Andrius Mamontovas: niekada nenorėjau, kad iširtų Foje

+1

Mamontovas

A. Mamontovas

Apie tai, ką Lietuvos muzikos pasauliui reiškia „Foje“, pasakoti tikrai neverta. Tie, kas turėjo progos sąmoningai gyventi paskutiniame XX a. dešimtmetyje ir liudyti grupės populiarumą, karaliavimą ir mirtį, gali papasakoti labai daug. Esu vienas iš tų, kuris savo diskografijoje turi visus šios grupės albumus. Ko gero, netgi prisiminčiau visas vietas, kuriose pirkau „Foje“ kasetes ir kompaktus. Žinoma, tai padaryti nėra labai sunku, mat pasirinkimas varijuoja nuo kasečių kiosko prieš „Vaikų pasaulį“ iki „Muzikos Bombos“ parduotuvės Jakšto ir Goštauto gatvių sankryžoje Vilniuje.

Visgi kiekvienas naujo „Foje“ albumo pasirodymas, kiekvienas koncertas ar dainos pristatymas buvo didžiulė muzikinė šventė, kuri anuomet reiškė gerokai daugiau nei žodžiais paaiškinamą džiaugsmą. Tada, kai dar nebuvo interneto, torentų, youtube, facebooko ar spotify, buvo žurnalas „Ausis“, šventinė šeštadienio popietė su eterio bangomis transliuojamu „Lietuvos Top 20”, „Radiocentro” apdovanojimai sporto rūmuose ir kasetiniai grotuvai, kuriuose ypatingai dažnai skambėjo „Foje“. Tai buvo laikas, kai norėdamas nusipirkti bilietą į koncertą turėdavai stovėti eilėje, o kasdienis ginčas su klasiokais, kas geriau – SEL ar „Foje“, neretai peraugdavo į rimtą konfliktą, po kurio net ir su geriausiu draugu kelias dienas galėdavai išvis nekalbėti.

Buvau tas, kuris niekada neabejojo rinkdamasis – matematikos sąsiuviniuose iki pat 1997- ųjų dominavo nevykę mėginimai nupaišyti „Foje“ logotipą, o visos grupės dainos – nuo pat pirmojo 1989-aisiais išleisto grupės albumo „Geltoni Krantai“ – buvo jau seniai išmoktos mintinai.

Taigi, nėra ko stebėtis, kad pokalbis su Andriumi Mamontovu prasidėjo nuo vieno liūdniausių, o kartu ir įsimintiniausių Lietuvos muzikos istorijos įvykių – paskutinio „Foje“ koncerto, kurį tą ypatingą pavasario dieną Vingio parke stebėjo 60 tūkstančių žmonių. Šio pasiekimo iki šiol nėra pavykę pakartoti jokiai kitai lietuviškai grupei.

1997-ųjų gegužės 17 dieną, paskutinį „FOJE“ koncertą pradėjote kūriniu „Kitoks pasaulis“. Tai viena populiariausių visų laikų jūsų dainų, kuria net ir dabar dažniausiai užbaigiate savo pasirodymus. Ilgą laiką mane kamavo šis klausimas, todėl negaliu nepaklausti: kodėl vienas svarbiausių „FOJE“ hitų tąkart nuskambėjo jau pačioje paskutinio grupės koncerto pradžioje?

Ko gero, galvojome, kad reikia pradėti svarbiausiu ir užbaigti svarbiausiu. Bet tiksliai tikrai neatsimenu. Visas paskutinis „Foje“ koncertas buvo mūsų populiariausių dainų rinkinys, todėl „Kitoks pasaulis“ jį tiesiog pradėjo.

Ši daina apskritai buvo vienas iš trijų pirmųjų mano gyvenime parašytų kūrinių. Ją sukūriau tada, kai man buvo 17 metų. Taigi, spėju, kad norėjome koncertą pradėti daina, nuo kurios viskas prasidėjo.

Ar atsimenate jausmą, kuris aplankė tada, kai Vingio parke užlipote ant scenos ir pamatėte 60 tūkstančių „Foje“ išlydėti atėjusių žmonių?

Žinoma. To neįmanoma pamiršti.  Tai buvo momentas, kai supratau, kad tokios akimirkos mano gyvenime daugiau niekada nebebus. Ypatingai tai pajutau atliekant paskutinę dainą „Laužo šviesa“. Suvokiau, kad tai vienintelė ir labai ypatinga akimirka… Tokio jausmo, kaip anąsyk, nebepajutau niekada.

Stovėjau ant scenos ir supratau, kad baigėsi ypatingas laikas.

Iš esmės „Foje“ visada buvo to „pereinamojo“ meto grupė. Mes išgarsėjome dar sovietmečiu – beveik prieš pat atsirandant „Sąjūdžiui“, o „mirėme“ tada, kai Lietuva jau buvo laisva, nepriklausoma ir sutvirtėjusi. Taigi, mūsų muzika lydėjo žmones tuo ypatingai svarbiu mūsų šaliai virsmo metu.

„Foje“ tapo populiari maždaug 1986-aisiais, kai tų metų gegužės mėnesį įrašėme „Laužo šviesą“. Po jos pasirodymo apie mus sužinojo visa Lietuva. Iki šiol atsimenu, kad šią dainą įrašinėjome praėjus labai nedaug laiko po Černobylio elektrinės sprogimo (Černobylio katastrofa įvyko 1986 balandžio 26 – L.Z).  Taigi, nuo tų metų pavasario iki 1997 metų pavasario „Foje“ buvo gyva.

Žinoma, tuo metu egzistavo daug kitų grupių, su kuriomis bandė lyginti ir mus. Pradžioje buvo „Foje“ ir „Antis“, vėliau – „Foje“ ir „Katedra“, dar vėliau – „Foje“ ir „Bix“. Tačiau vienoje svarstyklių pusėje visuomet buvo „Foje“. Konkurentai keisdavosi, bet mes išlikome iki pat pabaigos (šypsosi).

Na, o grįžtant prie tos stebuklingos akimirkos… Dainuoju aš paskutinį kartą „Laužo šviesą“ ir staiga suvokiu, kad tokios nuotaikos, tokio praėjusio laikmečio jau nebebus. Suprantu, kad čia ir dabar yra TA akimirka, kai baigiasi būtent TAS laikas.

Tai buvo savotiškas lūžio taškas, kurį sugebėjau užfiksuoti, pamatyti ir, svarbiausia, pajusti.

„Foje“ išsiskyrimas iki šiol yra apipintas įvairiausiais gandais. Ne viename interviu Jūs ir pats esate minėjęs, kad ant Vingio parko scenos paskutinį kartą lipote visiškai susipykę.

Tiesą sakant, buvau aš vienas ir likę trys grupės nariai. Jau kurį laiką mes buvome apsisprendę. Dar 1996 m. rugsėjo mėnesį aš pasakiau, kad mano manymu „Foje“ priėjo liepto galą. Nebejaučiau, kad vis dar esame vienas kumštis, todėl paskutiniai grupės gyvavimo metai buvo išties sudėtingi. Būdavo, ateini į repeticiją ar koncertą, linktelime vienas kitam galvą (net nepaspaudę rankos), atgrojame koncertą, linktelime vieni kitiems tardami „viso gero“ ir viskas.

Ši pabaigos pradžia prasidėjo 1995-taisiais. Tada išleidome, ko gero, patį svarbiausią „Foje“ albumą „Kai perplauksi upę“. Tų metų vasarą supratau, jog esu subrendęs soliniam albumui ir, nieko nelaukdamas, įrašiau savo debiutinį solinį įrašą „Pabėgimas“. Manau, kad šis įvykis padėjo pagrindus grupės subyrėjimui.

Nei vienas „Foje“ narys nepasakė nei žodžio apie „Pabėgimą“. Bendravome taip, tarsi jo nė nebūtų buvę. Nežinojau nieko – ar jiems patinka, ar nepatinka albumas, neturėjau jokios nuovokos, ką jie galvoja apie „Pabėgimą“. Tai buvo absoliutus grupės narių atsiribojimas, iš kurio supratau, kad jiems mano ryžtas sukurti solinį diską paprasčiausiai labai nepatiko. Tačiau tai buvo mano apsisprendimas. Buvau visų „Foje“ dainų autorius, todėl netgi nepaisant to, kad grupės sudėtis per mūsų gyvavimo metus ne kartą kito, aš nenustojau kurti. Taigi, grupė gyvavo tol, kol aš buvau joje ir rašiau dainas.

Kita vertus, mane visada žavėjo multiinstrumentalistai, sugebėję vieni groti įvairiais instrumentais ir įrašinėti savo albumus. Tokių žmonių buvo daug – nuo Mike Oldfield‘o iki Jean Michelle-Jarre. Klausydavausi jų muzikos, žinodavau, kad jie vieni tuos įrašus sukūrė ir įrašė ir galvodavau, kad tai – didžiulis stebuklas. Todėl visada norėdavau tai padaryti ir pats.

Pirmas toks mano darbas buvo „Foje“ albumas „Gali skambėti keistai“. Jį įrašinėjome dviese kartu su Dariumi Buroku. Keliose dainose saksofonu grojo Saulius Valikonis, bet iš principo tai mudviejų su Dariumi albumas. Kelias dainas šiame diske aš apskritai įrašiau visiškai vienas. Viena iš tokių dainų – kūrinys „Amžinas judesys“.

