Atrodė, kad toks vakaras nebeįmanomas. 2006-aisiais britų dainininkas ir gitaristas Chrisas Rea surengė atsisveikinimo turą, kurio metu apsilankė ir Vilniaus „Siemens“ arenoje. Su kasos vėžiu kovojęs muzikantas savo koncertus tuomet pavadino „The Road to Hell & Back – The Farewell Tour“. Nuotaika buvo tokia, kad atrodė tikrai daugiau nesusitiksime. Vis dėlto kova su liga buvo sėkminga. Taip pat ji muzikantą išmokė daryti gyvenime tai, ko labiausiai norisi, taigi Chrisas pasinėrė į mėgstamą bliuzą ir po dvejų metų sugrįžo su „The Return of the Fabulous Hofner Blue Notes Tour“. Tačiau trečiojo apsilankymo mūsų šalyje laukti reikėjo beveik dešimtmetį.
Pavasarį paskelbus apie Chriso Rea koncertą šiemet Vilniuje, žiūrovai sparčiai pirko bilietus. Nedažnas atvejis, kai likus dviems mėnesiams iki renginio mūsų šalyje jau būtų paskelbtas „sold-outas“. Tad, šį savaitgalį per pustrečio tūkstančio žiūrovų užpildė koncertų salę „Compensa“. Žinoma, koncertas buvo su sėdimu parteriu, ši muzika skirta vyresnei publikai.
Chrisas Rea (66) yra keliautojas per gyvenimą ir dauguma jo dainų yra būtent apie tai. Jis mėgsta kelionę, automobilius, greitį. Pats kolekcionuoja istorinius lenktyninius automobilius (albumo „Auberge“ (1991) viršelyje yra jam priklausęs „Caterham 7“ modelis), jis pats dar neseniai dalyvaudavo lenktynėse, o kažkada net sugebėjo įsiprašyti į vieną „Formulės 1“ komandą pabūti mechaniku „Monaco Grand Prix“ metu. Rodos, net jo prikimęs balsas savyje turi kažkokio kelio žvyro girgždėjimo.
Net šešios iš septyniolikos koncerto dainų – apie kelią: „The Last Open Road“, „Happy on the Road“, „Stony Road“, „The Road Ahead“, „The Road to Hell (Part 1)“, „The Road to Hell (Part 2)“. Prie jų pridėjus dukroms skirtas dainas „Josephine“ ir „Julia“, gausime pilną vaizdą, kas dainininkui svarbiausia gyvenime.
Praėjusiais metais greta ankstesnių negandų Chrisas Rea patyrė insultą. Scenoje dainininkas atrodė atsigavęs, tiesa, judėjo nedaug, bet jautėsi tvirtai – duokite jam gitarą ir mikrofoną ir jis žinos, ką daryti, galėtų ir vienas užpildyti visą vakaro programą. Scenoje jam talkino penki muzikos bendražygiai. Koncertas plaukė ramiai, dainose netrūko Chriso taip mėgstamo bliuzo elementų, kai kurie kūriniai stebino naujomis aranžuotėmis, puikiai nuskambėjo solo partija per „Stony Road“. Aš labiausiai laukiau ne trankesnių dainų, bet baladžių „Looking for the Summer“ ir „On the Beach“. Pastaroji nuskambėjo gerokai perdirbta, tačiau klausėsi taip pat maloniai. Koncerto scenografiją papildė vaizdo ekranas ir dekoracijos su gitaromis abiejose scenos pusėse.
Iš Midlsbro Jungtinėje Karalystėje kilusio Chriso Rea karjeros pikas buvo aštuoniasdešimtųjų pabaiga-devyniasdešimtųjų pradžia, kai albumai „The Road to Hell“ (1989) ir „Auberge“ (1991) pakilo į Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje. Trejus metus iš eilės 1988-1990 dainininkas pretendavo laimėti geriausio vyro atlikėjo nominacijoje „Brit Awards“. Prisiminus savo pažintį su Chriso Rea kūryba, pirmiausia prieš akis iškyla MTV Europos Top 20 metu gana dažnai rodyto vaizdo klipo „Auberge“ ir keleriais metais anksčiau pro sovietinę cenzūrą prasprūdusio vaizdo klipo „The Road to Hell“ vaizdai. Pastarasis kūrinys – jo didžiausias hitas Jungtinėje Karalystėje, vienintelis pasiekęs singlų dešimtuką. Šia daina jau daug metų dažniausiai ir baigiami Chriso Rea pasirodymai.
Ir tik dainininkui nulipus nuo scenos matėsi, kad jam sunku vaiščioti. Ligos ne pagal metus suraukšlėjo ir atlikėjo veidą. Tačiau ne tai svarbiausia. Koncertas buvo jaukus. Iš naujojo šį rudenį išleisto albumo „Road Songs for Lovers“ nuskambėjo penkios dainos, jas publika priėmė taip pat šiltai, kaip ir savo pamėgtus hitus.
Žinoma, dvidešimt keturis solinius albumus išleidusiam atlikėjui neįmanoma į programą sutalpinti visų publikos pageidaujamų kūrinių. Tad, už borto liko ne tik minėtas „Auberge“, bet ir „The Blue Cafe“, „I Can Hear Your Heartbeat“ ar galų gale „Driving Home for Christmas“ (kodėl gi ne, juk jau ne už kalnų ir metų pabaigos šventės). Pastarasis kūrinys, beje, pastaruoju metu yra populiariausias Chriso Rea hitas, originaliai išleistas dar 1988 metais nuo 2007-ųjų kasmet kelioms savaitėms jis sugrįžta į perkamiausių Jungtinės Karalystės singlų sąrašus, o praėjusiais metais net pagerino savo aukščiausią poziciją juose – Nr. 26.
Pusantros valandos pasirodymą dainininkas baigė dainomis „On the Beach“ ir „Let’s Dance“. Visą vakarą besimėgavusi muzika ir išskirtiniu dainininko balsu publika nedrąsiai sukruto stotis šokti, tačiau dauguma taip ir liko sėdėti savo vietose, tačiau ovacijų muzikantams negailėjo. Pats dainininkas nulipęs nuo scenos vienmarškinis iškart sėdo į automobilį ir išvyko į viešbutį.
Viename interviu prieš penkerius metus Ukrainoje, Chrisas Rea prisipažino, kad pirmoji jo aistra buvo žurnalistika ir jis norėjęs rašyti apie automobilių lenktynes. Tačiau viskas pasisuko kitaip ir 21-erių metų (gana vėlokai) jis pradėjo muzikuoti. „Kažkur giliai viduje manau, kad būčiau buvęs visai neblogas žurnalistas“, – šypsosi dainininkas, vengiantis popmuzikos pasaulio blizgesio. Tačiau bent jau publika tikrai neliūdi dėl keturis dešimtmečius besitęsiančios jo muzikinės karjeros. Ir didžiausia Chriso Rea pergalė yra tai, kad po tiek įvairių išbandymų jis vis dar yra scenoje ir džiugina publiką savo dainomis.