„O vis dėlto kaip nuostabu, kad „Crystal Fighters“ apsilankė Lietuvoje“ – tokios mintys apėmė trečiadienio vakare po menu fabrike „Loftas“ vykusio ir „Bushmills Live“ remiamo koncerto. Grupei kelias iki mūsų šalies tikrai nebuvo lengvas – rugsėjį mirė grupės būgnininkas Andrea Marongiu, todėl daugelis koncertų buvo atšaukti ar perkelti. Pasirinkę naują spalio 22 dienos datą kolektyvas turėjo problemų netgi keliaudamas pas mus – pasimetė dalis kolektyvo bagažo, todėl grupei teko verstis be kostiumų, o kai kuriuos instrumentus teko netgi gamintis likus kelioms valandoms iki pasirodymo.
Užduotis apšildyti pagrindines vakaro žvaigždes buvo patikėta lietuvių indie roko kolektyvui „Colours of Bubbles“ ir nors jų skambesys nevisiškai sutampa su Crystal Fighters muzika, tačiau grupė savo darbą atliko puikiai. Skambėjo jie užtikrintai, o dainų repertuaras nors ir ne ilgas, bet pilnas kokybiškų roko kūrinių: Home, Pheonix, Cut It Out. O pačiai pabaigai šiauliečiai paliko vieną mėgstamiausių mano 2014 metų kūrinių „Flags“ – ar yra dar Lietuvoje grupė turinti tokį puikų kūrinį, kuriuo tinkamai gali pabaigti koncertą?
Luko Šalnos nuotrauka
Netrukus ant scenos lipa šeši muzikantai dėl kurių publika ir susirinko – Crystal Fighters. Galbūt buvo šiek tiek keistoka juos matyti pasipuošusius kasdieniniais rūbais, nes kartu su kai kuriais instrumentais pasimetė ir jų koncertiniai drabužiai, tačiau tai jiems visiškai nesutrukdė jau nuo pačių pirmų dainų sukurti puikią reivinio karnavalo atmosferą. Publika labai greit apsikrėtė grupės skleidžiama energija ir iki pat renginio pabaigos nenuleido rankų – iš koncerto neturiu nė vienos geros nuotraukos, nes visuose kadrą blokuoja bent kelios iškeltos rankos. Pati grupė mane nustebino – nors įgarsinimas nebuvo pats geriausias, bet pats kolektyvas skambėjo užtikrinčiau, trankiau ir galingiau nei savo studio įrašuose. Išėjus iš koncerto kilo mintis, kad Crystal Fighters galėtų drąsiai leisti gyvo garso albumą – nes ant scenos kai kurios jų dainos skamba tiesiog geriau. Viena iš jų – pirmoje koncerto pusėje nuskambėjusi „Love Is All I Got“, kuri šiaip jau niekada nepalikdavo didelio įspūdžio, bet klausantis gyvai negalėjau nustoti šypsotis ir šokinėti.
Luko Šalnos nuotrauka
Pirmoje koncerto pusėje grupė taip atliko „You & I” bei “L.A. Calling” – kūrinius, kuriuos minia pasitiko audringais plojimais bei energingu palaikymu. Todėl koncertui įpusėjus publikai reikėjo kelių minučių atsikvėpti ir tuomet muzikantai labai laiku užgrojo šiek tiek lyriškesnę ir ramesnę „Bridge of Bones“. Po jos grupės gitaristas kalbėdamasis su klausytojais prisipažino, kad jo šeima yra kilusi iš Lietuvos bei paprašė visų prisiminti prieš mėnesį anapilin iškeliavusį grupės būgnininką Andrea Marongiu. Pasakęs, jog grupės nariai tiki, jog Andrea vis tik liko su jais, jie leidosi į antrąją koncerto dalį, kurioje nuskambėjo „Champion Sound“, „Are We One“, „At Home“. Kolektyvas taip pat sugrojo „Plage, kuri vėlgi maloniai nustebino, nes gyvai skambėjo dar įdomiau – grupė labai išmaniai ištempė kūrinio priedainį, kurį energingai traukė ir patys klausytojai. Viso koncerto metu buvo smagu žvalgytis į aplinkinius – dauguma iš tikrųjų ir labai nuoširdžiai mėgavosi muzika ir entuziastingai palaikė muzikantus. Grupės nariams nubėgus į užkulisius šiek tiek atsipūsti plojimai, šūkavimai bei kojų trypimas siekiant juos išsikviesti bisui nenutilo kelias minutes. O jau kai Crystal Fighters grįžo ant scenos tai fanų jie tikrai nenuvylė – driokstelėjo „I Love London“ (arba kaip jie patys pradžioje uždainavo „I love Vilnius“), „Wave“ ir „Xtatic Truth“. Galiausiai atidavę visas jėgas jie pasitraukė nuo scenos, o žmonės nenoriai pradėjo skirstytis.
Jau senai teko matyti tokią energingą grupę– visi šeši scenoje grojantys muzikantai puikiai bendravo su publika, kuri atsakė lygiai su tokiu pačiu entuziazmu ir šėliojimu. Po koncerto teko matyti daugybe sušilusių, besišypsančių ir laimingų klausytojų veidų, todėl norėčiau padėkoti „Loftui“ ir „Bushmills” už tai, kad atsivežė Crystal Fighters į Lietuvą. Jeigu jie kada nors čia grįžtų tikrai eičiau dar kartą ir visiems rekomenduočiau – tai ne tik puikus koncertas, bet ir dar geresnis vakarėlis bei teigiamų emocijų pripildytas vakaras.
Paspaude ČIA galite perskaityti išskirtinį manomuzikos interviu su grupės lyderiu Sebastian Pringle.
