Muzika kaip ekonomika, diplomatija ir minkštoji galia
Yra akimirkų, kai muzika sustabdo laiką. Kai daina, sukurta kažkur toli, tampa asmeniška. Kai ji priverčia jausti net nežinant tos šalies istorijos, politikos ar geografijos.
Muzika yra vienintelis kultūros produktas, kuris gali priversti žmogų kitame pasaulio krašte pajusti tautą, apie kurią jis niekada negirdėjo.
Ypatingai sudėtingais geopolitiniais laikais tai nėra smulkmena. Tai yra galia.
Ir štai natūraliai iškyla labai paprastas klausimas: kodėl tarp pasaulinių dainų taip retai skamba Lietuva?
Muzika – ne tik jausmas. Tai strateginis sektorius.
Globali muzikos industrijos vertė šiandien viršija 30 mlrd. JAV dolerių per metus ir nuolat auga. Streamingas sudaro daugiau nei du trečdalius pajamų. Tai viena sparčiausiai besiplečiančių kūrybinių industrijų sričių pasaulyje.
Tai intelektinės nuosavybės verslas. Be sandėlių. Be gamyklų. Be transporto kaštų.
Hitai neturi logistikos problemų. Jie turi algoritmus.
Lietuvos muzikos industrija vidaus rinkoje jau generuoja šimtus milijonų eurų per metus. Jei kalbėtume konkrečiais skaičiais – tai būtų apie 300 milijonų. Tačiau spėkite, kiek procentų šios sumos skiriama eksportui? Ogi mažiau nei 1…
Ir tai tikrai nereiškia, kad neturime talento. Tai reiškia, kad neturime sistemos.
Mažos valstybės, kurios nusprendė žaisti
Viena didžiausių muzikos eksportuotojų pasaulyje yra Švedija. Ji sąmoningai investavo į muzikos eksporto infrastruktūrą, į prodiuserių ir dainų autorių tinklus, į valstybės ir verslo partnerystę. Rezultatas – šimtai milijonų eurų eksporto kasmet ir disproporcingai didelė įtaka pasaulinei popmuzikai.
Suomija turi nacionalinę agentūrą „Music Finland“, kuri sistemingai dirba su eksporto plėtra. Suomija suvokė paprastą tiesą: maža vidaus rinka negali būti vienintelis augimo variklis.
Mums visiems puikiai pažįstama ir mylima Islandija integravo muziką į savo nacionalinį pasakojimą ir turizmo strategiją. Showcase festivaliai tapo ekonominės diplomatijos įrankiu.
Pietų Korėja po finansų krizės pavertė kūrybines industrijas strateginiu prioritetu. K-pop muzikos žanras šiandien generuoja milijardines pajamas ir tapo vienu stipriausių šalies minkštosios galios įrankių. Beje, įdomu ir tai, kad Švedų dainų autoriai sukuria nemažą dalį K-pop kūrinių ir eksportuoja juos į Pietų Korėją.
Bet Islandija neturi daugiau gyventojų nei Vilnius. Švedija neturi didesnės kalbos rinkos nei Lietuva.O Pietų Korėja netapo fenomenu atsitiktinai.
Jos nusprendė. Pasiryžo. Ir išdrįso.
Geopolitinis kontekstas: kodėl tai svarbu Lietuvai dabar
Lietuva šiandien gyvena geopolitinės įtampos erdvėje. Mes aktyviai dirbame su savo saugumo, reputacijos ir vertybinės tapatybės klausimais. Tai yra labai svarbu. Tai yra neginčyjamas prioritetas.
Tačiau moderni valstybė konkuruoja ne tik gynyba ar ekonominiais rodikliais. Ji konkuruoja pasakojimais.
Minkštoji galia – soft power – yra gebėjimas daryti įtaką ne per spaudimą, o per patrauklumą. Ir muzika yra viena efektyviausių minkštosios galios formų.
Kai pasaulis klausosi britų, jis jaučia Jungtinę Karalystę. Kai klausosi korėjiečių, jis jaučia Pietų Korėją. Kai klausosi švedų, jis nesąmoningai sieja šalį su modernumu ir kūryba.
O kaip su Lietuva?
Mes eksportuojame istoriją. Mes eksportuojame tvirtą, nuoseklią ir bekompromisę geopolitinę laikyseną. Bet mes beveik neeksportuojame emocijos.
Diplomatija formuoja santykius tarp valstybių, o muzika – santykius tarp žmonių. Ir dažnai tai yra netgi galingiau.
Problema – ne kūryba. Problema – struktūra.
Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad muzika – tai eilinė kultūros išlaidų eilutė. Toks požiūris yra ne tik neteisingas, bet ir netoliaregiškas. Nes muzika gali būti ir ekonomikos sektorius, ir eksporto variklis, ir kultūrinės diplomatijos įrankis, ir, žinoma, šalies įvaizdžio formuotojas.
Šiandien mes neturime nei nacionalinės muzikos eksporto agentūros, nei tam dedikuoto eksporto fondo populiariajai muzikai platinti, nei aiškios duomenų ir rezultatų vertinimo sistemos, integracijos su ekonomine diplomatija.
Ir čia atsiranda esminė įtampa.
Kas yra sistema be kultūros? Atsakymas paprastas – hobis. O kas yra kultūra be sistemos. Atsakymas čia taip pat labai paprastas – biurokratija. Šiuo atveju mums reikia abiejų.
Kūryba be infrastruktūros lieka lokali. Infrastruktūra be kūrybos – neveiksminga.
Ar pop muzika „per lengva“ valstybei?
Pop muzika nėra priešinga kultūrai. Ji yra pati prieinamiausia jos forma.
Jeigu valstybė remia kino eksportą, startuolius ar inovacijų centrus, kodėl populiarioji muzika lieka kultūros paraštėse? Juk mes kalbame ne apie subsidijas hitams, o apie infrastruktūrą – tarptautinius showcase festivalius, rinkodaros ir eksporto kompetenciją, kūrėjų mobilumą ir, galiausiai, partnerystes su verslu ir technologijų sektoriumi.
Jeigu 10 mln. eurų investicija per kelerius metus galėtų generuoti dešimtis milijonų eksporto pajamų ir ilgalaikį intelektinės nuosavybės portfelį – tai nėra romantika. Tai jau yra strategija.
Muzika kaip ekonominė ir kultūrinė diplomatija
Įsivaizduokime scenarijų: Po penkerių metų lietuviška daina patenka į globalias grojaraščių viršūnes. Ji skamba Berlyne, Londone, Seule ar Niujorke. Ji tampa fonu žmonių kasdienybei.
Kiek žmonių tuo metu pasidomi, kas yra Lietuva? Atsakymo nereikia, nes visi jaučiame, ko gero, tą patį.
Tai nėra tik kultūrinė sėkmė. Tai ekonominė diplomatija. Tai reputacijos kapitalas. Tai minkštoji galia.
Mažoms valstybėms soft power nėra prabanga. Tai būtinybė.
Strateginiai žingsniai
Jeigu norime būti rimti, turime kalbėti apie veiksmus. Ir čia nereikia bandymų išrasti naują dviratį. Strateginiai žingsniai yra labai elementarūs:
Nacionalinė muzikos eksporto agentūra.
Dedikuotas fondas populiariajai muzikai.
Tarptautinis showcase festivalis Vilniuje.
Dainų autorių ir prodiuserių eksporto programa.
Muzikos integracija į ekonominės ir kultūrinės diplomatijos strategiją.
Partnerystė su verslu ir technologijų ekosistema.
Valstybė neturi kurti hitų. Tai ne jos prerogatyvą. Bet valstybė gali sukurti sistemą, kurioje hitai atsiranda.
Ir galiausiai – apie ambiciją
Lietuva jau įrodė, kad gali būti technologijų valstybė. Įrodė, kad gali būti inovacijų valstybė. Įrodė, kad gali būti geopolitinės drąsos valstybė, kuriai Laisvė – esminis pamatas. Ir tai yra nuostabu!
Bet ar galime tapti ir kūrybinės ambicijos valstybe?
Aš net neabejoju, kad galime. Mūsų muzikos industrija išaugo ir subrendo. Ir mes talentų turime nė kiek ne mažiau nei Švedija, Suomija ar Islandija.
Muzika yra viena iš nedaugelio sričių, kur 2,8 milijono gyventojų šalis gali pasiekti milijardą ausų.
Todėl mes galime likti rinka. Galime likti vartotojais. Arba galime tapti kūrėjais. Ir šio kelio pasirinkimas nėra sudėtingas – reikia ryžto ir strategijos.
Jeigu po penkerių metų pasaulyje atsirastų lietuviška daina, kurią niūniuotų milijonai, ar sakytume, kad tai buvo atsitiktinumas, ar kad tai buvo sprendimas?
V. Landsbergis (nuotr. V. Landsbergio facebook profilio)
Yra žmonių, kurių balsas skamba ne tik žodžiais – jis skamba laikysena, pasirinkimais ir tyla tarp sakinių. Yra žmonių, kurių gyvenimas tampa ne tik libretu, bet partitūra. Tokia yra profesoriaus Vytauto Landsbergio figūra – drąsos, kultūros ir vidinės klausos žmogaus, kurio santykis su muzika niekada nebuvo tik estetinė patirtis. Jam muzika – tai tam tikra sąžinės forma.
Tačiau yra ir dar viena dimensija – istorinė, valstybinė, likiminė. Yra akimirkų, kai tautos likimas laikosi ant kelių žmonių stuburo. Ant jų gebėjimo neatsitraukti, kai spaudimas didžiausias. Ant jų pasiryžimo kalbėti tada, kai tylėti būtų saugiau. Profesorius – vienas iš tų retų žmonių, kurių drąsa ir bekompromisiškumas tapo ne teorija, o veiksmu. Ne laikysena, o kryptimi. Visai valstybei. Visai tautai.
V. Landsbergis (Nuotr. Liepa Rimkevičienė)
Jo vaidmuo Lietuvos Laisvės kelyje – ne tik politinis faktas. Tai moralinis ženklas bei liudijimas, kad kultūra ir sąžinė gali stovėti istorijos priešakyje. Kad intelektas ir dvasinė laikysena gali būti stipresni už jėgą ir prievartą. Kad laisvė gimsta ne tik gatvėse ar dokumentuose – ji gimsta žmogaus viduje. Jo sprendime nepasitraukti.
Jis priklauso tai retai kartai, kuri geba girdėti ne tik garsus, bet ir laiką. Kurie supranta, kad melodija gali būti pasipriešinimas, kad harmonija gali būti tiesa, o disonansas – būtinas pabudimas. Muzika jo gyvenime niekada nebuvo fonas – ji buvo kryptis. Ji buvo kalba, per kurią galima kalbėti apie laisvę, atsakomybę ir žmogaus vidinę šviesą.
Kalbėdamas apie klasiką ir šiuolaikinę muziką, apie kūrėjus ir reiškinius – nuo subtilios dvasinės gelmės iki aštresnio, ironiško maišto, jis visada grįžta prie esmės: muzika turi ką pasakyti. Ji nėra vien garsų architektūra. Ji yra žinia. Ji yra liudijimas. Ji yra kvietimas ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Ne tik maištauti, bet ir veikti. Nebijoti. Manifestuoti.
Tad šis pokalbis – ne vien apie muziką. Ir netgi nepaisant to, kad manoMUZIKOJE mes kalbame apie šiuolaikinę muziką, šįkart nersime kur kas giliau. Tai pokalbis apie klausą – vidinę, moralinę ir žmogišką. Apie drąsą likti jautriam laikais, kurie dažnai skatina kurtumą. Apie palikimą, kuris matuojamas ne tik darbais, bet ir sužadintomis sąmonėmis. Ir galiausiai, žinoma, apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Kuris, kaip sakė Vytautas Landbsergis, dar 1956-aisiais nugalėjo pačią tarybų valdžią.
Likus vos dienai iki 108-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo metinių – išskirtinis manoMUZIKOS interviu su Lietuvos Laisvės Tėčiu – Profesoriumi Vytautu Landsbergiu.
Kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės, o Jūs buvote šios kovos priešakyje, tokios dainos kaip „Pabudome ir kelkimės“, „Šaukiu aš tautą“ ar „Laisvė“ tapo ne tik muzikiniais kūriniais, bet ir savotiškais vienybės simboliais. Kaip jums atrodo, ar šiandien muzika dar turi galią vienyti tautą ir tapti laisvės balsu?
Tauta labai pasikeitė. Kažin, ar tauta ieško didelių prasmių tokiuose viešuose reiškiniuose kaip koncertas. Ar vis dar yra ieškoma, kad koncertas taptų tam tikra manifestacija? Aš nežinau.
Bet, žinoma, yra gražių, oficialių, iškilmingų renginių – kad ir neseniai įvykęs Čiurlionio jubiliejus – tikra valstybinė šventė. O ten – pilna žmonių filharmonija, didžiulis entuziazmas…
„Anais“ laikais tokie renginiai buvo labiau saviveikliniai, neoficialūs, bet labai entuziastingai palaikomi ir publikos laukiami. Kitaip tariant, jie turėjo kitą atspalvį. Koncertas buvo tarsi garsiai šaukianti tam tikra manifestacija: štai esame mes – mūsų tauta, mūsų kultūra!
Bet turbūt nereikia manifestacijos kiekviename koncerte?
Niekas ir nekalba apie kiekvieną koncertą. Tačiau yra tokių išimtinių koncertų, kurie lieka atmintyje dešimtis metų.
V. Landsbergis (Nuotr. Liepa Rimkevičienė)
Okupacijos metais daina dažnai buvo vienintelė laisvės forma – šeimose dainuota tyliai, bendruomenėse slaptai. Kaip jums atrodo, ar šiandien, kai laisvę priimame kaip duotybę, daina vis dar gali išlaikyti tą dvasinį svorį?
Daina visada atliepdavo tai, ko žmonės norėjo, ko laukė, siekė, kuo tikėjo. Ar dabar yra tokių gilių įsitikinimų ir jausmų žmonėse, kad juos uždegtų, sujaudintų? Man sunku pasakyti.
Yra didžiuliai masiniai renginiai, kuriuose aš visai nedalyvauju. Jie yra pramoginiai, o juose dominuoja populiarusis žanras. Ten labai patinkančias dainas dainuoja labai patinkantys solistai. Pasisekimas – iš anksto garantuotas! Bilietų gauti neįmanoma, salės – sausakimšos. Ir čia yra kitoks požiūris, kitas kampas. Į tokius renginius žmonės eina kaip į šios savaitės įvykį, o ne kaip į metų įvykį. Tai tampa kasdienybe, o ne išskirtinumu.
Kaip Jums atrodo, ar populiarioji muzika netgi tame Jūsų minimame kasdienybės vartojimo fone, reikalui esant galėtų tapti politiniu aktu? Ar šiandien populiariosios muzikos kūrėjai vis dar turi pareigą kalbėti apie tai, kas yra svarbu visuomenei?
Sunku kalbėti apie pareigą. Pareiga kyla iš paties žmogaus, jeigu jisai jaučia reikmę vykstant kokiems ypatingiems įvykiams arba situacijoms į tai atsiliepti. Tokiu atveju ir publika, be abejo, atsiliepia, dėl to, kad ji tai supranta.
Tačiau bent man atrodo, kad dabar tiesiog niekas to nereikalauja
V. Landsbergis
Ar, Jūsų nuomone, mūsų tauta turi savo muzikinį identitetą? Ar, pavyzdžiui, „Ant kalno mūrai” ir „Anties” „Lietuvos valstybė” priklauso tai pačiai tautinei sąmonei?
„Ant kalno mūrai” yra šlageris, prilipęs dėl savo tam tikro patriotizmo. Tarkim, tie lietuviai, kurie ten per kalnus jojo, ar tai Lietuvos kareiviai? Iš tikrųjų tai yra lenkiška daina, pritaikyta lietuvių reikalams. Tai lenkiška daina, kurią kažkas išvertė, pritaikė lietuviams, o jiems ji labai patiko. Tad jie ima ir dainuoja tą lenkišką dainą.
Na, gerai, o jei išbrauksim „Ant kalno mūrus” ir paliksime visas šalies dainų šventes užbaigiančią „Lietuva brangi”?
O…. „Lietuva brangi” yra ypatingas mūsų istorijos, kultūros ir valstybės reiškinys. Ir daug dalykų susiklostė, kad taip atsitiktų.
Tai yra labai graži ir tikrai mėgiama patriotinė daina. Sovietų laikais ji tapo savotišku pakaitiniu Lietuvos himnu.
Tada „Lietuva, tėvyne mūsų…” buvo jau „neteisingos ideologijos“ išraiška, todėl ilgainiui sovietinė valdžia nutarė ją pašalinti iš visur kaip klaidingą ir neteisingą Kudirkos dainą. Jie tiesiog sumojo užkišt šią dainą savo produkcija. O tada, kaip tam tikras pasipriešinimo žygis, atsirado „Lietuva brangi”…
Žmonės atsistoja ir visi gieda ją kaip himną, todėl jos reikšmė darosi milžiniška. Be to, dar buvo sumaniai padaryta, kai ją įtraukė į kažkurios „Dainų šventės” repertuarą. Kompozitorius J. Juzeliūnas turėjo sukurti naują įspūdingai skambančią aranžuotę dideliam chorui. Taip „Lietuva brangi” tapo neatskiriama repertuarų daina visoje Lietuvoje – juk „Dainų šventei” rengiasi visi.
Ir tie žmonės, kurie taip sugalvojo, padarė neįtikėtinai svarbų, patriotinį ir tautinį darbą – „Lietuva brangi” skambėjo visur. Skambėjo ir atvirai, ir drąsiai. O tai reiškė, kad ji tapo pripažinta ir leidžiama. Ji nebebuvo persekiojama ar pasmerkta. O štai „Lietuva, tėvyne mūsų…” buvo. Deja, bet tada tėvynė galėjo būti vienintelė – tik ta „didžioji“.
O štai „Lietuva brangi” ne visai tiesiogiai primindavo, kad mūsų Tėvynė yra Lietuva.
Turbūt be „Tautiškos giesmės” „Lietuva brangi” yra vienintelė daina, kuri pergyveno istoriją ir dabar sujungia visas kartas…Ji nebuvo uždrausta, išskyrus kelias korekcijas braukiant „Dievo“ sąvoką – tuomet tiesiog buvo stengiamasi, kad Dievo niekur nebūtų.
V. Landsbergis (nuotr. L. Rimkevičienė)
Ar kada nors jautėte, kad muzika pasako gerokai daugiau žodžiai? Galbūt tuo sudėtingu metu 90-aisiais turėjote dainą, kuri jums padėjo išbūti – tiek asmenškai, tiek kaip tautai ar bendruomenei?
Aš negaliu kalbėt už tautą. Tiesiog nesu įgaliotas. Be to, nesu nei žinovas, nei ekspertas. Kita vertus, kas iš to, kas man padėjo kada ką išgyvent. Tai tiesiog nėra svarbu.
Ar svarbu, kad aš dar gyvas? Gal kažkam tai svarbu, bet aš nemanau, kad tai svarbu.
Kalbant būtent apie tą laikmetį, populiarios ir mėgiamos būdavo dainos apie mūsų gyvenimą, apie mūsų šalį, savo šalį, tautietį, Tėvynę.
Taip pat atsirasdavo naujų dainų ir jos patikdavo žmonėms. Prisimenu, vienu metu žmonėms labai patiko ir daug kur skambėjo T.Makačino „Pilki keleliai”. Atrodė, kad ten – nieko ypatingo, bet ten buvo nuostabus momentas – dainoje nebuvo jokio pataikavimo nei valdžiai, nei santvarkai. Tiesiog pasiilgimas – močiutės, pilko kelio namo.
Ir tai buvo kiekvieno žmogaus gyvenimo bendras turinys. Todėl valdžia negalėjo pykti ir drausti, kad kas nors pasiilgsta namų. O kad tai dainuojama tokiais netikro, falšyvo tarybinio patriotizmo laikais, pasako labai daug. Kodėl tam „tarybiniam” žmogui kažko trūksta? Kodėl jis pasiilgsta tėviškės? Kur yra močiutė?
Bet juk tai ir yra amžinas motyvas, kuris eina per šimtus metų.
Tai ir yra muzikos galia, ar ne?
Taip, tai yra dainos galia. Kita vertus, daina yra ne tik muzika, ne tik dainuojamoji pusė. Aš kažkada domėjausi, rašiau ir skelbdavau apie dainas. Kas tai yra? Kas tai per kūriniai? Kaip jie egzistuoja? Kaip kūriniai egzistuoja su savo atskirais komponentais?
Kartais melodijos eina su skirtingais žodžiais. O kartais kažkas tiesiog visai svetimą melodiją panaudoja savo reikalams. Ir dainuoja apie bet ką – pavyzdžiui, apie Baikalo valkatą. Lietuviškai (juokiasi).
Atsimenu paradoksus: kur lygūs laukai šiapus Nerio, kur patrankos daužo krantus, žygiuoja kareivis per smėlį, o ten bradiaga taščytsa, velkasi sau valkata, benamis per Baikalą. O čia – kareivis palikęs tėvelių namus. Štai, namuose kario jau laukia mergelė… O melodija jiems tinka. Tad einam ir dainuojam.
V. Landsbergis (nuotr. L. Rimkevičienė)
Ar Jūs pats kada nors svajojote sukurti dainą? Matėme Jus grojantį Čiurlionį, bet ar svajojote apie dainą?
Na, turėčiau prisipažint, kad kartais mėgindavau jas kurti…
Kodėl tuomet jų niekur nėra?
Galbūt jos nebuvo labai geros arba reikšmingos. Arba… gal kliudė ir tai, kad jos turi tokį autorių… Nors tas autorius dažnai net nebūdavo rodomas.
Bet prisimenu vieną dainą, kuri buvo net ir sukurta, galima sakyti, su mano žinia. Žinojau, kad tuo metu mums reikia dainos, tačiau jos niekas neparašė, todėl aš parašiau žodžius. Latėnas surado gerą muzikinį motyvą, o ta daina gana įspūdingai skambėjo. Deja, ji „neužkibo” taip, kad būtų kartojama ir kartojama.
Daina vadinosi „Tu ne viena, mažoji mano sese”. Spėju, kad tu net negirdėjai, nes ji labai retai skambėjo. Bet Latėnas tikrai parašė įspūdingai gražią muziką.
O galbūt kas nors žinojo, kad žodžiai yra Landsbergio, todėl nė nereikia jos atlikti pernelyg dažnai.
Sukūrėte dainą dėl to, kad tiesiog jutote poreikį ir įkvėpimą?
Aš manau, kad idealiu atveju daina turėtų gimti iš vidinio poreikio. Kartais tai gali būti ir visuomeninis poreikis – pavyzdžiui, patriotinis šauksmas. Mūsų kultūros istorijoje XIX amžiaus pabaigoje keltas klausimas: ar turime bendrą tėvynišką dainą?
Prūsų Lietuvoje tai pradėjo atsirasti. Vien ko verta buvo Jurgio Zauerveino „Lietuvninkai mes esam gimę“… O šioje barjero pusėje buvo gan sunku. Ir tik po kurio laiko pradėjo kilti viena su kita „konkuruojančios“ Maironio, Naujalio ir Sasnausko melodijos. Tada atėjo Kudirkos „Tautiška giesmė“. Irgi su tuo pavadinimu ir supratimu, kad tai yra daina visiems – visiems žmonėms, vienai tautai. Ir ne todėl, kad ji turi tautiškų bruožų. Ne. Ji tiesiog yra tautos giesmė. Tautiška giesmė. Ir prasideda žodžias „Lietuva, Tėvyne mūsų…”. Tuo pasakyta, kas mes esame, kad mūsų Tėvynė yra Lietuva. O mes tai manifestuojame ir mums tai patinka. Pasijuntame gerai, kad mes žinome, kuo esame, kad žinome, ką ginsime ir ką giname – dar spaudos draudimo laikais ir susirinkimus draudžiant. Kitaip tariant, tai reiškia, kad žinome, už ką stovim – tai mūsų tautinės ir istorinės tapatybės dalis.
Kai kur kitaip susiklostydavo tie himnai. Pavyzdžiui, Čekijoje – tai populiari operetės dainelė. Bet ji – irgi apie tėviškę. Beje, tokį atitikmenį sukomponavo ir paskleidė net Mikas Petrauskas: „Kur namas mūs?” Čia aiškiai „Kur mano namai?” Ai, mano namai ten, kur taip, ten viskas gražu, miela, kur aš norėčiau būti… Tai yra tikra tėvynės jausmo manifestacija! Pažiūrėkime į kitas lietuviškas dainas: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka”. Žinoma, jog tai – identifikacija. Kur viskas vyksta? „Ten mūsų Tėvynė, graži Lietuva. Ten broliai artojai lietuviškai šneka…”
Ten skamba po kaimus…
Taip. Skamba. Ir dar kas? Birutės daina! Čia man labai įdomu. Birutės daina ateina iš XIX amžiaus pradžios. Silvestras Valiūnas, vienas ankstyvųjų lietuvių literatų, sukuria ir paleidžia dainą, kurią Ivińskis paplatina dar per savo kalendorius. Ir ji, ta Birutės daina, pasklido po visą Lietuvą.
„Ant kranto marių, Palangos miestely, kur gyven mūsų broliai žemaiteliai, yra aukštas kalnas Biruta vadintas, aukštoms pušelėms visas apsodintas„.
O ten…„Skaisti kaip rožė ir rūta kunigaikštienė gyveno Biruta“. Ir nors iš pradžių pasakyta, kad ji kunigaikštienė, bet paskui jau sakoma, kad „nebuvo ji kokia karalaitė, tik iš Palangos vargdienė mergaitė…„
Žodžiu, visa legenda, visas tas grožis Lietuvos – per Palangos mergaitę Birutę. Tai labai sena ir gili tradicija. Maironis pasakė, kad tai identifikuojantis ženklas – ten visur skamba po kaimus Birutės daina. Tiesiog visi kaime dainuoja apie Birutę. Tad štai kokių nuostabių dalykų turime. Ir jie eina per mūsų kultūrą.
Arba Antanas Baranauskas… Kiek jis sukūrė ir paleido dainų! Vyskupas, poetas, bet kartu ir dainius…Jis kūrė melodijas, surinkdavo Anykščių ir apylinkių jaunimą, mokė savo dainų ir tokiu būdu tas dainas skleidė po Lietuvą. O dainos plito iš lūpų į lūpas. Tuo metu spauda buvo draudžiama, todėl dainyno išspausdinti ir dalinti žmonėms negalėjai. Bet galėjai juos išmokyti, kad jie patys dainuotų. Ir jie dainavo! Baranauskas tai darė. Ir jo dainos buvo ne tik patriotinės, bet ir labai maištingos, nukreiptos prieš caro valdžią… Kai kurios dainos itin kovingos.
manoMUZIKA.lt interviu su V. Landsbergiu
Bet tuo metu, kaip ir sakėte, vienintelė galimybė tai dainai sklisti ir buvo tik iš lūpų į lūpas…
Tikrai taip. Bet čia yra netgi tokia… beveik aktyvi, puolamoji daina „Kad tu, gude, nesulauktum”! O gudas, tai yra caras, norėjo, kad Lietuvos visai nebūtų. Lietuva sakė: „Ne, gude, nesulauksi. Sulūš tavo peiliai! Pats tu teksi eilei“.
Štai toks drąsus buvo Baranauskas! Jis tiesiog carui pasakė “Sulūš tavo peiliai”. Tuo laiku tai buvo velniškai drąsu.
Juolab, reikia nepamiršti, kad jis – tik klierikas.
O Maironis… Dar spaudos draudimo metu paskelbė lietuviškame (na taip, nelegaliame) žurnale: „Eina garsas nuo rubežiaus, žirgą reik balnoti”… Jis prašė dainuoti apie Lietuvą…Iškart uždavė natą…Jis kurdamas eiles jau dainavo, Maironis sau dainavo. Ir instruktavo.
Tas eiles reikėsią dainuot taip, kaip Baranauskas nurodo „Nu, Lietuva, nu Dauguva”…. O ta „Lietuva su Dauguva” yra jau žinoma ir didžią žinią nešanti daina. Atsisveikinimo daina. „Pasilikit sveikos. Tegul sveiki toj žemelėj visi žmonės laikos”… Bet juk kaip tai gražu! Kaip gražiai pasakyta! „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėla. Tu Dauguva, tu plačiausia Lietuvos upėla“.
Vytautas Landsbergis (nuotr. L. Rimkevičienė)
Profesoriau, ar Jūs turit savo mėgstamiausią dainą? Tai gali būti bet kokia epocha, bet koks amžius….
Kad net nežinau…
Girdėjau, kad Jums „Anties” „Lietuvos valstybė” patinka…
„Lietuvos valstybė” yra ypatingas atvejis. Ją prisimenant yra apie ką galvoti ir kalbėti. Kada ji atsirado? Ir kas tada kalbėjo apie Lietuvos valstybę? Vis dar buvo gilus sovietmetis, o „Antis“ pradeda dainuot apie visokius visuomeninius reiškinius – būtent tai, ką žmonės pažįsta iš karto, iš pusės žodžio.
Ir staiga „varo” į Lietuvos valstybę.
Ir kam? Publikai, kurioje didžioji dalis – paaugliai arba studentiškas jaunimėlis. Ir tas jaunimėlis kelia klausimą: apie kokią Lietuvą? Apie ką aš čia dainuoju? Valstybė! Ar gali būt toks dalykas?
O, pasirodo, gali! Lietuvos valstybė! Viskas, jau paskelbta! Mes paskelbėm, kad yra Lietuvos valstybė, nors jos tada dar kaip ir nebuvo. Ji sunaikinta ir uždrausta. O „Antis“ ateina ir užtraukia nuostabią „Lietuvos valstybę”. Tai didžiulis manifestas.
„Antis” niekada nestokojo drąsos. Ir turbūt tai yra geriausias įrodymas, kad muzikai jos reikia…
Gera, kai tai galime vadinti drąsa… Bet drąsa gali būti tik tada, kai kažkas yra draudžiama, kai sakoma, kad tave už tai nubaus. Tada jau tu sąmoningai eini prieš srovę, prieš valdžią, prieš draudimą. Nevengi ir nebijai to.
Jaunimas buvo įžūlus – arba jie mėgsta tam tikrą frondą, arba ne. Ypatingai aktualu, jei ta fronda yra tautinė. Jeigu yra aišku, už ką tu stovi. Būtent tai yra tautinė tapatybė.
Man buvo truputėlį neramu, kai vyriausia duktė pradėjo nešioti ženkliuką, padarytą iš prieškarinės dešimties litų sidabrinės monetos. Kažkas išimta, o Vytis – paliktas. Aš vis galvojau, ar jos čia kas nors neprigriebs…? Vaikšto po renginius jaunimėlis su tokiais ženkleliais ir didžiuojasi.
Aikštėse buvo panašu. Atsimenu, pirmame mitinge prie Mickevičiaus paminklo (filmuota), ateina vaikinukas, įsisegęs ženkliuką „Lithuanian power”. Ką tai reiškia? Ogi tai reiškia „Lietuvos valdžia”. Galbūt „lietuvių valdžia“. O tas vaikinukas – tai Julius Sasnauskas. Tada jis buvo bene vaikinukas iš gatvės, todėl prie jo priėjęs sargybinis ir klausia: „Kas tai? Kokios čia dar Lietuvos?” „O ką? O kodėl negali būti Lietuvos?” – atsakė Julius.
Vytautas Landsbergis (nuotr. L. Rimkevičienė)
Profesoriau, ar turite vietą, kur jūs pats muziką išgirstat geriausiai?
Ko gero, savo vaizduotėje…
Aišku, kartais, kai daug galvoji apie tam tikrą muziką ar konkretų kūrinį, jį savyje atkartoji daug kartų, todėl pradedi girdėti gerokai daugiau, negu kas dieną. Bet kitaip turbūt ir būti negali…
Man, tiesą sakant, tik dabar „daeina” koks grožis yra Čiurlionio „Miške”. Kalbant labai banaliai, atrodytų, kad tai naivi, romantiška, ryški, gražutė muzika. Apie kažkokią svajonę, kur miškas ošia. O kai galvoji ir įsigilini, supranti, kad ten yra dvasia, ir ji tokia didelė, nepriklausoma ir, svarbiausia, tokia laisva… Ir taip Čiurlionis pradėjo pritikti visam mūsų išsivadavimui…
Jis (Čiurlionis – aut. past.) neįsivaizdavo, kad bus Lietuvos valstybė. Bet Lietuva jam buvo beprotiškai tikras ir didelis dalykas. Ir staiga jo muzikoje tas tikras dalykas įsikūnija ir miške, ir jūroje… O tada mes – tauta, einame į manifestaciją, į paradą. Ir tai darome ne su karišku maršu, o su Čiurlionio muzika.
Antai nesenų įvykių kontekste – juk per visa Lietuvą skambėjo Čiurlionio „Jūra”. Taigi muzika yra muzika tada, kai ji skamba, kai ją kas nors girdi. Priešingu atveju arba jos nėra, arba ją gali tik įsivaizduoti. Kai kompozitorius ką nors įsivaizduoja, jis užrašo tą įsivaizdavimą ženklais, bet net ir tada jis mąsto “o kaip visa tai skambės”? Jis girdi, kaip tai turės skambėti. Visada tai girdėjo ir Čiurlionis. Nors rašė paprastus, lyg ir mažai ką reiškiančius ženklelius. Bet girdėjo…
Esu savo knygoje aprašęs tą istorinį momentą, kai Filharmonijoje sovietiniais laikais pirmą kartą buvo atlikta Čiurlionio „Jūra”. Tai buvo padaryta po daugelio metų valdiško nepalankumo Čiurlioniui, jo tapybai ir kūrybai. Bet liaudies dainos buvo leidžiamos. Juk liaudies valdžia negali pasisakyti prieš liaudies muziką! Neįmanoma. Tad čia ir buvo atrasta Čiurlionio „galimybė” ir privalumas – jis harmonizavo liaudies dainas. Bažnytinių jo kūrinių nebuvo leidžiama ar skatinama atlikinėti, bet liaudies dainas galėjo….
Taigi, grįžkime prie šio įvykio. Atėjo 1956-ieji. Kompozitorių sąjungoje pritarta, kad reikia peržvelgti tą Čiurlionio partitūrą ir nuspręsti, ką su ja darom – atlikinėjam ar neatlikinėjam? Kas čia per kūrinys? Ir buvo pavesta tada dar jaunam kompozitoriui, Leningrado konservatorijos aspirantui E. Balsiui „patvarkyti“ kūrinį. Balsys dirbo metus, o gal ir daugiau… Žinoma, jis pajuto ir atsakomybę, ir kartu suprato su kuo turi reikalų. Nors, tiesą sakant, tai jo nesustabdė kai kur elgtis gana „drąsiai”– pjaustyti, išmesti gabalus, gerinti Čiurlionį.
Atsimenu, kad kažkada, kai buvo svarstoma ar atlikti Čiurlionio „Miške”, pasigirdusios abejonės buvo labai paprastos: tai yra toks nekaltas, šviesus, skaidrus kūrinys, bet gerokai per ilgas, todėl pusę reikia išmesti. O tada bus galima klausytis. Visi tuomet buvo labai daug išmanantys. E. Balsys jautėsi “išmanantis” netgi daugiau nei Čiurlionis… Todėl kai kur jisai padarė visai kitaip, tačiau valdžia po korekcijų jau pritaria ir sako: dabar tokį veikalą galima atlikti.
Taigi, 56-aisiais Filharmonijoje Čiurlionis, diriguojant pačiam R. Geniušui, buvo atliktas. Filharmonija buvo perpildyta – žmonės taip norėjo išgirsti tai, kas drausta… Kadaise tas ujamas, smerkiamas ir abejojamas Čiurlionis pagaliau yra atliekamas! Atsimenu labai puikiai, nes ir aš ten buvau. Geniušas sudiriguoja „Jūrą”, ir tada nuvilnija neįsivaizduojamos ovacijos. Geniušas pastovi kurį laiką ir duoda ženklą orkestrui sugroti „Jūrą” iš naujo. Visą didelį kūrinį! Visai miniai!
Ko gero, tai buvo vienintelis toks kartas istorijoje.
Ir kai po tiek daug metų aš apie tai galvoju, suprantu, kad ujamas ir „buržuazinės kultūros“ atributais kaltintas Čiurlionis atėjo ir suskambėjo! Atėjo Čiurlionis ir suskambėjo „Jūra“! Ir tada visi tie nykštukų plepalai nebeteko reikšmės… Kitaip tariant, atėjo galiūnas, pasakė, kur tiesa, kur grožis ir kur gyvenimo laimė. Taip Čiurlionis nugalėjo visus, o svarbiausia – visą „tarybų“ valdžią vienu ypu.
Tokie įvykiai išlieka visam gyvenimui. Apie juos nuolat galvoji ir jų reikšmė vis dar skleidžiasi ir ryškėja… Ir dabar, kai žiūriu dokumentinius ar istorinius filmus apie Lietuvos atgimimą, o ten skamba Čiurlionio muzika, kaskart suprantu, kaip nuostabiai ji tinka! Pasakiškai tinka! Nereikia ieškoti kažkokių dainelių… Čia grojamas didelis ir pakilus kūrinys. Pakilus savo dvasia, kuri neša į priekį… Ir tai yra visiškai ta pati dvasia, kuri tada mus nešė į laisvę. Ir taip sutampa, kad būtent dabar atėjo Čiurlionio laikas… Tarytum jis būtų numatęs, kad Lietuva eis į laisvę. Ir kad Lietuvai bus reikalinga jo muzika… Kas gali tai numatyti? Turbūt niekas. Bet jei žmogus gyvena ir daro tai, ką nori, sugeba ir mato kaip teisybę, jis laimingas. Ir jei teisybė triumfuoja ir laimi, tada supranti, kad tu tikrai esi… tikrai esi.
Po septynerių metų pertraukos Richard Ashcroft grįžta su albumu, kuris ne tik primena jo britpopo šlovės laikus, bet ir parodo, kad jis vis dar geba eksperimentuoti, išlaikydamas savo autentišką balsą ir emocinį svorį.
Albumas prasideda daina „Lover“, kuri remiasi Joan Armatrading klasika „Love and Affection“. Tai švelni, šilta ir kinematografiška versija, kurią pati Armatrading viešai pagyrė. Nors kai kurie kritikai pastebi, kad tekstai kartais per daug paprasti, dainos emocinis krūvis neabejotinai veikia.
Ashcroftas drąsiai keliauja per muzikinius žanrus:
„Out of These Blues“ – country stiliaus baladė, primenanti „Wild Horses“ laikus, kupina melancholijos ir brandos.
„I’m a Rebel“ – disco-elektroninis eksperimentas, sukurtas kartu su Mirwais (Madonnos prodiuseriu). Tai netikėtas, bet gaivus posūkis, kuris primena Scissor Sisters estetiką.
„Heavy News“ – glam rock įkvėpta daina, kurioje Ashcroft demonstruoja savo vokalinę jėgą ir emocinį intensyvumą.
Albumo tematika sukasi apie meilę, viltį ir asmeninį augimą. Dainos kaip „Live With Hope“, „Crimson Fire“ ir „Fly to the Sun“ perteikia šviesą ir optimizmą, o „Lovin’ You“ – titulinė daina – subtiliai įpina Mason Williams „Classical Gas“ motyvą, sukurdama nostalgišką, bet šiuolaikišką atmosferą.
„Lovin’ You“ nėra revoliucinis albumas, bet tai brandus, nuoširdus ir įvairus kūrinys, kuris parodo Ashcroft kaip menininką, esantį taikoje su savimi. Jis nebesistengia niekam nieko įrodyti – tiesiog kuria tai, ką moka geriausiai.
„The Midnight“ – tai amerikiečių synth pop duetas, kurį sudaro dainų autorius Tyler Lyle ir prodiuseris Tim McEwan. Jų muzika – tai nostalgiškas elektronikos ir 80-ųjų įkvėptų garsų mišinys, kuris dažnai paliečia laiko tėkmės, jaunystės ir praradimo temas. Naujausias jų kūrinys „Summer’s Ending Soon“ – tai paskutinis, 17-asis kūrinys iš albumo „Syndicate“, kuris pasirodys spalio pradžioje. Dainą kartu su grupe kūrė ir Lelia Broussard, Royce Whittaker bei Oliver McEwan, o prodiusavo McEwan ir „NEST Acoustics“
„Summer’s Ending Soon“ – tai švelni, melancholiška synth pop baladė, kurioje vasaros pabaigos nuojauta susilieja su egzistenciniais klausimais apie laiką, meilę ir prasmę. Dainos tekstai – tarsi saulėlydžio elegija realiuoju laiku, kurioje skamba eilutės apie „du prieštaravimus vienu metu – tikrą meilę ir atsisveikinimą“. Ši daina – tai ne tik vasaros pabaigos garso takelis, bet ir kvietimas susitaikyti su tuo, kaip baigiasi mūsų istorijos. Ji skamba lyg šiltas, bet liūdnas prisiminimas, kai lapai pradeda kristi, o šviesa tampa švelnesnė – ir mes patys, kaip ir gamta, pamažu leidžiamės į rudens tylą.
Britpopas niekada nebuvo tik muzika. Tai buvo kultūrinis mūšis, identiteto paieška, kartos balsas. 1995-aisiais, kai “Oasis” ir “Blur” susirėmė dėl pirmos vietos britų topuose – „Country House“ prieš „Roll With It“ – tai tapo ne tik muzikiniu ginču, bet ir simboliniu susidūrimu tarp šiaurės ir pietų, tarp darbo klasės ir meno mokyklos, tarp žaliavinės energijos ir rafinuotos ironijos. Tą mūšį laimėjo “Blur”, bet laikui bėgant būtent OASIS tapo britpopo širdimi.
Prieš dvejus metus buvau Wembley stadione, kur “Blur” surengė savo neįtikėtiną sugrįžimo šventę. Tai buvo nuostabu – nostalgiška, energinga, jautru. Bet dabar – Edinburgas. ir kita istorija. Istorija tų, kurie prieš beveik trisdešimt metų metė pirštinę Blurams.
„OASIS”. pasirodymas – ne šiaip koncertas. Tai gyvenimo įvykis. Ir netgi nepaisant to, kad norėjau į Mančesterį – namų sceną. Kai nepavyko gauti bilietų ten – bandžiau Londone. Bet kai nesekmė aplankė ir čia, išsigelbėjimu tapo Edinburgas – miestas, kuriame, atrodė, jog “Oasis” fanų yra daugiau nei vietinių gyventojų.
Svajonė, kuri brendo metų metus
Esu OASIS gerbėjas nuo paauglystės. Turiu visus jų albumus – nuo žaliavinio, bet genialaus “Definitely Maybe”, iki paskutinio, melancholiškai brandaus “Dig Out Your Soul”. Jų muzika mane lydėjo per gyvenimo viršūnes ir nuokalnes. Ir kai 2009-aisiais jie išsiskyrė, atrodė, kad svajonė juos pamatyti gyvai liks tik svajone. Bet štai – po daugybės metų, po nesibaigiančių brolių Gallagherių dramų, po tūkstančių spekuliacijų – jie grįžta. Ir man, po ilgų pastangų, pavyko gauti bilietą į šį istorinį koncertą Edinburge. Tai buvo ne šiaip sėkmė. Tai buvo likimas.
Britpopo imperatoriai
“Oasis” – tai ne tik grupė. Tai epocha. Jie pardavė daugiau nei 75 milijonus įrašų visame pasaulyje. Jie turėjo 22 dainas, pasiekusias UK Top 10, iš kurių aštuonios tapo numeris vienas. Jų albumas (What’s the Story) Morning Glory? – vienas perkamiausių visų laikų britų albumų. Jie buvo balsas tų, kurie augo tarp blokinių rajonų, futbolo stadionų ir svajonių, kurios atrodė per didelės mažam miestui. Jie buvo paprasti vaikinai iš Mančesterio, bet jų muzika skambėjo taip, lyg jie būtų gimę scenai.
Ir tada – Knebworth. 1996-aisiais OASIS surengė du koncertus, kuriuose dalyvavo 250 tūkstančių žmonių. Bilietų norėjo daugiau nei 2,5 milijono – tai buvo didžiausias paklausos šuolis britų koncertų istorijoje. Jie buvo ne tik populiarūs – jie buvo fenomenas. Jie buvo laikmečio balsas, kartos veidas, britpopo širdis.
Richard Ashcroft – melancholijos ambasadorius
Vakaro pradžia Edinburge – įspūdinga (tiesa, praleidome „Cast” nes susidarė tokios spūstys, kad vėlavome praktiškai visur, kur tik galėjome).
Scenoje pasirodo Richard Ashcroft – „The Verve“ lyderis, britpopo poetas, kurio „Bittersweet Symphony“ tapo vienu iš visos eros manifestų. Jo balsas – gilus, šiek tiek šiurkštus, bet kupinas emocijos – puikiai įveda į tai, kas laukia vėliau. Jis ne tik apšildo – jis primena, kad britpopas buvo ne tik muzika, bet ir pasaulėžiūra. Jo pasirodymas – tai pagarba epochai, kuri dar gyva. Ir netgi žiūrint į jį atrodo, kad drauge su juo teko ne tik augti, bet ir išgyventi. Jo kūriniai (kurių gretose – puikiai pažįstami “Sonet”, “Bitter Sweet Symphony” ir kultinis “Drugs Don’ t Work) sugebėjo grąžinti ten, kur buvo gera – į paauglystę, kurioje nerūpėjo niekas, tik muzika, polėkis ir valiūkiškos dienos.
Kai skamba himnai
Ir tada – jie. Lygiai 15 po aštuntos. Noel ir Liam. Du poliai, du ego, du genijai, dvi asmenybės. Jų dinamika – kažkiek vis dar atrodo įtempta, bet būtent tai ir kuria tą unikalią atmosferą, kurią jauti kiekviename akorde. Jie pradeda su „Hello“ – ir minia sprogsta. Tai ne tik daina. Tai pareiškimas. Tai priminimas, kad jie vis dar čia. Ir vis dar karaliai.
Grojaraštis – tai svajonė. „Supersonic“, „Cigarettes & Alcohol“, „Morning Glory“, „Slide Away“, „Live Forever“, „Acquiesce“, „Some Might Say“, „Little by Little“, „Stand By Me“, „Cast No Shadow“, „Roll With It“, „Fade Away“ – kiekviena daina yra ne tik hitas, bet ir emocinis peizažas. „Slide Away“ – viena gražiausių jų meilės dainų, parašyta vos per kelias valandas, bet iki šiol skambanti kaip nuoširdžiausia išpažintis.
„Live Forever“ – daina, kurią Noelis sukūrė kaip atsaką į Kurto Cobaino pesimizmą. Ji – apie tikėjimą, apie norą palikti pėdsaką, apie tai, kad gyvenimas – vertas gyventi. Liamas ne kartą yra sakęs, kad “Live Forever” – tai daina jų mamai. Ko gero iš eilučių „Maybe I don’t really wanna know how your garden grows” galima suprasti, kad Liamas nemelavo.
Kai Noelis po trumpo atokvėpio atsistoja ir su akustine gitara pradeda „Talk Tonight“ – dainą, parašytą po vieno iš brolių konfliktų, kai jis pabėgo iš turo JAV ir pasislėpė pas nepažįstamą merginą –minia nutyla. Jo balsas – švarus, šiltas, šiek tiek melancholiškas – skamba kaip išpažintis. Tai viena iš tų akimirkų, kai muzika tampa išpažintimi, o tūkstančiai žmonių – liudininkais.
Kai skamba „Half the World Away“, daina, kurią daugelis pažįsta iš britų serialo „The Royal Family“, bet kuri visada buvo daugiau nei tik garso takelis – minia vėl susilieja į vieną balsą. Tai daina apie ilgesį, apie norą pabėgti, apie tylų troškimą būti kažkur kitur. Ir kai ją traukia tiek jauni, tiek vyresni, tiek tie, kurie su šia muzika užaugo, tiek tie, kurie ją atrado vėliau – tai tampa kolektyvine malda. Ne religine, o žmogiška.
Publika – tūkstančiai širdžių vienu ritmu
Publika – tai atskira istorija. Dešimtys tūkstančių žmonių (o Edinburgo stadione tilpo beveik 70 tūkstančių) – nuo paauglių iki tėvų su vaikais, nuo senų gerbėjų iki tų, kurie OASIS atrado per „Wonderwall“ YouTube’e. Visi – viename ritme. Kai Liam ištaria „you all right, Edinburgh?“, minia atsako taip, lyg tai būtų jų gyvenimo klausimas. Kai skamba pirmieji „Wonderwall“ akordai – žmonės apsikabina, kai kurie verkia, kai kurie tiesiog stovi ir klausosi. Tai ne daina. Tai mano epochos himnas. Tai kažkas, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais. Tai reikia pajausti. Galbūt net ne tik pajausti, bet visomis esybės dalelėmis išjausti.
Scena – šviesos ir šešėlių architektūra
Scenografija – paprasta, bet efektinga. Broliai neturi tikslo maskuoti savo muzikos po išskirtiniais šviesos efektais, mat jų kūryba kalba už save – tam nereikia jokių išskirtinių šviesos efektų. Didžiuliai LED ekranai rodo archyvinius kadrus, spalvos efektus, akimirkas iš senų turų, iš Mančesterio gatvių. Šviesos – neperkrautos, bet tiksliai atliepiančios kiekvieną dainos nuotaiką. Kai skamba „Little by Little“, scena paskęsta šiltame gintaro švytėjime. Kai „Morning Glory“ – viskas mirga mėlynais blyksniais, tarsi miestas naktį. Tai ne tik koncertas. Tai vizualinė kelionė.
Finalas – emocinis sprogimas
Ir tada – kulminacija. Kai Edinburgo stadioną užliejo pirmieji „Masterplan“ akordai, atmosfera pasikeitė – tarsi laikas sustojo. Tai nebuvo tiesiog daina – tai buvo manifestas, OASIS filosofijos kvintesencija. „Masterplan“ – tai himnas tiems, kurie jaučiasi nesuprasti, bet vis tiek eina savo keliu. Jos žodžiai „We’re all part of the masterplan“ skambėjo kaip paguoda ir įkvėpimas dešimtims tūkstančių susirinkusių gerbėjų, kurie kartu su grupe dainavo kiekvieną eilutę.
Stadione daina įgavo naują jėgą – ne tik dėl puikios garso kokybės, bet ir dėl publikos vienybės. Šviesos švelniai plaukė per minią, o ekranai rodė archyvinius grupės kadrus, tarsi primindami, kiek daug ši muzika reiškia. Tai buvo ne tik koncerto pabaigos pradžia – tai buvo emocinis kulminacijos taškas, kurio metu OASIS ne tik priartėjo prie pasirodymo pabaigos, bet ir paliko žinutę: kad kiekvienas iš mūsų, nepaisant abejonių ar klaidų, esame dalis didesnio plano. Ir tą vakarą Edinburge, tas planas buvo muzika.
Vėliau sekusi „Wonderwall“ buvo tarsi emocinis sprogimas – daina, kurią žino visi, bet kiekvienas ją išgyvena savaip. Ji prasidėjo subtiliai, su akustine gitara, ir vos tik Noelis užgrojo pirmuosius akordus, publika sprogo dainuodama kartu. Tai nebuvo tiesiog hitas – tai buvo savotiškas meilės laiškas praeičiai, nostalgijai ir nepasakytoms emocijoms.
„Wonderwall“ visada buvo apie laukimą, apie viltį, kad kažkas mus išgelbės. Ir tą vakarą, kai tūkstančiai balsų susiliejo į vieną chorą, daina tapo nebe asmenine, o bendruomenine patirtimi. Šviesos švelniai plaukė per minią, ekranai rodė lėtai judančius miesto vaizdus, tarsi primindami, kad kiekvienas turi savo „wonderwall“ – žmogų ar jausmą, kuris laiko mus gyvus. Tai buvo ne tik muzikinis momentas, tai buvo prisiminimas, kurį kiekvienas išsinešė namo.
„Don’t Look Back in Anger“. Daina, kuri po Mančesterio sprogimų tapo visos tautos (o gal ir viso žemyno) himnu. Ji skambėjo memorialuose, stadionuose, tyliose minios akimirkose. Ir kai ją dainuoja Noelis, o Liamas stovi šalia – supranti, kad tai ne tik koncertas. Tai atleidimas. Tai susitaikymas. Tai viltis. Visa minia – tūkstančiai žmonių – dainuoja kartu. Ir tai ne tik žodžiai. Tai emocija. Tai istorija.
Paskutiniai akordai – „Champagne Supernova“. Kūrinys, kuris visada buvo tarsi sapnas. Tarsi kelionė per laiką, per jausmus, per tai, kas buvo ir kas galėjo būti. Ir kai ji nuskamba virš Edinburgo, kai Liam ištaria „this is biblical“, o Noel nusišypso – supranti, kad tai ne tik koncertas. Tai istorija. Beje, Liamas viename interviu yra prisipažinęs, kad jie net neatsimena, kaip ją parašė – buvo visiškai apsinešę. Ir vis dėlto – tai viena gražiausių jų dainų. Tarsi įrašyta ne galva, o širdimi. Ne veltui, tada, kai daina pradeda judėti pabaigos link, scenoje esančiuose ekranuose pasirodo saulėlydis, kuris lieka „kaboti” net ir tada, kai minia pradeda skirstytis.
Asmeninis epilogas
Kai koncertas baigėsi, stovėjau tarp tūkstančių žmonių, bet jaučiausi nepaprastai vienas – ne vienišas, o pilnas. Pilnas prisiminimų, pilnas jausmų, pilnas dėkingumo. Tai buvo ne tik muzikinis vakaras. Tai buvo kelionė į save. Į tą paauglį, kuris klausė „Live Forever“ ir tikėjo, kad muzika gali išgelbėti. Į tą žmogų, kuris po daugybės metų, sulaukęs beveik 42-jų pagaliau išpildė svajonę. Savo svajonę. Savo vieną didžiausių muzikinių svajonių.
Ir jei kas nors manęs paklaustų, ką reiškia “OASIS” – atsakyčiau paprastai: tai ne grupė. Tai reiškinys. Tai epochos simbolis. Ir galiausiai, tai jausmas. Ir, kas svarbiausias, tas jausmas – gyvas.
Liepos 22-osios vakaras Rygoje buvo ne šiaip koncertas – tai buvo muzikinė epifanija. XIAOMI arena, talpinanti kelis tūkstančius, virto gyvu, kvėpuojančiu organizmu, kuriame kiekvienas žmogus tapo ne tik klausytoju, bet ir kūrėju. Jacob Collier, lydimas savo fenomenalios grupės, surengė pasirodymą, kuris ne tik pranoko lūkesčius – jis juos iš naujo apibrėžė.
Leifas Vollebekkas – vienišas balsas, kuris užpildo tylą
Vakaro pradžią pažymėjo Leifas Vollebekkas – kanadietis dainų autorius, kurio muzika – tai tarsi šnabždesys tarp širdies dūžių. Vienas, be grupės, tik su pianinu ir gitara, jis sukūrė intymią, beveik sakralią atmosferą. Leifas yra tas atlikėjas, kurio muzika mane lydi pastarąjį dešimtmetį. Todėl neturiu ko slėpti – jo pasirodymo laukiau ne mažiau nei Jacobo (be to pastarąjį jau buvau matęs pernai Kalnų parke).
Dainos kaip „Moondog“, „Long Blue Light” ar „Transatlantic Flight“ skambėjo tarsi išpažintys – trapios, bet galingos. Jo balsas, kartais vos girdimas, kartais sprogstantis emocijomis, įtraukė publiką į tylų, bet gilų dialogą. Papirko jo nuoširdumas, muzikalumas, atvirumas ir kartu paprastumas. Ir nors Leifas dar nėra plačiai žinomas Europoje (ir dėl to labai liūdna), bet Rygoje jis paliko pėdsaką – subtilų, bet neišdildomą. Labai norėjau išgirsti ir jo dainas, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo – pavyzdžiui, „Into the Ether” arba „Sunset Boulevard Expedition”, tačiau tai nebuvo jo solo koncertas, todėl norėti visko tiesiog neįmanoma. Bet…Labai norėčiau tikėti, kad mūsų regione jis – ne paskutinį kartą. Klausydamasis jo įsivaizdavau kaip gražiai jo muzika skambėtų… kad ir po sostinės dangumi festivalyje „Midsummer Vilnius”.
Jacob Collier – žmogus, kuris valdo harmoniją kaip kalbą
Kai scenoje pasirodė Jacobas, viskas pasikeitė. Koncertas prasidėjo su „100,000 Voices“ – daina, kuri tarsi iš karto įtraukė visą areną į bendrą kvėpavimą. Tai buvo ne įžanga, o manifestas: „mes čia visi kartu, ir mes kursime šį vakarą kartu“.
Po jos sekė dar dvi energingos, ritmiškai sudėtingos kompozicijos, kuriose Jacobas demonstravo savo virtuoziškumą, improvizacinius sugebėjimus ir gebėjimą valdyti sceną kaip dirigentas. Publika šoko, plojo, šaukė – tai buvo ekstazė.
Ir tada – visiška priešingybė. Jacobas paėmė akustinę gitarą, šviesos prigeso ir visa arena nuščiuvo. Skambėjo „Little Blue“ – viena jautriausių jo dainų. Be jokių efektų, be grupės, tik balsas ir gitara. Tai buvo trapu. Tai buvo tikra. Tai buvo akimirka, kai tūkstančiai žmonių sulaikė kvėpavimą. Muzika tapo tyla, o tyla – muzika.
Koveriai, kurie virto muzikine malda
Tarp originalių kūrinių Jacobas įterpė du koverius, kurie tapo tikromis emocinėmis viršūnėmis. Pirmasis – „Can’t Help Falling In Love“ – atliktas su tokia pagarba ir švelnumu, kad atrodė, jog laikas sustojo. Jis neskubėjo, kiekvieną frazę ištarė tarsi pirmą kartą, leisdamas žodžiams ir harmonijoms skleistis lėtai, širdingai. Tai buvo ne šiaip daina – tai buvo meilės išpažintis visai auditorijai.
Antrasis – „What A Wonderful World“ – Louiso Armstrongo klasika, kurią Jacobas pavertė šiuolaikine meditacija. Jo balsas, švelnus ir šviesus, lydimas subtilios instrumentuotės, skambėjo tarsi padėka pasauliui. Tai buvo ne nostalgija – tai buvo viltis.
Publika – ne žiūrovai, o bendrakūrėjai
Vienas įspūdingiausių momentų – kai Jacobas, tarsi dirigentas, padalino publiką į tris dalis ir išmokė kiekvieną dainuoti skirtingą harmoniją. Tai nebuvo paprastas „pakartok po manęs“ – tai buvo gyvas, kvėpuojantis choras, kuriame kiekvienas balsas turėjo savo vietą. Tūkstančiai žmonių, daugelis jų pirmą kartą dainuojantys viešai, tapo vienu balsu. Tai buvo ne tik muzikinis eksperimentas – tai buvo bendrystės stebuklas.
Genialumas, kuris neapsiriboja muzika
Jacob Collier genialumas slypi ne tik jo gebėjime groti dešimtimis instrumentų ar kurti sudėtingas harmonijas. Jis geba jausti. Jausti publiką, jausti momentą, jausti tylą tarp natų. Jo koncertas – tai ne tik garsas, tai emocinis kraštovaizdis, kuriame kiekvienas gali rasti save.
Finalas – ekstazė
Paskutinė daina – „All I Need“ – buvo tarsi kulminacija viskam, kas vyko tą vakarą. Šviesos, ritmas, balsai, improvizacija – viskas susiliejo į vieną sprogimą. Ir kai Jacobas paliko sceną, publika dar ilgai nesiskirstė. Juolab, kad kaip ir pernai Vilniaus Kalnų parke, taip ir dabar išėjus muzikantams, pasigirdo „Earth, Wind and Fire” daina „September”, kurios metu susirinkę žmonės šėlo, jungėsi į „traukinuką” ir mėgavosi ką tik pasibaigusia koncerto nuotaika. Kai kurie vis dar plojo, kai kurie šaukė, beveik visi šypsojosi. O nemaža dalis net ir ašarą braukė….
Toks tas Jacobas. Gilus. Jautrus. Muzikalus. Ir, svarbiausia, tikrai labai nuoširdus ir tikras.
Vakar Vilnius alsavo kitaip. Valdovų rūmų kiemas, apsuptas istorijos ir tylos, buvo sausakimšas – ne tik žmonių, bet ir šilumos. Į sceną žengė FREE FINGA – grupė, kurios balsas Tomas Narkevičius savo kelionę pradėjo nuo „Ąžuoliuko“ choro ir tapo viena ryškiausių Lietuvos muzikos žvaigždžių. Ir ši istorija yra ne tik įkvepianti, bet ir giliai jaudinanti. Tai buvo vakaras, kai muzika virto prisiminimais. Kai kiekviena daina tapo tiltu tarp to, kas buvome, ir to, kuo tapome.
Skambėjo „Beržas“, „Plastika“, „Vienas“, senoji „Ieva“ ir negti su grupės „Abudu” lyderiu Domantu Starkausku įrašytas „Pavydas” – dainos, kurios jau seniai tapo mūsų vidinių būsenų garso takeliais ir tos, kurios vis dar kvepia naujai ir gali būti vadinamos „šviežienomis”. Ir kai jos suskambo gyvai, su styginių kvarteto šiluma ir neįtikėtinomis aranžuotėmis, buvo sunku nesijausti pakylėtam. Kiekviena nata, kiekvienas tylos tarpas, kiekvienas žvilgsnis į publiką – viskas buvo tikra. Ne surežisuota, ne išmokta, o išgyventa.
Styginiai ne tik papildė, bet ir išplėtė jo muziką. Jie atvėrė naujus sluoksnius, naujus emocinius horizontus. FREE FINGA soul ir R&B skambesys, susipynęs su subtiliais styginių garsais, skambėjo taip, lyg būtų sukurtas būtent šiai akimirkai, šiai erdvei, šiai publikai. Tai buvo tarsi dviejų pasaulių susitikimas – šiuolaikinio miesto ritmo ir klasikinės muzikos švelnumo. Ir tas susitikimas buvo tobulas.
Publika šėlo – bet ne triukšmingai. Na, kartais ir triukšmingai, o kartais jautriai. Buvo ir jaunimo (Z kartos), ir vyresnių, ir tėvų su vaikais. Ir kai Tomas pasidalijo, kaip jam svarbu matyti tuos, kurie jo muziką klausė dar būdami paaugliai, o dabar ją atsineša į savo suaugusį gyvenimą – su vaikais, su atsakomybe, bet vis dar su ta pačia širdimi – buvo neįmanoma nesusigraudinti. Tai buvo akimirka, kai laikas tarsi sustojo – ir visi tapome viena didele šeima.
Jis papirko nuoširdumu. Nevaidino, nesistengė būti kažkuo kitu. Tiesiog buvo. Ir būtent tai – tas tikrumas, tas žvilgsnis į publiką, tas „ačiū“, ištartas ne iš pareigos, o iš širdies – pavertė šį vakarą ypatingu. Jis kalbėjo apie tai, kaip svarbu būti savimi, kaip svarbu išlikti jautriam pasaulyje, kuris dažnai skatina užsidaryti. Ir mes jį supratome. Nes jautėme tą patį.
Ir kai pagalvoji, kad jau gruodį jis lips į didžiausią Lietuvos sceną – Kauno „Žalgirio“ areną – širdyje ima kirbėti džiaugsmas. Ne tik dėl jo sėkmės, bet ir dėl to, kad tokia autentiška ir kokybiška muzika randa kelią į tiek daug žmonių širdžių. Tai ne tik muzikinė karjera – tai kelionė, kurią jis eina kartu su mumis.
Tai buvo vakaras, kai muzika tapo namais. Kai kiekvienas žiūrovas – nesvarbu, ar sėdėjo pirmoje eilėje, ar stovėjo toli gale – jautėsi matomas, girdimas, priimtas. Ir kai paskutinė nata nutilo, visi suprato – tokie vakarai nepasikartoja dažnai.
Šių metų rugpjūčio 21 d. Kauno Dariaus ir Girėno stadione įvyks vienintelis pasaulinės repo žvaigždės Post Malone koncertas Baltijos šalyse. Šis renginys – dalis atlikėjo pasaulinio turo „Post Malone Presents: The Big Ass World Tour“, kurio metu jis surengs net 11 pasirodymų Europoje. Reperis, garsėjantis išskirtiniu muzikos stiliumi ir energija spinduliuojančiais pasirodymais žada nepamirštamą vakarą visiems savo gerbėjams didžiausioje koncertų erdvėje po atviru dangumi – Dariaus ir Girėno stadione, Kaune.
Bilietus į Post Malone koncertą visose „Bilietai.lt“ kasose ir internete www.bilietai.lt bus galima įsigyti nuo šio penktadienio (vasario 21 d.) 12 val. dienos. Dieną anksčiau, nuo ketvirtadienio, 12:00 val. dienos, įsigyti bilietus į renginį galės ir „Live Nation Lietuva“ klubo nariai. Užsiregistruoti į „Live Nation Lietuva“ klubą galima čia: www.livenation.lt.
Kanadietį Leifą Vollebekką mylime jau daug metų. O jo praėjusių metų pabaigoje išleistas albumas „Revelations” buvo toks nuostabus ir dažnai grojamas, kad pateko ir į mūsų 15 geriausių 2024-ųjų albumų sąrašą.
Penktadienį, Valentino dieną, Kanados lyrikas netikėtai pristatė dar vieną jautrią ir labai muzikaląi baladę „Love”.
Britas Samas Fenderis iš mūsų radaro nedingsta jau ilgą laiką. Jį mėgstam, jo muzikos klausom ir jo įrašų visada laukiame kaip šviežio oro gūsio.
Šį penktadienį (vasario 21 d.) mums – išskirtinė šventė, nes atlikėjas pasauliui padovanos savo naują albumą „People Watching”.
Neseniai Sam Fender pasidalino nuostabaus grožio itin jautria būsimojo albumo daina „Remember My Name”. Ko gero, tai apskritai pats lyriškiausias jo kada nors sukurtas kūrinys. Kartu su daina pasirodė ir vaizdo klipas.
„Remember my name” yra meilės daina, skirta mano velioniams seneliams – jie visada taip įnirtingai didžiavosi mūsų šeima, todėl dainą parašiau jų garbei, žiūrint iš savo senelio, kuris prižiūrėjo mano močiutę, kai ji sirgo demencija, perspektyvos. Šis vaizdo įrašas man tikrai ypatingas, todėl noriu padėkoti visiems, prisidėjusiems prie jo kūrimo”, – pristatydamas savo dainą rašė atlikėjas
Šiandien R&B/soul atlikėja, dainų autorė, muzikantė ir prodiuserė Macy Gray paskelbė pirmąsias savo turo „On How Life Is 25th Anniversary Tour“ datas. Oficialiai skelbiama, kad gastrolės neaplenkė ir Lietuvos – talentingoji dainininkė Macy Gray surengs koncertą LVSO koncertų salėje, birželio 4 d. Atlikėjos gerbėjai turės ypatingą progą išgirsti unikalų jos balsą ir paminėti net 25-erių metų debiutinio albumo „On How Life“ sukaktį.
Macy Gray išgarsėjo visame pasaulyje 1999 m., kai jos hitas „I Try“ tapo vienu perkamiausių singlų, pelnė „Grammy“ apdovanojimą ir pavertė ją tarptautine žvaigžde. Per daugiau nei du dešimtmečius ji išleido dešimt studijinių albumų, bendradarbiavo su tokiais muzikos grandais kaip „Erykah Badu“, „OutKast“, „Ariana Grande“, „Carlos Santana“ ir daugeliu kitų.
Bilietus į Macy Gray koncertą visose „Bilietai.lt“ kasose ir internete www.bilietai.lt bus galima įsigyti nuo šio penktadienio (vasario 7 d.) 10:00 val. ryto. Diena anksčiau, nuo ketvirtadienio, 10:00 val. ryto įsigyti bilietus į renginį galės ir „Live Nation Lietuva“ klubo nariai.
Vakar Velso grupė „Stereophonics” paskelbė fanų itin laukiamą naujieną: balandžio 25 dieną muzikos lentynose pasirodys naujas jų albumas „Make ‘em Laugh, Make ‘em Cry, Make ‘em Wait”. Šis įrašas bus jau 13-asis Kelly Joneso kompanijos diskografijoje.
Kartu su šiomis žiniomis, „Stereophonics” pasidalino ir pirmąja naujojo albumo daina „There’s Always Gonna Be Something”
Pete’as Doherty pasiūlė nemokamai „apšildyti” „Oasis“ jų sugrįžimo turo metu. Tiesa, sakė, kad tai padarytų su viena sąlyga – jei jie padovanos bilietus jo šeimai.
45-erių žvaigždė nekantriai laukia ilgai laukto Bripop grupės sugrįžimo šią vasarą. Pete’as atskleidė, kad mielai palaikytų „Oasis“ mainais į keletą bilietų savo uošviams. Buvusi „Babyshambles“ žvaigždė interviu leidiniui „The i Paper“ sakė: „Jei Noelis ar Liamas skaito tai: gal dešimties minučių akustinis pasirodymas? Kad ir dar prieš atidarant duris į renginį?”.
Praėjusių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad „Oasis” „apšildys” „Cast” ir Richardas Ashcroftas.
Grupės „Cast“ lyderis Johnas Poweras tąkart pripažino buvęs „priblokštas“ tokios galimybės. Jo teigimu, „Oasis yra kartos balsas, o dainos, kurias jie sukūrė, buvo ir tebėra daugelio žmonių svajonių garso takelis. Jie yra žmonių grupė.”
Tuo tarpu Richardas atskleidė, kad nekantriai laukia akimirkos, kai galės lipti ant scenos „Oasis” atsikūrimo turo metu. „Nevyniodamas žodžio į vatą galiu pasakyti, kad Noelio talentas kurti dainas ir tyra Liamo, kaip pagrindinio dainininko, dvasia įkvėpė mane sukurti geriausius savo darbus. „Būtent „Live Forever“ tobulumas ir privertė mane rašyti, kurti ir dainuoti”, – prisipažino buvęs grupės „Verve” lyderis.
Ilgai laukta diena pagaliau atėjo – britai „Mumford & Sons“ paskelbė apie planus išleisti naują albumą. Plokštelė „RUSHMERE“ pasirodys kovo 28 dieną ir bus pirmoji nuo 2018 m., pasirodžiusio „Delta“.
Kartu su šia žinia Marcusas Mumfordas ir kompanija taip pat pasidalino ir tituline naujojo įrašo daina.
Iki šiol britai yra išleidę keturis albumus. Grupė yra laimėjusi įvairių muzikinių apdovanojimų, tarp kurių – dvi BRIT statulėlės, du GRAMMY apdovanojimai (įskaitant prestižinį – už geriausią metų albumą). Daugybė kūrinių pasiekė perkamiausių singlų čartų viršūnes, keli albumai tapo platininiai, o jų skambesys nuo pat 2009-ųjų padarė įtaką daugeliui šio žanro muzikos atlikėjų.
Naujojo albumo pavadinimas – toli gražu neatsitiktinis. Rašmyras yra vieta, kur gimė „Mumford & Sons” idėja. Tvenkinys, esantis Wimbledon Common rajone pietvakarių Londone, yra vieta, kur Marcusas Mumfordas, Benas Lovettas ir Tedas Dwane’as pirmą kartą praleido kartu ir „įsivaizdavo”pagimdė” idėją suburti grupę.
Po 30 metų pertraukos atsikuria grupė „4 Non Blondes” – kolektyvas, kurio kultinę 1993 metais pasirodžiusią dainą „What’s Up” mintinai moka kone visa šiandieninių 40-mečių karta.
Vakar vakare festivalis „BottleRock Napa Valley” paskelbė atlikėjų, pasirodysiančių šioje muzikinėje fiestoje sąrašą. Jame – ir 1994-aisiais išsiskyrusi roko grupė „4 Non Blondes”.
Nuo pat išsiskyrimo hito „What’s Up” kūrėjai ant scenos trumpam kartu užlipę buvo viso labo vieną kartą – kiek daugiau nei prieš dešimtmetį grupė trumpam pasirodė labdaringame renginyje. Dabar „4 Non Blondes” ne tik vėl lips ant scenos kartu, bet ir surengs atskirą pasirodymą.
Paklausta, kaip atsitiko, kad grupė bo 30 metų vėl gros kartu, kolektyvo idėjinė siela ir vokalistė Linda Perry buvo atvira: „Mano širdis ir mintys jaučia, kad taip turi būti. Kaupiausi šiam žingsniui ilgą laiką, nes jutau, kad 2025-ieji gali būti mano metai”. Atlikėja pridėjo, jog kiti grupės nariai pasiūlymą atsikurti priėmė su dideliu entuziazmu ir užsidegimu.
Festivalis „BottleRock Napa Valley” įvyks gegužės 23-25 dienomis.
Pastaraisiais metais Kate Bush vengė dėmesio, o paskutinį savo studijinį albumą išleido prieš 14 metų – 2011 aisiais. Tačiau visai neseniai, kalbėdama su BBC, dainininkė pareiškė, kad labai nori pradėti kurti naują muziką.
Bush teigė, kad ji turi daug muzikiniųš idėjų, kurias norėtų įgyvendinti: „Labai laukiu akimirkos, kai galėsiu grįžti į savo kūrybinę erdvę. Praėjo tiesiog praėjo daug laiko“.
Paskutinis naujas dainininkės įrašas, melancholiškasis „50 Words for Snow” buvo išleistas 2011 m. Nuo tos akimirkos muzikantė nieko naujo (išskyrus rinkinius arba gyvus albumus)taip ir neišleido.
Kate Bush išgarsėjo dar 1978 m. ir yra geriausiai žinoma dėl tokių hitų kaip „Wuthering Heights”, „Hounds of Love”, „Babooshka” ar „King of the Mountain”. Na o 2022 m. ji pritraukė naują gerbėjų kartą, kai viena didžiausių jos dainų, hitas „Running Up That Hill“, buvo panaudota „Netflix“ seriale „Stranger Things“.
Britų roko muzikos veteranai „Doves” sugrįžta. Praėjus penkeriems metams nuo paskutinio studijinio albumo, jie ne tik netrukus išleis naująjį, bet ir surengs koncenrtinį turą. To rokeriai nedarė tikrai jau labai seniai.
Naujoji plokštelė vadinsis „Constellations for the Lonely”, pasirodys šių metų vasario 14-ąją ir bus jau 6-oji kolektyvo diskografijoje.
Šiandien britai pristato naują dainą „Cold Dreaming”.
Vienas didžiausių sukrėtimų muzikos pasaulyje įvyko rugsėjo mėnesį, kuomet Niujorke buvo sulaikytas reperis Seanas „Diddy” Combsas. Jam iškeltos bylos dėl prekybos žmonėmis sekso paslaugoms teikti, užpuolimo ir kitų sunkių nusikaltimų.
Daugiau nei 100 žmonių, įskaitant dešimtis nepilnamečių, teigiančių, kad tapo Seano „Diddy’ Combso“ išprievartavimo ir seksualinio išnaudojimo aukomis, ketina paduoti JAV repo žvaigždę į teismą. Byla teismą turėtų pasiekti šių metų gegužės mėnesį, tačiau vis daugiau tesisininkų abejoja, kad tai įmanoma – kuo toliau, tuo atsiranda vis daugiau galimų repo magnato aukų, taigi, panašu, kad procesas gali užtrukti. Kiek? Kol kas neaišku.
Aišku tik tai, kad kiekviena nauja istorijos detalė – nuostabus kabliukas viso pasaulio žiniasklaidai išlaikyti bylos dėmesį. Aišku ir tai, kad reperio „Diddy” ateity gaubia nežinomybė. O tokiame kontekste, natūralu, pasaulį pasiekia vis daugiau dokumentinių akimirkų. Viena tokių – neilgai trukus pasirodysianti juosta „Diddy: The Rise Of A Bad Boy” (treileris – viršuje).
Naujoje dokumentikoje bus galima rasti interviu su Seano Combs asmens sargybiniu, praktikantu, makiažo meistru, prodiuseriu, vaikystės draugais ir kitais. 90 minučių trunkančiame filme yra naujų kadrų, iš „žymiųjų” Diddy vakarėlių tiek jo namuose, tiek ir studijoje.
„Jau gana ilgai buvau su Šonu ir užfiksavau daug akimirkų“, – šiandien pasirodžiusiame anonse sako anoniminis pašnekovas. „Kiekvieną kartą, kai studija ar bet kuris kambarys dega raudona šviesa, vadinasi, jis užsiima seksu. Dalis žmonių, įeidavusių į kambarį, tikrai būdavo nepilnamečiai”.
Beje, neilgai trukus Netflixe turėtų pasirodyti atlikėjo 50 Cent kuriama dokumentinė juosta apie S. Combsą
Kanados lyrikas Leifas Vollebekkas yra žmogus, kurio muziką mylime, žavimės ir sekame nuo pat 2017-ųjų – akimirkos, kuomet pasaulį išvydo itin trapus jo albumas „Twin Solitude”. Įrašas pateko į pretendentų laimėti prestižinį Kanados apdovanojimą „Polaris music prize” sąrašą bei buvo nominuotas muzikiniuose apdovanojimuose „Adult Alternative Album of the Year” nominacijoje.
Otavoje gimęs, smuiku, gitara ir pianinu groti mokantis Leifas studijavo filosofiją, nemažai laiko praleido Islandijoje, o grįžęs į gimtąją Kanadą visą savo polėkį ir mąstymo būdą nusprendė sudėti į muziką.
Šiandien jo muzikalumas, trapumas, svajingumas ir pasakiškas melodingumas atgimė naujame albume „Revelation”. Įrašas pasirodo praėjus 5 metams nuo paskutinio studijinio darbo – plokštelės „New Ways” išleidimo.
Tad jeigu ieškote kažko itin lyriško, svajingo ir pasakiškai tinkančio lietingo rudens dienoms, „Revelation” yra tas albumas, kurio jokiu būdu negalima praleisti.
Pagaliau! Bemaž visą pastarąją savaitę viso pasaulio muzikos mylėtojų dėmesį sukausčiusi saga apie „Oasis” atsikūrimą baigėsi. Tiksliau, viskas prasideda!
Kaip ir buvo žadėta abiejų brolių Gallagherių socialinių tinklų paskyrose, šiandien ryte buvo paskelbtos daugiau kaip 15 metų lauktos naujienos: kitų metų vasarą „Oasis” leisis į koncertinį turą ir surengs pasirodymus Kardife, Mančesteryje, Londone, Edinburge ir Dubline! Taigi, svajonės pildosi – Liamas ir Noelis atkuria „Oasis” ir vėl gros kartu!
Bilietų ieškosim jau rugpjūčio 31 dieną
1991-aisiais susikūrusi grupė „Oasis“ – viena sėkmingiausių visų laikų Jungtinės Karalystės grupių, tapusi neatsiejamu XX a. pabaigos Didžiosios Britanijos kultūriniu simboliu.
1993 m. „Oasis“ pasirašė sutartį su nepriklausoma įrašų kompanija „Creation Records“ ir po metų išleido debiutinį albumą „Definitely Maybe“, kuris užėmė pirmąją vietą Jungtinės Karalystės albumų sąraše ir tapo greičiausiai parduodamu debiutiniu albumu Didžiosios Britanijos istorijoje. Vien per pirmąją dieną buvo parduota pusė milijono kopijų.
Po metų jie išleido dar vieną studijinį įrašą „(What’s the Story) Morning Glory?” (1995), kuris itin išpopuliarėjo konkuruodamas topuose su kitu kultiniu kolektyvu „Blur”. Dešimt savaičių praleięs pirmoje Britanijos topo vietoje, „(What’s the Story) Morning Glory?” tapo vienu geriausiai parduodamų visų laikų albumų, penktuoju perkamiausiu albumu JK ir geriausiai parduodamu Didžiosios Britanijos albumu dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Broliai Gallagheriai ne tik dėl muzikos, bet ir savo rokenroliško gyvenimo būdo nuolat šmėžuodavo bulvariniuose laikraščiuose. 1996 m. „Oasis“ buvo savo šlovės viršūnėje. Tų metų vasarą paskelbus apie du koncertus Knebvorte, bilietai buvo iššluoti tą pačią dieną, o vėliau buvo apskaičiuota, kad bilietus bandė įsigyti daugiau nei milijonas 300 tūkstančių žmonių (2% Didžiosios Britanijos populiacijos). Laimingieji tikrai nenusivylė: „Oasis“ sugrojo visus didžiausius savo hitus („Wonderwall“, „Don’t Look Back In Anger“, „Champagne Supernova“ ir kt.) ir užmezgė ypatingą ryšį su parke susirinkusiais gerbėjais.
„Oasis“ pardavė daugiau nei 75 milijonus įrašų visame pasaulyje ir yra viena „perkamiausių” grupių visame pasaulyje. Brolių Gallagherių kolektyvas taip pat yra vienas sėkmingiausių Jungtinės Karalystės albumų ir singlų čartų istorijoje. Net aštuoni grupės albumai ir aštuoni singlai pasiekė topų viršūnes. „Oasis” taip pat turi tris platininius albumus JAV.
Jie laimėjo 17 NME, devynis Q , keturis MTV Europos muzikos ir šešis Brit Awards apdovanojimus, įskaitant vieną (2007 m.) už išskirtinį indėlį į muziką. Grupės albumas „(What’s the Story) Morning Glory. ?” pelnė statulėlę už „Geriausią pastarųjų 30 metų albumą.
