Po septynerių metų pertraukos Richard Ashcroft grįžta su albumu, kuris ne tik primena jo britpopo šlovės laikus, bet ir parodo, kad jis vis dar geba eksperimentuoti, išlaikydamas savo autentišką balsą ir emocinį svorį.
Albumas prasideda daina „Lover“, kuri remiasi Joan Armatrading klasika „Love and Affection“. Tai švelni, šilta ir kinematografiška versija, kurią pati Armatrading viešai pagyrė. Nors kai kurie kritikai pastebi, kad tekstai kartais per daug paprasti, dainos emocinis krūvis neabejotinai veikia.
Ashcroftas drąsiai keliauja per muzikinius žanrus:
„Out of These Blues“ – country stiliaus baladė, primenanti „Wild Horses“ laikus, kupina melancholijos ir brandos.
„I’m a Rebel“ – disco-elektroninis eksperimentas, sukurtas kartu su Mirwais (Madonnos prodiuseriu). Tai netikėtas, bet gaivus posūkis, kuris primena Scissor Sisters estetiką.
„Heavy News“ – glam rock įkvėpta daina, kurioje Ashcroft demonstruoja savo vokalinę jėgą ir emocinį intensyvumą.
Albumo tematika sukasi apie meilę, viltį ir asmeninį augimą. Dainos kaip „Live With Hope“, „Crimson Fire“ ir „Fly to the Sun“ perteikia šviesą ir optimizmą, o „Lovin’ You“ – titulinė daina – subtiliai įpina Mason Williams „Classical Gas“ motyvą, sukurdama nostalgišką, bet šiuolaikišką atmosferą.
„Lovin’ You“ nėra revoliucinis albumas, bet tai brandus, nuoširdus ir įvairus kūrinys, kuris parodo Ashcroft kaip menininką, esantį taikoje su savimi. Jis nebesistengia niekam nieko įrodyti – tiesiog kuria tai, ką moka geriausiai.
„The Midnight“ – tai amerikiečių synth pop duetas, kurį sudaro dainų autorius Tyler Lyle ir prodiuseris Tim McEwan. Jų muzika – tai nostalgiškas elektronikos ir 80-ųjų įkvėptų garsų mišinys, kuris dažnai paliečia laiko tėkmės, jaunystės ir praradimo temas. Naujausias jų kūrinys „Summer’s Ending Soon“ – tai paskutinis, 17-asis kūrinys iš albumo „Syndicate“, kuris pasirodys spalio pradžioje. Dainą kartu su grupe kūrė ir Lelia Broussard, Royce Whittaker bei Oliver McEwan, o prodiusavo McEwan ir „NEST Acoustics“
„Summer’s Ending Soon“ – tai švelni, melancholiška synth pop baladė, kurioje vasaros pabaigos nuojauta susilieja su egzistenciniais klausimais apie laiką, meilę ir prasmę. Dainos tekstai – tarsi saulėlydžio elegija realiuoju laiku, kurioje skamba eilutės apie „du prieštaravimus vienu metu – tikrą meilę ir atsisveikinimą“. Ši daina – tai ne tik vasaros pabaigos garso takelis, bet ir kvietimas susitaikyti su tuo, kaip baigiasi mūsų istorijos. Ji skamba lyg šiltas, bet liūdnas prisiminimas, kai lapai pradeda kristi, o šviesa tampa švelnesnė – ir mes patys, kaip ir gamta, pamažu leidžiamės į rudens tylą.
Britpopas niekada nebuvo tik muzika. Tai buvo kultūrinis mūšis, identiteto paieška, kartos balsas. 1995-aisiais, kai “Oasis” ir “Blur” susirėmė dėl pirmos vietos britų topuose – „Country House“ prieš „Roll With It“ – tai tapo ne tik muzikiniu ginču, bet ir simboliniu susidūrimu tarp šiaurės ir pietų, tarp darbo klasės ir meno mokyklos, tarp žaliavinės energijos ir rafinuotos ironijos. Tą mūšį laimėjo “Blur”, bet laikui bėgant būtent OASIS tapo britpopo širdimi.
Prieš dvejus metus buvau Wembley stadione, kur “Blur” surengė savo neįtikėtiną sugrįžimo šventę. Tai buvo nuostabu – nostalgiška, energinga, jautru. Bet dabar – Edinburgas. ir kita istorija. Istorija tų, kurie prieš beveik trisdešimt metų metė pirštinę Blurams.
„OASIS”. pasirodymas – ne šiaip koncertas. Tai gyvenimo įvykis. Ir netgi nepaisant to, kad norėjau į Mančesterį – namų sceną. Kai nepavyko gauti bilietų ten – bandžiau Londone. Bet kai nesekmė aplankė ir čia, išsigelbėjimu tapo Edinburgas – miestas, kuriame, atrodė, jog “Oasis” fanų yra daugiau nei vietinių gyventojų.
Svajonė, kuri brendo metų metus
Esu OASIS gerbėjas nuo paauglystės. Turiu visus jų albumus – nuo žaliavinio, bet genialaus “Definitely Maybe”, iki paskutinio, melancholiškai brandaus “Dig Out Your Soul”. Jų muzika mane lydėjo per gyvenimo viršūnes ir nuokalnes. Ir kai 2009-aisiais jie išsiskyrė, atrodė, kad svajonė juos pamatyti gyvai liks tik svajone. Bet štai – po daugybės metų, po nesibaigiančių brolių Gallagherių dramų, po tūkstančių spekuliacijų – jie grįžta. Ir man, po ilgų pastangų, pavyko gauti bilietą į šį istorinį koncertą Edinburge. Tai buvo ne šiaip sėkmė. Tai buvo likimas.
Britpopo imperatoriai
“Oasis” – tai ne tik grupė. Tai epocha. Jie pardavė daugiau nei 75 milijonus įrašų visame pasaulyje. Jie turėjo 22 dainas, pasiekusias UK Top 10, iš kurių aštuonios tapo numeris vienas. Jų albumas (What’s the Story) Morning Glory? – vienas perkamiausių visų laikų britų albumų. Jie buvo balsas tų, kurie augo tarp blokinių rajonų, futbolo stadionų ir svajonių, kurios atrodė per didelės mažam miestui. Jie buvo paprasti vaikinai iš Mančesterio, bet jų muzika skambėjo taip, lyg jie būtų gimę scenai.
Ir tada – Knebworth. 1996-aisiais OASIS surengė du koncertus, kuriuose dalyvavo 250 tūkstančių žmonių. Bilietų norėjo daugiau nei 2,5 milijono – tai buvo didžiausias paklausos šuolis britų koncertų istorijoje. Jie buvo ne tik populiarūs – jie buvo fenomenas. Jie buvo laikmečio balsas, kartos veidas, britpopo širdis.
Richard Ashcroft – melancholijos ambasadorius
Vakaro pradžia Edinburge – įspūdinga (tiesa, praleidome „Cast” nes susidarė tokios spūstys, kad vėlavome praktiškai visur, kur tik galėjome).
Scenoje pasirodo Richard Ashcroft – „The Verve“ lyderis, britpopo poetas, kurio „Bittersweet Symphony“ tapo vienu iš visos eros manifestų. Jo balsas – gilus, šiek tiek šiurkštus, bet kupinas emocijos – puikiai įveda į tai, kas laukia vėliau. Jis ne tik apšildo – jis primena, kad britpopas buvo ne tik muzika, bet ir pasaulėžiūra. Jo pasirodymas – tai pagarba epochai, kuri dar gyva. Ir netgi žiūrint į jį atrodo, kad drauge su juo teko ne tik augti, bet ir išgyventi. Jo kūriniai (kurių gretose – puikiai pažįstami “Sonet”, “Bitter Sweet Symphony” ir kultinis “Drugs Don’ t Work) sugebėjo grąžinti ten, kur buvo gera – į paauglystę, kurioje nerūpėjo niekas, tik muzika, polėkis ir valiūkiškos dienos.
Kai skamba himnai
Ir tada – jie. Lygiai 15 po aštuntos. Noel ir Liam. Du poliai, du ego, du genijai, dvi asmenybės. Jų dinamika – kažkiek vis dar atrodo įtempta, bet būtent tai ir kuria tą unikalią atmosferą, kurią jauti kiekviename akorde. Jie pradeda su „Hello“ – ir minia sprogsta. Tai ne tik daina. Tai pareiškimas. Tai priminimas, kad jie vis dar čia. Ir vis dar karaliai.
Grojaraštis – tai svajonė. „Supersonic“, „Cigarettes & Alcohol“, „Morning Glory“, „Slide Away“, „Live Forever“, „Acquiesce“, „Some Might Say“, „Little by Little“, „Stand By Me“, „Cast No Shadow“, „Roll With It“, „Fade Away“ – kiekviena daina yra ne tik hitas, bet ir emocinis peizažas. „Slide Away“ – viena gražiausių jų meilės dainų, parašyta vos per kelias valandas, bet iki šiol skambanti kaip nuoširdžiausia išpažintis.
„Live Forever“ – daina, kurią Noelis sukūrė kaip atsaką į Kurto Cobaino pesimizmą. Ji – apie tikėjimą, apie norą palikti pėdsaką, apie tai, kad gyvenimas – vertas gyventi. Liamas ne kartą yra sakęs, kad “Live Forever” – tai daina jų mamai. Ko gero iš eilučių „Maybe I don’t really wanna know how your garden grows” galima suprasti, kad Liamas nemelavo.
Kai Noelis po trumpo atokvėpio atsistoja ir su akustine gitara pradeda „Talk Tonight“ – dainą, parašytą po vieno iš brolių konfliktų, kai jis pabėgo iš turo JAV ir pasislėpė pas nepažįstamą merginą –minia nutyla. Jo balsas – švarus, šiltas, šiek tiek melancholiškas – skamba kaip išpažintis. Tai viena iš tų akimirkų, kai muzika tampa išpažintimi, o tūkstančiai žmonių – liudininkais.
Kai skamba „Half the World Away“, daina, kurią daugelis pažįsta iš britų serialo „The Royal Family“, bet kuri visada buvo daugiau nei tik garso takelis – minia vėl susilieja į vieną balsą. Tai daina apie ilgesį, apie norą pabėgti, apie tylų troškimą būti kažkur kitur. Ir kai ją traukia tiek jauni, tiek vyresni, tiek tie, kurie su šia muzika užaugo, tiek tie, kurie ją atrado vėliau – tai tampa kolektyvine malda. Ne religine, o žmogiška.
Publika – tūkstančiai širdžių vienu ritmu
Publika – tai atskira istorija. Dešimtys tūkstančių žmonių (o Edinburgo stadione tilpo beveik 70 tūkstančių) – nuo paauglių iki tėvų su vaikais, nuo senų gerbėjų iki tų, kurie OASIS atrado per „Wonderwall“ YouTube’e. Visi – viename ritme. Kai Liam ištaria „you all right, Edinburgh?“, minia atsako taip, lyg tai būtų jų gyvenimo klausimas. Kai skamba pirmieji „Wonderwall“ akordai – žmonės apsikabina, kai kurie verkia, kai kurie tiesiog stovi ir klausosi. Tai ne daina. Tai mano epochos himnas. Tai kažkas, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais. Tai reikia pajausti. Galbūt net ne tik pajausti, bet visomis esybės dalelėmis išjausti.
Scena – šviesos ir šešėlių architektūra
Scenografija – paprasta, bet efektinga. Broliai neturi tikslo maskuoti savo muzikos po išskirtiniais šviesos efektais, mat jų kūryba kalba už save – tam nereikia jokių išskirtinių šviesos efektų. Didžiuliai LED ekranai rodo archyvinius kadrus, spalvos efektus, akimirkas iš senų turų, iš Mančesterio gatvių. Šviesos – neperkrautos, bet tiksliai atliepiančios kiekvieną dainos nuotaiką. Kai skamba „Little by Little“, scena paskęsta šiltame gintaro švytėjime. Kai „Morning Glory“ – viskas mirga mėlynais blyksniais, tarsi miestas naktį. Tai ne tik koncertas. Tai vizualinė kelionė.
Finalas – emocinis sprogimas
Ir tada – kulminacija. Kai Edinburgo stadioną užliejo pirmieji „Masterplan“ akordai, atmosfera pasikeitė – tarsi laikas sustojo. Tai nebuvo tiesiog daina – tai buvo manifestas, OASIS filosofijos kvintesencija. „Masterplan“ – tai himnas tiems, kurie jaučiasi nesuprasti, bet vis tiek eina savo keliu. Jos žodžiai „We’re all part of the masterplan“ skambėjo kaip paguoda ir įkvėpimas dešimtims tūkstančių susirinkusių gerbėjų, kurie kartu su grupe dainavo kiekvieną eilutę.
Stadione daina įgavo naują jėgą – ne tik dėl puikios garso kokybės, bet ir dėl publikos vienybės. Šviesos švelniai plaukė per minią, o ekranai rodė archyvinius grupės kadrus, tarsi primindami, kiek daug ši muzika reiškia. Tai buvo ne tik koncerto pabaigos pradžia – tai buvo emocinis kulminacijos taškas, kurio metu OASIS ne tik priartėjo prie pasirodymo pabaigos, bet ir paliko žinutę: kad kiekvienas iš mūsų, nepaisant abejonių ar klaidų, esame dalis didesnio plano. Ir tą vakarą Edinburge, tas planas buvo muzika.
Vėliau sekusi „Wonderwall“ buvo tarsi emocinis sprogimas – daina, kurią žino visi, bet kiekvienas ją išgyvena savaip. Ji prasidėjo subtiliai, su akustine gitara, ir vos tik Noelis užgrojo pirmuosius akordus, publika sprogo dainuodama kartu. Tai nebuvo tiesiog hitas – tai buvo savotiškas meilės laiškas praeičiai, nostalgijai ir nepasakytoms emocijoms.
„Wonderwall“ visada buvo apie laukimą, apie viltį, kad kažkas mus išgelbės. Ir tą vakarą, kai tūkstančiai balsų susiliejo į vieną chorą, daina tapo nebe asmenine, o bendruomenine patirtimi. Šviesos švelniai plaukė per minią, ekranai rodė lėtai judančius miesto vaizdus, tarsi primindami, kad kiekvienas turi savo „wonderwall“ – žmogų ar jausmą, kuris laiko mus gyvus. Tai buvo ne tik muzikinis momentas, tai buvo prisiminimas, kurį kiekvienas išsinešė namo.
„Don’t Look Back in Anger“. Daina, kuri po Mančesterio sprogimų tapo visos tautos (o gal ir viso žemyno) himnu. Ji skambėjo memorialuose, stadionuose, tyliose minios akimirkose. Ir kai ją dainuoja Noelis, o Liamas stovi šalia – supranti, kad tai ne tik koncertas. Tai atleidimas. Tai susitaikymas. Tai viltis. Visa minia – tūkstančiai žmonių – dainuoja kartu. Ir tai ne tik žodžiai. Tai emocija. Tai istorija.
Paskutiniai akordai – „Champagne Supernova“. Kūrinys, kuris visada buvo tarsi sapnas. Tarsi kelionė per laiką, per jausmus, per tai, kas buvo ir kas galėjo būti. Ir kai ji nuskamba virš Edinburgo, kai Liam ištaria „this is biblical“, o Noel nusišypso – supranti, kad tai ne tik koncertas. Tai istorija. Beje, Liamas viename interviu yra prisipažinęs, kad jie net neatsimena, kaip ją parašė – buvo visiškai apsinešę. Ir vis dėlto – tai viena gražiausių jų dainų. Tarsi įrašyta ne galva, o širdimi. Ne veltui, tada, kai daina pradeda judėti pabaigos link, scenoje esančiuose ekranuose pasirodo saulėlydis, kuris lieka „kaboti” net ir tada, kai minia pradeda skirstytis.
Asmeninis epilogas
Kai koncertas baigėsi, stovėjau tarp tūkstančių žmonių, bet jaučiausi nepaprastai vienas – ne vienišas, o pilnas. Pilnas prisiminimų, pilnas jausmų, pilnas dėkingumo. Tai buvo ne tik muzikinis vakaras. Tai buvo kelionė į save. Į tą paauglį, kuris klausė „Live Forever“ ir tikėjo, kad muzika gali išgelbėti. Į tą žmogų, kuris po daugybės metų, sulaukęs beveik 42-jų pagaliau išpildė svajonę. Savo svajonę. Savo vieną didžiausių muzikinių svajonių.
Ir jei kas nors manęs paklaustų, ką reiškia “OASIS” – atsakyčiau paprastai: tai ne grupė. Tai reiškinys. Tai epochos simbolis. Ir galiausiai, tai jausmas. Ir, kas svarbiausias, tas jausmas – gyvas.
Liepos 22-osios vakaras Rygoje buvo ne šiaip koncertas – tai buvo muzikinė epifanija. XIAOMI arena, talpinanti kelis tūkstančius, virto gyvu, kvėpuojančiu organizmu, kuriame kiekvienas žmogus tapo ne tik klausytoju, bet ir kūrėju. Jacob Collier, lydimas savo fenomenalios grupės, surengė pasirodymą, kuris ne tik pranoko lūkesčius – jis juos iš naujo apibrėžė.
Leifas Vollebekkas – vienišas balsas, kuris užpildo tylą
Vakaro pradžią pažymėjo Leifas Vollebekkas – kanadietis dainų autorius, kurio muzika – tai tarsi šnabždesys tarp širdies dūžių. Vienas, be grupės, tik su pianinu ir gitara, jis sukūrė intymią, beveik sakralią atmosferą. Leifas yra tas atlikėjas, kurio muzika mane lydi pastarąjį dešimtmetį. Todėl neturiu ko slėpti – jo pasirodymo laukiau ne mažiau nei Jacobo (be to pastarąjį jau buvau matęs pernai Kalnų parke).
Dainos kaip „Moondog“, „Long Blue Light” ar „Transatlantic Flight“ skambėjo tarsi išpažintys – trapios, bet galingos. Jo balsas, kartais vos girdimas, kartais sprogstantis emocijomis, įtraukė publiką į tylų, bet gilų dialogą. Papirko jo nuoširdumas, muzikalumas, atvirumas ir kartu paprastumas. Ir nors Leifas dar nėra plačiai žinomas Europoje (ir dėl to labai liūdna), bet Rygoje jis paliko pėdsaką – subtilų, bet neišdildomą. Labai norėjau išgirsti ir jo dainas, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo – pavyzdžiui, „Into the Ether” arba „Sunset Boulevard Expedition”, tačiau tai nebuvo jo solo koncertas, todėl norėti visko tiesiog neįmanoma. Bet…Labai norėčiau tikėti, kad mūsų regione jis – ne paskutinį kartą. Klausydamasis jo įsivaizdavau kaip gražiai jo muzika skambėtų… kad ir po sostinės dangumi festivalyje „Midsummer Vilnius”.
Jacob Collier – žmogus, kuris valdo harmoniją kaip kalbą
Kai scenoje pasirodė Jacobas, viskas pasikeitė. Koncertas prasidėjo su „100,000 Voices“ – daina, kuri tarsi iš karto įtraukė visą areną į bendrą kvėpavimą. Tai buvo ne įžanga, o manifestas: „mes čia visi kartu, ir mes kursime šį vakarą kartu“.
Po jos sekė dar dvi energingos, ritmiškai sudėtingos kompozicijos, kuriose Jacobas demonstravo savo virtuoziškumą, improvizacinius sugebėjimus ir gebėjimą valdyti sceną kaip dirigentas. Publika šoko, plojo, šaukė – tai buvo ekstazė.
Ir tada – visiška priešingybė. Jacobas paėmė akustinę gitarą, šviesos prigeso ir visa arena nuščiuvo. Skambėjo „Little Blue“ – viena jautriausių jo dainų. Be jokių efektų, be grupės, tik balsas ir gitara. Tai buvo trapu. Tai buvo tikra. Tai buvo akimirka, kai tūkstančiai žmonių sulaikė kvėpavimą. Muzika tapo tyla, o tyla – muzika.
Koveriai, kurie virto muzikine malda
Tarp originalių kūrinių Jacobas įterpė du koverius, kurie tapo tikromis emocinėmis viršūnėmis. Pirmasis – „Can’t Help Falling In Love“ – atliktas su tokia pagarba ir švelnumu, kad atrodė, jog laikas sustojo. Jis neskubėjo, kiekvieną frazę ištarė tarsi pirmą kartą, leisdamas žodžiams ir harmonijoms skleistis lėtai, širdingai. Tai buvo ne šiaip daina – tai buvo meilės išpažintis visai auditorijai.
Antrasis – „What A Wonderful World“ – Louiso Armstrongo klasika, kurią Jacobas pavertė šiuolaikine meditacija. Jo balsas, švelnus ir šviesus, lydimas subtilios instrumentuotės, skambėjo tarsi padėka pasauliui. Tai buvo ne nostalgija – tai buvo viltis.
Publika – ne žiūrovai, o bendrakūrėjai
Vienas įspūdingiausių momentų – kai Jacobas, tarsi dirigentas, padalino publiką į tris dalis ir išmokė kiekvieną dainuoti skirtingą harmoniją. Tai nebuvo paprastas „pakartok po manęs“ – tai buvo gyvas, kvėpuojantis choras, kuriame kiekvienas balsas turėjo savo vietą. Tūkstančiai žmonių, daugelis jų pirmą kartą dainuojantys viešai, tapo vienu balsu. Tai buvo ne tik muzikinis eksperimentas – tai buvo bendrystės stebuklas.
Genialumas, kuris neapsiriboja muzika
Jacob Collier genialumas slypi ne tik jo gebėjime groti dešimtimis instrumentų ar kurti sudėtingas harmonijas. Jis geba jausti. Jausti publiką, jausti momentą, jausti tylą tarp natų. Jo koncertas – tai ne tik garsas, tai emocinis kraštovaizdis, kuriame kiekvienas gali rasti save.
Finalas – ekstazė
Paskutinė daina – „All I Need“ – buvo tarsi kulminacija viskam, kas vyko tą vakarą. Šviesos, ritmas, balsai, improvizacija – viskas susiliejo į vieną sprogimą. Ir kai Jacobas paliko sceną, publika dar ilgai nesiskirstė. Juolab, kad kaip ir pernai Vilniaus Kalnų parke, taip ir dabar išėjus muzikantams, pasigirdo „Earth, Wind and Fire” daina „September”, kurios metu susirinkę žmonės šėlo, jungėsi į „traukinuką” ir mėgavosi ką tik pasibaigusia koncerto nuotaika. Kai kurie vis dar plojo, kai kurie šaukė, beveik visi šypsojosi. O nemaža dalis net ir ašarą braukė….
Toks tas Jacobas. Gilus. Jautrus. Muzikalus. Ir, svarbiausia, tikrai labai nuoširdus ir tikras.
Vakar Vilnius alsavo kitaip. Valdovų rūmų kiemas, apsuptas istorijos ir tylos, buvo sausakimšas – ne tik žmonių, bet ir šilumos. Į sceną žengė FREE FINGA – grupė, kurios balsas Tomas Narkevičius savo kelionę pradėjo nuo „Ąžuoliuko“ choro ir tapo viena ryškiausių Lietuvos muzikos žvaigždžių. Ir ši istorija yra ne tik įkvepianti, bet ir giliai jaudinanti. Tai buvo vakaras, kai muzika virto prisiminimais. Kai kiekviena daina tapo tiltu tarp to, kas buvome, ir to, kuo tapome.
Skambėjo „Beržas“, „Plastika“, „Vienas“, senoji „Ieva“ ir negti su grupės „Abudu” lyderiu Domantu Starkausku įrašytas „Pavydas” – dainos, kurios jau seniai tapo mūsų vidinių būsenų garso takeliais ir tos, kurios vis dar kvepia naujai ir gali būti vadinamos „šviežienomis”. Ir kai jos suskambo gyvai, su styginių kvarteto šiluma ir neįtikėtinomis aranžuotėmis, buvo sunku nesijausti pakylėtam. Kiekviena nata, kiekvienas tylos tarpas, kiekvienas žvilgsnis į publiką – viskas buvo tikra. Ne surežisuota, ne išmokta, o išgyventa.
Styginiai ne tik papildė, bet ir išplėtė jo muziką. Jie atvėrė naujus sluoksnius, naujus emocinius horizontus. FREE FINGA soul ir R&B skambesys, susipynęs su subtiliais styginių garsais, skambėjo taip, lyg būtų sukurtas būtent šiai akimirkai, šiai erdvei, šiai publikai. Tai buvo tarsi dviejų pasaulių susitikimas – šiuolaikinio miesto ritmo ir klasikinės muzikos švelnumo. Ir tas susitikimas buvo tobulas.
Publika šėlo – bet ne triukšmingai. Na, kartais ir triukšmingai, o kartais jautriai. Buvo ir jaunimo (Z kartos), ir vyresnių, ir tėvų su vaikais. Ir kai Tomas pasidalijo, kaip jam svarbu matyti tuos, kurie jo muziką klausė dar būdami paaugliai, o dabar ją atsineša į savo suaugusį gyvenimą – su vaikais, su atsakomybe, bet vis dar su ta pačia širdimi – buvo neįmanoma nesusigraudinti. Tai buvo akimirka, kai laikas tarsi sustojo – ir visi tapome viena didele šeima.
Jis papirko nuoširdumu. Nevaidino, nesistengė būti kažkuo kitu. Tiesiog buvo. Ir būtent tai – tas tikrumas, tas žvilgsnis į publiką, tas „ačiū“, ištartas ne iš pareigos, o iš širdies – pavertė šį vakarą ypatingu. Jis kalbėjo apie tai, kaip svarbu būti savimi, kaip svarbu išlikti jautriam pasaulyje, kuris dažnai skatina užsidaryti. Ir mes jį supratome. Nes jautėme tą patį.
Ir kai pagalvoji, kad jau gruodį jis lips į didžiausią Lietuvos sceną – Kauno „Žalgirio“ areną – širdyje ima kirbėti džiaugsmas. Ne tik dėl jo sėkmės, bet ir dėl to, kad tokia autentiška ir kokybiška muzika randa kelią į tiek daug žmonių širdžių. Tai ne tik muzikinė karjera – tai kelionė, kurią jis eina kartu su mumis.
Tai buvo vakaras, kai muzika tapo namais. Kai kiekvienas žiūrovas – nesvarbu, ar sėdėjo pirmoje eilėje, ar stovėjo toli gale – jautėsi matomas, girdimas, priimtas. Ir kai paskutinė nata nutilo, visi suprato – tokie vakarai nepasikartoja dažnai.
Šių metų rugpjūčio 21 d. Kauno Dariaus ir Girėno stadione įvyks vienintelis pasaulinės repo žvaigždės Post Malone koncertas Baltijos šalyse. Šis renginys – dalis atlikėjo pasaulinio turo „Post Malone Presents: The Big Ass World Tour“, kurio metu jis surengs net 11 pasirodymų Europoje. Reperis, garsėjantis išskirtiniu muzikos stiliumi ir energija spinduliuojančiais pasirodymais žada nepamirštamą vakarą visiems savo gerbėjams didžiausioje koncertų erdvėje po atviru dangumi – Dariaus ir Girėno stadione, Kaune.
Bilietus į Post Malone koncertą visose „Bilietai.lt“ kasose ir internete www.bilietai.lt bus galima įsigyti nuo šio penktadienio (vasario 21 d.) 12 val. dienos. Dieną anksčiau, nuo ketvirtadienio, 12:00 val. dienos, įsigyti bilietus į renginį galės ir „Live Nation Lietuva“ klubo nariai. Užsiregistruoti į „Live Nation Lietuva“ klubą galima čia: www.livenation.lt.
Kanadietį Leifą Vollebekką mylime jau daug metų. O jo praėjusių metų pabaigoje išleistas albumas „Revelations” buvo toks nuostabus ir dažnai grojamas, kad pateko ir į mūsų 15 geriausių 2024-ųjų albumų sąrašą.
Penktadienį, Valentino dieną, Kanados lyrikas netikėtai pristatė dar vieną jautrią ir labai muzikaląi baladę „Love”.
Britas Samas Fenderis iš mūsų radaro nedingsta jau ilgą laiką. Jį mėgstam, jo muzikos klausom ir jo įrašų visada laukiame kaip šviežio oro gūsio.
Šį penktadienį (vasario 21 d.) mums – išskirtinė šventė, nes atlikėjas pasauliui padovanos savo naują albumą „People Watching”.
Neseniai Sam Fender pasidalino nuostabaus grožio itin jautria būsimojo albumo daina „Remember My Name”. Ko gero, tai apskritai pats lyriškiausias jo kada nors sukurtas kūrinys. Kartu su daina pasirodė ir vaizdo klipas.
„Remember my name” yra meilės daina, skirta mano velioniams seneliams – jie visada taip įnirtingai didžiavosi mūsų šeima, todėl dainą parašiau jų garbei, žiūrint iš savo senelio, kuris prižiūrėjo mano močiutę, kai ji sirgo demencija, perspektyvos. Šis vaizdo įrašas man tikrai ypatingas, todėl noriu padėkoti visiems, prisidėjusiems prie jo kūrimo”, – pristatydamas savo dainą rašė atlikėjas
Šiandien R&B/soul atlikėja, dainų autorė, muzikantė ir prodiuserė Macy Gray paskelbė pirmąsias savo turo „On How Life Is 25th Anniversary Tour“ datas. Oficialiai skelbiama, kad gastrolės neaplenkė ir Lietuvos – talentingoji dainininkė Macy Gray surengs koncertą LVSO koncertų salėje, birželio 4 d. Atlikėjos gerbėjai turės ypatingą progą išgirsti unikalų jos balsą ir paminėti net 25-erių metų debiutinio albumo „On How Life“ sukaktį.
Macy Gray išgarsėjo visame pasaulyje 1999 m., kai jos hitas „I Try“ tapo vienu perkamiausių singlų, pelnė „Grammy“ apdovanojimą ir pavertė ją tarptautine žvaigžde. Per daugiau nei du dešimtmečius ji išleido dešimt studijinių albumų, bendradarbiavo su tokiais muzikos grandais kaip „Erykah Badu“, „OutKast“, „Ariana Grande“, „Carlos Santana“ ir daugeliu kitų.
Bilietus į Macy Gray koncertą visose „Bilietai.lt“ kasose ir internete www.bilietai.lt bus galima įsigyti nuo šio penktadienio (vasario 7 d.) 10:00 val. ryto. Diena anksčiau, nuo ketvirtadienio, 10:00 val. ryto įsigyti bilietus į renginį galės ir „Live Nation Lietuva“ klubo nariai.
Vakar Velso grupė „Stereophonics” paskelbė fanų itin laukiamą naujieną: balandžio 25 dieną muzikos lentynose pasirodys naujas jų albumas „Make ‘em Laugh, Make ‘em Cry, Make ‘em Wait”. Šis įrašas bus jau 13-asis Kelly Joneso kompanijos diskografijoje.
Kartu su šiomis žiniomis, „Stereophonics” pasidalino ir pirmąja naujojo albumo daina „There’s Always Gonna Be Something”
Pete’as Doherty pasiūlė nemokamai „apšildyti” „Oasis“ jų sugrįžimo turo metu. Tiesa, sakė, kad tai padarytų su viena sąlyga – jei jie padovanos bilietus jo šeimai.
45-erių žvaigždė nekantriai laukia ilgai laukto Bripop grupės sugrįžimo šią vasarą. Pete’as atskleidė, kad mielai palaikytų „Oasis“ mainais į keletą bilietų savo uošviams. Buvusi „Babyshambles“ žvaigždė interviu leidiniui „The i Paper“ sakė: „Jei Noelis ar Liamas skaito tai: gal dešimties minučių akustinis pasirodymas? Kad ir dar prieš atidarant duris į renginį?”.
Praėjusių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad „Oasis” „apšildys” „Cast” ir Richardas Ashcroftas.
Grupės „Cast“ lyderis Johnas Poweras tąkart pripažino buvęs „priblokštas“ tokios galimybės. Jo teigimu, „Oasis yra kartos balsas, o dainos, kurias jie sukūrė, buvo ir tebėra daugelio žmonių svajonių garso takelis. Jie yra žmonių grupė.”
Tuo tarpu Richardas atskleidė, kad nekantriai laukia akimirkos, kai galės lipti ant scenos „Oasis” atsikūrimo turo metu. „Nevyniodamas žodžio į vatą galiu pasakyti, kad Noelio talentas kurti dainas ir tyra Liamo, kaip pagrindinio dainininko, dvasia įkvėpė mane sukurti geriausius savo darbus. „Būtent „Live Forever“ tobulumas ir privertė mane rašyti, kurti ir dainuoti”, – prisipažino buvęs grupės „Verve” lyderis.
Ilgai laukta diena pagaliau atėjo – britai „Mumford & Sons“ paskelbė apie planus išleisti naują albumą. Plokštelė „RUSHMERE“ pasirodys kovo 28 dieną ir bus pirmoji nuo 2018 m., pasirodžiusio „Delta“.
Kartu su šia žinia Marcusas Mumfordas ir kompanija taip pat pasidalino ir tituline naujojo įrašo daina.
Iki šiol britai yra išleidę keturis albumus. Grupė yra laimėjusi įvairių muzikinių apdovanojimų, tarp kurių – dvi BRIT statulėlės, du GRAMMY apdovanojimai (įskaitant prestižinį – už geriausią metų albumą). Daugybė kūrinių pasiekė perkamiausių singlų čartų viršūnes, keli albumai tapo platininiai, o jų skambesys nuo pat 2009-ųjų padarė įtaką daugeliui šio žanro muzikos atlikėjų.
Naujojo albumo pavadinimas – toli gražu neatsitiktinis. Rašmyras yra vieta, kur gimė „Mumford & Sons” idėja. Tvenkinys, esantis Wimbledon Common rajone pietvakarių Londone, yra vieta, kur Marcusas Mumfordas, Benas Lovettas ir Tedas Dwane’as pirmą kartą praleido kartu ir „įsivaizdavo”pagimdė” idėją suburti grupę.
Po 30 metų pertraukos atsikuria grupė „4 Non Blondes” – kolektyvas, kurio kultinę 1993 metais pasirodžiusią dainą „What’s Up” mintinai moka kone visa šiandieninių 40-mečių karta.
Vakar vakare festivalis „BottleRock Napa Valley” paskelbė atlikėjų, pasirodysiančių šioje muzikinėje fiestoje sąrašą. Jame – ir 1994-aisiais išsiskyrusi roko grupė „4 Non Blondes”.
Nuo pat išsiskyrimo hito „What’s Up” kūrėjai ant scenos trumpam kartu užlipę buvo viso labo vieną kartą – kiek daugiau nei prieš dešimtmetį grupė trumpam pasirodė labdaringame renginyje. Dabar „4 Non Blondes” ne tik vėl lips ant scenos kartu, bet ir surengs atskirą pasirodymą.
Paklausta, kaip atsitiko, kad grupė bo 30 metų vėl gros kartu, kolektyvo idėjinė siela ir vokalistė Linda Perry buvo atvira: „Mano širdis ir mintys jaučia, kad taip turi būti. Kaupiausi šiam žingsniui ilgą laiką, nes jutau, kad 2025-ieji gali būti mano metai”. Atlikėja pridėjo, jog kiti grupės nariai pasiūlymą atsikurti priėmė su dideliu entuziazmu ir užsidegimu.
Festivalis „BottleRock Napa Valley” įvyks gegužės 23-25 dienomis.
Pastaraisiais metais Kate Bush vengė dėmesio, o paskutinį savo studijinį albumą išleido prieš 14 metų – 2011 aisiais. Tačiau visai neseniai, kalbėdama su BBC, dainininkė pareiškė, kad labai nori pradėti kurti naują muziką.
Bush teigė, kad ji turi daug muzikiniųš idėjų, kurias norėtų įgyvendinti: „Labai laukiu akimirkos, kai galėsiu grįžti į savo kūrybinę erdvę. Praėjo tiesiog praėjo daug laiko“.
Paskutinis naujas dainininkės įrašas, melancholiškasis „50 Words for Snow” buvo išleistas 2011 m. Nuo tos akimirkos muzikantė nieko naujo (išskyrus rinkinius arba gyvus albumus)taip ir neišleido.
Kate Bush išgarsėjo dar 1978 m. ir yra geriausiai žinoma dėl tokių hitų kaip „Wuthering Heights”, „Hounds of Love”, „Babooshka” ar „King of the Mountain”. Na o 2022 m. ji pritraukė naują gerbėjų kartą, kai viena didžiausių jos dainų, hitas „Running Up That Hill“, buvo panaudota „Netflix“ seriale „Stranger Things“.
Britų roko muzikos veteranai „Doves” sugrįžta. Praėjus penkeriems metams nuo paskutinio studijinio albumo, jie ne tik netrukus išleis naująjį, bet ir surengs koncenrtinį turą. To rokeriai nedarė tikrai jau labai seniai.
Naujoji plokštelė vadinsis „Constellations for the Lonely”, pasirodys šių metų vasario 14-ąją ir bus jau 6-oji kolektyvo diskografijoje.
Šiandien britai pristato naują dainą „Cold Dreaming”.
Vienas didžiausių sukrėtimų muzikos pasaulyje įvyko rugsėjo mėnesį, kuomet Niujorke buvo sulaikytas reperis Seanas „Diddy” Combsas. Jam iškeltos bylos dėl prekybos žmonėmis sekso paslaugoms teikti, užpuolimo ir kitų sunkių nusikaltimų.
Daugiau nei 100 žmonių, įskaitant dešimtis nepilnamečių, teigiančių, kad tapo Seano „Diddy’ Combso“ išprievartavimo ir seksualinio išnaudojimo aukomis, ketina paduoti JAV repo žvaigždę į teismą. Byla teismą turėtų pasiekti šių metų gegužės mėnesį, tačiau vis daugiau tesisininkų abejoja, kad tai įmanoma – kuo toliau, tuo atsiranda vis daugiau galimų repo magnato aukų, taigi, panašu, kad procesas gali užtrukti. Kiek? Kol kas neaišku.
Aišku tik tai, kad kiekviena nauja istorijos detalė – nuostabus kabliukas viso pasaulio žiniasklaidai išlaikyti bylos dėmesį. Aišku ir tai, kad reperio „Diddy” ateity gaubia nežinomybė. O tokiame kontekste, natūralu, pasaulį pasiekia vis daugiau dokumentinių akimirkų. Viena tokių – neilgai trukus pasirodysianti juosta „Diddy: The Rise Of A Bad Boy” (treileris – viršuje).
Naujoje dokumentikoje bus galima rasti interviu su Seano Combs asmens sargybiniu, praktikantu, makiažo meistru, prodiuseriu, vaikystės draugais ir kitais. 90 minučių trunkančiame filme yra naujų kadrų, iš „žymiųjų” Diddy vakarėlių tiek jo namuose, tiek ir studijoje.
„Jau gana ilgai buvau su Šonu ir užfiksavau daug akimirkų“, – šiandien pasirodžiusiame anonse sako anoniminis pašnekovas. „Kiekvieną kartą, kai studija ar bet kuris kambarys dega raudona šviesa, vadinasi, jis užsiima seksu. Dalis žmonių, įeidavusių į kambarį, tikrai būdavo nepilnamečiai”.
Beje, neilgai trukus Netflixe turėtų pasirodyti atlikėjo 50 Cent kuriama dokumentinė juosta apie S. Combsą
Kanados lyrikas Leifas Vollebekkas yra žmogus, kurio muziką mylime, žavimės ir sekame nuo pat 2017-ųjų – akimirkos, kuomet pasaulį išvydo itin trapus jo albumas „Twin Solitude”. Įrašas pateko į pretendentų laimėti prestižinį Kanados apdovanojimą „Polaris music prize” sąrašą bei buvo nominuotas muzikiniuose apdovanojimuose „Adult Alternative Album of the Year” nominacijoje.
Otavoje gimęs, smuiku, gitara ir pianinu groti mokantis Leifas studijavo filosofiją, nemažai laiko praleido Islandijoje, o grįžęs į gimtąją Kanadą visą savo polėkį ir mąstymo būdą nusprendė sudėti į muziką.
Šiandien jo muzikalumas, trapumas, svajingumas ir pasakiškas melodingumas atgimė naujame albume „Revelation”. Įrašas pasirodo praėjus 5 metams nuo paskutinio studijinio darbo – plokštelės „New Ways” išleidimo.
Tad jeigu ieškote kažko itin lyriško, svajingo ir pasakiškai tinkančio lietingo rudens dienoms, „Revelation” yra tas albumas, kurio jokiu būdu negalima praleisti.
Pagaliau! Bemaž visą pastarąją savaitę viso pasaulio muzikos mylėtojų dėmesį sukausčiusi saga apie „Oasis” atsikūrimą baigėsi. Tiksliau, viskas prasideda!
Kaip ir buvo žadėta abiejų brolių Gallagherių socialinių tinklų paskyrose, šiandien ryte buvo paskelbtos daugiau kaip 15 metų lauktos naujienos: kitų metų vasarą „Oasis” leisis į koncertinį turą ir surengs pasirodymus Kardife, Mančesteryje, Londone, Edinburge ir Dubline! Taigi, svajonės pildosi – Liamas ir Noelis atkuria „Oasis” ir vėl gros kartu!
Bilietų ieškosim jau rugpjūčio 31 dieną
1991-aisiais susikūrusi grupė „Oasis“ – viena sėkmingiausių visų laikų Jungtinės Karalystės grupių, tapusi neatsiejamu XX a. pabaigos Didžiosios Britanijos kultūriniu simboliu.
1993 m. „Oasis“ pasirašė sutartį su nepriklausoma įrašų kompanija „Creation Records“ ir po metų išleido debiutinį albumą „Definitely Maybe“, kuris užėmė pirmąją vietą Jungtinės Karalystės albumų sąraše ir tapo greičiausiai parduodamu debiutiniu albumu Didžiosios Britanijos istorijoje. Vien per pirmąją dieną buvo parduota pusė milijono kopijų.
Po metų jie išleido dar vieną studijinį įrašą „(What’s the Story) Morning Glory?” (1995), kuris itin išpopuliarėjo konkuruodamas topuose su kitu kultiniu kolektyvu „Blur”. Dešimt savaičių praleięs pirmoje Britanijos topo vietoje, „(What’s the Story) Morning Glory?” tapo vienu geriausiai parduodamų visų laikų albumų, penktuoju perkamiausiu albumu JK ir geriausiai parduodamu Didžiosios Britanijos albumu dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Broliai Gallagheriai ne tik dėl muzikos, bet ir savo rokenroliško gyvenimo būdo nuolat šmėžuodavo bulvariniuose laikraščiuose. 1996 m. „Oasis“ buvo savo šlovės viršūnėje. Tų metų vasarą paskelbus apie du koncertus Knebvorte, bilietai buvo iššluoti tą pačią dieną, o vėliau buvo apskaičiuota, kad bilietus bandė įsigyti daugiau nei milijonas 300 tūkstančių žmonių (2% Didžiosios Britanijos populiacijos). Laimingieji tikrai nenusivylė: „Oasis“ sugrojo visus didžiausius savo hitus („Wonderwall“, „Don’t Look Back In Anger“, „Champagne Supernova“ ir kt.) ir užmezgė ypatingą ryšį su parke susirinkusiais gerbėjais.
„Oasis“ pardavė daugiau nei 75 milijonus įrašų visame pasaulyje ir yra viena „perkamiausių” grupių visame pasaulyje. Brolių Gallagherių kolektyvas taip pat yra vienas sėkmingiausių Jungtinės Karalystės albumų ir singlų čartų istorijoje. Net aštuoni grupės albumai ir aštuoni singlai pasiekė topų viršūnes. „Oasis” taip pat turi tris platininius albumus JAV.
Jie laimėjo 17 NME, devynis Q , keturis MTV Europos muzikos ir šešis Brit Awards apdovanojimus, įskaitant vieną (2007 m.) už išskirtinį indėlį į muziką. Grupės albumas „(What’s the Story) Morning Glory. ?” pelnė statulėlę už „Geriausią pastarųjų 30 metų albumą.
Kultinė britpopo grupė „Oasis” išsiskyrė prieš 15 metų, o kalbos apie jų atsikūrimą nuo to laiko nenutilo nė akimirkai. Broliai Gallagheriai maišė vienas kitą su žemėmis, pradėjo sėkmingas solines karjeras, tačiau vienos svarbiausių šio amžiaus britų grupių fanai niekada nenustojo tikėti, kad grupė atsikurs.
Ir netgi nepaisant to, kad prieš 4 metus Noelis Gallagheris sakė, kad „Oasis” niekada neatsikurs, panašu, kad dabar grupės atsikūrimo galimybė yra didesnė nei kada nors anksčiau. Ir viso pasaulio spauda apie tai šiuo metu kalba itin garsiai. Bet dabar – apie viską nuo pradžių.
Prieš kelias dienas „The Times“, pranešė, jog yra didelė tikimybė, kad kitą vasarą broliai Gallagheriai atkurs „Oasis“ praėjus 15 metų nuo paskutinio grupės pasirodymo V festivalyje Staforde 2009 m. Leidinys taip pat teigė, kad britų popmuzikos ikonos surengs virtinę koncertų gimtajame Mančesteryje ir Londone kitų metų vasarą. Teigiama, jog „Oasis” pasirodys Heaton parke ir Vemblio stadione.
Leidinys pasidalino dar vienu gandu, esą Vemblis buvo užsakytas dešimčiai naktų būtent hito „Don’t Look Back In Anger“ kūrėjams. Jei tiesa, tai reikštų, kad jie sumuš daugiausiai koncertų šiame stadione surengusių atlikėjų rekordą. Kol kas jis priklauso Taylor Swift, kur ji pasirodė 8 kartus iš eilės.
Kad šie teiginiai galimai nėra tik gandas, patvirtino dar vienas precedentų neturintis faktas. Abu broliai savo paskyrose socialiniame tinkle „X” pasidalino vienodomis žinutėmis. Tad panašu, kad jau rytoj visi klausimai bus atsakyti ir, tikėkimės, išsipildys didžiausia šios muzikos gerbėjų svajonė.
Hito „Walking on a Dream” kūrėjai, Australijos synth pop dueatas tylėjo nuo 2016 metų – akimirkos, kai dienos šviesą išvydo jų albumas „Two Wines”. Tačiau šiandien tyla baigėsi.
Spalvingas kolektyvas „Empire of the Sun” šiandien tiek į muzikos parduotuvių lentynas, tiek ir į muzikos transliacijos platformas pasiekė savo naują albumą „Ask that God”. Tai jau ketvirtasis studijinis grupės albumas.
Jame – 12 naujų dainų ir, kaip visada, spalvinga bei abejingų nepaliekanti grupės muzika.
