SH: mūsų istorija – labai nuoširdi ir tikra

Supermeno uzkandziai irasas

Grupė „SH“. „Supermeno užkandžių“ įrašų užkulisiai

Kai pokalbis apie Lietuvos roko muzikos sceną sugrįžta į šio tūkstantmečio pradžią, daugeliui šį laiką liudijusių žmonių prieš akis iškyla roko grupės „SH“ pavadinimas. Jau 2001-aisiais Kauno grupė išleidžia dainą „Sumaišyk mane su cukrum“ ir tam tikra prasme priverčia suklusti daugelį roko muzikos mylėtojų. Naujas vėjas? Netikėtas skambesys? Gaivus ir novatoriškas muzikinis oro gūsis?

Turbūt viskas (o kartu ir dar daugiau) telpa kalbant apie grupę „SH“. Taip, grupė ryškiausią muzikinį pėdsaką mūsų šalies roko istorijoje paliko su minėta daina ir su po poros metų sekusiu albumu „Supermeno užkandžiai“. Tačiau tie, kurie muzika domisi giliau, puikiai žino, kad „SH“ istorija – gerokai ilgesnė. Rašytinės istorijos liko nedaug, tačiau interneto begalybėje radome daug įvairių detalių, kurias bandėme sudėti į vientisą istorinę liniją ir nupiešti visą paveikslą. Tam mums ypatingai padėjo ir informacija, kurią radome portale MUSIC.LT.

„SH“ susikūrė dar 1990-aisiais. Tiesa, tąkart ji vadinosi „Mutantai romantikai“. Po metų pavadinimas buvo pakeistas į „Pornografija“, o labai netrukus kolektyvas tapo tuo, kuo tapo – puikiai pažįstamu roko scenos vėliavnešiu „SH“. Istorijos puslapiai sako, kad pavadinimas kilo vakarinėje mokykloje, kurį chemijos pamokoje nuo vadovėlio nusirašė vienas iš grupės narių. Neilgai trukus grupės pavadinimas atsirado ant Kauno M.K Čiurlionio muziejaus sienos su pripaišytomis WC vyro ir moters simbolikomis.

90-uju pradzia Kalantos susideginimo vieta Kaune

Kalantos susideginimo vieta Kaune, pasiruošimas koncertui, 1990 m.

1991 gruodžio 30 d. įvyksta pirmasis senosios sudėties „SH“ koncertas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkos fakultete. Vėliau grupė mokosi groti pas dabartinę grupę „Rebelheart“ (anksčiau besivadinusią „Orkus“). Taip susiformuoja ir galutinis kolektyvo stilius.

Po kelerių metų, 1994-aisiais, „SH“ drauge su tuomet jau populiaria grupe „Airija“ tampa tų laikų prestižiškiausio konkurso “Blogiausių grupių festivalis” laureatais. Po metų grupė pradeda bendradarbiauti su leiblu „Zona“. Bendradarbiavimo rezultatas – bendra kasetė su tais laikais dar alternatyvų roką grojusia grupe „Empti“. Tų pačių metų pabaigoje „SH“ vokalistu tampa iki pat grupės pabaigos juo buvęs Audrius Kalytis.

Nepaisant to, kad grupė, regis, pradėjo užuosti populiarumo kvapą, jie tuometinėse radijo stotyse dar nebuvo dažnas svečias. Puikiai visiems pažįstamo iki kaulų smegenų muzikos žmogaus Dovydo Bluvšteino dėka 1996 m. „SH“ išvyksta į Duisburgą. Čia jie dirba kartu su žymiu prodiuseriu ir gitaristu Peteriu Burchu bei įrašo 5 dainų mini albumą „Duisburg“.

Koncertas Duisburge, 1995 m.

Koncerto Duisburge akimirkos, 1995 m.

Vėliau grupės sudėtis ne kartą kito, o dalis muzikantų emigravo į Jungtinę Karalystę. Tačiau likęs „SH“ branduolys nenuleido rankų, dirbo įrašų studijoje ir toliau muzikavo. Laimė, ne veltui…

2000-aisiais grupės branduolys Ričardas „Ryčka“ Tubelis ir vokalistas Audrius Kalytis sukuria kelias dainas. Tarp jų – ir žymiąją „Sumaišyk mane su cukrum“. Tais pačiais  metais Ryčka išvažiuoja į Londoną, o  Audrius dainas baigia kurti drauge su „G&G Sindikato“ nariu Kastyčiu Sarnicku – Kastetu. Ne ilgai trukus minėtos dainos atsiduria Londone gyvenančio prodiuserio ir kompozitoriaus Dariaus Žičkaus rankose ir…. ir prasideda neilgai trukusi, bet ypatingą žymę mūsų šalies kultūroje palikusios grupės aukso amžius.

„Sumaišyk mane su cukrumi“ tampa dideliu hitu visoje Lietuvoje, o tuomet trendseteriu dar vadinamame radijo stoties „Radiocentras“ transliuojamame Lietuvos Top 20-uke išsilaiko visas 10 savaičių ir tampa „Auksine“ daina.

„SH“ leidžiasi į ilgą turą per Lietuvos miestų scenas, koncertuoja drauge su „Skamp“ ir „G&G Sindikatu“, o dainos “Sumaišyk mane su cukrumi” remiksai įtraukiami į rinkinį “VasarOK!”, o vėliau ir į rinkinį “KalėdOK!”. „SH“ nominuojami „Radiocentro Metų Apdovanojimuose“ kaip „Geriausia metų roko grupė“, o po kelių mėnesių – ir „Bravo“ apdovanojimuose kaip 2001 m. Metų dainos („Sumaišyk mane su cukrumi“) autoriai. Balandžio mėnesį, Lietuvos radijo eteryje pasirodo antrasis grupės singlas „Sulaužyk saulę“, įrašytas Seržo Grėjaus (dabar grojančio grupėje „Biplan“) ir prodiuserio Art G.

Supermeno uzkandziai virselis

Albumo viršelis

„SH“ ir toliau sėkmingai koncertuoja, o 2003-ųjų balandžio 22 dieną muzikos parduotuvėse pasirodo debiutinis grupės albumas „Supermeno užkandžiai“. Jo pristatymas – taip pat neatsitiktinėje vietoje: grupė koncertuoja Ukmerges rajono Jasiuliškių pensionate, kur, pasidabinę Supermeno marškinėliais, dainuoja neįgaliesiems. Tų pačių metų rudenį pasirodo ir „Supermeno užkandžių“ remiksų albumas, prie kurio rankas prikišo visa krūva Lietuvos prodiuserių.

2004-aisiais „SH“ dar kartą nominuojami „Radiocentro“ apdovanojimuose „Geriausios neformato grupės“ kategorijoje, vėliau albumas „Supermeno užkandžiai“ pelno „Bravo“ komisijos nominaciją „Metų albumo“ kategorijoje kartu su Andriaus Mamontovo „Beribiame danguje“ ir Alano Chošnau „Žvakių šviesoje“. Grupė nelaimi prizo, tačiau „SH“ dizaineris Ramūnas Gilys laimi „Bravo“ apdovanojimą  už geriausią albumo viršelio dizainą (kuriame pavaizduotas „SH“ būgnininko Aro sportbatis).  Beje, Metų pabaigoje, „Bomba records“ vadovas Vytautas Juozapavičius kalbėdamas apie „SH“ albumą „Supermeno užkandžiai“ jį pavadina didžiausiu [kompanijos] metų nusivylimu, nes jo parduota vos per 3 tūkst. kopijų.

Ir tai buvo viskas… Grupė baigė savo egzistenciją, jos lyderis Audrius Kalytis taip pat išvažiavo į Londoną, o tik pradėjusi šviesti „SH“ žvaigždė susimaišė su cukrumi ir ištirpo muzikos istorijos užkulisiuose.

Prieš 10 metų portalo ORE.LT rengtame interviu A. Kalytis prisipažino, kad tiesiog pajuto, kad viską reikia baigti. „Tuo metu atrodė, kad neturiu ko prarasti, nors iš tikrųjų gal ir turėjau. Kita vertus, išsiskyrėm labai draugiškai, nesinorėjo, kad baigtume grupės veiklą tūnodami šaltam rūsy ir spausdami iš savęs kūrinius neaišku kam, neaišku, kodėl“, – 2010-aisiais, prisiminęs grupės „SH“ veiklą sakė atlikėjas.

 Nuo tos akimirkos praėjo dešimtmetis. Nuo „SH“ išsiskyrimo – dar daugiau – 16 metų. Todėl sentimentų ir didžios meilės šiai grupei vedini nusprendėme nupūsti dulkes nuo šių istorijos puslapių ir su „SH“ lyderiu Audriumi Kalyčiu pakalbėti apie grupę ir jos veiklą tais gražiais 2000-aisiais. Kartu pakalbinome ir ypatingą muzikinę formą „SH“ hitams suteikusį jau kurį laiką Lietuvoje gyvenantį Darių Žičkų, šiuo metu muzikuojantį prisidengus „Nazcaman“ pseudonimu.
A. Kalytis

A. Kalytis (nuotr. asmeninio archyvo)

Pradėkime viską nuo pradžių: kaip atsirado grupė „SH“ ir kodėl ji taip vadinasi?, – paklausėme Audriaus Kalyčio. 

Grupė atsirado dar prieš 1991-uosius. Toje sudėtyje manęs nebuvo, aš pradėjau grupėje groti apie 1992 -uosius. Gal netgi kiek vėliau…

Kiek atsimenu, „SH“ pavadinimą sugalvojo tuometiniai nariai – tai mano klasiokas Rokas (bosas) ir Senas (vokalistas). Pavadinimo reikšmė nėra tiksliai žinoma niekam iki šiol. Tiesiog kažkam šituo metu šios dvi raidės suskambo pakankamai pankiškai. Pirmas logotipas buvo dvi raidės su dviem šauktukais gale, iš kurių vienas šauktukas buvo apverstas.

Nepaisant to, kad „SH“ susikūrė dar paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje, tikru viešu muzikos reiškiniu tapote jau šio tūkstantmečio pradžioje, kai dienos šviesą išvydo „Sumaišyk mane su cukrum“. Kaip manote, žiūrint iš laiko perspektyvos, kodėl prireikė daugiau kaip dešimtmečio tam, kad Jus išgirstų, pamatytų ir įvertintų?

Manau, visa tai atsitiko tada, kai visiškai pasikeitė grupės sudėtis. Pirmas pankiškasis alternatyvinis, eksperimentinis grupės variantas iširo, nes būgnininkas su gitaristu emigravo į Didžiąją Britaniją.

Toliau bandžiau rašyt dainas, kurios gavosi šiek tiek kitokios nei anksčiau. Gal tiesiog labiau asmeniškesnės… Grodamas gitara, toliau ieškojau savo skambesio, dermių. Atsiradus naujai grupei, prasidėjo pirmieji įrašai, daugybė repeticijų. Pirmieji įrašų garso takai buvo pasiūlyti Londone gyvenančiam, talentingam prodiuseriui Dariui Zičkui. Sulaukus pirmosios jo išdirbtos „Sumaišyk mane su cukrum“ versijos buvau labai suglumęs. Tikėjausi triukšmingos gitarinės versijos, bet kuo daugiau klausiau, tuo labiau supratau, kad tai yra pats tinkamiausias rūbas šiam kūriniui. Nors tai buvo pop, bet tai buvo geriausia produkcija iš tuo metu įmanomų. Taip prasidėjo darbas.

Taigi, atsakant i klausimą dėl įvertinimo,  „SH“ fazė natūraliai perėjo į alternatyvų pop iš alternatyvaus gitarinio triukšmo.

„SH“ turi daug dainų, bet pasakius šį pavadinimą dažniausiai visi pagalvoja apie ką tik tavo paminėtą „Sumaišyk mane su cukrum“. 2001-aisiais tai buvo mega hitas. Ar rašydamas šią dainą jautei, kad tai bus hitas, ar tai buvo „viena iš…“ dainų, kuri tiesiog tapo sėkminga? Kodėl, Tavo nuomone, „Sumaišyk mane su cukrumi“ tapo sėkminga? Kur slypi šios dainos sėkmės paslaptis?

Manau tai medijos nuopelnas. Mūsų leiblas tiesiog išsirinko gabalą ir užėmė juo eterį.  Bet sutinku, daina tikrai nebloga. “Sumaišyk mane su cukrum” gal sakyčiau yra tikrai neblogai išpildyta produkcija. Nuo jos prasidėjo albumas, skambesys, tekstai.  Tačiau dabar sunku pasakyti ką jaučiau rašydamas dainą prieš 20 metų (šypsosi).

Ne kartą bičiulių būryje diskutavome apie dainos tekstą ir leidomės į gilias jo interpretacijas. Apie ką šis kūrinys? Ar jis skirtas kažkokiam asmeniui?

