ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: RUGPJŪTIS, 2025

Jau ruduo – debesuotas dangus, vėjuoti orai ir kiti jo atributai… Žinome, kad rudens pradžia sunki, nuotaikos irgi „debesuotos“, todėl ManoMuzikos komanda atneša Jums geros muzikos! Rudenišką melancholiją rugpjūtį pristatė ir kūrėjai, o kiti kaip tik nori padėti ją išsklaidyti. Siūlome Jums muzikos kiekvienam skoniui – Pendulum, Mac DeMarco, Dijon, Blood Orange, The Hives ir Deftones. Net šeši rekomenduojami albumai Jūsų ausims – gero klausymo!

Pendulum – Inertia

Po penkiolikos metų pertraukos australų elektroninės muzikos grupė „Pendulum“ sugrįžta su albumu „Inertia“! Tiesa, vadinti šį albumą „sugrįžimu“ būtų netikslu. Grupė per šį laiką niekur nedingo, tiesiog gerokai daugiau dėmesio skyrė kitiems projektams – ypač „Knife Party“, kurį vystė Rob Swire ir Gareth McGrillen.

Tuos, kurie iš „Pendulum“ tikėjotės kažko netikėto, turiu nuvilti – revoliucijos čia nerasite. Pusė albumo kūrinių jau girdėti anksčiau: per penkiolika tylos metų jie buvo išleisti kaip atskiri singlai ar EP, o kita pusė kūrinių – visiškai nauji. Keistas sprendimas, bet… kažkaip vis tiek malonu pasiklausyti visko vienoje vietoje.

Bendras įspūdis? Keistai neblogas! Tai būtent toks albumas, kokio norėtųsi iš „Pendulum“. Intensyvus ir šiuolaikiškas. Jis nestebina, bet tiesiog gerai „velka“.

Dabar, kai drum’n’bass muzika yra „ant bangos“ dar labiau nei „Pendulum“ kūrybinio piko metu, „Inertia“ yra puiki proga iš naujo atrasti šią grupę ir dar kartą pajusti jos energiją. Ar jie greitai išleis kitą albumą? Tikėtina, kad ne, tad kol kas belieka mėgautis tuo, ką turime dabar.

Mac DeMarco – Guitar

Kanados atlikėjas Mac DeMarco, rugpjūčio 22 d. išleido naują vokalinį studijinį albumą „Guitar“, pirmą tokį darbą nuo 2019 m. „Here Comes the Cowboy“. Visas kūrybos procesas vyko Mac DeMarco namų studijoje Los Andžele – nuo dainų rašymo iki paskutinio garso – todėl kiekviena melodija skamba labai asmeniškai ir nuoširdžiai.

Albume skamba paprastos, šiltos ir jautrios dainos, pasakojančios apie praeities klaidas, gyvenimo pamokas ir siekį ramiau gyventi. Pastebima, kad čia vėl girdimas pažįstamas Mac DeMarco skambesys – lengvas indie rokas, jaukios melodijos ir nuoširdus vokalas. Pirmieji albumo singlai – „Home“, „Holy“ ir „Phantom“ – puikiai atspindi jo dvasią: rami, bet kartu šilta ir gyva muzika, kuri klausytoją pritraukia savo paprastumu ir nuoširdumu.

DIJON – Baby

DIJON antrasis albumas „Baby“ nėra nei debiutas, nei sugrįžimas – tai patvirtinimas. Patvirtinimas, kad jo balsas, kūrybinė intuicija ir emocinis atvirumas jau dabar formuoja šiuolaikinio R&B kryptį. Jei „Absolutely“ buvo drąsus, virtuvės stalo intymumu alsuojantis pareiškimas, tai „Baby“– brandesnis, bet ne mažiau rizikingas žingsnis į dar gilesnį emocinį lauką.

DIJON kuria taip, lyg kiekviena daina būtų atliekama gyvai – ne studijoje, o priešais tave. Jo muzika alsuoja netvarka, netikėtumu, bet kartu – švelnumu. „Baby“ nėra poliruotas produktas, tai – gyvas, kvėpuojantis organizmas. Albumas skamba tarsi būtų įrašytas vienu prisėdimu, su visais netobulumais, kurie tampa jo stiprybe. Tai albumas, kuriame chaosas ir švelnumas egzistuoja vienu metu – kaip ir tėvystė, apie kurią jis subtiliai kalba.

Kritikai pažymi, kad DIJON ne tik išlaiko savo eksperimentinį braižą, bet ir jį išgrynina. „Paste Magazine“ šį albumą vadina „branduoline raketa“ – ne todėl, kad jis sprogsta garsais, bet todėl, kad tyliai, bet galingai keičia žanro trajektoriją.

Jo balsas – dūminis, trapus, bet kartu kupinas įtampos. Instrumentuotė – minimalistinė, bet kiekvienas garsas turi svorį. Tai muzika, kuri reikalauja tavo buvimo – ne kaip klausytojo fone, bet kaip liudytojo.

„Baby“– tai albumas, kuris ne tiek nori būti suprastas, kiek išgyventas. Jis neieško hitų, jis ieško tiesos. Ir ją randa – ne šūkiuose, o tyliose, beveik neapčiuopiamose emocijų atplaišose.

BLOOD ORANGE – Essex Honey

Po šešerių metų tylos Dev Hynes, geriau žinomas kaip „Blood Orange“, sugrįžta su albumu „Essex Honey“– ne kaip triukšmingas pareiškimas, o kaip tylus, bet galingas emocinis dokumentas. Šis albumas – tai ir muzikinis kūrinys, ir asmeninė kelionė į gimtąjį Esseksą – vietą, kurioje susipina vaikystės prisiminimai, netektis ir muzika kaip išsigelbėjimas.

Albumas alsuoja melancholija, bet ne liūdesiu. Jis – tarsi rūkas: švelnus, bet tankus. Dev Hynes kuria savo „privatų orkestrą“, į kurį įtraukia tokius vardus kaip Lorde, Caroline Polachek, Daniel Caesar, Mustafa, Brendan Yates iš Turnstile, Tariq Al-Sabir ir net rašytoją Zadie Smith. Šie balsai ne dominuoja, o įsilieja – kaip šešėliai, kaip prisiminimai.

Pirmasis singlas „The Field“ – tai Hynes’o švelnumo manifestas. Jo balsas, trapus ir hipnotizuojantis, skamba lyg saulė pro debesis: „Feel it every day, and the sun keeps you warm / Hard to let you go, see you when I know why it’s always grey.“. Daina pulsuoja R&B, elektronikos ir pop muzikos sinteze, kurioje kiekvienas garsas turi emocinį svorį.

Kūrinys „Thinking Clean“ prasideda pianinu, pereina į džiazinį ritmą, o vėliau išnyksta į tylą, kurioje skamba vienišas violončelės garsas – tai primena Arthur Russell kūrybą. Tokie momentai rodo, kad „Essex Honey“– tai albumas, kuris kviečia ne tik klausytis, bet ir sustoti.

Ne visos vokalinės partijos yra pažymėtos – kai kurios, kaip Mustafa balsas „Vivid Light“, lieka neįvardytos, bet ne nepastebėtos. „Essex Honey“ – tai albumas, kuris apdovanoja dėmesingą klausytoją. Kartu – tai ne foninė muzika. Tai muzika, kuri reikalauja buvimo. Ji ne šaukia, o šnabžda. Ne linksmina, o kviečia susimąstyti. Tai albumas apie tai, ką reiškia grįžti – ne tik į vietą, bet ir į save.

The Hives – The Hives Forever Forever The Hives

Per tris dešimtmečius kūrybos „The Hives“ klausytojams dovanojo ne vieną giliai įsirėžusį garage rock kūrinį. Galingas, stipriai smogiantis skambesys, užkrečianti punkroko energija ir įtraukiantis, stilingas pasitikėjimas savimi – visa tai naujame „The Hives“ albume „The Hives Forever Forever The Hives“.

Naujausias albumas tik įrodo, kad „The Hives“ atėjo, jie geriausi ir jie karaliauja! Ne veltui albumo viršelyje – karališki apdarai ir karūnos. Kai kurie kritikai ir albumų apžvalgos net sako, jog tai metų albumas – ir ne veltui!

Albumas „The Hives Forever Forever The Hives“ talpina 13 kūrinių, bet jį perklausysite vos per 33 minutes. Net neabejoju, kad albumas užkrės savo energija – kojos trepsės, galva linksės, o visas kūnas judės į ritmą. Dar kritikai sako, kad jame – bengeris po bangerio, ir aš tam pritariu. Sunku išskirti vieną dainą, o ir šiaip reikia pabrėžti, kad albumas labai vientisas, todėl jį tobula išklausyti visą.

Garantuoju, jog suveiks terapinis efektas ir „ištaškysite“ niūrių orų atnešamą melancholiją. Rekomenduoju!

Deftones – Private Music

Šį rugpjūtį „Deftones” nudžiugino savo ilgamečius fanus – įskaitant ir mane – ir išleido jau dešimtąjį albumą „Private Music”, kurį įrašė kartu su prodiuseriu Nick Raskulinecz. Šis įrašas išryškina grupės gebėjimą derinti sunkias gitaras su atmosferiniu skambesiu ir emocionaliomis melodijomis.

Albume atsiskleidžia kontrastas tarp grožio ir brutalumo. Tokios dainos kaip „My Mind Is a Mountain“, „Milk of the Madonna“ ar „Souvenir“ išsiskiria dinamiška struktūra ir priedainiais, o Chino Moreno vokalas svyruoja tarp šnabždesių ir riksmų, suteikdamas tiek intymumo, tiek katarsio pojūtį.

Vis dėlto albumas ne visada išlaiko vienodą tėkmę ir nėra kažkuo radikalus. Kai kuriems klausytojams jis gali pasirodyti pernelyg nugludintas, ypač palyginus su ankstesniais agresyvesniais darbais.

„Deftones” albume „Private Music” neišranda dviračio, tačiau apdovanoja klausytojus brandžiu ir stipriu įrašu, taip parodydami, jog jie vis dar yra reikšminga grupė sunkiosios muzikos pasaulyje.

Https://open.spotify.com/album/1gmWnG5TeRj91Tdm2lpEvJ?si=sXpqJXFUSYSMVLZhRI2ZwA

Gero klausymo!

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *