Man 38-eri. Ir aš pirmą kartą buvau koncerte. Koncerte, kuris Edinburgą rugpjūčio pirmoje pusėje panardino į OASIS ekstazę. Miestui, kurį taip mėgstu, tai nutiko pirmą kartą. Kaip ir man.
Apie OASIS koncertų setlist‘ą, brolių jausmus, garsą, efektus ir, aišku, muziką – čia, socialiniuose tinkluose ir medijose, parašyta įdomiai ir išsamiai. Ypač apie muziką.
Tačiau reikia pakalbėti apie tai, ką ji sukūrė – miestui, jos gatvėms ir tiems, kuriems pavyko ją išgirsti gyvai. Muzika nėra tik garsas. Muzika nėra tik muzika, kai tema – OASIS pirmasis turas Jungtinėje Karalystėje. Ir tie, kas jį patyrė, išgyveno tai, ko, matyt, tikrai nebus kitur.
Pirma, tai justi vos atsidūrus minioje, viena tėkme judančioje stadiono link. Vėliau – siūbuojančioje eilėje prie įėjimo, o tuomet koncerte rėkiančioje kiekvieną kiekvienos dainos žodį, po koncerto traukiniuose ir tramvajuose. OASIS muzika čia tiek metų nėra tik muzika.
Štai perspektyva. Vos 3 metrų perimetras vienoje iš koncerto tribūnų. Jame buvęs škotas per visus Noelio solo kūrinius, kaip kad „Talk Tonight“ ar „Half the World Away“, traukė iš kišenės avarijoje žuvusios žmonos nuotrauką, ir dėjęs prie širdies apsipildavo ašaromis, tuo pat metu rėkdamas dainos žodžius.
Greta stovėjusi šeima su dviem maždaug 5-erių ir 10-ies metų berniukais visą koncertą išdainavo kiekvienos dainos kiekvieną žodį. Apsikabinę vienas kitą, vienu balsu.
Dar du užnugary stoėję vyrai atrodė lygiai kaip Liamas. O visi kiti, kurie tilpo į tą patį 3 metrų perimetrą, bet liko nepaminėti tik dėl to, kad vilkėjo vien ikoniškas aprangos detales, irgi mokėjo kiekvieną kiekvienos dainos žodį. Kiekvieną.
Visiems jiems OASIS muzika nebuvo tik garso suvirpintas oras.
Todėl ir rugpjūčio 12 diena Edinburge nebuvo tik koncertas. Jo scenografija, kuriai pasidavė net britų apkalbėti mėgstamas oras, primena pakilimo tako trajektoriją.
Nuo patekimo į koncertą, prasidedančio traukinių stotyse, pub‘uose, parkuose, kur vis tirštėjanti minia viena srove plūsta link stadiono. Pakeliui – atributika, iš kiekvieno pub‘o vis garsiau atsklindanti muzika, ant kiekvieno kampo vis dažniau stovintys kartoniniai Noelis ir Liamas.
Kilimo variklio antrą vožtuvą įjungė „Cast“, o trečią Richard Ashcroft. Jei pirmoji pašildanti grupė užgavo mažesnę dalį, tai Ashcrofto „Bitter Sweet Symphony“ auditoriją pakėlė iki natios, kuria OASIS kilo į sceną.
Dangus buvo dar vienas scenografijos elementas. Ryškiai švietęs per „Morning Glory“, „Fade Away“ ar „Supersonic“, aptemęs per „Little by Little“ ir „Slide Away“, jis šviesą atidavė stadionui – pulsuojančiam „Live Forever“, „Rock n Roll Star“, „Dont Look Back in Anger“ ar „Wonderwall“. Kol galiausiai išsitaškė per „Champagne Supernova“ ugnies ir paskutinių akordų ekstazėje.
Paskutinių tik scenoje, bet ne miniai, policijos pajėgų ir užtvarų užvertomis miesto gatvėmis dar kelias valandas plūstančioje ta pačia melodija tolyn. Galiausiai, išsiskirsčiusioje ten iš kur atvyko.
Todėl kai toks koncertas, paradoksalu, bet apie patį setlist‘ą plėstis neverta. Jis sudėtas taip, kad kiekvienas buvęs stadione išgyventų pakilimo efektą. Kol visas stadionas toliau dainuos vienu balsu.
Ar gali taip nutikti kitur, ne ten, iš kur kilo pati muzika, ir nepasiduoti tik tamsos ir hitų užtemdytai pagundai?
Aišku tik tiek, kad nenutiks tai, kas vyko ir tebevyksta per pirmuosius jų koncertus, sugrąžinusius ikonas į šviesą, o minią panardinusią į ekstazę. Po tiek metų.