Tai gal gabalas apie būseną tarp sapno ir tikrovės, tarp išsekimo ir euforijos. Tai kažkas stipraus, nekontroliuojamo. Tai ir meilė, ir narkotikai. Ir  nuojauta to, kas tau nebepavaldu. Reikėtų paklausyti, dabar gerai nebeprisimenu (šypsosi).

“Supermeno užkandžiuose” galima rasti kūrinį, kuris bent jau man yra apskritai viena gražiausių roko baladžių Lietuvos muzikos istorijoje – daina “GAL”. Kaip manai, kodėl “GAL” netapo tokiu pačiu hitu kaip “Sumaišyk mane su cukrum”? Apskritai, kam yra skirta daina “GAL”? Koks jos atsiradimo kontekstas?

“GAL”, manyčiau, yra veidrodinė “Sumaišyk mane su cukrum” versija. Tai daina apie būseną. Tartum gulėdamas vonioje panardintum galvą atmerktomis akimis ir stebėtum vandenį, užliejant akis bei ausyse besikeičiantį aplinkos garsą. Pirmos šio gabalo eilutės, kiek pamenu, gimė būtent taip.

Šiukštu, nesinorėjo pamokslaut tekstuose. Juk viskas yra laikina, reikšmės kinta vos prie jų prisilieti. Kažkaip atsirado tekstų rašymo būdas, nesuteikiant jam vienos konkrečios reikšmės. Norėjau kalbėti vaizdiniais…

Kas Jus įkvėpė? Kokios muzikos klausėtės tuo metu? Į ką norėjote būti panašus?

Rašydamas albumo dainas pradėjau dirbti muzikos įrašų parduotuvėje. Joje tuo metu dirbo stiprus muzikos žinovas ir melomanas Vaidas Jasinskas. Jis man tuo metu atvėrė tikrai didžiulį srautą muzikos (nepamirškime, tada nebuvo nei spotify, nei bandcamp). Bet daug klausiau ir mano senai mėgstamų ankstyvųjų “My Bloody Valentine” ,”Sonic Youth”, Steve Albini ir pan.

Prieš dešimtmetį, kalbėdamas su portalu ore.lt, paklaustas apie “Supermeno užkandžius”, sakei, kad “kad didžiausia klaida buvo pasirašyti sutartį su mums netinkančiais leidėjais. Atsirado spaudimas, kalbos, kad muzika turi būti tokia, kitaip ji neparsiduos. Mums tai buvo nauja, nežinojom, kaip elgtis ir leidomės įtakojami”. Kaip būtų skambėjęs albumas ir jame esančios dainos, jei į jo kūrimo procesą būtų nesikišęs leiblas? 

Dėl leiblo … Trumpai tariant, mums tiesiog nevertėjo pasirašyti tokios sutarties. Nepaisant to, kad leiblas seniai nebeegzistuoja, “Supermeno užkandžių” dainos šiai dienai vis dar visiškai nepriklauso tikrajam autoriui.

90-uju vidurys koncertas priekaboje

SH koncertas VDU kiemelyje, 1990 m. (nuotr. asmeninio archyvo)

Koks apskritai Tau atrodė Lietuvos šou biznis tuo metu, kai buvo gyva grupė „SH“? Kas Jums, kaip kūrėjams, buvo sunkiausia?

Man regis, lietuviškas šou biznis mažai pasikeitė nuo tų laiku. Eteryje tie patys žmonės. Nors, žinoma, yra ir išimčių, žinoma.

O šiaip, sunku nebuvo, buvo linksma pašėlti (šypsosi).

1994 m. kartu su „Airija“ laimėjote „Blogiausių grupių festivalį“, išleidote split’ą su „Empti“, tuomet grojusiais roką. „Empti“ vėliau pasuko į elektroniką ir tapo labai sėkmingi. Elektronika tuo metu buvo labai ant bangos. Jūs likote ištikimi rokui. Nesvarstėte imtis madingos muzikinės veiklos ir groti sintezatoriais, o ne gitaromis?

Bet tokia muzika jau nebemadinga, o mes po 20-ties metų štai sėdime ir kalbamės apie „SH“ (Juokiasi).

Daina „Praskrido Drambliai“ – Dainos Teatro „Skraidančio dramblio klausimas“ interpretacija. Įdomus pasirinkimas koveriui. Kodėl būtent Kernagis?

Čia viskas dėl filmo “Maža išpažintis”. Tai buvo mano itin mėgstamas paauglystės filmas, kuriame ir skamba ši daina.

