Tiems, kam aštuoniasdešimtieji asocijuojasi su didelėmis šukuosenomis, milžiniškais švarkų petukais, “banankėm”, „Modern Talking” ir skudurinio roko užgimimu, šis dešimtmetis kelia ironišką šypseną. Visgi mano nuomone, tai buvo puikus dešimtmetis… Nepaisant to, kad šiandienos akimis anuomet vyravo klaikios mados, muzikine prasme tai buvo reikšmingi metai – Madonna ir Micheael’as Jackson’as sudainavo geriausias savo dainas, užgimė indie rokas su visa Manchester’io scena (ko vien verti „The Smiths” su Morrissey ar „The Stone Roses„) ir, žinoma, ant tikrojo muzikos pjedestalo pradėjo lipti naujieji romantikai… Tiems, kam patinka pastarieji, turėtų patikti ir dvidešimt pirmojo amžiaus romantikai „Glasvegas ” (tik turiu pripažinti, kad galbūt niekas kitas jų taip nevadina, išskyrus mane).
Kad ir kaip norėčiau išvengti bet kokių palyginimų, šiuo atveju negaliu nuo to išsisukti, nes Glasvegas man primena „OMD”, o „Glasvegas” vokalistas James’as Allan’as (savo dainavimo maniera) – Andy McCluskey iš „OMD”. Šį mano įsitikinimą tik dar labiau sustiprino „Glasvegas” koncertas penktadienio vakare viename Briuselio klube.
Ir netgi jei nesate dideli „OMD” gerbėjai, ši asociacija neturėtų jūsų gąsdinti. Nepaisant panašumų, yra ir nemažai skirtumų. Visų pirma (ir visų svarbiausia) – Glasvegas yra roko grupė. Jokiu būdu jų nepavadintum pop ar elektroninės muzikos grupe. Vien ko verta energingoji „Go Square Go„. Jei ši daina iki šiol nėra, tai tikrai turėtų būti futbolo himnu. Here we, here we, here we fucking go – priedainis, kurį ir ramieji belgai aistringai traukė. Publika taip pat mielai pakeitė vokalistą, atliekant paskutinę koncerto dainą „Daddy’s Gone„, ramesnį ir gana liūdną Glasvegas kūrinį, kuris skambėjo puikiai (jautresni žiūrovai, žmonės kalba, net apsiverkia per šią dainą). Puikiai skambėjo ir „Shine Like Stars„, „It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry„ (daina, kurią Bono apibūdino, kaip vieną iš geriausių kada nors girdėtų kūrinių) bei „Euphoria, Take My Hand„. Viskas buvo nuoširdu ir emocionalu.
Tai, kaip grupė atrodė ant scenos, verta atskiro paminėjimo. Vokalistas išsiskyrė balta apranga (kiti grupės nariai buvo apsirengę juodai), aštuoniasdešimtųjų stiliaus marškinėliais ir šviečiančiu mikrofono laidu. Tuo tarpu bosistas visus mielai apdalino savo bedante šypsena ir žavėjo Tintino šukuosena bei nepriekaištingu makiažu. O naujoji būgnininkė iš Švedijos stebino grojimo maniera, nes nedažnai pamatysi stovintį, o ne sėdintį būgnininką, kuris grotų taip įnirtingai.
Bendrai įvertinus, Glasvegas atlieka šiltą ir emocionalią muziką. Toks buvo ir jų koncertas!