Taigi, solinė mano karjera buvo neišvengiamybė, kurios link aš visada ėjau. Tada, kai aš išleidau savo pirmąjį solinį albumą, grupės viduje prasidėjo nesutarimai. Iš kai kurių grupės narių buvo matyti net ir atvirų pykčio proveržių.

Nereikia pamiršti ir mūsų asmeninių gyvenimo faktų. 1994-ieji buvo tie metai, kai beveik visi grupės nariai vedė. Po metų susilaukėme vaikų. Todėl kiekvienas pradėjo gyventi ir atskirus gyvenimus. O juk ne veltui sakoma, kad grupė gera tol, kol ji gyvena panašų gyvenimą… Mes nustojome leisti laiką kartu – turėjome kitus draugus, skirtingus pomėgius. Todėl natūralu, kad grupė ėjo pabaigos link.

Net ir įrašinėdami albumą „Kai perplauksi upę“, turėjome labai daug ginčų ir pykčių. Tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai šie pykčiai ir ginčai buvo konstruktyvūs. Po jo sekusį paskutinį „Foje“ diską „1982” įrašinėjome dviese – aš ir Arnoldas Lukošius. Darius ir Algis šiuose įrašuose dalyvavo epizodiškai – tik atvykdavo į studiją ir sugrodavo tai, ką mes buvome sugalvoję. Vėlgi, galime daryti išvadą, kad šis albumas taip pat buvo nebe visos grupės darbas. Taigi, galvodamas šiandien galiu daryti išvadą, kad tam tikra prasme pabaiga atėjo natūraliai.

2014-12-26 20-02-20 author Rytis Seskaitis

Nuotr. Rytis Šeškaitis

Kaip jautėtės, kai po 16 metų pertraukos – 2013-aisiais – vėl kartu užlipote ant scenos?

Dar 2013 metais sugalvojau, kad norėčiau paminėti savo muzikinės veiklos 30-metį. Žinoma, dalis tų metų buvo praleistų drauge su grupe „Foje“. Todėl labai apsidžiaugiau, kad visi su „Foje“ susiję žmonės norėjo dalyvauti šiame projekte. Dalis dainų jame buvo sugrotos taip, kaip buvo įrašytos albumuose. Pavyzdžiui, daina „Distancija“. Su tuo sąstatu, su kuriuo tą dainą įrašėme 1986 metais, gyvai šio kūrinio niekada nesame atlikę. Tai padarėme tik 2013 metais. Buvo smagu.

Smagu buvo ne tik atlikti dainas, bet ir repetuoti, prisiminti senas istorijas. Bet kai prasidėjo koncertai, tada išlindo ir seni skeletai iš spintų. Po tų bendrų koncertų mes vėl susipykome ir aš supratau, kad tai buvo galutinis taškas, visiškai patvirtinęs, kad grupės nebėra.

Norite pasakyti, kad tie, kurie turėjo vilčių, kad „Foje“ atsikurs, jau turėtų galutinai jas palaidoti?

Taip, kai kas dar turėjo vilčių atkurti grupę, tačiau aš iškart pasakiau, kad tokių vilčių nėra. Kita vertus, nežinau, ar yra prasmės ją atkurinėti. Juk užlipti ir kartu pagroti kelias dainas buvo dovana visiems atėjusiems į koncertus. Kartu tai buvo smagus momentas ir mums patiems. Bet po koncertų buvo aišku, kad paskutinis „Foje“ ketvertukas, lipęs ant scenos 1997 metų gegužės 17 dieną Vingio parke, tikrai nebegali koncertuoti kartu. Deja, bet taip yra.

Galiu visai atvirai prisipažinti: aš niekada nenorėjau, kad iširtų „Foje“, bet ne viskas priklauso tik nuo manęs. Taip, daug kas mane kaltina, kad sugrioviau grupę, bet tikrai nesu tas, nuo kurio viskas priklauso 100 procentų.

„Foje“ išsiskyrimą nulėmė gausybė faktorių – nuo finansų iki bendravimo, ambicijų ir kitų žmogiškų dalykų. Visiems tiems dalykams susidėjus į vieną vietą „Foje“ buvo tiesiog pasmerkta mirti.

Negaliu pamiršti dar vieno momento – akimirkos, kai 1996 metais Eimontas Nekrošius pakvietė vaidinti „Hamletą“. Turėjome su „Foje“ leistis į koncertinį turą, tačiau tą pačią dieną, kai Nekrošius mane pakvietė vaidinti „Hamletą“, mūsų būgnininkas Algis Kriščiūnas, važiuodamas motociklu susilaužė koją. Gydytojai jam 3 mėnesius neleido groti, todėl mes atidėjome turą, o aš supratau, kad turiu laiko repeticijoms. Pradžioje su E. Nekrošiumi nusprendėme, kad niekam nesakysime apie repeticijas, nes dar nežinojau ar tikrai galiu išpildyti jo sumanymą. Tik po kelių savaičių repeticijų jis pasakė, kad mato šį spektaklį ir tiki mano galimybėmis suvaidinti „Hamletą“. Tada tai buvo paskelbta pirmame dienraščio „Lietuvos Rytas“ puslapyje, iš kurio apie mano ketinimus sužinojo likę „Foje“ nariai. Už tai jie ant manęs labai supyko…

Apskritai tai buvo laikas, kai kad ir ką aš bebūčiau daręs, viskas žiauriai pykdė grupės narius. Suvokiau, kad kiekvienas mano žingsnis jiems sukelia tik neigiamas emocijas. Tai buvo vienas iš tų ženklų, kai aš tikrai supratau, kad grupės nebėra.

