Koncertiniai turai, skirti vienam albumui (ko išleidimo metinių painėjimui) šiais laikais labai populiarūs. Juos daro visi – nuo Patti Smith iki Andriaus Mamontovo. Matyt, pasiekėme tą amžių, kuomet galime sau leisti pasiduoti nostalgijai ir tyliai burnoti, kad mūsų laikais muzika buvo visokia –esnė.

Bet „Massive attack“ viską daro savaip. Visų pirma, koncertinis turas techniškai mini 21-ąsias albumo metines (o ir „XXI“ turo pavadinime galima traktuoti dvejopai, pavadinimas gali žymėti tiek metų skaičių, tiek XXI-ajį amžių). Visų antra, 1998-aisiais išleistas jų albumas „Mezzanine“ nebuvo labai „lengvas“ grupės karjeroje. Būtent dėl jo ir nesutarimų, kaip gi šis albumas turėtų skambėti, grupė kone išsiskyrė. Albumo įrašai vyko chaotiškai, kadangi grupės nariai sunkiai ištverdavo vienoje patalpoje. Grupė nesutarė dėl visko. Net ir dėl to, kas turėtų įdainuoti vokalo partiją turbūt žymiausiam grupės kūriniui, „Teardrop“. Jei likusieji nariai būtų nusileidę Andy „Mushroom“ Vowles‘o siūlymui, šiandien vietoj svajingojo Liz Fraser iš „Cocteau Twins“ balso girdėtume Madonną. Tačiau atsitiko kitaip ir galiausiai, nesutikęs su pasirinkta muzikine kryptimi, netrukus po albumo išleidimo, grupę palieka pats „Mushroom”. Kaip ir galima buvo tikėtis, šį vakarą scenoje jo neišvydome.

Taigi, atgaivinti tokį albumą koncertinio turo metu – gana drąsus sprendimas. Dar drąsiau yra tai, kad „MezzanineXXI“ turas visai nesiremia nostalgija. Taip, greičiausiai būtent dėl jos 20 tūkstančių muzikos mylėtojų penktadienio vakarą atsidūrė sausakimšoje Londono O2 arenoje. Tačiau viskas – nuo setlisto iki vaizdo projekcijų skelbė apie tai, kad ši grupė savo gerbėjams neleis likti saugioje praeityje. Arba pavers ją baisiausiu košmaru.

Sunku pasakyti, ar „Massive attack“ ir „Mezzanine“ gerbėjai tokius užmojus suprato ir įvertino. Nepatenkintieji kritikavo viską – nuo grupės vietos koncertui pasirinkimo (didžiausia Londone O2 arena su visomis šalia esančiomis parduotuvėmis, užkandinėmis ir restoranais yra pelnytai laikoma konsumerizmo meka, taigi iš esmės prieštarauja visiems grupės idealams) iki pasikeitusio skambesio. Visi pasidalino į dvi stovyklas: vieni teigė, kad grupė parsidavė, antriesiems tai buvo aukštasis trolinimo pilotažas.

Viena aišku – bent jau kai kuriuos sprendimus ši grupė priėmė laisva valia ir visiškai sąmoningai. Pavyzdžiui, tai, kad koncerto niekas „neapšildė“. Vietoj apšildančios grupės anksti susirinkusius gerbėjus (o ir pats koncertas vėlavo dar 45 minutes) linksmino išdarkytos 1998-ųjų pop hitų versijos  – nuo Madonnos  „Frozen“ iki Chumbawambos „Tubthumping“ ar Cher „Believe“.

„Heiteriams“ užkliuvo ir pats renginio formatas. Skaudžiai nusivylė tie, kurie tikėjosi, kad „Mezzanine“ šį vakarą bus sugrotas nuo A iki Z (tiksliau, nuo „Angel“ iki „(Exchange)“).Vietoj to, kad nueitų lengvesniu keliu ir sugroję viską taip, kaip albume, grupė vakaro setlistą prikimšo koveriais . Tiesa, ne bet kokiais.

Taigi, vietoj „Angel“ vakarą pradeda grupės „The Velvet Underground“ koveris „I Found A Reason“. Daina jokiu būdu neatsitiktinė – būtent šio kūrinio semplas buvo panaudotas pirmajame „Mezzanine“ single, kūrinyje „Risingson“. Kitas šiame kūrinyje semplinamas darbas, Pete Seeger daina „Where Have All the Flowers Gone? taip pat nuskamba šį vakarą. Šį triuką grupė pakartoja dar ne sykį – pradžioje sugroja kūrinio, kurio semplas buvo panaudotas, koverį; vėliau sugroja patį kūrinį. Taip po „The Cure“ dainos „10:15 Saturday Night“ seka „Man Next Door“, o po Ultravox kūrinio „Rockwrock“ – „Inertia Creeps“. Kruopščiai apgalvotas vakaro setlistas, supažindinantis klausytojus su ištakomis, su albumo kūrimo procesu – tikra palaima muzikos geekams ir tikriems „Mezzanine“ gerbėjams. Visiems kitiems tai… ką gi, galbūt galėjo pasirodyti pernelyg sudėtinga.

Neabejotinai stipria vakaro puse – ir su tuo tiesiog privalo sutikti net tie, kuriems šis koncertas ne itin patiko – buvo visi scenoje pasirodę vokalistai. „Vietinius“ Robertą Del Naja (3D) ir Grantą „Daddy G“ Marshallą puikiai papildė „Mezzanine“ įrašuose dalyvavusi ir dabar prie grupės scenoje prisijungusi Jamaikos reggae legenda, dainininkas Horace Andy (albume jį girdėjome kūriniuose „Man Next Door“ ir, žinoma, „Angel“). Jo šokis scenoje – viena smagesnių vakaro akimirkų.

Tačiau vyšnios ant torto vaidmuo neabejotinai atiteko Elisabeth Fraser.  Jau vien tai, kad ji pasirašė šitai avantiūrai – nemažas pasiekimas (paskutinį kartą scenoje ji pasirodė prieš 7 metus, 2012-aisiais). Skaidrus, angeliškas jos balsas – tiesiog neįtikėtinas, sukuriantis nežemišką atmosferą. Ir mažai tepakitęs per tuos metus. Priešingai negu pats grupės skambesys – kūriniai šį vakarą skamba griežčiau, ir labiau primena roką negu elektronikos ir trip-hopo mišinį, kurį taip išpopuliarino „Mezzanine“. Bet šis vakaras toks jau yra – labiau apie „dabar“ nei „vakar“.

Tačiau pakilti virš žemės ir atsiduoti prisiminimams apie šlovingą praeitį labiausiai „trukdė“ vaizdo projekcijos. Koncertai su stipriai politizuota žinute mums – jokia naujiena. Vieniems jie patinka, kiti gi tvirtina, kad muzika turėtų būti… na, apie muziką. Tačiau iš „Massive attack“ megamaindo,  Roberto Del Naja sunku būtų tikėtis holivudinės pasakos (jau greičiau Dismalando). Todėl vakaro pradžioje žiūrovus pasitinka užrašas „Jūs supa dvimačiai seniai mirusių žmonių atvaizdai“, o namo juos  palydi žinutė „Mes užstrigome begalinėje kilpoje.  Metas atsikratyti vaiduoklių ir pradėti kurti ateitį.“ Pridėkime dar režisieriaus Adamo Curtiso sukurtą vaizdų kakofoniją – nuo paparacų persekiojamos Britney Spears iki karo vaizdų ar tiesiog eilinės merginos, savo kanale „Youtubėje“ dainuojančios savo mėgstamiausią „attackų“ dainą, „Dissolved Girl“, ir gausime tikrai kietą riešutėlį (arba karčią piliulę).  Tačiau net jei bandytume (o mes ir pabandėme) dekonstruoti šį vakarą, mums greičiausiai nepavyks – šioje dėlionėje pernelyg daug detalių. Kokią ateitį šiai grupei numato jos nariai? Nesiryžtume spėti. Bet iš tos begalinės pasikartojimų kilpos jie, atrodo, jau sėkmingai ištrūko.

Vakaro setlistas: