Praėjus metams nuo koncertinio filmo „Distant Sky– Nick Cave & The Bad Seeds live in Copenhagen“ pasirodymo, Nick Cave ir kompanija siūlo savo gerbėjams galimybę pamatyti jį nemokamai. Visi užsiregistravę galės tai padaryti balandžio 19-22 dienomis. Užsiregistruoti žiūrėjimui galima atlikėjo internetinėje svetainėje.
Vienas žymiausių JAV festivalių, „Coachella“, prasidės jau kiek daugiau nei po paros. Ir net jei negalite jame dalyvauti, turite galimybę pasižiūrėti festivalio pasirodymus Youtube kanale. Internete jau buvo paskelbtas atlikėjų, kurių koncertai bus „streaminami“ gyvai, sąrašas, kuris tikrai turėtų pradžiuginti muzikos mylėtojus. Jame yra visko, nuo Blood Orange ar Childish Gambino iki Mac Demarco ir Billie Eilish.
Visą sąrašą galite rasti čia – jis yra nuolat pildomas. Šiuo metu yra patvirtintos 69 pasirodymų transliacijos.
Šiemet albumą „Gallipoli“ išleidusi kompanija „Beirut“ pristato naująjį vaizdo klipą, skirtą dainai „When I Die“. Ji režisavo „beirutų“ lyderio Zacho Condono pusbrolis, Brody Condon.
Kol gerbėjai laukia pažadėtojo solinio „Radiohead“ lyderio albumo, aktyviai šiuo metu koncertuojantis Thom Yorke nevengia išbandyti naujų kūrinių gyvai. Dar vienas negirdėtas jo darbas, „Gawpers“, buvo atliktas vakar Paryžiuje, kur Thom Yorke pasirodė kartu su pianistėmis Katia ir Marielle Labèque.
Metų pradžioje, kuomet grupės „Portishead“ socialiniuose tinkluose buvo pastebėtas šios toks sujudimas, dauguma grupės gerbėjų tikėjosi naujojo albumo. Ir jis yra – tačiau ne toks, kokio buvo laukiama. Grupės vokalistė Beth Gibbons paskelbė išleisianti kultinę Henryko Mikolajaus Góreckio simfoniją nr 3, dar vadinamą „Raudų simfonija“ – „Symphony of Sorrowful Songs“.
Trečioji simfonija buvo sukurta dar 1976 metais, tačiau į populiarumo viršūnes ji iššovė tik praėjusio šimtmečio pabaigoje, kuomet jos įrašas buvo išleistas milijoniniu tiražu. Anot miesto legendos, ją ypač pamėgo Niujorko taksistai.
B. Gibbons trijų dalių H. Góreckio simfoniją atliko dar 2014-aisiais Varšuvoje, kartu su Lenkijos nacionalinio radijo simfoniniu orkestru, diriguojamu vieno geriausių lenkų kompozitoriaus, Krzysztofo Penderenckio. Dabar jo įrašu galite pasimėgauti ir jūs.
Savo naujajame vaizdo klipe RY X skatina neprisirišti prie mums jau žinomų dalykų ir atsiverti nežinomybei – estetine prasme kūrinys „YaYaYa“ garantuoja tikrą orgazmą! Klausom, žiūrim ir laukiam RY X apsilankymo Vilniuje.
Grupės „Interpol“ singlą „Fine Mess“ išgirdome dar sausio mėnesį, tačiau tik šiandien paaiškėjo, kad jis buvo ne šiaip sau. Būtent taip, „A Fine Mess“, bus pavadintas grupės EP, pasirodysiantis šių metų gegužę. Na, o šiandien – antrasis jo kūrinys, „The Weekend”.
Metų pradžioje amerikiečių rokeriai „Cage the Elephant“ paskelbė apie naująjį albumą, „Social Cues“ – dienos šviesą jis turėtų išvysti balandžio 19 dieną. Ketvirtuoju numeriu šiame albume įrašyta daina – bendras „Cage the Elephant“ ir Beck kūrinys „Night Running“, kurią norime jums pristatyti šiandien.
Neseniai naująjį albumą išleidę publikos numylėtiniai „Foals“ pristatė naują vaizdo klipą. Jūsų dėmesiui – visiškai švieži „Cafe D’Athens“ vaizdai.
Triukšmingas math-rock’as galbūt nėra tarp mūsų mėgstamiausių muzikinių stilių, bet šitie vaikinai turi kažką tooookio. Susipažinkite su „black midi“ – po įrašytos KEXP sesijos žaibiškai populiarėjančiais vaikinukais iš Londono ir jų naujausiuoju singlu, „crow’s perch”.
Švedų dainininkė ir dainų autorė Jonna Lee, prieš porą metų pasikeitusi savo kūrybinį slapyvardį iš „iamamiwhoami“ į „ionnalee“, rudenį aplankys Vilnių. Pernai albumą „Everyone Afraid to Be Forgotten“ išleidusi moteris Lietuvoje pristatys šiuo metu ruošiamą naują darbą, „Remember the Future”. Jos koncertas įvyks spalio 18 dieną menų fabrike „Loftas“.
Nors šis koncertas – pirmas dainininkės solo pasirodymas Lietuvoje, mūsų šalyje ji jau yra lankiusis. 2017-ųjų vasarą Jonna Lee galėjome išvysti Kalnų parke, kur ji talkino norvegų elektronikos korifėjams, „Röyksopp”.
„Madrugada“. Nuotrauka iš grupės „Instagram“ paskyros.
Laukdama koncerto po truputį užsipildančioje nedidelėje Varšuvos „Niebo“ („Dangus“) koncertų salėje, mąstau apie laiką. Tikrai to neplanavau, tačiau tai jau trečiasis „dvidešimtmečio turo“ tipo koncertas, kuriame lankausi šiemet. Nesu itin sentimentalus žmogus. Kai draugai man pasiūlo važiuoti į kokio nusenusio dėdės koncertą, tik purkštauju ir atsisakau. Bet suprantu, kodėl tai, kas buvo, taip traukia. Laikas bėga labai greitai, ir labai lengva jam pasiduoti. Nustoti domėtis. Susenti kartu su tuo dėde, kurio atvaizdais buvo aplipdytos tavo paaugliško gyvenimo sienos.
Norvegų grupės „Madrugada“ (ispanų kalba – aušra, ankstus rytas) vokalistas Sivert Høyem tokiu dėde netapo. Gal net atvirkščiai, atrodo, kad bėgantis laikas buvo jam gailestingas. Iš paaugliuko, kurį staiga užgriuvo populiarumo našta, jis tapo itin laisvai scenoje nardančiu vyru, spinduliuojančiu pasitikėjimą savimi, charizmą ir dar kažką tamsaus, nenusakomo, labai seksualaus.
Tačiau Sivert Høyem yra visų pirma jo balsas. Galingas ir nė kiek nepasikeitęs per tą dvidešimtmetį. Todėl – kaip ironiška – pasigirdus pirmiesiems „Vocal“ žodžiams, „you better run, you better run, you better not wait too long“, pasijuntu tarsi įaugusi į grindis. Šis vokalas duria tiesiai į paširdžius, tarsi didžiulis gumulas užstringa gerklėje. Ir nepaleidžia iki pat koncerto pabaigos. Ką jau ten, man atrodo, kad vis dar jį jaučiu, nors nuo koncerto prabėgo jau savaitė.
https://www.youtube.com/watch?v=J2A2ZWQkZWI
Tai stebuklas, kad „Madrugada“ susirinko šiam turui. Karjeros pradžioje, prieš dvidešimtmetį, jie buvo vadinami Norvegijos alternatyviojo roko viltimi – dar 1998-aisiais grupė pasirašė šešių albumų deal‘ą su norvegiškuoju Virgin Music padaliniu. Ir tapo tikrai žinomi. Tačiau sėkmė netruko nė dešimtmečio. 2007-ųjų vasarą grupės frontmenas, gitaristas Robert Burås buvo rastas negyvas savo bute Osle. Su gitara rankose, kaip ir priklauso tikram muzikantui. Tik žymiai per anksti – jam tebuvo 31-eri. Jo mirties priežastis niekuomet nebuvo atskleista viešai, tačiau puse lūpų buvo prasitariama apie rokenrolo marą – narkotikus. Šeštąjį savo albumą, pavadintą tiesiog „Madrugada“, grupė išleidžia jau po jo mirties. Išleidžia, susikaupia paskutiniam koncertiniam turui ir išsiskirsto.
Tad jų sugrįžimas prabėgus dešimčiai metų nuo paskutinio koncerto – netikėtai maloni staigmena po pasaulį išsibarsčiusiems grupės gerbėjams (ypač daug jų – Graikijoje, bei, žinoma, gimtojoje Norvegijoje). Trumpas koncertinis turas po Europą yra skirtas pirmojo jų albumo, „Industrial silence“ dvidešimtmečiui paminėti. Ir nors grupė nepatvirtino gandų apie atsikūrimą, jų turas vis ilgėja, buvo paskelbti nauji festivaliniai pasirodymai, o tai suteikia vilties, kad galbūt – galbūt – laikas jau užgydė žaizdas ir „Madrugadai“ išauš naujas rytas (pun intended). Pats S. Høyem po koncerto Varšuvoje juokavo, kad sugrįš po šešerių metų. Ką gi, ilgokai, bet vis šis tas.
O kol kas jie užtikrintai užvaldo lenkų publiką. Tai pirmas „Madrugados“ koncertas šioje šalyje – kiek pavėlavęs, bet vis dėl to labai lauktas. Daina po dainos, grupė sugroja visą „Industrial silence“. Dainų eiliškumas kiek pakeistas – pradėję, kaip ir pridera, nuo „Vocal“, pirmąją koncerto dalį grupė užbaigė kūriniu „Electric“. Pristatydamas šią dainą S. Høyem prisiminė, kad būtent „Electric“ anuomet tapo tuo kūriniu, leidusiu jam suprasti, kad „Madrugada“ sukūrė šį tą vertingo – įrašę šį kūrinį, grupės nariai visą naktį klausėsi jo grupės studijoje, stebėdami autostrada pravažiuojančius automobilius. Nesunku įsivaizduoti, kaip gimė „Industrial silence“ pavadinimas ir ta specifinė, šiaurietiškai niūroka albumo nuotaika. „Tos studijos Osle jau nebėra ir nuo to laiko daug kas pasikeitė“,– karčiai priduria grupės vokalistas.
Jis prisiminė ir tai, kad grupė „netyčia“ sukūrė daug gražių baladžių, ir prieš 20 metų tai buvo gana didelė problema. „Norėjome būti tikrais rokeriais“ – šypsodamasis nuo scenos pasakojo S. Høyem. Atrodo, kad jis jau pakeitė savo nuomonę apie tikrai nemenką lyrišką „Madrugados“ palikimo dalį. Tad šį vakarą netrūko nei lėtesnių baladžių, nei energingesnių kūrinių – po „This Old House“ sekė „Strange Color Blue“, o antrąją koncerto dalį, skirtą vėlesniai kūrybai, pradėjo „Black Mambo“, „Hands Up – I Love You“ ir „Only when you’re gone“. Šilta – šalta, myli – nemyli, subtilus industrinis viliotinis tęsėsi ištisas dvi valandas, publikai dainuojant, šokant, plojant ir – taip, žinoma – braukiant ašarą kartu.
Laikas gali būti negailestingas grupėms. Jos sensta, praranda savo aktualumą, o jų vokalistai – balsą. „Madrugadai“ taip (dar) neatsitiko. Atrodo, kad šios grupės muzika yra universali, nepavaldi laikui – jų kūriniai užkabina kažką labai žmogiško. Žmogiško, tačiau esančio giliai viduje ir retai išleidžiamo į paviršių. Ši muzika klampina. Tai odė melancholijai, vienišumui ir susvetimėjimui. Odė meilei, kuri ne visada baigiasi „happy end‘u“. Odė tylai.
„Madrugada“ nariai šypsodamiesi nulipa nuo scenos. Tai pavykęs koncertas, ir jei šį vakarą salėje buvo atsitiktinių užklydėlių, esu tikra, kad jie buvo užverbuoti grupės garsų ir energijos. O man prireikia šiek tiek laiko ir pastangų, kol nusipurtau jų sukurtą nuotaiką nuo savo pečių. Tai galinga, daugiasluoksnė muzika, todėl turėtų būti vartojama atsargiai. Tačiau ji tikra, todėl labai reikalinga pasaulyje, kuriame dažnai užsidedame kaukes ir iš visų jėgų šypsomės.
Mielas, jaukus ir tiesiog toks, kad norisi jo klausytis vėl ir vėl – Bruce Hornsby kūrinys, prie kurio prisidėjo „Bon Iver“ nariai Justin Vernon ir Sean Carey.
Jei patiko „Cast-off“ – daugiau kūrinių rasite balandžio 12 dieną išleidžiamame B. Hornsby albume „Absolute Zero”.
„Golden Parazyth“ pristato naują „vienos šviesiausių jų dainų“, „Open Windows” versiją. Originalų kūrinį lydėjo Vyto Dambrausko sukurtas vaizdo klipas, o „Slow Spring“ versijai puikiai tinka grupės nufilmuoti Budapešto vaizdai.
Neįtikėtina, kaip greitai bėga laikas. Paskutinį kartą apie „Modest Mouse“ girdėjome prieš 4 metus, 2015-aisiais, kuomet šis kolektyvas išleido albumą „Strangers to Ourselves“. Tačiau jie pasiruošę sugrįžti – jau kovo 29 dieną galėsime mėgautis naujuoju jų singlu, „Poison the Well“.
Taigi, studijinio įrašo teks palaukti dar savaitę, o nekantriausiems turime koncertinį versiją, įrašytą festivalio „Sasquatch” metu.
Rubrikoje „manoATRADIMAS” svečiavęsis australas Riley Pearce dar nėra mūsų nuvylęs – jo dainos garantuoja daug gerų emocijų. Ne išimtis ir naujausias jo kūrinys, „Windmill”, kurio kviečiame pasiklausyti.
Visuomet sakydavau (ir greičiausiai niekad nenustosiu sakiusi), kad koncertai mieste, kuriame gyveni yra gerai, tačiau bent kartą turėtum patirti koncertą grupės gimtajame mieste. Ypač, jei grupė tau rūpi. Gimtinė yra gimtinė, ten žolė žalesnė ir santykis su klausytojais yra kitoks, kai tarp tavo klausytojų yra mama, kaimynas, mokyklos draugas ar močiutė.
Tačiau, nors Florence Welsh ir apdainuoja meilę savo gimtajam Pietų Londonui („South London Forever“), į „Florence + The Machine“ koncertus reikia važiuoti tik į Lenkiją. Ir niekur kitur.
Ypatingas grupės santykis su šia šalimi neatsirado per naktį. Kaip koncerto metu ne kartą minėjo pati Florence, jie visuomet jautė lenkų gerbėjų palaikymą – nuo pat pradžių, net kai gimtojoje Didžiojoje Britanijoje į juos buvo numojama ranka. „Anglai tiesiog negali suprasti, kaip anglė gali būti tokia emocinga“,– juokavo F. Welsh.
O emocijos tą penktadienio vakarą liejosi per kraštus.
Bet gal pradėkime nuo pradžių. Kad ir kaip mylėčiau „Florence + The Machine“ muziką, tikrąja priežastimi, paskatinusia mane praleisti vienuolika valandų kelyje Vilnius-Lodzė, buvo vakaro „supportas“. Juo netikėtai tapo mažai prie saldžiabalsės Florence derantys škotai „Young Fathers“. Tačiau… nors „tėvukai“ darė viską, kad išjudintų „Golden circle“ zonoje susirinkusią publiką, tiesa buvo akivaizdi – šį vakarą jie mažai kam rūpėjo. Tai patvirtino ir visiškai tuščios „Atlas Arenos“ tribūnos. Kiek audringesnės reakcijos sulaukė „GET UP“ ar keli naujausio albumo „Cocoa sugar“ kūriniai, tačiau net ir jų metu buvo akivaizdu, kad grupė yra tiesiog ne savo vietoje. Greičiausiai tai, kas tinka „Loftui“, netinka 10 tūkstančių žmonių talpinančioje arenoje. Nepadėjo ir poprastis garsas. O gaila.
Tačiau tai buvo vienintelis vakaro nusivylimas.
Apie tai, kad „Florence + The Machine“ pasirodymas Lenkijoje yra neeilinis įvykis, galima buvo nujausti jau koncerto dieną važiuojant traukiniu iš Varšuvos. Didžiulė vainikėliais, blizgučiais ir Florence Welsh stilių primenančiais apdarais pasipuošusi minia greitai užpildė visus vagonus. Koncertui ruošėsi ir miestas – į ne itin toli miesto centro esančią areną galima buvo nuvažiuoti (ir iš jo grįžti) specialiais autobusais, o kai kurių miesto autobusų trasa buvo pakeista dėl gresiančių kamščių. Organizacija – 10 balų.
Laukimas, apšildanti grupė, vėl laukimas ir į medinėmis lentelėmis išmuštą sceną, šiek tiek primenančią standartinį Lazdynų buto interjerą, įžengia pagrindiniai vakaro kaltininkai. Charizmatiškoji rudaplaukė Florence nuo pat pirmos minutės užvaldo tiek sceną, tiek publiką. Basa, pasipuošusi lengvu, beveik permatomu chalatėliu, ji laksto po visą sceną. Nevaržoma, laukinė. Ir nors „The Machine“ dalis yra labai svarbi, ypač koncertų metu, visos akys yra nukreiptos tik į Florence Welsh. Jos atsidavimas tam, ką daro yra daugiau nei akivaizdus, ir publika tai jaučia.
Jaučia ir besąlygiškai paklusta jos kerams. Paraginti, draugiškai apsikabiname kaimynus iš kairės ir dešinės, o vėliau visą dainą laikomės už rankų. Gal tai ir netikra, gal nepraėjus nė valandai stumdysimės eilėje prie išėjimo, tačiau tą akimirką jaučiu tik bendrystę su tais nepažįstamais žmonėmis, esančiais šalia. Bendrystę ir begalinę kosminę meilę.
Ir kai nuo scenos pasigirsta dar vienas prašymas… „Tai jums nepatiks“,- įspėja Florence. „Bet pasitikėkite manimi“. Per galvą prabėga milijonas neįtikinamiausių spėjimų, tačiau dainininkė viso labo paprašo paslėpti mobiliuosius telefonus. „Jei matote kaimyną su telefonu, lengvai patapšnokite jam per petį. Arba, tiesiog liepkite jam patraukti į šalį tą suknistą telefoną. Taip pasakytų karalienė“. Juoko banga nusirita per tūkstantinę minią, telefonai paslepiami, tačiau žinoma, neilgam. Kas mes be mūsų telefonų.
Tačiau staigmenos, netikėtumai ir tiesiog geros emocijos tą vakarą laukė ne tik žiūrovų. Itin aktyvus Lenkijoje „Florence + The Machine“ fanklubas pasistengė, kad vakaras taptų nepamirštamas. Ir tiesiog ypatingas. Dainos „Moderation“ metu į viršų pakyla daugybė lapų su „alternatyviais pasiūlymais“ – nuo „meditation“ iki „gay nation“, prajuokinusiais grupę.
Ir tai tik pradžia. Didžiausią įspūdį visiems paliko kruopščiai suplanuota akcija „Stars Do Not Take Sides“. Prie įėjimo į salę kiekvienas galėjo pasiimti mažą spalvotos folijos plokštelę ir baltą popierinį maišelį (jo prireiks vėliau). Ir tuomet tereikėjo laukti atitinkamos komandos. Ją, nieko neįtardama, davė pati Florence Welsh, prieš pradedama dainuoti kūrinį „Cosmic Love“, paprašiusi iškelti į viršų telefonus su įjungtais žibintais. Spalvotą foliją pridėjus prie telefono žibinto, sukuriamas neįtikėtinas efektas. Salę akimirksniu užpildo spalvotų švieselių jūra, privertusi ne vieną aiktelėti iš nuostabos. Paprasta ir tiesiog neįtikėtinai gražu.
Mano minėtų baltų popierinių maišelių prireikė kitos dainos, „100 years“, metu. Ant telefonų uždėti balti maišeliai virto spalvotų žibintų okeanu. Tačiau magišką akimirką sugadino masiškas tų žibintų-maišelių sprogdinimas – garsūs pokštelėjimai suglumino ir pačią grupę. Gana nevykęs sumanymas neramiems laikams.
Tačiau faux pas greitai pamirštamas ir daugiatūkstantinis vakarėlis tęsiasi – be šokių ant stalų, tačiau su ėjimu per visą areną, su dainomis ir begalinėmis šypsenomis. „Florence + The Machine“ matau ne pirmą kartą gyvai, tačiau šis vakaras ypatingas. Pernai išleistas jų albumas „High As Hope“ puikiai skamba gyvai ir gerai įsipaišo į ankstesnę grupės kūrybą. Grupė puikios formos, o pati Florence Welsh atrodo susitaikiusi su savimi. Laiminga. Arba jai tiesiog labai patinka koncertuoti Lenkijoje. Ir aš puikiai suprantu, kodėl.
Šiandien išleidžiamas naujasis, penktasis „The Cinematic Orchestra” albumas „To Believe”. Albumas pasirodė po 12 metų pertraukos, kai tikrai ne vienas jų gerbėjas nebesitikėjo išgirsti naujų „cinematiškų” kūrinių.
Taupus, vos 7 kūrinių albumas pradedamas tituline daina „To Believe”, kuriame girdime Moses Sumney vokalą. Nuo jo ir prasidėjo grupės kelionė į albumą – šis kūrinys buvo išleistas dar 2016-ųjų spalį.
Be Moses Sumney, albume rasite (jau pažįstamą) kūrinį su Roots Manuva, Tawiah ar dažnai su „The Cinematic Orchestra” pasirodančia džiazo dainininke Heidi Vogel.
„Happyendless“ padėjo tašką – vakar pasirodė paskutinis pernai išleisto albumo „Kinetika“ vaizdo klipas, skirtas kūriniui „King Kong“. Įspūdingų vaizdų autoriai – Mindaugas Zabulis ir Viktoras Jermolajevas. Kaip skambės (ir atrodys) nauji „Happyendless“ vyrukų kūriniai – tikimės sužinoti jau netrukus!
Pernai prisikėlęs ir naują albumą išleidęs projektas „The Good, The Bad & The Queen“ pasidalino vaizdo klipu, nufilmuotu Londone, vieno iš narių, Paulo Simonono mobiliuoju telefonu, atliekant kūrinį „The Truce of Twilight“.