Žinoma, kiekvienas savo istoriją papasakotų iš savo pusės. Aš šią istoriją matau būtent taip.

Jau minėjote „Laužo šviesą“ – dainą, kuri tapo ne tik neatskiriamu „Foje“ prekės ženklu, bet ir kūriniu, kurį Lietuva iki šiol mato kaip vieną didžiausių muzikinių laisvės ir nepriklausomybės šauklį. Nepaisant to, jūs šį kūrinį sukūrėte visiškai kitame kontekste – tai darėte Palangoje, aprašydamas savo vienatvę. Kaip Jums atrodo, kodėl žmonės ją laiko vienu iš Lietuvos himnų?

Tai natūralu, nes ji skambėjo būtent tuo metu. Mes visada suvokiame vienus dalykus kitų dalykų kontekste. Klausydamasis dainos namie tu ją girdi visiškai kitaip nei klausytumeisi jos skrisdamas lėktuvu ar vaikščiodamas po mišką. Veikia ne tik kūrinys, bet ir jo klausymo aplinka.

„Laužo šviesa“ buvo parašyta 1985 metų rudenį. Ją parašiau Palangoje. Pirmą kartą gyvenime nusprendžiau kažkur nuvažiuoti vienas. Tuo metu studijavau Vilniaus statybos inžinerijos institute, todėl spalio mėnesį man priklausė atostogos. Tąkart į Palangą skridau lėktuvu – pasiėmiau visą mėnesio stipendiją, siekusią berods 30 rublių ir nusipirkau bilietą pirmy-atgal. Ten slankiojau palei jūrą, žiūrėjau į horizontą ir parašiau „Laužo šviesą“. Tuo metu apie jokį „Sąjūdį“ net kalbos nebuvo. Niekas tokio žodžio garsiai nebuvo ištaręs. Jis atsirado pora metų vėliau. Taigi, visai neturėjau mintyje to, kaip visuomenė vėliau nuskaitė mano dainą. Tačiau čia ir slypi įdomumas: kartais tu įdedi į dainą vieną žinutę, tačiau žmonės ją nuskaito visiškai kitaip. Jie įspraudžia dainą į savą kontekstą ir suteikia jam kitas reikšmes. Ir tai – visiškai natūralu. Juk mes, žiūrėdami į kokį nors paveikslą ar klausydami kokios nors dainos, suprantame tai pagal save, savo pasaulėžiūrą, vertybes ir išprusimą.

Taip nutiko su „Laužo šviesa“. Šis kūrinys išgarsėjo 1987 metais, kai į ekranus išėjo kino filmas „Kažkas atsitiko“. Net kelis mėnesius Lietuvos kino teatruose šis filmas „sukosi“ su milžinišku pasisekimu. Po šios juostos žmonės sužinojo apie „Antį“, „Foje“ ir „Dainos teatrą“. Taigi, šis filmas Lietuvai atnešė tris vardus, kurie liko ilgam.

Tai ir buvo laikas, kai žmonės pradėjo klausytis „Laužo šviesos“. Tada prasidėjo pirmieji mitingai, Laisvės susitikimai, kalbos apie Laisvą Lietuvą ir t.t. Kūrinys vis populiarėjo, o didžiausią piką pasiekė 1989 m. „Roko marše“. Šis festivalis buvo ta vieta, kurioje drąsiai kilo trispalvės ir skambėjo kalbos bei šūkiai apie mūsų šalies nepriklausomybę ir laisvę. Natūralu, kad žmonės tą dainą ir tekstą girdi būtent per šią prizmę.

O kiek ilgiausiai esate „ištempęs“ paskutinę „Laužo šviesos“ frazę „Laužo užpūst neišdrįs…“?

Nežinau, niekada neskaičiavau (juokiasi). Kartais ilgiau, kartais trumpiau, tačiau pusę minutės stengiuosi ištempti kiekvieną kartą.

„Laužo šviesą“ kūrėte Palangoje, žinau, kad „Vandenyje“ sukūrėte Amerikoje. O kokioje keisčiausioje vietoje esate parašęs dainą? Kokia Jūsų daina yra labiausiai asmeniška ir autobiografiška?

Daug tų keistų vietų buvo. Tos pačios jau apkalbėtos „Laužo šviesos“ didelė dalis buvo parašyta sulūžusioje gelbėtojų būdelėje pliaže. Likusią dalį sukūriau skrisdamas atgal lėktuvu į Vilnių. Iš tikrųjų „Laužo šviesa“ buvo daug ilgesnė. Tik po to supratau, kad ji – gerokai per ilga, todėl teko ją patrumpinti išmetant porą stulpelių.

Gal turite tuos „išbrauktus stulpelius“?

Bijau, kad ne. Neišsaugojau nei juodraščių, nei laiškų. Kartkartėmis tiesiog imu ir sudeginu viską, kas susikaupia. Kažkada turėjau dienoraščius ir užrašus, tačiau jie neišliko.

SEL visada siekė pralenkti „Foje“, bet mes su jais nekonkuravome

Augau su „Anties“ ir „Foje“ muzika, todėl puikiai atsimenu mokyklą XX amžiaus pabaigoje.  Mūsų ausinukuose skambėjo arba „Foje“, arba „SEL“, o pagrindinės diskusijos mokykloje pertraukų metu sukdavosi apie tai, kurios grupės muzika yra geresnė. Kartais diskusijos peraugdavo į gerokai rimtesnius pokalbius ar konfliktus. Net neabejoju, kad tai jautėte ir Jūs. Koks tai buvo laikas grupei „Foje“?

Dar keliais metais anksčiau mokyklose buvo panašus pasidalijimas tarp muzikos gerbėjų, kurie turėjo rinktis „Antį“ arba „Foje“. Vienoje svarstyklių pusėje visada būdavo „Foje“. Tačiau tai neturėtų labai stebinti, mat taip vyksta visur. Juk visada būna keli ryškūs atlikėjai, iš kurių vieniems patinka vieni, kitiems – kiti. Ir nors tokiais atvejais sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, žmonės vis tiek elgiasi priešingai.

Kalbant apie Egį (grupės „SEL“ lyderis Egidijus Dragūnas – L. Z), buvo akivaizdu, kad jis visada siekė pralenkti „Foje“. Jis ir dabar nori pralenkti „Foje“. Jis ir dabar svajoja surengti koncertą Vingio parke, kuriame apsilankytų 60 tūkstančių žmonių. Bet tam, kad jis prieš mus laimėtų, būtinas vienas esminis dalykas – reikia, kad mes su juo lenktyniautume. Tačiau mes su juo nelenktyniavome ir nesiruošiame to daryti (juokiasi). Jeigu jam pasiseks – tebūnie. Tačiau mes niekada nelyginome savęs nei su „SEL“, nei su kokia kita grupe. Galbūt pradžioje kažkiek lyginome save su „BIX“, tačiau nei su „Antimi“, nei su „SEL“, nei su „Katedra“ niekada nelyginome. Tai – visiškai skirtingi kolektyvai.

Tiesa, kalbant apie „BIX“, galiu prisipažinti, kad maždaug nuo 1988 iki 1990 metų jie man buvo kažkas ypatingo. Klausydavausi jų koncerto ir galvodavau, kaip aš norėčiau groti tokioje grupėje. Jų koncerte jausdavau ne tik baltą sveiką pavydą, bet ir nerealų džiaugsmą.

„SEL‘ams“ aš niekada nepavydėjau. Ir tikrai nenorėjau būti panašus į juos. Nepaisant to, kad aš prodiusavau pirmus du Egio albumus ir kažkuria prasme mes su broliu prisidėjome prie to, kad jis taptų garsus…

Viena įdomiausių praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio muzikos kovų – tai savotiška kova dėl Jūsų dainos „Saulės miestas“. Kaip atsitiko taip, kad Jūs įrašėte savo albumą ir įtraukėte į jį „Saulės miestą“, tačiau grupės „SEL“ „Saulės miesto“ koveris pirmas pateko į radijo stotis ir susišlavė didžiuosius populiarumo vaisius?

Aš „Saulės miestą“ įrašiau 1995 metais, o jis – metais vėliau. Istorija paprasta: Egiui patiko ši daina ir jis paklausė, ar gali ją įrašyti. Aš sutikau.

„SEL‘ų“ „Saulės miesto“ sėkmė yra Gedimino Zujaus nuopelnas. Egis sugalvojo pačią koncepciją – jis norėjo, kad daina skambėtų šokių muzikos stiliuje, bet viską įgyvendino Gediminas Zujus, sukūręs dainai puikią aranžuotę.

Taigi, kūrinys išpopuliarėjo, o Egis tiesiog pametė galvą ir visuose interviu ėmė pasakoti, kad jis parašė „Saulės miestą“. Pradžioje į tai žiūrėjau su šypsena, bet advokatė pasiūlė kreiptis į teismą, dėl atvirai skleidžiamo melo ir šmeižto. Parašėme pretenziją, tačiau į teismą jo taip niekada ir nepadaviau. Neturėjau tikslo, kad jį nuteistų. Tiesiog bandžiau prisibelsti iki sveiko proto. Deja, iki to sveiko proto prisibelsti nepavyko.

Taip, Egis turi charizmą. Jis sugeba išlaikyti dėmesį visą koncertą ir jis labai nori būti gerbiamas. Jis visą gyvenimą norėjo, kad jį visi gerbtų. Tačiau jo elgesys sukelia atvirkštinę reakciją. Egiui tiesiog reikėtų atsiprašyti visų žmonių, kuriuos jis įžeidė, įskaudino ir apipylė mėšlu. O tokių žmonių yra tikrai labai daug. Taigi, jeigu jis norėtų būti labai gerbiamas, jam reikėtų taip pat garsiai, kaip visus kažkada iškeikė, imti jų ir atsiprašyti. Jeigu jis tai sugebės padaryti, ko gero bus vertas pagarbos.

Taip ši istorija su „Saulės miestu“ liko nuošaly. Paleidau ją ir tiek.

2014-08-16 21-44-32 author Rytis Seskaitis

         Nuotr. Rytis Šeškaitis

Tais laikais, kai „SEL“ ir „Foje“ konkurencija pasiekė piko tašką ir kaitino žiniasklaidos bei muzikos gerbėjų kraują, Lietuvoje vykdavo dar vienas labai svarbus įvykis – „BRAVO“ ir „Radiocentro“ muzikiniai apdovanojimai. Iki šiol Jūs esate vienas daugiausiai apdovanojimų pelnęs atlikėjas. Ką jie reiškė Jums?

Kai tik atsirado „BRAVO“ apdovanojimai, jie iš tiesų buvo muzikantų šventė. Tai nebuvo pompastiškas renginys. Jis vykdavo „LNK“ studijoje, į kurią atėjęs tu tiesiog jausdavaisi muzikantų bendruomenės dalimi.

Kol „BRAVO“ rengė Aurelijus Silkinis – tikrasis apdovanojimų įkūrėjas, ir kol jis nepardavė frančizės Arūnui Valinskui – tol tie apdovanojimai turėjo kažkokią vertę ir buvo tikri. Vėliau, kai juos ėmė rengti A. Valinskas ar Gytis Daugėla, jie tapo komercionalizuoti ir galiausiai visiškai numirė.

„Radiocentro“ apdovanojimai buvo visiškai kitokie. Pradžioje renginys buvo ypatingai svarbus, nes ši radijo stotis ilgą laiką turėjo laidą „Lietuvos top 20“. Kiekvieną šeštadienį LTDukas (taip dar buvo vadinamas „Lietuvos top 20“) sutraukdavo minias klausytojų visoje Lietuvoje. Todėl jeigu grupė patekdavo į pirmas šio topo vietas, tai keisdavo muzikantų gyvenimą.

„Radiocentro“ apdovanojimai gyvavo tol, kol vieną dieną buvo nuspręsta sujungti lietuvišką ir užsienietišką muziką į vieną topą. Tada lietuviškas topas mirė, o „Radiocentras“, mano akimis, padarė didžiulę klaidą. Ilgą laiką jie buvo radijo stotis, diktavusi visas lietuviškos muzikos madas – neginčijamas lyderis. Tas dvidešimtukas buvo pats svarbiausias Lietuvoje. Kai jie tai pakeitė, po truputį ėmė mirti ir patys apdovanojimai. Kol „Radiocentro“ apdovanojimai vyko Sporto rūmuose ir kol jų programoje buvo „Lietuvos top 20”, tol jie buvo tikri. Po to iš jų teliko apdovanojimų imitacija.

Kažkuriame etape tie apdovanojimai tau yra svarbūs. Galbūt tada, kai esi jaunas, kol sieki įrodyti, kad esi kažko vertas. Tada jie suteikia tam tikrą pasitikėjimą. Tačiau kažkuriuo metu supranti, kad tai yra žaidimas. Ilgainiui viskas tapo nuspėjama, surežisuota ir neįdomu. Visai kaip ir dabartiniuose pasauliniuose „GRAMMY“ ar „MTV“ apdovanojimuose. Čia nerasi daug tikro.

Po 2009 metų „Radiocentro“ apdovanojimų Jūs savąją statulėlę išmetėte į upę taip sukeldamas didžiulį muzikantų nepasitenkinimą ir nemenką atgarsį Lietuvos žiniasklaidoje ir. Ar praėjus 7 metams nuo šios akimirkos, galite pasakyti tikslią priežastį, kodėl taip pasielgėte?

Priežastis nepakito. Apdovanojimui aš tiesiog norėjau suteikti didesnę vertę. Ir aš ją suteikiau.

Jį įmečiau į Nerį nuo Valakampių tilto. Mano vienas draugas, labai turtingas verslininkas užpernai prisipažino, kad prieš kelerius metus drauge su keliais bičiuliais dvi dienas nardė po tuo tiltų ieškodamas apdovanojimo. Deja, jam nepavyko. Greičiausiai jį nunešė srovė.

Kodėl aš taip padariau? Tiesiog bandžiau pasakyti, kad jeigu tu kažką darai, tai turi būti tikra.

Labai mėgstu „Radiocentrą“ ir su dideliu malonumu einu ten, jeigu tik mane kviečia pasikalbėti ir padainuoti, bet tais metais jie surengė apdovanojimus atlikėjams, kurių muziką mažiausiai grojo. Man tai pasirodė keista, nes transliuojant vienų atlikėjų muziką atrodo natūralu, kad jiems ir turėtų atitekti apdovanojimai. Tuo metu Lietuvoje buvo populiari „Yva“, Natalija Zvonkė ir panašaus kalibro muzika, kurios „Radiocentro“ eteryje tikrai buvo labai daug. Todėl buvo logiška, kad grojami atlikėjai ir turėjo patekti tarp nominuotų ir apdovanotų.

Pagrindinis mano tų metų kūrinys buvo „Geltona Žalia Raudona“. Jis ir dar kelios albumo dainos sėkmingai skambėjo kitose radijo stotyse, tačiau „Radiocentras“ kūrinio išvis negrojo. Kitos mano dainos net nepateko į šios radijo stoties metų šimtuką. Kitaip tariant, aš nebuvau grojamas. Todėl man buvo labai keista, kad mano muzikos negrojanti radijo stotis man skiria geriausio metų atlikėjo apdovanojimą. Tai – absoliutus nonsensas. Ko verti jūsų apdovanojimai? Už kokius nuopelnus man skiriate statulėlę? Taigi, tai buvo vienintelis būdas kaip suteikti apdovanojimui vertę. Beje, iki šiol manau, kad tai yra pats garsiausias kam nors įteiktas „Radiocentro“ apdovanojimas (juokiasi).

Rašydamas dainą užkonservuojuju išgyvenamą būseną

Jeigu jūs pats sau galėtumėte įteikti apdovanojimą už geriausią albumą ir už geriausią dainą – už ką save apdovanotumėte?

Albumas – „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Na, o kalbant apie dainą…

Žinai, pačiam vertinti save yra labai sunku. Kiekvieną dainą rašydamas aš įdedu daug savęs. Kitaip tariant užkonservuoju tuo metu išgyvenamą būseną…

Visgi, jeigu privalėčiau išskirti vieną dainą, ko gero tai būtų kūrinys „Vandenyje“. Ji labai paprasta, monotoniška ir meditacinė – čia ratu sukasi keturi akordai. Keista, tačiau jau daug metų aš jos negaliu sustoti groti. Kaskart, kai su grupe repetuojame kokią nors naują programą, sakome, kad daugiau nebegrosime „Vandenyje“, nes ji skamba kiekviename mūsų koncerte. Ir poroje koncertų jos nesugrojus vis tiek ateina akimirka, kai žiūrovai kviečia pakartoti, o mes stovėdami užkulisiuose ir galvodami, ką sugroti, nusprendžiame, kad bisui reikia atlikti „Vandenyje“.

Yra „uždainuotos“ dainos, kurioms būtina pailsėti, o ši daina yra tas kūrinys, kuris mane išreiškia 100 procentų. Joje aš visada jaučiuosi savimi. Šioje dainoje užfiksavau tai, kas manyje niekada nesikeičia. Todėl man ją visada lengva ir gera dainuoti.

Kurias „Foje“ ar savo solines dainas Jūs galėtumėte įvardinti kaip kūrinius, kurių žmonės iki galo neišgirdo ir neįvertino?

Manau, kad kiekviename albume būna tokių dainų. Būna akimirkų, kai susimąstau, kodėl populiari tapo viena ar kita įrašo daina, nors man asmeniškai kitas kūrinys atrodė stipresnis.

Pavyzdžiui, albume „Elektroninis dievas“ daina „Krentantys lėktuvai“ man velniškai patinka. Mano manymu, ji nepelnytai nesusilaukė didesnio pripažinimo.

Mamontovas_Nuotr. Rytis Šeškaitis

Nuotr. Rytis Šeškaitis

O man atrodo, kad dvi Jūsų labiausiai neįvertintos dainos (kurios labai patinka ir man) – tai kūriniai „Koks mėlynas dangus“ ir „Baltam name“.

„Koks mėlynas dangus“ koncertuose buvo sutinkama ypatingai pozityviai. Ji buvo topuose, tačiau, kiek atsimenu, iki aukščiausių vietų nepakilo.

Kalbant apie „Baltam name“, manau, kad jos „neišgirdimą“ nulėmė laikas. Pažįstu daug žmonių, kuriems labai patinka ši daina. Pavyzdžiui, mano žmonai tai – pats geriausias visų laikų „Foje“ kūrinys.

Ši daina linksta į indie roką. Tuo tarpu visos mėgstamiausios „Foje“ dainos yra populiarioji muzika. Indie rokas Lietuvoje niekada nebuvo dominuojantis muzikos žanras. Galbūt todėl „Baltam name“ žmonės ne iki galo išgirdo. O gal ir ne (šypsosi). Galiu tik svarstyti, tačiau mano pamąstymai – labai subjektyvūs.

Kalbėdamas apie kuriamas dainas, minėjote, kad tai savotiškas akimirkos užkonservavimas. Turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą pristatėte „Marso kanjonus“. Apie ką ši daina?

Nežinau (juokiasi). Ne visos dainos turi paaiškinimą. Kartais, rašydamas dainą, aš tiesiog paišau žodžių paveikslą. Mintyse tą paveikslą matau ir žinau, kad jis tiesiog neša tam tikrą emociją. Tikrai nežinau tiesioginės „Marso kanjonų“ reikšmės. Kartais žodžiai nebūtinai turi kažką reikšti. „Marso kanjonai“ – viena iš tų dainų, kuriose tekstas tiesiog sukuria tam tikrą nuotaiką, kuri yra pastiprinta muzikos. Bet taip yra man. Visai tikėtina, kad kitas žmogus turės aiškią šios dainos prasmės šifruotę.

Kitais metais Jūs švęsite penkiasdešimtmetį. Ar penkiasdešimties sulaukęs Andrius Mamontovas labai pasikeitė lyginant jį su tuo Andriumi Mamontovu, kuris už 9 rublius nuskrido į Palangą ir sukūrė „Laužo šviesą“?

Vis dar esu tas pats žmogus. Žinoma, turiu daugiau patirties ir esu daugiau pamatęs. Tačiau lygiai taip pat reaguoju į tuos pačius dalykus ir nemanau, kad iš esmės žmonės labai keičiasi. Kai kurios mūsų savybės metams bėgant išryškėja, kai kurios labiau pasislepia. Bet tai, ką tu turėjai savyje, tu vis dar ir turi. Tai niekur nepradingsta. Vienas savybes maitini ir augini, o kitas nustumi į dugną.

Ar švęsdamas penkiasdešimtmetį Jūs vis dar turėsite muzikinių ambicijų?

Žinoma, kad aš turiu ambicijų. Kitais metais noriu skambiai atšvęsti savo jubiliejų. Galbūt neilgai trukus aš apie tai ir pranešiu, nes turiu visai įdomų planą.

Kalbant apie muzikines ambicijas, aš tikrai labai norėčiau kurti elektroninę muziką. Laisvalaikiu tai ir darau, tačiau nesu tikras, kad to kam nors, išskyrus mane, dar reikia. Žmonės atėję į koncertus nori girdėti mane dainuojantį. Jiems būtų neįdomu matyti mane, stovintį prie sintezatoriaus ar kompiuterio.

Taip pat norėčiau parašyti muziką kino filmui. Kol kas esu vienintelis Lietuvos muzikantas, turintis A klasės kino festivalio apdovanojimą, pelnytą Šanchajaus kino festivalyje. Tačiau Lietuvoje būna taip, kad arba man netinka kino kūrėjas, arba kino kūrėjai kažkodėl manęs išsigąsta. Kartais pajuntu, jog tai, kad esu žinomas, man tiesiog trukdo. Arba trukdo kai kuriems žmonėms bendrauti su manimi. Tačiau noriu tikėti, kad vieną dieną aš dar turėsiu progą parašyti garso takelį filmui.

Bet to daryti kasdien neįmanoma. Juolab, kad ir kino industrija mūsų šalyje yra labai maža. Yra keli labai geri kompozitoriai, kuriantys puikią muziką kino filmams ir spektakliams, todėl akivaizdu, kad kino kūrėjai turi iš ko rinktis. Tad tokia proga gali pasitaikyti tik vieną kartą gyvenime.

Na, o galutinai atsakant į šį klausimą, galiu pasakyti, kad artėjant penkiasdešimtmečiui aš pagaliau suvokiu, kad nebenoriu nieko įrodinėti. Buvo akimirka, kai jutau, jog įrodinėjau galintis kažką nuveikti. Dabar jaučiu, kad atėjo ta riba, kai būtinybė įrodinėti, jog esu kažko vertas, paprasčiausiai baigėsi. Pavargau įrodinėti. Tai dariau daug metų, todėl esu tikras, kad daugiau nebenoriu to daryti.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *