Ugnės įspūdžiai:

Geriausi dalykai ateina sunkiausiu keliu – privalai įrodyti, jog turi užtektinai noro ir „parako“ tuos norus įgyvendinti.
Apie „Arcade Fire“, „Mumford & Sons”, „Beirut” ir „The Vaccines” koncertą Londono „Hyde“ parke sužinojau gerą pusmetį prieš renginį, porą dienų po to, kai buvo iššluoti visi iki vieno bilietai. Pradžioje nesusikrimtau, nes nepatikėjau. „Ranka pasiekiamas“ Londonas, pigių lėktuvo bilietų „susižvejojimo“ galimybė ir net keturių indie dievukų koncertas viename! – maloniai spurdėjo dūšioj, kol atkakliai naršiau internete. Sulig kiekvienu pelės spustelėjimu internetiniai bilietų pardavimų portalai tirpo, o visur mane pasitiko viena ir ta pati žinia – „SOLD OUT“ (išparduota).
Apie milžinišką nusivylimo bangą pasakoti, ko gero, neverta: „Sveikinu, ką tik pražiopsojai metų koncertą“ palinksėjau pati sau. O tuomet, prisiekus visais šventaisiais, jog kitą kartą būsiu atidesnė ir laiku seksiu mėgstamų grupių skelbiamas koncertinio turo datas, nuleidau rankas.
Dabar galiu šyptelti, jog tai buvo daugiau nei kvaila. Jeigu egzistuoja renginys, į kurį nesvietiškai norisi patekti, išparduoti bilietai tėra mažas nepatogumas, bet ne kliūtis.
Likus mėnesiui iki koncerto netikėtai atsirado galimybė: nedidelių pokyčių atostogų maršrute dėka galiu atsirasti Londone reikiamą dieną. Vėl geras pusdienis su interneto paieškos sistemomis ir kelios apibendrinančios išvados apie pasirinkimą: 1) bilietų perpardavinėtojai, susiperkantys bilietus pradinėmis kainomis, o parduodantys su dvigubu antkainiu; 2) žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nebegali nueiti į planuotą renginį ir parduodantys bilietus internetu paprastai paskutinę minutę; 3) važiavimas tiesiai prie renginio vartų ir bandymas nusipirkti bilietą tiesiogiai iš rankų; 4) važiavimas į koncertą ir bilieto pirkimas kasoje už trigubą sumą nuo pradinės kainos.
Apsvarsčius visų pasirinkimų niuansus, likau prie antrojo. Po 5 dienų naršymo užsienietiškuose forumuose, skelbimų portaluose, populiariuosiuose aukcionuose, socialiniuose tinklapiuose ir pan. gavau 2 bilietus su maždaug 15 procentų antkainiu. Liko kelios „smulkmenos“: nusipirktus bilietus gauti laiku ir įsitikinti jų validumu.
Nebesiplečiant prisipažinsiu, jog tris savaites trukęs laukimas pražildė porą sruogų, mat tuos aukso vertės popierėlius gavom neprotingai arti išvykimo dienos, o su palengvėjimu atsidusti galėjome tik perėjusios parko vartus. „Nieko nėra neįmanomo“ – ko gero, vienintelis bilietų istorijos moralas.

Vėl būsiu nepadoriai atvira – „The Vaccines“ pražiopsojom. Koją pakišo aplinkybės, kurios nuo mūsų nepriklausė, bet atmetus visus banalius pasiteisinimus ir atmetus tai, jog iš visos ketveriukės „The Vaccines“ prioriteto eilutėje atsidūrė paskutiniai, visgi, buvo gaila.
Sparčiai kelią besiskinantys britai šiuo metu tikrai nėra savo šlovės viršūnėje, tačiau pirmieji darbai kolektyvą užrekomendavo kaip pasiutusiai potencialius muzikantus. Po grupės debiutinio albumo „What Did You Expect From The Vaccines?“, pasirodžiusio vos šių metų kovą, abejonių, kad vaikinai paliks ryškią žymę britų muzikos padangėje,  neliko. „The Vaccines“ susilaukė pagyrų iš autoritetingų muzikos apžvalgos žurnalų bei radijo stočių, vaikinai MTV muzikos apdovanojimuose buvo nominuoti „Geriausi metų naujokai“ kategorijoje.

Taigi, kaip priklauso, atsikankinom besiveržiančioje į koncertą eilėje, o kai įžengėm, tiksliau – įbėgom į parką, mus pasitiko „Beirut“ melodija. Pradžioje sunerimome, jog einant link scenos duslus garsas, sklindantis iš ten, neartėjo, tačiau po keliolikos žingsnių, tarsi užmynus nematomą gero ir kokybiško garso zonos ribą, jau išsišiepėm iki ausų: „Geras!”

Amerikiečiai scenoje nerodė net menkiausio nerimo. „Beirut“ idėjinis vadas  ir vokalistas Zach’as Condon’as ramiai ir su šilta šypsena veide grojo savo dainas, kol žmonės vis dar rinkosi į koncertą. Suprantama, nerimauti prieš publiką nebėra ko: Zach‘as, 2006-aisiais subūręs grupę „Beirut“, prieš tai kone dešimtmetį grojo įvairiuose projektuose, todėl dabar scenoje pelnytai jaučiasi „kaip namie“. Tiesa, kažkuriuo metu Condon‘as susirinkusiems prisipažino, jog „Hyde“ parkas yra viena didžiausių erdvių, kurioje jiems kada nors teko koncertuoti. Iš karto galvoje viskas susidėliojo į vietas – štai kodėl parko teritorijoje, talpinančioje apie 70 tūkstančių žmonių, neambicingi „Beirut“ garsai kažkur tarsi ištirpo. Mintyse juos visuomet puikiai įsivaizduodavau nedidelėje akustinėje salėje ir jaukioje, intymioje aplinkoje – šiems indie folk‘o „pionieriams“ blizgučių ir didžiųjų raidžių nereikia. „Beirut“ visuomet paperka tikrumu, paprastumu, nuoširdumu ir be galo žaviu „gatvės berniuko“ įvaizdžiu.

Įžengus „Mumford & Sons” ketveriukei kontrastas buvo akivaizdus. Vyrukai puolė energingai šėlti, tiesiog „netilpti“ aikštelėje ir netverti savo kailyje, atrodė, jog britai tiesiogine to žodžio prasme buvo išsiilgę scenos, o pakoncertuoti nekantravo ne mažiau nei publika norėjo juos pamatyti. Žiūrovai atkuto, pritariamai plojo, juokėsi iš neperdėtų muzikantų maivymųsi ir vienbalsiai dainavo žinomiausius „Mumford & Sons“ kūrinius.
Tiesa, kolektyvas skyrė deramą dėmesį prieš tai koncertavusiems „Beirut“ ir nuoširdžiai padėkojo už jų muzikinę veiklą ir įtaką grupei „Mumford & Sons“, mat Zach‘as Condon‘as „sukosi“ scenoje populiarindamas indie folk‘ą gerokai anksčiau už juos.

Kai kvartetas nesitaupydami atidavė paskutiniąsias jėgas ir baigė savo pasirodymą, vokalistas Marcus‘as Mumford‘as atsisveikindamas pranešė, jog grupė kurį laiką aktyviai nebekoncertuos, mat nori pabaigti antrojo studijinio albumo įrašus, iš kurio koncerto metu sugrojo keturias naujas dainas.
Deja, nei albumo pavadinimo, nei planuojamos išleidimo datos Marcus‘as neatskleidė, todėl visiems šių nepakartojamų vyrukų gerbėjams lieka atidžiai sekti muzikines naujienas.

Na, o tuomet į sceną įžengė patirtis. 10 metų muzikos „padangėje“, 6 metai aktyvios koncertinės veiklos ir beveik mistinis intuityvus 8 žmonių susigrojimas mano galvoje suformavo vienintelę mintį: harmonijos meistrai.
Pavydėtina darna, jokio chaoso, jokio pasimetimo, jokios natos ar vokalo nukrypimo į šoną. Profesionalai, kurie pačioje pirmoje dainoje pateisino savo šių metų „Grammy“ statulėlę už geriausią albumą „The Suburbs“.
„Arcade Fire“, grojantys 16 instrumentų, pasirodymo metu nuolat keitėsi muzikos įnagiais ir sudarė įspūdį, jog visi grupės nariai yra multiinstrumentalistai.
Begaudydama kiekvieną garsą, sklindantį nuo scenos, spėjau pagalvoti: „Gerai, jog nesilažinau dėl kūrinių eiliškumo“. Įsitikinimas, jog kanadiečiai pasirodymą užbaigs hitu „Wake Up“ dingo per antrąją dainą. Įdomu, bet tarsi atspėjęs ne vieno klausytojo nustebimą, grupės vokalistas Win‘as Butler‘as šyptelėjęs tarė: „Nors kartą norėjome atlikti šią dainą nesutemus – kad matytumėm jūsų veidus“.
Ko gero, nereikia nė sakyti, jog publika šėlo, o iš šono žiūrint galima buvo prisiekti, jog kiekvienas atėjęs moka atmintinai visų trijų albumų dainas.
Kanadiečiai susirinkusius žiūrovus nudžiugino keliais naujais kūriniais, o atsisveikindami teištarė: „Pasimatysime po poros metų“.

Na, o aš… ar bereikia kartotis, kaip labai norėjau dar?

Rasos įspūdžiai:

Keista, bet prognozei išpranašavus lietų Londone, koncerto dieną maloniai švietė saulė. Po grūsčių metro ir susimaišymo tarp Baker ir Bond street stotelių bei pasiklaidžiojus po išėjimus į dienos šviesą, galiausiai atsidūriau eilėje Hyde parke ir su kitais būsimais šėlsmo draugais įplaukiau į teritoriją.

Dainavo Zach‘as. Neprisimenu, kokią dainą, bet taip ir išlėkė žodžiai: „O taip, dainuok forever!“. Aišku amžinai jis nedainavo, gal net buvo kiek per mažas ir per daug paprastas tai didelei erdvei, bet oh well. Sušildė!

Toliau oras vėso (negaliu nekalbėti apie orą – visgi Anglijoj muzikos klausiau), o žmonės pamažu baigė gerti alų ir paprastą parkelį priminusi sausakimša pievutė piknikaujančių žmogystų ėmė transformuotis į tikrą muzikos klausytojų lauką. 

Mumford‘us klausiau ir mėgau. Iki kol jie išlėkė į sceną ir atsidavė muzikai… Karts nuo karto šelmiškai paflirtuodami su publika… Ne, neužkniso net naujos negirdėtos dainos…Na, trumpai tariant, likau pakerėta.

O sutemus į sceną subėgo minia Arcade‘ų ir tai buvo laiko jausmo praradimas. Kai kas šoko rateliu rankas užsidėję priešais einančiam ant užpakalio, kai kas nugriuvo užkliuvęs už mano didžiulės kuprinės,  kai kas vis dar turėjo alaus ir plėšė dainas iš širdies. Dabar jau nebepasakysiu, kas vyko, tik tiek, kad spoksojau čia į ekraną, čia į už gero puskilometrio esančią sceną ir negalėjau suprasti, kiek daug jų groja kaip vienas. Ausys buvo tokios pamalonintos…

Pasirodžius žvaigždėms labai nenorom išplaukėm atgal iš teritorijos. Su visais ir visais uuuuu-uuuuu-uuuuu-