Visų pirma, kodėl apie progresyvaus psichodelinio metalo grupę „TOOL“ kalbama manoMUZIKOJE?

„TOOL“ koncertas

Šis klausimas nėra nepagrįstas, juk manoMUZIKOS portalo koncepcija vargiai siejasi su sunkiaisiais muzikos žanrais. Mano atsakymas būtų toks – prie „TOOL“ pavadinimo dažniausiai prisiuvama metalo muzikos etiketė, bet šis Kalifornijos ketvertukas su metalu bendro turi tik tiek kiek leidžia tradicinis metalo gitara-bosas-būgnai supratimas. „TOOL“ – toli gražu ne vien metalas. Tai nenuspėjamas progresyvaus roko, alternatyvos ir psichodelikos mišinys, paskanintas iškart atpažįstamu Adamo Jones gitaros braižu ir melodingu, kartais tyliu, o kartais žemę drebinančiu Maynardo Jameso Keenano vokalu. Tai kelionė į vidinį klausytojų pasaulį, į paviršių iškelianti baimės ir nerimo jausmus, bei priverčianti klausytoją mąstyti kitaip.

Nesu itin didelis sunkiosios muzikos specialistas, bet norėjau pajusti, ką reiškia „TOOL“ koncertas dar nuo tų laikų, kai buvau penkiolikmetis dešimtokas. Sakau „pajusti“, nes „TOOL“ garsėja ne tik nenuspėjama muzika, bet ir įspūdingais vizualiniais pasirodymais, lazerių šviesomis bei muzikinėmis improvizacijomis. Trumpai tariant, kiekvienas jų koncertas – tai patirtis, kuri niekuomet nepasikartoja antrą kartą. Bilietai į „TOOL“ pasirodymą East Rutherford miestelyje (Naujojo Džersio valstija, JAV) esančiame „IZOD“ centre buvo išgraibstyti per keletą minučių.

Norėčiau atsiprašyti už tai, kad neturiu nei vienos autentiškos koncerto nuotraukos. Paprastai į ant bilieto besipuikuojantį „No Cameras!” užrašą niekas nekreipia dėmesio, bet šįkart yra kitaip. Durys į gigantiškąją areną atsiveria kaip niekada anksti ir apsauga ramiai bet įdėmiai iškrato kiekvieną koncerto lankytoją. Taisyklės – labai griežtos. Jokių foto aparatų! Telefonai nesiskaito, bet paprasčiausios kišeninės kameros skaitosi. Jokių gėrimų! Net vandens. Nieko pavojingo! Grandinė prie piniginės irgi įtraukta į pavojingų daiktų sąrašą.

Ir, be abejo, jokių narkotikų!

Kiekvienas sustabdytas su neleidžiamais daiktais turi arba juos išmesti, arba keliauti atgal į stovėjimo aikštelę ir palikti viską savo mašinoje.

Tokie pokštai man nelabai patinka. Iš anksto mėgavausi krūva įspūdingų nuotraukų, kurias būčiau pripleškinęs, bet to padaryti nepavyks. Matyt, teks palaukti kito karto, kuomet „TOOL“ koncertuos ne Naujajame Džersyje, o Niujorke, kur apsauga būna daug sukalbamesnė.

Viduje – brangi atributika ir brangus alus. Tai dar vienas dalykas, kuris manęs nedžiugina, bet to ir reikėjo tikėtis. Šioje arenoje dažniausiai vyksta krepšinio, ledo ritulio, ir atletikos varžybos, kurias aplanko tūkstančiai ištroškusių sporto fanatikų. Truputuką paburbu, bet nusprendžiu numoti į tai ranka. Juk marškinėliai ir Budweiseris – nevisai tai, dėl ko čia atvažiavau. Einu ieškoti ant bilieto pažymėtos savo vietos ir randu ją… specialiame aukščiau minios įrengtame skyriuje, skirtame neįgaliesiems. Tokių kaip aš, kuriems atiteko šios geros vietos, yra septynetas, bet tik vienas jų – kėdėje su ratukais. Kiti mes esame paprasčiausi laimingieji, kuriems vaizdo niekas nesugebės užstoti.

