Akimirkos iš "Sinner's Day" fastivalio Belgijoje (nuotr. ww.nieuwsblad.be)

Nusipirkusi bilietą į festivalį Sinner’s Day, aš nusipirkau kelialapį į laiko mašiną, grąžinančią mane į 80-uosius. Šis Belgijos mieste Haselte vykstantis renginys yra skirtas new wave, post punk, punk ir elektroniką prieš gerus 20-30 metų grojusioms grupėms. Ir tuo pačiu labai populiarioms grupėms, apie kurių gyvą pasirodymą aš net negalėjau pasvajoti.

Visa tai tapo realybe šio festivalio dėka.

Įvažiavus į Haselte vykusią muzikos fiestą dvejonių dėl kelionės krypties nebuvo: tereikėjo sekti juodai apsirengusius žmones. Atvykus į milžinišką areną, kur vyko renginys, visų pirma, į akis krito klausytojai. 40-mečiai ir 50-mečiai vyrai ir moterys dieną dirbantys bankininkais, mokytojais ar gydytojais, o vakare darbinius kostiumus iškeičiantys į gotų, pankų ir „niuveiverių“ rūbelius. Dar nebuvo tekę matyti tokios keliatūkstantinės nebe pirmos jaunystės neformalų minios.

 Dauguma jų vilkėjo marškinėlius tų atlikėjų, kurių jie atvyko šiemet pamatyti ir išgirsti. O šiais metais festivalis pasiūlė „Blancmange“, „KMFDM“, John Foxx, „The Exploited“, „Visage“, „The Mission“, Recoil, „The Psychedelic Furs“, Diamanda Galas, Patti Smith and Band, Karl Bartos, „The Cult“ ir „Front 242“. Deja, „The Psychedelic Furs“ likus kelioms dienoms iki festivalio atšaukė savo pasirodymą ir jie buvo pakeisti „Gene Loves Jezebel“. Koncerto dieną sužinojom, kad nematysim ir John Foxx (pirmojo „Ultravox“ vokalisto), kuris, kompensuodamas savo nepasirodymą, pakvietė visus nusidėjėlius į nemokamą koncertą už kelių mėnesių.

Daugumą vardų iš sąrašo žinojau ir labai norėjau pamatyti. Labiausiai lauktas man asmeniškai buvo Recoil. Tai buvusio „Depeche Mode“ nario Alano Wilderio avangardinės elektronikos projektas. Galbūt nesu labai objektyvi jo atžvilgiu, nes esu didelė „Depeche Mode“ gerbėja, o kol Alanas buvo grupėje, jis dažnai nulemdavo, kaip viena ar kita daina skambės. Taigi, man patiko tai, ką jis darė su „Depeche Mode“ muzika, todėl natūralu, kad man patinka ir tai, ką jis daro kaip solo atlikėjas. Turiu pripažinti, kad mano lūkesčiai buvo patenkinti su kaupu. Jis grojo ne tik savo kūrinius, tarp kurių buvo ir jo pirmasis singlas su „Nitzer Ebb“ vokalistu „Faith Healer“, bet ir panaudojo keleto „Depeche Mode“ dainų samplus – „Walking in My Shoes“, „Never Let Me Down Again“ ir „Personal Jesus“. Tai pradžiugino, kiek mačiau, ne tik mane.

Kita atlikėja, kurią labai rūpėjo pamatyti – tai new wave karaliene ir pankroko močiute tituluojama Patti Smith. Kuo tik ji negarsėja – ir muzika, ir fotografijos darbais, ir poezija. O kur dar jos stažas (verta paminėti, kad šiemet jai sueis 65 metai!!!) Prisiminusi, kad pirmą kartą Belgijoje apsilankė 1976 m. ir paklaususi, ar yra salėje kas nors apsilankęs tame koncerte, ji rodos nenustebo neišvydusi pakeltų rankų. Kaip bebūtų, manau, kad nėra labiau tinkamo atlikėjo festivaliui pavadinimu „Sinner’s Day” nei ji. Savo pasirodymą Smith pradėjo su daina „Gloria“, kurios pirmos eilutės skamba „prometėjiškai” :„Jesus died for somebody’s sins, but not mine“. Po to sekė ir jos garsiausias hitas „Because the Night“, ir tokios dainos kaip „People Have The Power“, „Rock ‘N’ Roll Nigger“ ir „Free Money“. Jos grupės pasirodymas buvo energingas bei emocionalus. Patti nevengė politinių pareiškimų bei pafilosofavimų. O pačioje pabaigoje ji jau ne tik dainavo, bet ir skaitė eiles. Verta atskiro pagyrimo ir jos grupė, kuri ją papildė nuostabiai. Taigi, tai buvo puikus koncertas ir puikus patyrimas.

Labai norėjosi pamatyti „The Cult“ ir „The Mission“. Dvi grupės, grojančios new wave ir gotikinio roko mišinį. Abi kažkuo panašios, bet ir skirtingos. Ir abi nenuvylė. „The Mission“ išskirtinis ženklas yra melodingumas, o jų vizitinė kortelė – „Butterfly on a Wheel“ – puiki to iliustracija. Prieš pradedant groti šį kūrinį, grupės vokalistas šiek tiek arogantiškai pareiškė, kad tai gražiausias kūrinys, kurį šio festivalio lankytojai šiandien išgirs. Galbūt jis visgi ir buvo teisus…

Tuo tarpu „The Cult“ yra grupė puikiai apjungianti gotišką mistiką ir rokenrolišką energiją. Žinoma, visi, įskaitant ir mane, laukė jų garsiausio kūrinio „She Sells Sanctuary“, bet grupė pamalonino gerbėjus ir naujomis dainomis iš šiuo metu įrašinėjamo albumo. Ir savo pasirodymo metu įrodė, kad net ir po 30 metų jie vis dar turi ką pasiūlyti klausytojams.

„The Exploited“ buvo dar viena grupė iš sąrašo „privalu pamatyti“. Punk klasika, egzistuojanti daugiau kaip 30 metų ir įrodanti, kad frazė, kurią panaudojo savo pirmo albumo pavadinimui – „Punk’s Not Dead“ – yra ne tik tuščias žodžių junginys. Jie buvo greiti, pikti ir triukšmingi. Vokalistas Wattie Buchanas (beje, vienintelis originalus grupės narys nuo 1980 m.) daug keikėsi, spjaudėsi ir žavėjo savo ryškiai raudona skiautere. Jei būčiau juos pamačiusi prieš 20 metų, būčiau buvusi labai laiminga, tačiau ir dabar buvo smagu su „The Exploited“ muzikos pagalba sugrįžti į savo šiek tiek neramią paauglystę.

Dar viena grupė iš to paties sąrašo buvo „Front 242“ – belgų legendos ir pasididžiavimas, šiemet švenčianti 30-metį. Agresyvios elektroninės šokių muzikos pionieriai buvo pasirinkti kaip festivalio „headlineriai“. Tiesą sakant, vos ne bet kuri iš festivalio grupių galėjo pretenduoti į šį titulą, bet organizatorių pasirinkimą suprantu ir jis pasiteisino. Jų koncertas buvo labai energingas ir užvedantis.

Šio festivalio netikėtumu man buvo Karl Bartos. Kadangi nepasidomėjau prieš festivalį, kas jis toks, tik prieš pat jo pasirodymą sužinojau, kad šis asmuo yra buvęs „Kraftwerk“ narys. Taigi, visai netikėtai sau gavau progą išgirsti kultines grupės dainas – „The Robots“, „The Model“, „Tour de France“. Tai buvo nerealu.

Akimirkos iš festivalio "Sinner's Day" (nuotr. http://www.nieuwsblad.be)

Nerealiu patyrimu galėčiau vadinti ir galimybę gyvai išgirsti dainą, kurią žinau nuo neatmenamų laikų – grupės „Visage“ kūrinį „Fade to Gray“. Šiandien tokia muzika gal ir kelia šypseną, bet tada, kai ji buvo išleista, jai kabinome įvairiausius „susižavėjimo” epitetus. Ją išgirsti ir dainuoti drauge su grupe ir keletu tūkstančių festivalio lankytojų buvo tikrai labai smagu.

Dar vienas unikalus patyrimas buvo Diamanda Galas. Ši atlikėja – tikrai ne silpnų nervų žmonėms. Deja, mano nervai neatlaikė, todėl aš, svarstydama, ko siekė festivalio organizatoriai pakviesdami ją į tokį festivalį, išėjau valgyt belgiškų bulvyčių ir gerti belgiško alaus,….

Bet kuriuo atveju „Sinner’s Day” buvo fantastiška kelionė į praeitį. Tikiuosi, kad ir kitąmet turėsiu progą sugrįžti į 80-uosius, nes kas žino, kiek tai dar tęsis ir kaip ilgai dar bus galima į vieną sceną sukviesti tiek daug tų laikų legendų.