Lykke Li Vilniuje: liūdnas vakarėlis

Lykke Li koncertas Vilniuje.

Lykke Li koncertas Vilniuje.

Greičiausiai visi esame tai patyrę : butelis vyno ir „Sadness is a blessing“ (ar bet kuri kita Lykke Li daina) visu garsu. Antradienio vakarą vyną scenoje siurbčiojo pati Lykke, o dainavo Vilniaus „Compensoje“ į jos koncertą susirinkusi publika. Tas pats liūdnas vakarėlis, tik kiek daugiau dalyvių.

Liūdnas, nes, nors tradiciškai Lykke Li muzika priskiriama pop žanrui ir ją tikrai galima išgirsti per radiją (jei dar liko žmonių, klausančių radijo), joje trūksta to grynai pramoginio elemento. Ji gerai sukalta, tačiau becukrė (ar bent jau su sumažintu cukraus kiekiu). Subalansuota vienišiems pasiklausymams. Ji nuplukdo tave ten, kur nebūtinai norėtum atsidurti. Toks popsas be popso.

Todėl po koncerto šen bei ten pasigirdę kaltinimai Vilniaus publikai dėl vangumo nėra visiškai pagrįsti. Nebūtina pusantros valandos taškytis tam, kad pajustum ryšį su muzika ir ją atliekančia dainininke. Kartais pakanka tik užsimerkti ir pasiūbuoti.

Ir jei jau prakalbome apie tikrai liūdnus dalykus – kondicionavimo sistemos nebuvimas tvyrant tokiems karščiams yra daug liūdnesnė problema. Nuo alpulio išgelbėjo turbūt tik tai, jog žmonių į koncertą susirinko kiek mažiau nei per „The xx“. Šokti? Ačiū, ne. Turėjai taupyti jėgas, kad galėtum tiesiog išstovėti.

Ir, tiesą sakant, šiame koncerte labiau erzino ne tie ramūs, statiškai besimėgaujantys muzika žmonės, o priešingai – tie, kuriems buvo „pernelyg linksma“, atėję į koncertą dėl vienos dainos – patys žinote kurios. Kaip atrodytų šis koncertas, jei ji nebūtų taip išpopuliarėjusi? Ateitų mažiau žmonių? Susirinktų dar vangesnė publika? O gal kaip tik atvirkščiai? Juk ir šiame koncerte pačios gražiausios akimirkos nutiko jau tada, kai visi, norėję išgirsti vien „I Follow Rivers“ nuėjo parūkyti ar namo – per paskutinę encore‘o dainą, senutę, dar „Youth Novels“ laikų dainą  „Tonight“.

Bet, jei jau ištvėrėte šią pabambėjimų upę (sic!), pasidžiaukime gerais dalykais. Visų pirma – pasidžiaukime pačia Lykke, paprasta, kuklia, bet labai seksualia mergina. Ir nors šou tikrai nebuvo „daug garso ir šviesų“ (garsas galėtų būti ir geresnis, o ir muzikantams trūko susigrojimo), nuo jos sceninio įvaizdžio ir subtiliai seksualių judesių buvo sunku atplėšti akis. Taip, lietuviška publika pasižymi tuo „sumokėjau už bilietą 40 eurų, dabar tu mane linksmink“ požiūriu į atlikėjus, ir Lykke Li tikrai stengėsi „atidirbti“. Ir atidirbo, padainuodama ir senų dainų, skirtų  gerbėjams-puristams, ir naujų, vos valandą iki koncerto paleistų į eterį kūrinių – naujienų ištroškusiems fanams (gyvai  hiphopinė „sex money feelings die“ nuskambėjo tiesiog neįtikėtinai gerai).

Galiausiai pasidžiaukime, kad šis koncertas iš vis įvyko. Taip, netobulas, tarsi pirmas blynas, generalinė repeticija prieš išleidžiant naują albumą. Bet įvyko, ir įvyko būtent Vilniuje. Eat it, pasauli.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *