Zucchero koncertas Vilniuje
Jei nusikelsime į devyniasdešimtųjų pradžią, kai Lietuvoje pradėjo rodyti MTV, tuo metu ten skambėję hitai tapo nemirtingais Lietuvoje. Tarp jų buvo R.E.M. „Losing My Religion“, „Enigma“ „Sadness“, Sealo „Crazy“, „Roxette“ „Joyride“, EMF „Unbelievable“, KLF „Last Train to Trancentral“ ir daugybė kitų. Tarp jų buvo ir Zucchero su Paulu Youngu baladė „Senza una donna (Without a Woman)“. Nepretenduosiu į Zucchero kūrybos žinovą (toks tikrai nesu) – ši daina ilgą laiką man buvo vienintelis dalykas, kurį žinojau apie šį italų bliuzroko atlikėją. Na, bet ji išties verta dėmesio.
Kitą kartą Zucchero patraukė mano dėmesį dar po dešimtmečio 2001-aisiais išleidęs smagų hitą „Baila (Sexy Thing)“, kuris gal net labiau žinomas „Baila morena“ pavadinimu. Mūsų radijo stočių šis atlikėjas nėra dažnai grojamas, bet nuo šio kūrinio nepavyko pabėgti ir joms. Taip pat Zucchero nuolat šmėkštelėdavo įvairiuose duetuose su tokiais grandais kaip Luciano Pavarotti, Stingas, Ericas Claptonas, B. B. Kingas, Bryanas Adamsas, Sheryl Crow, Sinead O’Connor, Macy Gray, Bono, Markas Knopfleris ir kitais. Tai turbūt ir visos mano žinios apie šį veikėją. Ne per daugiausiai… Tuo labiau, kad nuo 1983 metų jis išleido trylika studijinių, tris rinktinius albumus bei pardavė 60 milijonų įrašų.
Pirmą kartą Lietuvoje Zucchero apsilankė, berods, 2007 metais. Buvau tame koncerte Pramogų arenoje iš smalsumo, tąkart dainininkas su savo komanda viską padarė labai profesionaliai ir kokybiškai, tad įspūdis pasiliko geras. Nuo tada jis surengė dar kelis vizitus į kitus Lietuvos miestus ir dabar po dešimtmečio grįžo į Vilnių. Kaip tik šiuo metu ruošiuosi kelionei į Romą, tad dalinai dėl gerų prisiminimų iš ankstesnio koncerto, dalinai dėl pasiruošimo kelionei į Italiją apsilankyti Zucchero koncerte penktadienį vakare pasirodė visai įdomi perspektyva.
Zucchero koncertas Vilniuje
Viena didžiausių Italijos popmuzikos žvaigždžių Adelmo Fornaciari (žinomas sceniniu slapyvardžiu Zucchero Fornaciari arba tiesiog Zucchero), ko gero, yra vienas geriausių dalykų nutikusių Italijos popmuzikai. Jis yra vienas tų, kurie išvadavo savo šalį nuo ją persekiojusio itališko disco stereotipų. Pati Zucchero muzika (atsargiai, pseudonimas gali suklaidinti) nėra saldi. Sakyčiau, jis yra visiškai kitoje skalės pusėje, jei lygintume su kartais ant koktumo ribos balansuojančiu saldžiabalsiu Erosu Ramazzotti.
Prikimęs Zucchero tembras kai kuriose dainose žaviai primena amžinatilsį Joe Cockerį, o kai jis pradeda ore mosikuoti rankomis, jau ne tik ausys girdi, bet ir akys mato, jog senas, geras, pliktelėjęs Joe turbūt reinkarnavosi į šį skrybėlėtą italą. Lyginant su lietuvių atlikėjais Zucchero Italijoje būtų kažkas tarp Gyčio Paškevičiaus ir Andriaus Mamontovo.
Pasitiesęs kilimuką po kojomis savo koncertą Zucchero pradėjo dainomis iš naujojo albumo „Black Cat“ (ši frazė yra pirmieji žodžiai albume, beje, nereiškiantys to, ką juoda katė reiškia pas mus, kaip tik turėta omenyje, kad tai geras ženklas). Nors dažnai pagyvenusių atlikėjų naujos dainos būna mažai įdomios, bet šiuo atveju kūriniai maloniai nustebino, ne tik skaniai susiklausė, bet kad ir kaip keistai beskambėtų net privertė nusipirkti naująjį albumą.
Pasikabinęs užuolaidą su didele širdimi Zucchero publiką užbūrė skambiomis, išbaigtomis dainomis, kokybišku garsu ir skoningomis šviesomis. Kartais atrodė, kad jis visą koncertą dainuoja tą pačią dainą, bet tai tik liudija, kad dainininkas yra atradęs savo skambesį. Dauguma kūrinių jis atlieka italų kalba, juose kartas nuo karto įterpdamas angliškų eilučių. Ir vos kelios dainos yra angliškos. Kaip sako pats Zucchero, jo kūrinius labai sunku išversti į anglų (nebent jie iškart gimsta angliškai), nes jų tekstai kilo iš gatvės kalbos.
Zucchero koncertas Vilniuje
Į koncertą „Compensoje“ susirinko apie pustrečio tūkstančio žmonių. Planuota, kad šis koncertas turėjo įvykti rugsėjo 9 dieną, bet buvo šešiomis dienomis pavėlintas, nes dainininkas nutarė į turą įterpti koncertus Tartu, Odesoje ir Kijeve. Vilniaus koncertas buvo paskutinis prieš šešių iš eilės koncertų seriją Veronoje, po kurios Zucchero persikels į Lotynų Ameriką, kur ir baigs savo „Black Cat World Tour“ gastroles per 2016-2017 metus sugrojęs daugiau kaip 130 koncertų keturiuose žemynuose.
Panašu, kad Zucchero yra tiesiog įsimylėjęs Veronos areną, 15 tūkstančių talpinantį romėnų amfiteatrą, kuris pastatytas dar 30 metais po Kristaus. Pernai rugsėjį vos tik išleidęs albumą „Black Cat“ jis ten surengė 11 iš eilės koncertų, šių metų pavasarį pridėjo dar penkis, o po šio mėnesio koncertų serijos iš viso šiame ture ten sugros — teisingai! – 22 koncertus.
Na, bet grįžkime į Vilnių… Įsitaisęs patogiai tarp smuikininkės ir gitaristės Zucchero užtikrintai keliavo savo setlistu. Skambant „Vedo nero“ (vyrams siūlau susirasti ir pažiūrėti šios dainos vaizdo klipą), kaip tik vieną dainą prieš „Baila morena“, dainininkas pakėlė visą publiką ant kojų ir pašokdino per abi šias dainas. Vėliau apsiraminimui sugrojo balades „Iruben me“ ir nuostabią „Il volo“. Atskiro paminėjimo vertas Zucchero lydinčios grupės solo pasirodymas koncerto pabaigoje, kai jie atliko Mileso Daviso išpopuliarintą Eddie Harriso „Freedom Jazz Dance“ ir iškart po jo sekusį Avicii „Wake Me Up“ „koverį“.
Jautrus momentas – didžiojo italų tenoro Luciano Pavarotti pagerbimas koncertui einant į pabaigą. Tai buvo vienintelis kartas, kai koncerte įsijungė ekranas, dainą „Miserere“ Zucchero atliko duetu su Luciano, kuris dainavo iš projekcijos ekrane. Tapo akivaizdu, kad pasaulyje taip ir neatsirado, kas pakeistų prieš dešimt metų šį pasaulį palikusį operos grandą.
Zucchero koncertas Vilniuje
Pagrindinės programos dalies pabaigoje Zucchero atliko vienus didžiausių savo hitų „Diamante“, „Diavolo in me“, bisui pasilikdamas Black dainos „Wonderfull Life“ „koverį“ ir savo didžiausią hitą „Senza una donna (Without a Woman)“. Koncertas baigėsi švente – publika vėl stovėjo, kas entuziastingai dainavo kartu, kas plojo, kas šoko lėtą. „Grazie, Vilnius, ačiū!“, – tarė Zucchero į viršų iškėlęs gautas rožes ir be didelių ceremonijų nulipo nuo scenos. Kad publikai nekiltų mintis prašyti dar vieno biso, po sekundės salėje užsidegė šviesos ir suskambo foninė muzika.
Nors nepriskirčiau savęs prie Zucchero klausytojų, patiko ir koncertas, ir buvo įdomu rašant šią apžvalgą pasidomėti jo kūryba plačiau. Zucchero tikrai pelnė mano pagarbą, norėtųsi, kad daugiau atlikėjų sentų taip gražiai ir brandžiai, išlaikydami kokybės kartelę kaip tai daro jis. Ir būtų labai įdomu šį dainininką pamatyti koncertuojant namų aplinkoje, kad ir toje pačioje Veronoje. O pabaigai, klausimas – ką labiausiai tinka gerti po Zucchero koncerto? Atsakymų variantai: a) alų, b) šampaną, c) tequilą boom boom? Teisingas atsakymas yra žemiau.