VIena pirmuju repeticiju studiju

Viena pirmųjų SH repeticijų studija

„SH“ egzistencija baigėsi regis tada, kai Jūsų žvaigždė buvo pradėjusi šviesti ypatingai ryškiai. Kodėl nusprendei viską mesti ir išvažiuoti į Angliją?

Lietuviškas šou biznis nepasirodė patikimas. Kiti grupės nariai  jau buvo giliai pasinėrę į klasikinės muzikos mokslus, atėjo laikas kažką rimtai keisti. Rimtų priežasčių nebuvo. Apskritai turiu paminėti, kad „SH“ istorija buvo labai nuoširdi ir tikra.

Ką apskritai veikei Anglijoje? Ar ten rasdavai laiko kūrybai?

Anglijoje viskas prasidėjo nuo balto lapo. Atsitiktiniai darbai, atsitiktinės gyvenamos vietos. Kūryba natūraliai užsnūdo, o aš jos labai ir nežadinau…

Kodėl grįžai? Ar grįžus į Lietuvą nesinorėjo vėl visko pradėti iš pradžių (arba pratęsti tai, kas buvo pradėta)? Ar nenorėjai vėl kurti muzikos?

Po septynerių metų grįžau be atgalinio bilieto. Tai įvyko dėl asmeninių priežasčių.

Ką šiuo metu veikiate? Ką veikia kiti grupės nariai? Ar palaikote ryšius su grupės nariais?

Dirbu, šiek tiek muzikuoju. Su bičiuliais arba vienas. Teko daryti garsinius pasirodymus teatro, šiuolaikinio šokio spektakliams. Grupės nariai užsiima įvairia veikla – nuo klasikinės muzikos iki statybų. Retkarčiais pabendraujame.

Jeigu būtų galima laiką atsukti atgal – į laikus, kai „SH“ žengė į didžiąsias scenas, ką būtum daręs kitaip?

Nemanau, kad kažką vertėtų keisti. Kas jaunystėje gali būt geriau, nei groti grupėje!

Ar yra tikimybė, kad kada nors „SH“ vėl išvysime ant scenos?

Niekada negali žinoti kas bus rytoj!

manoMUZIKA, ruošdama šį interviu susisiekė ir su pagrindiniu grupės „SH“ tuometiniu prodiuseriu Dariumi Žičkum. Šio tūkstantmečio pradžioje Darius dar gyveno Jungtinėje Karalystėje, iš kurios grįžęs į Lietuvą dabar sėkmingai muzikuoja prisidengęs „Nazcaman“ pseudonimu. Šįkart su Dariumi kalbėjome ne apie dabartį, o būtent praeitį – laikus, kai „Sumaišyk mane su cukrumi“ tapo milžinišku hitu, o „Supermeno Užkandžiai“ išvydo dienos šviesą.

Darius Zickus

D. Žičkus (nuotr. asmeninio archyvo)

Dariau, papasakok kaip pats, tuo metu gyvendamas ne Lietuvoje, atsidūrei grupės „SH“ akiratyje ir kodėl sukirtote rankomis dirbti prie jų kūrybos?

Atsidūriau tame projekte per bendrus pažįstamus. Londone susipažinau su Šarūnu Karaliumi, projekto „Ryralio DJ“ nariu. Pamenu, jis iš Kauno atvykdavo į Londoną nusipirkti plokštelių. Tuo metu Londone gyvenau jau daugiau kaip 10 metų ir dirbau pop muzikos srityje. Šarūnas DAT kasetėje turėjo SH’ų atskirų takų įrašus. Nežinantiems galiu pasakyti, jog tuo metu tai buvo toks skaitmeninis formatas (šypsosi). Šarūnas ir sako: paklausyk, čia tokie alternatyvūs kauniečiai, gal tau kils kokių minčių ir norėsi suvedimą padaryti ar permiksuot. Ten buvo “Sumaišyk mane su cukrum” demo įrašo versija. Pasirodė tikrai stipri daina – žodžiai, gitaros motyvas, viskas skambėjo įdomiai. Tiesą sakant, iš lietuviškos grupės nesitikėjau tokio skambesio. Tiesa, rankomis nesukirtau, bet nutariau padaryti remiksą ir pažiūrėti, ar pavyks kas įdomaus.

