Ry X (nuotr. Rytis Šeškaitis)
Galimybė sulaukti „Ry X” Lietuvoje dar prieš metus atrodė lygi galimybei liepos vidury sulaukti sniego. Tačiau kaip rudenį primenanti liepa pastarosios opcijos neleidžia išbraukti iš galimybių sąrašo, taip ir Australijos lyriko koncertas sostinėje tapo realybe.
Sutikime, organizatoriams korta stipriai nepaėjo. „Ry X” koncertas – prieš pat liepos 6-ąją, antradienį, beprasidedančio atostogų piko metu. Nedžiugino ir orų programėlių parodymai, kurias, ketinantys eiti į koncertą, tikrinosi kone kas valandą. Ir nors kažkas pasakė, kad viltis miršta paskutinė, prieš pat 20 valandą sostinės senamiestyje prapliupęs lietus net ir tą paskutiniąją numarino jai nekertant nė finišo tiesiosios.
Atrodė, kad aplinkybės susidėliojo taip klaikiai, kad blogiau nė būti negali. Tačiau… Tačiau nėra padėties be išeities, o tada, kai išeitį vainikuoja muzika iš didžiosios raidės, visas nepaėjusias kortas nukala tikrasis idėjinis royal flushas.
Ry Cummingas (toks tikrasis projekto lyderio vardas) Lietuvoje viešėjo pirmą kartą. Tai jis nuo scenos kartojo ne sykį. Ne kartą jis kalbėjo ir apie tai, kad prieš jo akis – nuostabi žmonių minia. Ir tai džiugino ne tik jį patį, bet ir visai nemažai (spėju, kad jų buvo nepilnas tūkstantis) Vilniaus senamiestyje susirinkusių žmonių.
Šis pasirodymas nebuvo tas, apie kurį dar tūkstantmečius kalbės ateities kartos (į tokius šiandieniniai indie atlikėjai, ko gero, tiesiog nepretenduoja). Tačiau man patiko. Patiko ramybė, lyrika ir intimumas. Patiko muzika ir jos pateikimas. Patiko tai, kad nebuvo pompastikos, pseudoužvedinėjimų, neskoningų blizgučių ir fantasmagoriškų reikalų. Patiko, kad už viską kalbėjo muzika. Patiko muzikos pateikimas. Patiko tai, kaip skambėjo itin jautrios boniveriškos akustinės baladės ir kaip jos vystėsi ir brendo iki elektroninių jamesblake’iškų kulminacijų. Apskritai, stovėdamas po vasariškai rudenišku lietumi ir mėgaudamasis švelniais australo muzikos garsais, liepos 4-osios vakarą išgirdau ne tik „Bon Iver” ar James Blake. Girdėjau ir „The XX”, ir norvegą Thomą Dybdahlą, ir greit į Lietuvą sugrįšiantį SOHN ir dar ne vieno atlikėjo, šiuo metu žavinčio pasaulio melomanus, prieskonį.
Patiko man ir pats muzikos trapumas bei jos garsas istorinių sienų apsuptame piano.lt kiemelyje. Netgi lietus patiko, nes apniukęs sostinės dangus ir mįslinga pernai albumą „Dawn” išleidusio Ry muzika sukūrė kažkokią pasakišką aplinką, kurioje net ir kiekvienas atsikvėpimas, atrodė, galėjo sugniuždyti tą trapų muzikos žavesį.
Ry X koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Taip, galėjo nelyti ir būti šilčiau (bet prisiminus ir palyginus šiandieną su pernai vykusiu Damien Rice pasirodymu Botanikos sode, šįkart turėjome kone tropikus). Taip, užknisa, kai prieš tave stovintis jaunuolis vieną po kito peša žalią „kentą” (tai nepatiko ne tik man, bet ir kitiems nerūkantiesiems). Taip, šiai muzikai mirk gyvenk reikia nakties, todėl norėjosi, kad greičiau sutemtų ir skambant „Howling” ir kitoms australo baladėms lietingą dangų pakeistų žvaigždėta, šilta ir giedra rugpjūčio naktis. Tačiau visi tie „taip, galėjo nebūti” ir „galėjo būti kitaip” nublanksta prieš tai, kas buvo. O buvo gražu, šilta (žinoma vertinant ne termometro stulpelio matais), jauku, muzikalu ir gilu.
Todėl graužkitės tie, kurie pasidavė dvejonėms ir neatėjo pamatyti ir išgirsti švelnių profesionalaus surferio garsų. Netekote nuostabių muzikinių akimirkų, kurių išgyvenimas turi milžinišką galią.
„RY X” pakylėjo, paskandino kažkokioje gražioje, bet labai gilioje muzikinės transcendencijos hipnozėje, apžavėjo, išnešė toli toli ir… išvažiavo.
Tai buvo vienas iš TŲ koncertų, kurių šiltą emociją ilgai norėtųsi laikyti savyje ir nepaleisti.