Dar kartą pykteliu ant apsauginių, privertusių palikti savo foto aparatą mašinoje. Tokių vaizdų šį vakarą būčiau prigaudęs!

„TOOL“ koncertas

Apšildanti doom metalo grupė „Yob“ iš Oregono pasirodymą pradeda lygiai 19:45 ir groja vos keturiasdešimt minučių. Šis netradicinis kolektyvas, sudarytas iš dviejų bosistų ir būgnininko, skamba blankiai ir nepalieka įspūdžio, bet esu įsitikinęs, kad jie skambėtų daug raiškiau ir įdomiau mažoje, intymesnėje erdvėje. Noriu išgirsti juos detaliau, bet muzika, aidinti virš besirenkančios minios, kenčia nuo prastos akustikos ir garsisto, kuris privalo apšildančiuosius truputėlį „prisukti.“ Taigi, anot posakio, „Yob“ „parako tikrai nestokoja“, bet aplinka jiems nedėkinga.

Pertrauka tarp vakaro apšildančiųjų ir kaltininkų gan trumpa. Eilės prie alaus dabar ketveriopai išaugusios į ilgį ir dvigubai į plotį. Vyrų tualeto grindys ir siena – iškruvintos ir niekas nežino, kas ten atsitiko. Per pusvalandį iš scenos dingsta „Yob“ instrumentai ir garso aparatūra, prigęsta arenos apšvietimas.

O štai ir jie!

Būgnininkas Danny Carry sėdasi prie gausaus perkusijos rinkinio, Adamas Jonesas apsiginkluoja gitara, Justinas Chancelloras atsuka boso garso rankenėlę, ir trumpa instrumentinė introdukcija tuoj perauga į pirmąjį šio vakaro kūrinį – „Hooker With a Penis“.

Tik tuomet aš pastebiu tą, dėl kurio čia susirinko visa minia. Charizmatiškasis grupės vokalistas Maynardas Jamesas Keenanas nėra tradicinis „frontmenas“. Jis slepiasi šešėliuose kažkur tarp Adamo Joneso ir perkusijos arsenalo. Jo regėti tik kontūras, bet jis žino, jog visos „IZOD“ centre esančios akys dabar žvelgia į jį. Maynardas nemėgsta maudytis prožektoriaus šviesoje ir minios meilėje. Jis sakosi, jog kiekvienas „TOOL“ koncertas jam yra emocinė ir dvasinė patirtis, tad ir susikoncentruoja jis ties atlikimo kokybe, o ne teatrališkumu. Jis lieka tamsoje didžiąją koncerto dalį atlikdamas keistus gestus ir alindamas balso stygas. Jį girdėti galima daug aiškiau nei matyti.

Suskamba „Jambi“ iš paskutinio studijinio „TOOL“ albumo „10,000 Days”, o ją keičia „Stinkfist” – kūrinys, šiurpinęs MTV žiūrovus devintojo dešimtmečio viduryje. Jis – daug ilgesnis nei albume. Tą patį galima pasakyti apie beveik visas šįvakar skambančias dainas. Gausios improvizacijos ir nepaneigiama dinamika tarp šių keturių muzikantų tiesiog stulbina.

Kūrinį „Stinkfist“ nuspalvina pirmoji video instaliacijų banga. „TOOL“ muzika neatsiejama nuo psichodelinių vizualizacijų inspiruotų dailininko Alexo Grey meno. Už grupės nugarų ir scenos šonuose įrengtuose ekranuose mirgantys vaizdiniai – šalti, išbalę veidai, nužengę iš „Stinkfist“ videoklipo. Juos pakeičia raibuliuojantys šonkauliai, pažystami iš „TOOL“ debiutinio albumo „Undertow“ viršelio, o juos palydi vienintelė debiutą pristatanti daina – „Sober“.

Garsas, kurio taip trūko per „Yob“ pasirodymą, grojant „TOOL“ stačiai liejasi per kraštus. Aiškiai girdisi kiekviena nata, kiekvienas niuansas. Neapvilia net tokie žemės drebėjimai kaip „Pushit“ ar „Schism“. Pastaroji – mano labiausiai laukta daina, kurios klausau susižavėjęs.

Prožektoriai atsigręžia į minią ir tik tuomet prisimenu, kad esu čia ne vienas. Apsidairau. Iškart pasimato teigiama „No Cameras!” politikos pusė. Šiame informacijos amžiuje neretas melomanas koncerto metu bando užfiksuoti pasirodymo vaizdelius ir dažnai pamiršta įsiklausyti į muziką ir patirti momentą. Šįvakar visų akys įsmeigtos į sceną, o ne į mažus mirgančius ekranėlius.

„TOOL“ koncertas

Kaip „TOOL“ garsėja psichodeliniu koncertų apipavidalinimu, taip jų fanai garsėja kaip minia, suryjanti didelius kiekius psichotropinių medžiagų bei surūkanti kalnus „žolės“. Kadangi apsauga šįvakar – labai griežta, tai ir rūkymo gerokai mažiau. Galbūt tai ir paaiškina tokią gausią alaus paklausą? Bet mano akys ir skaidriu protu nežino, į kurią pusę geriau žiūrėti. Rodos, vos mirktelsi ir praleisi kažką įstabaus. Dūmų mašinos ir lazeriai, pasirodo, įrengti ne tik scenoje, bet ir lubose, arenos šonuose, prie garsisto, ir t.t.

Dainą „Intention“ keičia „Forty-Six & 2“, o ekranuose – akies obuolys su dviem vyzdžiais. Kūrinys pasibaigia, o Maynardas pristato koncerto svečią – Franką Ferrerį iš „The Psychedelic Furs“, kuris atlieka įspūdingą perkusijos improvizaciją dainos „Lateralus“ metu. Ekranuose mirga mėlynaspalvė dryžuota galva (keistai menanti Bartą Simpsoną). Dainai pasibaigus muzikantai palieka sceną.

Tai, kas įvyksta vėliau, drąsiai galiu pavadinti pačia geriausia mano matyta koncerto pertraukėle. Scenoje mirkčiojanti vienui viena balta šviesa ir aplink jos spindulius besivyniojantys dūmai sukelia gyvo, judančio akies obuolio iliuziją.

Keletui akimirkų pamirštu, kad tai tik pertraukėlė.

Bisui paliktas vienui vienas kūrinys – išplėsta ir dalinai improvizuota dainos „Aenema“ versija, kuri tęsiasi virš dešimt minučių ir nuaidi kažkur į tylą ir tamsą. Užsižiebia arenos šviesos, iš kolonėlių pasipila „Bon Jovi“. Koncertas baigtas.

Jokios nuotraukos negali perteikti to, kas ką tik įvyko šioje Naujojo Džersio arenoje. Iš „TOOL“ tikėjausi labai daug, bet tai, ką pamačiau, nustelbė visus mano lūkesčius. „TOOL“ yra neabejotini psichodelinės vėliavos paveldėtojai, tos vėliavos, kuri ankščiau priklausė „Pink Floyd“  ir „Led Zeppelin“. Dabar suprantu, kaip svarbu yra pamatyti „TOOL“ koncertą tam, kad iki galo įsisavintum jų meno magiją, pajustum, ką sugeba instinktyviai sukurti šie vienas kitą iš poros akordų suprantantys menininkai. Jaučiuosi kažkiek apsvaigęs nuo garso ir lazerių. Vos dešimties kūrinių ilgio pasirodymas rodos buvo per trumpas, net sunku ir patikėti, kad jis truko beveik dvi pilnas valandas! Laikrodžio rodyklės juda link 0:30, o manęs dar laukia kelionė.

Jau vėlu, ir aš važiuoju namo. Namo, link tolumoje dangų siekiančių Niujorko šviesų.