Skaičiuodami paskutines metų dienas mes prisimename kas geriausio įvyko per 2013 metus. Įsivertiname, ką per pastaruosius metus pasiekėme ar ką naujo naujo patyrėme ir ko reikėtų siekti kitus dvylika mėnesiu. Tačiau man metų pabaiga jau kelis metus iš eilės reiškia muzikinių metų pabaigą. Gruodis yra mėnuo, kai internete yra patalpinami tūkstančiai sąrašų, kuriuose žmonės iš viso pasaulio dalinasi savo muzikiniais favoritais – mėgstamiausiomis dainomis, geriausiais atlikėjais ir mylimiausiais albumais. Žinoma, nė vienas iš šių sąrašų nėra objektyvus, nes muzika pati savaime yra subjektyvi, tačiau jie dažniausiai būna puikus būdas susipažinti su naujais atlikėjais ar perklausyti dar negirdėtas dainas. Tad skaitant visus mūsų administratorių pateiktus metų topus būtent to ir linkiu – surasti ką nors naujo, kas sugebės užburti ir jūsų ausis.
manoALBUMAI
Kad ir kaip populiaru yra girti besibaigiančius muzikinius metus, jog jie visada yra labai geri ir puikūs, man asmeniškai 2013 metai šiek tiek nusileido 2012 – iesiams. Tikrai nenoriu pasakyti, jog šiemet nebuvo stiprių albumų – jų buvo labai jau nemažai ir sudarinėti geriausiųjų topą – kaip visada sunku, bet šiais metais neaptikau tokių albumų prie kurių galėčiau stipriai emociškai prisirišti. Tačiau iš šių metų tikrai bus ką prisiminti – teko išgirsti krūvą puikių elektroninės muzikos albumų, ausis labai maloniai stebino kokybiški indie pop įrašai. Po ilgų laiko tarpų sulaukėme muzikos iš tokių atlikėjų, kaip David Bowie, Daft Punk, Boards Of Canada, Mazzy Star, My Bloody Valentine, The Knife, Justin Timberlake, Queens Of The Stone Age, Tricky ir t.t. Todėl užduotis atsirinkti 15 mėgstamiausių įrašų išleistų šiais metais yra labai sunki užduotis – penkioliktoje vietoje esantis albumas man yra toks pats puikus ir mielas, kaip ir esantis pirmoje vietoje, todėl didelio dėmesio į skaičiukus galite nekreipti. Todėl pristatau jums visiškai subjektyvų mėgstamiausių 2013 metų albumų sąrašą:
15. Darkside – Psychic.
Elektroninės muzikos prodiuserio Nicolas Jaar ir multi instrumentalisto Dave Harrington duetas pateikė užburiantį įrašą. Puikus psichodelinis albumas sujungiantis elektroninę ir instrumentinę muziką. Įtariu, jog Pink Floyd skambėtų panašiai, jei jie būtų susibūrę XXI amžiuje.
14. Chance The Rapper – Acid Rap.
Keistas, linksmas, dainuojantis, atsipūtęs, apsipūtęs, nuoširdus ir energingas – toks man pasirodė jaunasis Čikagos reperis Chance The Rapper. Miksteipas, kuriame be įdomių beat’ų dar rasite puikius bei greit įsimenančius dainų priedainius ir krūvą energijos. Ateityje iš šio vaikino reikia tikėtis didelių dalykų.
13. Local Natives – Hummingbird.
Emocionalus ir labai gražus albumas iš amerikiečių indie/folk rokerių Local Natives iš pradžių manęs labai nepagriebė. Tik gerokai vėliau įsigilinęs į dainas ir davęs joms šansą mane įtikinti turėjau pripažinti, jog melodijos bei emocijos pateikiamos čia yra tokios nuoširdžios, jog „Hummingbird” drąsiai nusipelno 13 vietos.
12. Enemies – Embark, Embrace.
Šiais metais neteko išgirsti labai daug naujų math roko įrašų, todėl džiaugiausi, kad bent jau senieji favoritai Enemies išleido savo antrąjį albumą. Vaikinai šiek rizikavo – būdami išimtinai instrumentinę muziką grojantis kolektyvas jie nusprendė pradėti… dainuoti. Žinoma dainavimas šiuo atveju yra kelių frazių kartojimas vėl ir vėl, tačiau tai visiškai pasiteisino – jų muziką nuo to tapo tik gyvesnė ir žavesnė.
Tikriausiai daugiausiai žiniasklaidos dėmesio susilaukęs footwork albumas šiais metais to visiškai nusipelnė. Kiekviena daina pasiūlė šviežiai skambančius ritmus, kurie patys kilnodavo kojas, o kelios dainos bandžiusios šiek tiek paeksperimentuoti taip pat nenuvylė.
Pirmasis roko albumas sąraše ir jos tikrai nusipelno savo vietos – tobulai sukaltos instrumentuotės, lengvai įsimenančios melodijos, švelnus agresyvumas ir gražūs tekstai. Atrodo, jog nieko naujo ar labai unikalaus, tačiau kam eksperimentuoti jeigu tai ką darai, darai 100 procentų gerai?
Iš visos krūvos alternatyvių R’n’B albumų šis man paliko didžiausią įspūdi. Muzika, kuri šiek tiek linksta į eksperimentinę pusę – net vokalisto Adley Atkin savo balsą laužo visais įmanomais kampais. Tačiau nuo to pačios melodijos tikrai nenukenčia – kai kurių dainų priedainiai vos po kelių perklausų manęs nepaleido visus metus – kiekvieną kartą juos išgirdus norėjosi dainuoti ir man pačiam.
8. Moderat – II.
Vokiečių elektroninės muzikos super grupė pateikė puikios muzikos įrašą, kuriame sugebėjo sulieti geriausius savo solo projektų bruožus ir savo kūriniuose paslėpė kažkokį kabliuką, kuris manęs nepaleidžia jau kelis mėnesius. Galbūt dėl to, jog visos dainos skiriasi viena nuo kitos, ar galbūt dėl to, jog kiekvieną kartą klausantis šio albumo atrandu vis ką nors naujo.
Metų naujokėmis drąsiai save galinčios vadintis seserų trio Haim pristatė įrašą, kurį per kelis mėnesius perklausiau tikrai daugiau kartų nei galiu suskaičiuoti. Labai profesionaliai įrašytas albumas šiek tiek atėmė tą laukinę ir rokišką kolektyvo energiją, kuria jos spinduliuoja gyvų pasirodymų metu, ir vietoj to pateikė daugiau sintezatorių, minkštumo bei popsiškumo. Nežinau ar būtent dėl to, tačiau bent jau puse albumo dainų tapo asmeniniais hitais, kurių iki dabar negaliu išmesti iš galvos.
Beveik tobula akustinės ir elektroninės muzikos sintezė, kuri privertė manę susimąstyti ar tik kartais Volcano Choir netaps mano mėgstamiausiu Justino Vernono projektu. Muzika, kurios klausantis junti kažkokį pakilėjimą bei jausmą, kad stovi ant pasaulio viršūnės ir gali padaryti bet ką.
5. The World Is A Beautiful Place & I’m No Longer Afraid To Die – Whenever, If Ever.
Šiais metais pagaliau pradėta garsiai šnekėti apie emo revival. Puikios 9 dešimtmečio Amerikos muzikinės scenos įkvėpti kolektyvai ima senas idėjas, jas pritaiko dabartiniams laikams, prideda žiupsnelį savo minčių ir leidžia albumus. Remdamiesi tokiu modeliu sėkmės susilaukė kolektyvas TWIABPINLATD, kurie paėmė geriausius Brand New skambesio bruožus, pridėjo jiems post roko atspalvį ir pateikė vieną geriausių roko albumų, kuriuos teko girdėti šiais metais. Iki dabar pat niuniuoju jų žodžius : „The world is a beautiful place but we have to make it that way. /Whenever you find home we’ll make it more than just a shelter. /And if everyone belongs there it will hold us all together. /If you’re afraid to die, then so am I.”
Šiek tiek sukčiauju albumų sąraše įdėdamas trumpagrojį (21-os minutės trukmės), tačiau kadangi topas mano tai vis dėlto sau leisiu. O leidžiu dėl to, jog be šio įrašo neįsivaizduoju savo 2013 metų. Ši trijulė kuria muziką, kurios neįmanoma įspausti į jokius rėmus ar apibūdinti naudojant žanrus. Jie atlieka lyg ir hip hopą, dabartinės elektroninės bei tradicinės afrikietiškos muzikos hibridą, kuriame dar yra nemažai vietos psichodelikai ir eksperimentams. Ir beje – jie visi yra iš Škotijos. Todėl bandydamas nupasakoti jų muziką gali tik nusilaužti liežuvį – ją reikia išgirsti, nes išviso to chaoso gimsta vienos gražiausių ir įdomiausių šiais metais girdėtų dainų.
Puikiai prisimenu, jog kai išgirdau pirmąjį šio albumo singlą „Open Eye Signal” man atvipo žandikaulis. Tada aš net dorai nesupratau ką išgirdau ir net praėjus pusmečiui nemanau, kad supratau. Nesu didelis elektroninės muzikos stilių žinovas, bet jei reikėtų duoti žanrą į kuri taikėsi Jon Hopkins spėčiau, kad galbūt minimal techno? Ambient? Nežinau. Daugiau nebespėliosiu. Žinau tik tiek, jog kiekviena šio įrašo daina yra tarsi istorija – yra jos pradžia, posūkiai, išsišakojimai, skirtingi veikėjai bei scenos, tačiau visos jos dera tarpusavyje ir sukuria vientisą pojūtį. Būtent tokia yra ir šio albumo muzika – kurta labai atidžiai, kiekvienam garsui ir melodijai bei jų tarpusavio saskambiui skirta dešimtys valandų. Šiais laikais sukurti 60 minučių trukmės albumą, kuris prikausto klausytojo dėmesį ties kiekviena melodija, jau savaime yra nemažas pasiekimas.
2. Vampire Weekend – Modern Vampires Of The City.
Vampire Weekend iki šiol man buvo pakankamai kontraversiška grupė. Jeigu jų debiutinis albumas iki dabar turi vietą mano mėgstamiausių albumų sąraše tai po kelių metų sekęs įrašas „Contra” absoliučiai mane nuvylė. Todėl prieš išgirsdamas „Modern Vampires Of The City” neturėjau didelių lūkesčių. Tačiau pirmą kartą išgirdęs albumą iškart pasileidau ji antrą kartą. O tada trečią. Ir ketvirtą. Galiausiai tą dieną teko nueiti miegoti, tačiau ir po pusės metų šis albumas man skamba taip pat tobulai, kaip ir pirmą kartą. Nė vienai įrašo dainai negalėčiau rasti priekaištų ar išvardinti kokius trūkumus, kurie mane nervintų. Jų tiesiog neradau. Žinoma, čia yra mano subjektyvi nuomonė, tačiau Vampyrų Savaitgalio albumas yra vienas iš tų retų albumų, kuriame nesinori prasukti nė vienos dainos.
1. Polyenso – One Big Particular Loop.
Apie šią grupę ir šį albumą jau esu rašęs ČIA, todėl šį kartą daug neišsiplėsiu. Jau sunku prisiminti, kur būtent internetuose aš atradau šios grupės kūrybą, tačiau dabar norėčiau padėkoti tam žmogui ( net jei jis šito niekada ir neperskaitys), kurio dėka aš pamačiau ir spustelėjau tą lemtingą nuorodą, atvedusią manę prie mano mėgstamiausio metų albumo. Ar klausantis muzikos jūsų kartais neaplanko mintis, kad ši daina ar įrašas puikiai atitinka jūsų muzikinį skonį? Manę tokios mintys pradėjo lankyti būtent klausantis šio albumo, nes kažkas šio kolektyvo muzikoje rezonuoja su mano muzikiniais poreikiais.
manoDAINOS
Jeigu atsirinkti 15 mėgstamiausių albumų dar yra įmanoma tai kaip atsirinkti 15 mėgstamiausių kūrinių iki dabar nežinau. Būtų mano valia tai sudėčiau mažiausiai 50 dainų, kurios nuolatos sukosi mano grojaraštyje. Bet taisyklės yra taisyklės, o galiausiai reikia ir per save kartais perlipti, todėl dalinuosi su jumis 15 kūrinių, kurie rado nuolatinę vietą mano muzikiniame pasaulyje šiais metais:
1. Kavinsky – Odd Look ft. The Weekend.
3. Young Fathers – Only Child.
4. Thundercat – Heatbreaks + Setbacks.
5. Autre Ne Veut – Ego Free Sex Free.
6. Jon Hopkins – Open Eye Signal.
7. Polyenso – Falling In The Rain.
http://www.youtube.com/watch?v=jHNkS0QN8Kg
8. Blue Hawaii – Try To Be.
9. The Preatures – Is This How You Feel.
11. Chance The Rapper – Favorite Song.
13. Mutual Benefit – Advanced Falconry.
14. Vampire Weekend – Unbelievers.
15. ETML – Bind Me.
manoREMIKSAI.
1. AlunaGeorge – White Noise (Hudson Mohawke remix)
2. Grizzly Bear – Will Calls ( Diplo remix)
3. Diana – Perpetual Surrender (Four Tet Remix)
manoTRUMPAGROJAI.
Ir pabaigai – mėgstamiausi šiais metais išleisti įrašai, kurių trukmė neviršijo 30 minučių (aka EP)
Vos prieš savaitę pasirodę įrašas iškarto atsiduria mano trumpagrojų topo viršūnėje. Burial ir toliau evoliucionuoja, keičiasi ir tobulėja. Dar vienas diskas, kurio dainos sukuria atmosferą ir pasiūlo netikėtus muzikinius potyrius. Išgirsite garsų, kurių nesitikėjote išgirsti iš šio paslaptingojo elektroninės muzikos kūrėjo.
Jau šiek tiek manomuzika.lt skiltyse aprašytas R’n’B/funk/house duetas pateikė labai stiprų 4 dainų įrašą, kurio kiekviena daina yra verta dėmesio. Linguoti verčiančios melodijos ir stiprūs dainininkų balsai šiam duetui turėtų nutiesti kelią į didesnį populiarumą.
3. Milo – Things That Happen At Day.
Jeigu ieškote reperių nagrinėjančių netipines gyvenimo temas – Milo kaip tik jums. Jo kūriniuose rasite eilučių apie Matricą, Žvaigždžių karus, internetą, Facebooką bei krūvą kitų dalykų, kurie šiaip jau dažniausiai neranda vietos hip hopo kūriniuose. Priedo taip pat gauname netipinių beat’ų. Jeigu patiks – prigriebkitę ir kitą jo trumpagrojį „Things That Happen At Night”.
Štai tokie buvo mano muzikiniai 2013- ieji: pilni naujų atradimų, senų sugrįžimų, malonių siurprizų pilni metai. Kaip visada gausūs puikių dainų, bei dar geresnių albumų. Dar bent gerą mėnesį galėsime pasidžiaugti šiuometiniu muzikiniu derliumi, o tada jau reikės pradėti ruoštis ateinantiems 2014, kurie jau dabar žada būti pakankamai įdomūs. O mes džiaugiamės ir dėkojame visiems kuriantiems muzikantams – dėka jūsų turime ką klausyti ir apie ką rašyti.
