Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Lapkritis, 2017

Lapkritis albumai

Lapkričio mėnesio albumai

Iki metų pabaigos liko mėnuo. Paprastai gruodį manoMUZIKA skaičiuoja nuraškytą muzikinį derlių, sudarinėja geriausių metų įrašų topus ir skelbia savo geriausius. Todėl iškilmingai pareiškiame, jog ši albumų apžvalga – greičiausiai paskutinė šiemet.

Lapkritis buvo derlingas ir tradiciškai muzikalus. Tačiau šįkart buvome priversti išrinkti viso labo 4 albumus.

Taigi, jūsų dėmesiui – 4 lapkričio mėnesį išleisti albumai, kuriuos būtina išgirsti.

NOEL GALLAGHER’S HIGH FLYING BIRDS „Who Built A Moon?”

Pamirškite tokias dainas kaip „Don’t Look Back In Anger” ar „Wonderwall”, pamirškite jo solines “The Dying Of The Light” ar „In The Heat Of The Moment”. Pasiruoškite išgirsti naują, negirdėtą ir dar niekada neišbandytą „Oasis” dainų kūrėją Noelį Gallagherį. Jeigu iki šiol jūsų lūkesčiai yra susiję su akustinėmis gitaromis papuoštomis melodijomis – pamirškite ir jas.

Noelis „susimetė” su elektroninės muzikos korifėjumi Davidu Holmesu, kuris „Oasis” sielai iškėlė vienintelį reikalavimą: tą akimirką, kai jis įžengs į studiją, viskas prasidės iš naujo – kūryba, muzikos tobulinimas, dainų pajautimas ir, žinoma, įrašinėjimas. Noelis padarė kaip prašomas – į studiją atėjo it tabula rassa – pasiruošęs iš naujo kurti tiek savo muzikinę tapatybę, tiek ir pačią muziką (beje, brolis kvietė D. Holmesą prodiusuoti jo antrą, dar 2014 m, išleistą albumą “Chasing Yesterday”, tačiau brito atsakymas buvo paprastas: nenoriu būti tiesiog prodiuseris, noriu dalyvauti visame albumo kūrimo procese, todėl įrašinėk jį vienas).

Rezultatas – itin netikėtas. Seno ir ypatingai mylimo „Oasis” kvapo praktiškai nelikę. Pirmųjų dviejų jo solinių albumų prieskonių – taip pat. Vienintelis dalykas, kuris primena, kad tai yra Noelio Gallagherio muzika – kultinis ir su niekuo kitu nesumaišomas jo tembras.

Daugeliui jo kūrybos gerbėjų albumas „Who Built A Moon?” – savotiška šoko terapija. Vien tik pirmas plokštelės darbas „Fort Knox” puikiai tiktų elektroninės muzikos koncerte šėlstančiai miniai užvesti. Tačiau čia rasite ne tik elektronikos. Trečiasis brolio įrašas – savotiškas žanrų mišinys, kuriame muzikos mylėtojai aptiks ir gražaus melodingo stadioninio roko („Black & White Sunshine”), ir nuostabaus britiško rokenrolo („If Love Is The Law”), ir iš koto verčiančių bei užmigti neleidžiančių kompozicijų („Holy Mountain”), ir nuostabią akustinę baladę (albumo bonus kūrinį „Dead In The Water”).

Todėl atmetus išankstinius lūkesčius ir palikus senąją Noelio kūrybą (tiek tą, kuri buvo kurta drauge su „Oasis”, tiek ir tą, kuri buvo įprasminta pirmuosiuose dviejuose brito soliniuose įrašuose), plokštelė „Who Built The Moon?” labai maloniai stebina.

Taip, prie jos reikia priprasti. Taip, reikia susitaikyti, kad hito „Champagne Supernova” kūrėjas čia visiškai kitoks. Tačiau penkiasdešimtmetį neseniai atšventęs brolis, akivaizdu, yra pasirengęs eksperimentuoti. Tokio kalibro atlikėjui vis dar sugebėti nustebinti – pats didžiausias iššūkis.Labai džiugu, kad Noelis su šiuo iššūkiu susidoroja pagirtinai.

Kas geresnis – jis ar jo brolis Liamas (prieš mėnesį išleidęs savo pirmą solinį įrašą) – nuspręsite kiekvienas iš Jūsų. Tačiau akivaizdu, kad vienas geriausių mūsų laikmečio dainų kūrėjų ir vėl sukūrė kažką tikro, skambaus ir muzikalaus.