Kai Audriaus paklausiau apie tavo paminėtą „Sumaišyk mane su cukrum“, jis sakė, kad tą akimirką, kai gavo iš tavęs pirmąją dainos versiją, jautėsi „suglumęs“. Jis teigė tikėjęsis „triukšmingos“ dainos versijos. Kaip ir kada suvokei, kad kūrinys turi būti būtent toks. Ko pats siekei iš dainos, kuri tapo gan ryškiu 2001-ųjų hitu visoje Lietuvoje?

2000 m. išėjoRadiohead“ albumas “Kid A”. Tai buvo milžiniškas įvykis britų muzikiniame pasaulyje tiek dėl savo skambesio, tiek ir dėl inovatyvaus požiūrio bei standartų laužymo. Sėkminga gitarinė roko grupė staiga pasileido ritmo mašinas, sintezatorius, sinkopuotus ritmus ir atsisakė įsimintinų melodijų bei “hook” vokalo ar gitarų motyvų. Atrodė, kad „Nirvana“ įtakotas grunge alternatyvaus roko periodas tiesiog baigėsi. Tąkart SH’ai man skambėjo kaip kolektyvas, norintis būti grunge grupe (galbūt, susiklosčius aplinkybėms, taip galėjo ir įvykti). Tačiau alternatyvus rokas nebuvo mano muzika. Mane traukė elektronika. O koncepcijos „SH“ remiksams tąkart iš tiesų dar neturėjau jokios. Tiesiog jutau, jog nėra jokio tabu iš roko baladės daryti kažką visai kito. Be to, tai buvo toks metas, kuomet technologinis proveržis muzikoje jau leido daryti tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau net negalėjai pagalvoti (arba jų įgyvendinimas būtų buvęs ypatingai brangus).

Pats nieko nesiekiau – nesupratau vietinio konteksto, buvau atitrūkęs nuo Lietuvos kultūrinio gyvenimo, net neįsivaizdavau kaip ir kur toks remiksas įsipaišys. Bet, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, akivaizdu, jog greičiausiai tuometinės radijo stotys nebūtų grojusios originalios „SH „Sumaišyk mane su cukrum“ versijos. Todėl manau, kad mano tokia akiplėšiška avantiūra ir siekis radikaliai perdaryti dainą padėjo jiems pasiekti sėkmės ir žinomumo. Tas hitas atvėrė SH’ams galimybę įrašyti visą albumą “Supermeno užkandžiai”.

Ką gali pasakyti apie dar vieną albumo baladę – dainą „Gal“? Ar šis kūrinys irgi turėjo būti trankus ir nelyriškas?

Gal iki šiol yra mano mylimiausia šio albumo daina. Į šią albumo versiją įdėjau labai daug savęs. Iš esmės, visą aranžuotę pergrojau pats ir tik palikau Audriaus vokalą ir gitaros motyvą. Manyje labai rezonavo ši baladė.

O kaip turėjo ar neturėjo būti…? Niekaip neturėjo būti (šypsosi). Tie įrašai tuo ir geri, kad nederinau su niekuo kaip čia turėtų ar neturėtų skambėti. Nusiųsdavau savo versijas jiems ir tiek. Viskas vyko paprastu principu „patinka – naudokit, nepatinka – nenaudokit“.

Supermeno uzkandziu virselio kadruotes

„Supermeno užkandžių“ viršelių kadruotės

Kaip apskritai vyko darbas su „SH“? Tai buvo laikas, kai internetu ar globaliomis technologijomis dar nebuvo naudojamasi taip, kaip šiandien…

O taip. Šis momentas tikrai buvo įdomus. Jeigu teisingai prisimenu, susirašinėjimas jau vyko elektroniniu paštu, bet turinio apsikeitimas vyko DAT kasetėmis paprastu paštu. Man iš Lietuvos atkeliaudavo įrašai, sukeldavau viską į savo G3 Mac’a, perdarydavau aranžuotes, įrašinėdavau atgal į DAT’a ir grąžindavau atgal į Lietuvą.

Užtruko viskas. Nors kita vertus, tuomet niekas neturėjo lūkesčio padaryti viską ypatingai greitai.

Kas, tavo manymu, Lietuvai apskritai buvo „SH“? Kokius juos prisimeni? Gal gali pabandyti „pasvajoti“ ir pasakyti kaip tavo akimis SH atrodytų šiandien, jeigu jie nebūtų išsiskyrę….?

Šito klausimo negaliu atsakyti. Grįžau gyventi į Vilnių praėjus dešimtmečiui nuo “Sumaišyk mane su cukrum” pasirodymo. Kas vyko tuo metu lietuviškoje muzikos scenoje žinau tik iš pasakojimų. Alternatyvaus roko muzikos situacija Lietuvoje, man atrodo, niekada nebuvo labai gera. Įsivaizduočiau SH pasukus Radiohead keliu. Galbūt jie būtų atradę komercinės sėkmės receptą per skirtingų muzikinių žanrų sinergiją. Kita vertus, tai – hipotetinis spėjimas. Žinoma, gaila, kad jų jau nebėra.

Tačiau šiandiena jau yra visai kitokia. Turim tikrai neblogą gitarinių muzikos grupių saujelę. „Ba.“, „Colors of Bubbles“, „Freaks on Floor“… Sakyčiau, gitaroms atėjo tikrai geri laikai Lietuvoje (šypsosi).

 

Pakalbinę Darių, susisiekėme ir su grupės „SH“ leidėju, tuo metu vienu svarbiausių šalies muzikos žmogumi, „Bomba records“ vadovu Vytautu Juozapavičiumi – Zenka. 

Zenka

Vytautas Juozapavičiu – Zenka (nuotr. asmeninio archyvo)

Vytautai, tuo metu buvai vienas svarbiausių muzikos nuomonės formuotojų Lietuvoje, vadovavai vienam didžiausių leiblų šalyje. Kokie tau tuo metu atrodė SH’ai?

Mane likimas su šia grupe suvedė dar 1994-aisiais. Aš organizavau „Blogiausių grupių festivalį“, kurį tais metais būtent ir laimėjo grupė „SH“. „Fiksavau“ šią grupę anksčiau, tačiau jie vėliau sėdėjo po Dovydo Bluvšteino sparneliu, o aš kaip tik pradėjau darbuotis „Bomboje“, tad kurį laiką nieko ir nevyko.

O už darbą su „SH“ turėčiau dėkoti Dariui Žičkui. Medžiagą apie „SH“ mes turėjome, tačiau kai išgirdau „Sumaišyk mane su cukrumi“, supratau, kad reikia bandyti atrasti jam visai kitokį skambesį.

Kai Darius iš Londono atsiuntė pirmąją „Sumaišyk mane su cukrum“ demo versiją, tapo akivaizdu, jog tai yra kelias, kuriuo reikia eiti. Taip prasidėjo ir kitų kūrinių skambesio paieškos. Turbūt todėl debiutinio albumo išleidimas ir užtruko taip ilgai.

Beje, tai yra vienintelis albumas, ant kurio aš leidau sau parašyti, jog esu jo vykdantysis prodiuseris (šypsosi). Visur kitur buvau tiesiog leidėjas.

Į „Supermeno užkandžius“ įdėjau tikrai daug širdies ir organizacinio darbo. Tai buvo mano gulbės giesmė „Bomboje“. Jeigu atvirai, tai iki šiol labai didžiuojuosi šiuo albumu.

Kaip tau atrodo, kodėl „SH“ populiarumo istorija yra tokia trumpa? Kodėl visi ginklai buvo sudėti tada, kai jie tapo populiarūs, žinomi ir mylimi?

Prisipažinsiu, dėl to man skaudu iki šiol. Kaip ir daugeliui dar ne itin populiarių atlikėjų, jie turėjo dilemą – ar kankintis ir neturėti lėšų pragyvenimui, ar vis dėlto užsiimti tuo, kas leistų gyventi oriai. Manau, kad šis faktorius buvo esminis.

Atsimenu, jog tuo metu viename interviu esu pavadinęs „Supermeno užkandžius“ didžiausiu metų nusivylimu. Tačiau šiuo atveju noriu pabrėžti, kad niekada nebuvau nusivylęs pačia grupe. Buvau tiesiog nusivylęs faktu, jog lietuviams tokios muzikos dar greičiausiai nereikia. Kita vertus tuo metu lietuviams beveik niekada nereikėjo progresyvios muzikos, o „SH“ buvo itin progresyvi grupė.

Kai atsirado „Sumaišyk mane su cukrumi“, matėme, kad tas gabalas pramušė. Kitos dainos, deja, nebesuveikė. Kirtus finišo tiesiąją tapo aišku, kad „Supermeno užkandžius“ žmonės žino dėl vieno ar dviejų kūrinių, nors iki jo pasirodymo radijo stotyse buvome prasukę gerokai daugiau.

