Kalbėti apie Rogerį Watersą nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirmoji – ši muzikos figūra yra itin didinga ir palikusi tokį milžinišką pėdsaką muzikos pasaulyje, kad rašant apie jį imi ir pasijunti tiesiog per menkas tokį žmogų „rakinėti”. Antroji – kiek paprastesnė. „Pink Floyd” (grupė, kurią 1964 metais subūrė R. Watersas) mano muzikinėje erdvėje jau daug metų yra taip niekada ir neįveiktas, nenugalėtas ir nenukarūnuotas „Numeris Vienas”. Kitaip tariant, kad ir kiek žavėčiausi kita muzika, kūrinių „On The Turning Away”, „Wish You Were Here“ ar „Us and Them“ kūrėjai mano pasaulyje visada bus nutolę šviesmečiais, už nugaros palikę visus kitus. Jie jau daug metų nelyginami ir „nekotiruojami” kasdienybės rinkoje. Na, maždaug tokie patys, kaip Rogeris Federreris tenise arba Olandijos rinktinė futbole. Gali būti visko – nesėkmių, suklupimų, pykčių ar keistų pasirinkimų. Tačiau jie visada išliks geriausi. Stabai. Tie, kuriems jau seniai savo muzikinėje širdyje esu pastatęs paminklą. Nenugriaunamą. Nepajudinamą. Ir stovintį ant paties aukščiausio kalno, ant kurio daugiau vietos niekam nebėra.

„Pink Floyd” buvo grupė, kuri mano aplinkoje skambėdavo itin dažnai. Nuo pat mažų dienų jos vinilai sukdavosi Tėčio ir Mamos grotuve, todėl natūralu, kad Tėvų meilę perėmiau ir aš. Juk sako, kad obuolys nuo obels netoli terieda…

Taigi, faktą, kad Rogeris Watersas atvyksta koncertuoti į Lietuvą priėmiau maždaug taip, kaip (spėju) uolūs krikščionys sutiko žinią apie popiežiaus vizitą. Į mano mylimą šalį atvyksta Dievas. Tiesa, maniškio dievo vardas – tikrai ne Jėzus ir ne Pranciškus. Tai netrukus 75-ąjį gimtadienį švęsiantis Rogeris.

Pink Floyduose ilgą laiką pirmuoju smuiku griežė dvi asmenybės – Davidas Gilmouras ir Rogeris Watersas. Išmanantys pinkų biografiją puikiai žino ir lemtingus 1985-uosius – metus, kai pastarasis oficialiai pasitraukė iš grupės. Watersininkams tai buvo metai, kai Pinkai smigo laipteliu žemyn, tuo tarpu Gilmourininkams, priešingai, tai buvo naujos neatrastos, bet taip pat pasakiškai muzikalios Pinkų kelionės pradžia.

Sunku būtų suskaičiuoti valandas, kurias per 35 savo gyvenimo metus praleidau „Pink Floyd” gerbėjų gretose analizuodamas pasikeitusį grupės skambesį “post-watersinėje” epochoje ir ginčydamasis, kurie yra teisūs – labiau mylintys Watersą ar visgi tie, kuriuos žavi „paskutinieji” Pinkai su Gilmouru priešaky.

Visi mes būdavome teisūs, nes Pinkus, kaip ir kiekvieną kitą meilės vertą objektą, mes mylime individualiai. Ir netgi žinodami, kad dėl skonio ginčytis neverta, vis tiek leisdavomės į tokias diskusijas, kurias išgirdę nesidomintys muzika, ko gero, mus drąsiai būtų pavadinę ligoniais.

Kai reikėdavo save identifikuoti ir priskirti vienai iš dviejų stovyklų, visada pasimesdavau. Žaviuosi Davido Gilmouro vokalu, neapaskomai myliu jo kurtus albumus „A Momentary Laps Of Reason” ir „Division Bell” (vien tik ko verti juose esantys kūriniai „On The Turning Away”, „Coming Back To Life” ar radijiniu singlu tapęs „High Hopes”). Tačiau… tačiau Rogerio Waterso sukurtas ir 1983 metais išleistas „The Final Cut” yra pats mėgstamiausias mano albumas (ir vienas iš tų įrašų, kuriuos norėčiau su savimi nusinešti į anapilį), o jo 1975-ųjų daina „Wish You Were Here” arba visas LP „Dark Side Of The Moon” yra tokio lygio šedevrai, kurių klausant tūkstantąjį kartą, kiekvieną sykį kūnas pasipuošia milijonais jaudinančių šiurpuliukų.