Noelio albumas debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje ir tapo jau 10- uoju jo kurtu įrašu (įskaitant 7 „Oasis” plokšteles), iškart užkopusiu ant auščiausio topo laiptelio. Tai – absoliutus Jungtinės Karalystės rekordas.

Muzikos užkulisiuose „Who Built A Moon” vertinamas nevienareikšmiškai – „NME” albumą vadina geriausiu Noelio karjeroje, prestižinis Anglijos leidinys „Q” pareiškė, kad tai apskritai pats geriausias pastarojo dešimtmečio įrašas, tačiau, pavyzdžiui, „The Irish Times” jam skyrė viso labo 1 žvaigždutę (!!!) iš 5. Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo diskusijų dėl šio albumo vis daugės.

Aš šiuo atveju neabejotinai stoju į pirmųjų gretas. Vienas geriausių senojo žemyno kūrėjų ir vėl išleidžia vieną geriausių metų albumų. Ne veltui jis pasirodo praėjus lygiai 30 metų nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo nuostabus Noelio kurtas trečiasis „Oasis”  LP „Be Here Now”.

Dainos: Fort Knox, Dead In The Water, If Love Is The Law

 

SAM SMITH „The Thrill Of It All”

Treji metai. Tiek laiko prireikė britui Samui Smithui atsigauti nuo stebuklingai greitai užgriuvusios šlovės naštos, ilgų koncertinių gastrolių ir sukurti naują, muzikos pasaulio itin laukiamą albumą.

Kanada, Belgija, Danija, Nyderlandai, Škotija, Švedija, žinoma, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos – tai tik kelios iš daugelio šalių, kuriose „The Thrill Of It All” tapo perkamiausiu įrašu.

Panašu, kad Samas Smithas atrado sėkmės receptą. Tiesa, šis receptas – labai paprastas, bet, kaip visada, genialus. „The Thrill Of It All” – itin melodingas, labai lyriškas ir už širdies griebiantis įrašas.

Albume – 10 dainų. Jokių įmantrybių, novatoriškų išradimų ar pretenzijų kurti tai, ko dar niekas nėra sukūręs. Pasakiškai švelni muzika, papuošta nuostabiu, su niekuo nesupainiojamu S. Smitho vokalu – tai pats geriausias receptas sušilti vėsų rudenį.

Samas Smithas sukūrė albumą įsimylėjeliams. O meilė – visada pati geriausia tema, kuri randa kelią praktiškai į kiekvieną širdį.

„The Thrill Of It All” – iki kaulų smegenų gražus ir mielas įrašas, kurį, mėgstantys švelnią muziką, tiesiog privalo turėti savo fonotekoje. Tai albumas, tinkantis visiems skoniams, visiems metų laikams, visoms situacijoms.

Dainos: Midnight Train; Palace; Scars

 

U2 „Songs Of Experience”

Apie vieną populiariausių visų laikų roko grupę – airius „U2” rašyti nėra lengva dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tai itin didelis, daug apkalbėtas ir visiems puikiai pažįstamas vardas. Tačiau čia seka antroji. Tai vardas, kurio kūrybą po 1993- ųjų metų albumo „Zooropa” tiesiog nurašiau į sąnaudas. Subjektyvu? Taip. Todėl ir nepretenduoju į jokias absoliučias aukščiausias pasaulio tiesas.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, Bono ir kompanija yra išleidusi, mano galva, vieną geriausių visų laikų albumų – prieš trisdešimtmetį parduotuves pasiekusią plokštelę “The Joshua Tree”. Taigi, nepaisant to, kad Airijos rokerių pastaruosius dvidešimt metų toli gražu negalėjau vadinti savo mėgstamiausia grupe, vis tiek tai buvo ir yra kolektyvas, kurį ypatingai gerbiu ir, noriu to ar ne, kurio muziką nuolat seku.

Prisipažinsiu atvirai, iš „Songs Of Experience” eilinį kartą nesitikėjau absoliučiai nieko. Juolab, kad ir jo pranašas – 2014-ųjų „Songs Of Innocence” buvo dar vienas eilinis grupės įrašas, kur kas labiau pritaikytas masėms nei išskirtinumo ar sentimentų ieškančioms ausims. Tačiau laimei, išankstinės nuostatos šįkart mane pavedė.

Keturioliktajame airių įraše – gerokai daugiau tų jūtų, dėl kurių savo laiku buvo pametusi galvą mano ir mano tėvų karta. Taip, elektronizuotas Bono vokalas kūrinyje „Love is All We Have Left” ar šiandieniniam MTV kanalui tinkantis bytas drauge su Kygo atliktame kūrinyje „You’re The Best Thing About Me”- akivaizdžios nuorodos, kad grupė nori išlikti aktualia ir jaunimo auditorijai. Tačiau aliuzijų į senuosius „U2” arba į tuos moderniuosius jūtus, kurių mintinai išmokti hitai vis dar skamba jų koncertų metu – čia taip pat apstu.

„Get Out Of Your Own Way” primins 2000-ųjų hitą „Beautiful Day”, „The Little Things That Give You Away” daugeliui grupės gerbėjų apskritai turėtų sukelti prisiminimus apie ankstyvąją airių kūrybą, kompozicija „Love Is Bigger Than Anything In Its Way” – iš muzikinio vandenyno ištraukia jau minėtą „The Joshua Tree”, o (bent jau man) pati gražiausia albumo daina „Landlady” prieš akis leido išvysti nuostabią, dar 1984-ųjų metų albume „The Unforgetable Fire” esančią už širdies griebiančią mano vieną mėgiamiausių šios grupės baladę „Bad”.

Albumui gerų žodžių pagaliau negaili ir muzikos kritikai bei muzikos pasaulio atstovai. Grupę „U2” šių metų vasarą „The Joshua Tree” trisdešimtmečio ture apšildęs Noelis Gallagheris interviu Mančesterio radijo stočiai „X Fm“ Bono ir kompaniją pavadino „amžinai aktualiu kolektyvu” ir sugiedojęs panegirikos giesmę naujajam albumui prisipažino, jog jų kūrinys „Snowman (Little More Better)” yra toks geras, kad jam apmaudu, jog dainą parašė ne jis.

Taigi, klausytis „The Songs Of Experience” – vienas malonumas. Sukau albumą kelis kartus iš eilės ir visus tuos kelis kartus muzikalią širdį ne kartą kuteno nuostabūs sentimentai, kurių neįmanoma įsivaizduoti be senųjų Jūtų. Pagaliau. Sugebėdami į savo skambesį įpinti vis daugiau modernių elementų (tuo stebėtis neverta, mat gausioje prodiuserių kompanijoje – tokie žinomi vardai, kaip Danger Mouse ar Paul Epworth), jie išlaikė savo sentimentalų veidą. Tą, dėl kurio šimtai tūkstančių viso pasaulio gyventojų važiavo į jų „The Joshua Tree” trisdešimtmečio turą. Tą, kuris dainuodamas „Stay (Far Away Too Close)” ar „Bad” priverčia širdis plakti greičiau, o sielas pakilti gerokai aukščiau.

DAINOS: Landlady, 13 (There Is A Light); The Little Things That Give You Away

 

DREAM LAKE „Lux”

Jeigu dar negirdėjote „Dream Lake”, užbėgdamas jų klausymui už akių galiu paminėti du vardus: Baltimorės duetą „Beach House” ir Švedijos trio „Postiljonen”. Jeigu šių dviejų vardų skambesys jūsų skrandžiuose sukelia drugelių skraidymą, šiandien apžvelgiamas albumas tikrai tiks.

„Dream Lake” – Stokholmo duetas, kurį sudaro aksominio balso savininkė Isabella Svärdstam ir prodiuseris bei multiinstrumentalistas Niklas Willaras Lidholmas. Nors duetas kartu jau ne vienerius metus, „Lux” – pirmas pilnas grupės albumas. Dar 2013 metais išleidę savo debiutinį 6 dainų EP, grupė užsidarė studijoje ir 4 metus kantriai ruošė pirmą įrašą. Rezultatas – daugiau nei įtikinamas.

Albume – 10 kūrinių. Vieni jų taip hipnotizuoja it miego muzika, kad kartais atrodo, jog saldesnio miego nei su šiomis dainomis atrasti neįmanoma. Kiti, priešingai, puikiai tinka šiltai saulės atokaitai, nerūpestingai karštos vasaros popietei ar tiesiog laisve dvelkiančiam šiltam rugpjūčio savaitgaliui. Viskas įpakuota į labai švelniu vokalu papuoštą dream pop muziką.

„Lux” labai primena 2013-aisiais išleistą švedų grupės „Postiljonen”albumą „Skyer”. Tais metais ši plokštelė man buvo viena metų favoričių. Nežinau, ar toks pats likimas laukia ir „Lux”, tačiau net neabejoju, kad kai reikės šilkinio švelnumo ar neįpareigojančios jaukumo dedikacijos, „Dream Lake” kūryba bus vienas pagrindinių pasirinkimų.

Dainos: Midnight Sun; Summer Rain; Let Us Stay In The Light

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *