin švelnus aide paskendęs Ronaldo Kaufmano (toks yra tikrasis atlikėjo vardas) vokalas.

KAUF muzika – tokia, kurios itin gera klausytis naktį. Su polėkiu, bet svajinga. Veržli, bet kaip mantra kartais net įsukanti į meditacijas. Visas albumas – nuoseklus ir organiškas melodingas ir tamsus elektroninis kelias, kuriuo einant labai lengva paskęsti mintyse ir svajonėse.

Tai, kad atlikėjas jaučia muziką ir geba (gerąja prasme) manipuliuoti mūsų jausmais ir nepaleisti „nuo – iki”, stebėtis neverta. Ronaldas nuo vaikystės mokėsi groti pianinu, nemažai laiko yra praleidęs chore, neprastai valdo gitarą.

Ir nors kol kas apie amerikietį dar nerašo pagrindiniai muzikos leidiniai, tik laiko klausimas, kada jo muzika pateks ir į „didžiųjų” akiratį. Susižavėjimo juo neslepia „Resident Advisor” ar „XLR8R”. Į besižavinčiųjų KAUF muzika gretas stoja ir manoMUZIKA.

Stilingos, intymios ir netgi labai aistringos elektroninės muzikos dar niekada nebuvo per daug. Todėl drąsiai rekomenduojame „Regrowth” ir jums.

DAINOS: Through The Yard, Pacify, Let Slide