Morrissey Lokerse festivalyje

Mano Kalėdos šiemet jau įvyko! Jos buvo rugpjūčio 4 d. Lokerse festivalyje, kuriame grojo Morrissey!!!

Kai sužinojau, kad organizatoriams pagaliau (po ilgų metų pastangų) pavyko  prisivilioti Morrissey, teko pakoreguoti savo atostogų planus, kad tik galėčiau jį pamatyti. Ir tai buvo to verta!

Tam, kad prisikviestų į festivalį Morrissey, organizatoriai patys pasiūlė, kad tą dieną festivalio teritorijoje nebūtų pardavinėjama mėsa. O Lokerse festivaliui, kuris garsėja tuo, jog jo metu prekiaujama arklienos dešromis, sraigėmis ir kitais įdomiais patiekalais, tai buvo didelis žingsnis… Bet organizatoriai manė, kad tokia „auka“ verta Morrissey pasirodymo.  Ir tai, žinoma,  pasiteisino su kaupu – Morrissey įvertino šį žingsnį ir sutiko atvykti. Kita vertus, ironiška, bet tą dieną buvo parduotas rekordinis tų pačių dešrų kiekis už festivalio ribų….Bent taip vėliau skelbė laikraščiai.

Beje, tai nebuvo vienintelis Morrissey pareiškimas vegetarizmo tema tądien. Koncerto metu jis sugrojo „Meat is Murder“ („The Smiths“ dainą), kurią lydėjo videoiliustracija – žiauraus elgesio su gyvūnais vaizdai. Prisipažinsiu, mane vaizdai gerokai sukrėtė ir tai buvo vienintelis dalykas numušęs man nuotaiką. Bet, kita vertus, tai – Morrissey. Jis toks – kontraversiškas, ironiškas, radikalus. Ir būtent tokį jį myli milijonai gerbėjų (o dar dvigubai tiek pat – nekenčia).

Kaip ir prieš kiekvieną Morrissey pasirodymą scenoje buvo rodomi seni 1960-ųjų įrašai – „The New York Dolls“ su „Looking for a Kiss“, Vince Taylor su „There’s a lotta twistin goin’on“, „Shocking Blue“ su „Mighty Joe“ ir kiti. Tai – įprastinė Morrissey koncertų dalis.

Po gero pusvalandžio mirkimo lietuje ir besimėgavimo senais įrašais, scenoje išvydau tai, ko labai laukiau – Morrissey. Įžengęs į sceną su grupės nariais, jis lyg tarp kitko paklausė, ar koncerto lankytojai pasiryžę surizikuoti ir pradėjo su „The

Morrisey (nuotr. Pa Photos)

Smiths“ laikų daina – „I want the one I can’t have“. Vėliau Morrissey pamalonino senus ir ištikimus gerbėjus su dar pora „The Smiths“ dainų – „I know it’s over“ ir, visų dideliam džiaugsmui, „There is the light that never goes out“!

Koncerto metu buvo galima išgirsti tiek senesnes dainas, kaip pvz., vizitinę jo kortelę „Everyday is Like Sunday“, ir naujesnes, pvz., „One Day Goodbye will be Farwell“. Sugrojo ir kelias labai netikėtas, bent jau man, dainas, pvz., „Ouija Board, Ouija Board“ bei Lou Reed koverį „Satelite of Love“. Įdomus pasirinkimas  ir, kas svarbiausia ir džiugiausia, – suteikė galimybę žvilgtelti akies krašteliu į naują būsimą albumą, iš kurio sugrojo vieną dainą – „Scandinavia“. Tik, deja, Morrissey ir vėl yra be sutarties su leidybine kompanija, todėl, nors albumas jau yra, nėra kas jį išleidžia, taigi, tenka kantriai laukti, kada jis pasirodys.

Bendrai įvertinus, koncertas buvo dviprasmiškas. Muzikine prasme viskas buvo nepriekaištinga ir idealu. Tačiau Morrissey buvo tylesnis ir mažiau kalbus nei įprastai. Nebuvo girdėti per daug jo įprastinių ironiškų replikų ar kalambūrų (tokių kaip „you made the happy man old“). Tik koncerto pradžioje paklausęs, ar koncerto lankytojai pasiryžę surizikuoti, vėliau perklausė, ar niekas neturi pretenzijų, bet iš karto pridūrė, kad duos laiko jas sugalvoti, ir kaip tikras britas paburbeno dėl oro „oh, the weather, oh, the weather, oh, the weather – what happened“. Be to, man pasirodė, kad koncertas buvo trumpesnis nei įprastai ir baigėsi jis kažkaip keistai. Morrissey tiesiog nulipo nuo scenos ir nebesugrįžo bisui… Žmonės spėliojo, kad gal buvo kažkoks incidentas, gal kažkas jį supykdė. Kas žino. Kaip bebūtų, aš esu dėkinga už dar vieną suteiktą galimybę išvysti Morrissey ir labai tikiuosi, kad ji nebuvo paskutinė.