Taip savo pasąmonėje dėliodamas „meiles” į dviejų talentų stalčiukus tiesiog pasimesdavau ir likdavau „neutralus”.

Taigi, 2018 metų rugpjūčio 26 –oji mano gyvenime – itin reikšminga. Pagaliau turėjau galimybę sutikti vieną didžiausių savo epochos idėjinių ir muzikinių stabų – žmogų, kurio kūryba mane lydi ir žavi visa gyvenimą.

Apie tai, kad Rogeris Watersas leisis į didžiules koncertines gastroles, buvo parnešta dar 2016 m. spalį. Muzikantas informavo, kad keliaus po pasaulį ir savo koncertuose gros daug „Pink Floyd” muzikos, kuri bus maišoma su (tais metais dar neišleista) nauja soline kūryba.

Po 25 metų pertraukos, 2017-ais, R. Watersas išleidžia savo naują solinį diską ir… iškeliauja į turą, pavadintą „Us + Them“. Kaip „Pink Floyd” kūryboje atsitiktinumų nebūna, taip ir šis pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Didžioji dauguma grupės gerbėjų net neabejojo, kad turo pavadinimas – tai aliuzija į legendiniame 1973-ųjų metų pinkų albume „Dark Side Of the Moon” esančią dainą „Us & Them”. Tačiau tai – tik dalis tiesos. Politiniais lozungais ir itin aktyviu viešosios nuomonės reiškimu garsėjančio R. Waterso turo pavadinimas – tai kartu ir nuoroda į 2016 m. pasakytą tuometinio JAV Prezidento Baracko Obamos kalbą. Joje Amerikos vadovas kalbėjo apie emigrantus ir pabrėžė, jog nacionalizmui ir segregacijai, kurią geriausiai apibrėžia terminas „Mes ir Jie”, šiame pasaulyje tiesiog nebeliko vietos. Ne veltui viso šio turo metu ex-pinkas, taip stipriai kanda dabartiniam JAV Prezidentui D. Trumpui.

Nuo tos 2017- ųjų liepos – akimirkos, kuomet R. Watersas leidosi į savo didįjį koncertinį turą, praėjo daugiau nei metai. Tačiau politinis kontekstas nepasikeitė, o augant įtampai tarptautinėje erdvėje vis garsiau nepasitenkinimą reiškė ir Rogeris Watersas.

Jau pernai vasarą pirmųjų koncertų Šiaurės Amerikoje metu kultinis atlikėjas daug dėmesio skyrė anti-Trumpinei politikai. Ir šis faktas neliko be atsako – muzikantas po pirmųjų turo koncertų sulaukė tūkstančių pasipiktinusių laiškų (kurių nemaža dalis neapsikentę atlikėjo retorikos, metaforų ir tiesmuko kalbėjimo tiesiog išeidavo iš koncerto anksčiau laiko). Tačiau tai nė kiek nepristabdė muzikanto, kuris duodamas interviu CNN televizijai yra pasakęs, jog tie, kurie nori lengvo žanro „tuščio“ koncerto, kuriame nebūtų jokios žinutės, turėtų rinktis Katy Perry šou. Akivaizdu, kad daugiau kaip prieš pusę amžiaus subūręs vieną geriausių visų laikų grupių, R. Watersas nė kiek nemėgindamas gludinti kampų, nebeieško kompromisų ir tėškia tai, ką galvoja.

Koncertas  Kauno “Žalgirio” arenoje – ne išimtis. Susirinkusi publika neturėjo pagrindo  skųstis nei politikos trūkumu, nei kūrinių parinkimu. Žinoma, „Pink Floyd” kūrybos niekada negana, todėl kiekvienas grupės gerbėjas savąjį setlistą, ko gero, būtų koregavęs pagal asmenines preferencijas. Aš – ne išimtis. Nors ir puikiai žinojau, kad turo metu R. Watersas į savo pasirodymą (kuris dainų prasme praktiškai nekinta visų gastrolių metu) neįtraukia 1983- ųjų albumo „Final Cut” kūrinių, vis dėlto kažkur širdies gilumoje vyliausi, kad bent jau titulinę dainą arba dramatiškąją „A Gunner’s dream” išgirsiu. Deja…

Vis dėlto, rugpjūčio 26-oji Kaune buvo neįtikėtina kelionė „Pink Floyd” kūrybos keliais. Žinoma, iki tos akimirkos, kol tais keliais, Pinkus į priekį vedė R. Watersas. Taigi, be nė vieno kūrinio iš D. Gilmouro kurto ir 1987 m. išleisto „A Momentary Lapse of Reason” ar 1994-aisiais pasirodžiusio „The Division Bell”.

Tai buvo Pinkai iki 1985-ųjų.

Tačiau  dviejų valandų trukmės šou visiškai pakako klajoti sentimentų labirintais ir suvesti kūrinio garsus su tik jam skirtais prisiminimais. Koncerto metu R. Watersas sugrojo bene pusę savo legendinio 1973-ųjų albumo „Dark Side Of The Moon” (kūriniai „Breath”, „The Great Gig In The Sky”, „Money”, „Us & Them”, „Brain Damage” ir „Time”) ir beveik pusę 1975-ųjų „Wish You Were Here” (kuriame de facto buvo viso labo penkios dainos), kelis kūrinius iš kultiniu tapusio šedevro „The Wall”, nepamiršo ir po dvejų metų išleisto „Animals” su prekiniu ženklu tapusia šio įrašo kompozicija „Pigs”. Šioje sentimentalioje kelionėje visai neprastai „susiklausė” ir tie keli soliniai kūriniai iš pernai išleistos plokštelės „Is This The Life You Really Wanted?“.

Kitaip tariant, muzikos pasaulio veteranas laikėsi savo duoto žodžio ir publiką daugiausiai lepino senais gerais Pinkų kūriniais, kurių dėka ši legendinė dar 1964 metais susikūrusi Londono roko grupė ir pelnė tiek daug muzikos mylėtojų meilės.

Viso koncerto metu 74-ių britas meistriškai dėliojo pasirodymo programą. Po pirmos dalies (dainų sąrašą rasite apačioje), kurią užbaigė švieselių jūroje paskendusi baladė „Wish You Were Here” ir ją palydėjęs „The Wall” himnas „Another Brick In The Wall” (kurioje mokinių rolę atliko iš Alytaus vaikų globos namų atvykę moksleiviai), buvo paskelbta 20 minučių pertrauka.

Po jos prasidėjo pagrindiniai pasirodymo triukai, apie kuriuos ir šneka visas pasaulis.

Pačioje antros dalies pradžioje iš lubų nusileido didžiuliai ekranai, kuriuose per tris pirmąsias dainas vyko „didysis politikos spektaklis”. Ekranuose buvo itin daug vaizdo projekcijų, su dabartiniu JAV vadovu, šūsnis kritikos strėlių jo politikai, kurias palydėdavo paties D. Trumpo ištartos „įsimintinos“ frazės (pvz. We will have no choice but to totally destroy North Korea; I too have a nuclear button, but it‘s a much bigger & more powerful one than his. And my button works ir kitos). Nepamiršti ir kiti prieštaringai vertinami pasaulio lyderiai (Jungtinės Karalystės premjerė Th. May, Turkijos Prezidentas Th. Erdoganas, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu, Šiaurės Korėjos vadovas Kim Yong Unas). Ir tai tik keli veidai iš visos gausos. Kai kurie jo politiniai lozungai atrodė taiklūs, kai kurie – kontraversiški, o kai kurie – net ir visiškai prieštaraujantys mūsų užsienio politikos krypčiai, tačiau šįkart politiką paliksime nuošalyje.

Simboliška, bet politinis teatras (kurio metu scenoje muzikantai buvo užsidėję kiaulių kaukes) vyko per pirmas tris dainas – „Dogs”, „Pigs” ir „Money”. Jų metu Kauno „Žalgirio“ arenos palubėmis keliavo ir žymioji kiaulė iš 1977-ųjų metų „Pink Floyd“ albumo „Animals“ viršelio. Ant vieno rožinės kiaulės šono puikavosi užrašas „Stay Human“, ant kito – jo vertimas lietuvių kalba „Likti žmogumi“.

Kai politiniu teatru, lozungais ir satyra palydėtas tris pirmąsias antros dalies dainas pakeitė „Dark Side Of The Moon” baladė „Us & Them”, ekranuose „sušvelnėjo” ir politinis kontekstas – Trumpo „auksines frazes” pakeitė socialinės problemos – skurdas, nelygybė, rasinė ir seksualinė diskriminacija, smurtas. Švelnėjant muzikos garsams švelnėjo ir vaizdai ekranuose, tarytum apeliuodami ir kreipdamiesi į klausytojo sąžinę su pasiūlymu apsidairyti aplink ir nelikti abejingiems. Beje, apie tai koncerto pabaigoje kalbėjo viso pasirodymo metu nedaugžodžiavęs Rogeris Watersas, linkėdamas visiems daugiau empatijos ir meilės vieni kitiems.

Ir nors didžiąja dalimi politinės temos dominavo antros koncerto dalies pradžioje, vizualiai tai buvo stipriausia, o kartu ir didžiausią įspūdį daugeliui paliekanti koncerto dalis. Akivaizdu, kad būtent ši kelioliką minučių trukusi akimirka ir yra tai, ką aptarinėja viso pasaulio žiniasklaida, apie ką kalba atlikėjo gerbėjai. Tačiau jei R. Waterso tikslas – provokuoti ir priversti susimąstyti, muzikantas tai pasiekia su kaupu.

Kai kurie gali sakyti, kad šis pasirodymas buvo per daug politizuotas (tokių pasisakymų įvairiuose forumuose teko skaityti visą galybę), tačiau tie, kurie bent jau šiek tiek domėjosi R. Waterso asmenybe, dėl jo politinių lozungų muzikoje tikrai neturėjo nustebti.

Dviejų valandų trukmės muzikinėje kelionėje netrūko nieko – nei sentimentų, nei įprastos pinkfloydinės hipnozės, nei tos muzikos, kurią klausant negali nustoti žavėtis R. Waterso kūrybiniu potencialu. Tai buvo įsimintinas ir pasakiškai profesionalus šou, kuriame derėjo viskas – muzika, vizualizacijos, nuotaika ir nenumaldomas istorija tampančios muzikos skambesys. Toks jausmas, kad legendinis Pinkas yra tikrai atradęs sėkmingo koncerto receptą – žino kada sustoti, kada pereiti prie lyrikos, kada pasisakyti (tai, beje, jis padarė tik koncerto pabaigoje), o kada tėkštelti tokį sentimentalų garsą, kad ištikimiausi gerbėjai galėtų skruostu ridenti ašarą.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie paskutinę koncerto dainą – kultinį „The Wall” hitą „Comfortably Numb”. Tai buvo toks jautrus finalinis koncerto akordas, kad atrodo, nieko daugiau ir nebereikėjo.

Ko gero neverta kalbėti apie tai, kas buvo nesugrota, mat Rogerio Waterso kūrybos vaisių gausa – neišmatuojama vieno ar dviejų koncertų rėmuose. Neverta minėti ir tai, kad dainose, kuriose esame girdėti sodrų Davido Gilmouro tembrą, pastarojo niekas pakeisti negali (čia Gilmouro partijas dainavo vienas iš grupės narių). Kita vertus, šiuo klausimu labai taikliai post-koncertinėje diskusijoje pasisakė vienas geriausių šviesų dizainerių Lietuvoje Marius Selevičius. „Chebra, tai buvo Rogerio Waterso, o ne Pinkų koncertas“, – atsakydamas į teiginį, kad Gilmouro niekas negali pakeisti, rašė jis.

Taigi, vėstančios vasaros sekmadienio vakarą ant scenos buvo didis žmogus, padaręs įtaką milijonams ir šimtams milijonų leidęs atrasti ir pamilti Muziką (iš didžiosios M).

Tai buvo vakaras, kai 74 metų muzikinis Dievas karaliavo Lietuvoje. O Dievams mes esame linkę nusilenkti. Tai padarė ir Lietuvos publika.

Mano manymu tai buvo geriausias kada nors Lietuvoje įvykęs koncertas. Visomis prasmėmis. Beje, nuostabi Kaune susirinkusi minia buvo vienas iš veiksnių, kuris šį mano teiginį tik dar labiau sustiprina.

Bet apie tai, ko gero, plėstis jau nebeverta.

O dabar… tiesiog dar kartą paklausykime „Dark Side Of The Moon“. Ir „Animals“. Ir „Wish You Were Here“, ir ….