O dabar tiesiog hipotetiškai pasvajokime: kaip manai, jeigu „SH“ būtų vis dar gyva grupė, kaip ji tarptų šiandieninėje Lietuvos muzikos ekosistemoje?

Sakyčiau, tai labai įdomus, o kartu ir sudėtingas klausimas. Viena vertus jiems būtų sunku, o didžiulėje muzikos jūroje jie galėtų paskęsti. Visų pirma, todėl, kad Lietuvoje muzikos yra labai daug. Visų antra, mūsų šalies muzikinė scena išgyvena pačius geriausius savo laikus (grupių įvairovė, jų fantazija ir muzikinė raiška yra tikrai nereali). Kita vertus, kadangi jie jau būtų rimti scenos veteranai, ko gero jų klausytojų ratas būtų gerokai platesnis, tad ir vietą po saulę užsitikrinti būtų daug lengviau.  Tad jų būvimas, manau, tikrai turėtų didelę prasmę.

Deja, Audrius „SH“-inę gitarą jau pakabinęs ant vinies. Labai tikiuosi, kad ne visiems laikams (šypsosi).

***
Apie grupę „SH“ iš pirmų lūpų

117970340_1364248090434012_2728812103270663584_n

D. Kunčinas

 Domininkas Kunčinas (portalo ORE.LT redaktorius): “Mano” SH’us galima išgirsti 1994-aisiais “Zonos” išleistoje kasetėje “Young Lions vol.1”. Beje, tuomet grupės pavadinimas dar buvo SH.. Tuos taškus, kartu su grupę išgarsinusia gitarų siena, vėliau turbūt liepė nuimt “Bombos” vadyba, kad “Supermeno užkandžiai” nebūtų tokie sprangūs.

Šie kauniečiai dažnai prisimenami ieškant lietuviškojo shoegaze šaknų, tačiau klausant šiandien, atrodo, jog didesnę įtaką jiems padarė „Sonic Youth“ – „sonikams“ būdingos dermės su lietuviškais lyriniais nukrypimais. Būtent tokią samplaiką galima išgirsti viename ankstyvųjų SH’ų kūrinių „Pilve“. Net ir „sumaišyti su cukrumi“ bei over-prodiusuoti „Supermeno užkandžiai šiandien gal ir pramuštų, tačiau 2003-aisiais dar buvo per anksti…

Katkus

M. Katkus

Mykolas Katkus (Viešųjų ryšių specialistas, grupės „Sinstation“ lyderis): Išgirdau „SH“ per Blogiausių grupių festą, į kurį kažkaip patekau. Apstulbau – gitaros, „Pixies“, „Sonic Youth“, beveik grunge! Roko grupių buvo kelios, visos grojo aštunto dešimtmečio garsą, SH iškart tapo didžiausia roko viltis, bėgom į plokštelinę pirkt Bluvšteino leistos kasetės (su Empti, kurių laikas dar nebuvo atėjęs). Jokios scenos nebuvo, tai greit dingo tas pavadinimas (Airija gavo daugiau airplay). Paskui, kai Bomba pamėgino iš roko užsidirbti pinigų (ir greit suprato, kad geriau leisti popsą), „SH“ ir „Ghostorm“ albumai visada buvo toks baltasis banginis, kurio laukėm. „Ghostorm“ taip ir neišėjo, o „SH“ atgimė kaip kokybiškas britiškas poprokas – kuris labai gražiai disonavo su po Rusijos krizės įsivyravusiu popsu. Tai nebuvo tiek šviežia – Lemonai ir „Biplan“ britišką roką visai gerai grojo kelis metus, britppopo revoliucija, o pasaulyje vyravo elektronika, niu metalas ir garažinis rokas – bet įrašo kokybė buvo tiems laikams kosminė. O „Sumaišyk mane su cukrum“ ir (ypač) „Sulaužyk saulę“ skambėjo ir dabar skamba gerai (kai kurie gabalai paseno prasčiau). Dabar, kai per metus išeina po 20 puikių albumų, SH „Supermeno užkandžiai“ būtų normalus darbas, bet reik prisimint, kad čia buvo paskutinis meinstrymui skirtas gitarinis leidinys masėms ir po jo sekė gal dešimties metų popso pelkė. Tad sentimentus SH jaučiu didžiulius.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *