Miglės Buinevičiūtės nuotr. ir „RIBA” albumo viršelis
Atlikėjas ir kūrėjas Kristijonas Ribaitis vakar vakare surengė savo ketvirtojo albumo ,,RIBÀ” pristatymo vakarėlį bare „Estradà“, kuriame susirinko ištikimiausi gerbėjai. Nenuostabu, kad bene visi susirinkę mintinai mokėjo pirmųjų pristatytų singlų „Dievulis kviečia taksą“ ir „Padėka“ žodžius, o ir šokių netrūko (apie pirmuosius singlus rašėme čia ir čia ).
Pasak atlikėjo, tai – elektrinių gitarų bei sintezatorių pripildyta istorija apie kruizinį laivą, pilną žmonių, kurie įkvepia gyventi ir kurti. Tačiau, vedini savo tikslų, jie kartais pamiršta apie juos supančią aplinką, savo veiksmų pasekmes ir privalo a psispręsti, kokias ribas turės peržengti. Kartu šis albumas – perdėtai dramatiškas meilės (su trupučiu neapykantos) laiškas Lietuvos alternatyvai ir elektronikai.
Albume daug atvirų tekstų, šokti priverčiančios muzikos, bei netikėtų svečių, kuriuos galima išgirsti albumo kūriniuose. Vienas iš jų – kūrinys kartu su reperiu Pijumi Opera, o dainoje „Dievulis kviečia taksą“ pasigirsta „McLoud“ vokalisto ir aktoriaus Luko Malinausko balsas.
Kristijonas Ribaitis albume ,,RIBÀ” toliau maišo elektronikos garsus su gitarinės muzikos motyvais – tik šįkart dar daugiau šokių, eksperimentų ir netikėtų bendradarbiavimų. Be įsiterpiančio kitų atlikėjų vokalo dainose, šis albumas ypatingas ir tuo, kad pirmą kartą visas kūrybinis bei garso apdirbimo procesas – nuo pradžios iki (beveik) pabaigos – buvo atliktas paties Kristijono.
Nuo šiandien Kristijono Ribaičio albumas ,,RIBÀ” pasiklausymo platformose, tad junkimės, įvertinkime darbą ir pašokime, nes nuo pirmų akordų tikrai norisi! P.S. Albumą ,,RIBÀ” gyvai galėsite išgirsti jo pristatymo koncertuose lapkričio 20 dieną Vilniuje, lapkričio 29 dieną Kaune ir gruodžio 5 dieną Klaipėdoje.
Local Blood – alternatyvaus roko ir post-punk muzikos grupė iš Vilniaus visgi ne tokie ir local.
2022 m. sugrįžę su albumu „Dystopian Disco“, Local Blood toliau intensyviai dirbo – 2023 m. pristatė darbą „Loverman“, o 2024 m. pavasarį surengė savo pirmąjį turą po Centrinę Europą (koncertavo Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Vengrijoje).
Dabar, po koncertų Lietuvoje, vaikinai yra išvykę į antrąjį koncertinį turą po Europą, kurio metu pristatys naujausią kūrybą iš būsimo grupės albumo. Dabar Local Blood keliauja po Lenkiją, Vokietiją, Nyderlandus, Prancūziją, Šveicariją, Kroatiją ir Vengriją, tačiau dalinasi muzikinėmis naujienomis ir su mumis Lietuvoje – pristato savo naują singlą „Come Around“.
„Come Around“ Local Blood vyrai pristato, kaip sarkastišką meilės – santykių himną, drąsos ir atviro sąžiningumo derinį: „Daina kalba apie atsisakymą būti sumenkintu, net kai lengviau iš savęs pasijuokti nei pykti – tai atsisveikinimas su infantilizmu ir žingsnis augimo link, kartu pripažįstant pažeidžiamumą ir paverčiant vidinę sumaištį kažkuo seksualiu ir stipriu“ – sako grupė.
Jau ruduo – debesuotas dangus, vėjuoti orai ir kiti jo atributai… Žinome, kad rudens pradžia sunki, nuotaikos irgi „debesuotos“, todėl ManoMuzikos komanda atneša Jums geros muzikos! Rudenišką melancholiją rugpjūtį pristatė ir kūrėjai, o kiti kaip tik nori padėti ją išsklaidyti. Siūlome Jums muzikos kiekvienam skoniui – Pendulum, Mac DeMarco, Dijon, Blood Orange, The Hives ir Deftones. Net šeši rekomenduojami albumai Jūsų ausims – gero klausymo!
Pendulum – Inertia
Po penkiolikos metų pertraukos australų elektroninės muzikos grupė „Pendulum“ sugrįžta su albumu „Inertia“! Tiesa, vadinti šį albumą „sugrįžimu“ būtų netikslu. Grupė per šį laiką niekur nedingo, tiesiog gerokai daugiau dėmesio skyrė kitiems projektams – ypač „Knife Party“, kurį vystė Rob Swire ir Gareth McGrillen.
Tuos, kurie iš „Pendulum“ tikėjotės kažko netikėto, turiu nuvilti – revoliucijos čia nerasite. Pusė albumo kūrinių jau girdėti anksčiau: per penkiolika tylos metų jie buvo išleisti kaip atskiri singlai ar EP, o kita pusė kūrinių – visiškai nauji. Keistas sprendimas, bet… kažkaip vis tiek malonu pasiklausyti visko vienoje vietoje.
Bendras įspūdis? Keistai neblogas! Tai būtent toks albumas, kokio norėtųsi iš „Pendulum“. Intensyvus ir šiuolaikiškas. Jis nestebina, bet tiesiog gerai „velka“.
Dabar, kai drum’n’bass muzika yra „ant bangos“ dar labiau nei „Pendulum“ kūrybinio piko metu, „Inertia“ yra puiki proga iš naujo atrasti šią grupę ir dar kartą pajusti jos energiją. Ar jie greitai išleis kitą albumą? Tikėtina, kad ne, tad kol kas belieka mėgautis tuo, ką turime dabar.
Mac DeMarco – Guitar
Kanados atlikėjas Mac DeMarco, rugpjūčio 22 d. išleido naują vokalinį studijinį albumą „Guitar“, pirmą tokį darbą nuo 2019 m. „Here Comes the Cowboy“. Visas kūrybos procesas vyko Mac DeMarco namų studijoje Los Andžele – nuo dainų rašymo iki paskutinio garso – todėl kiekviena melodija skamba labai asmeniškai ir nuoširdžiai.
Albume skamba paprastos, šiltos ir jautrios dainos, pasakojančios apie praeities klaidas, gyvenimo pamokas ir siekį ramiau gyventi. Pastebima, kad čia vėl girdimas pažįstamas Mac DeMarco skambesys – lengvas indie rokas, jaukios melodijos ir nuoširdus vokalas. Pirmieji albumo singlai – „Home“, „Holy“ ir „Phantom“ – puikiai atspindi jo dvasią: rami, bet kartu šilta ir gyva muzika, kuri klausytoją pritraukia savo paprastumu ir nuoširdumu.
DIJON – Baby
DIJON antrasis albumas „Baby“ nėra nei debiutas, nei sugrįžimas – tai patvirtinimas. Patvirtinimas, kad jo balsas, kūrybinė intuicija ir emocinis atvirumas jau dabar formuoja šiuolaikinio R&B kryptį. Jei „Absolutely“ buvo drąsus, virtuvės stalo intymumu alsuojantis pareiškimas, tai „Baby“– brandesnis, bet ne mažiau rizikingas žingsnis į dar gilesnį emocinį lauką.
DIJON kuria taip, lyg kiekviena daina būtų atliekama gyvai – ne studijoje, o priešais tave. Jo muzika alsuoja netvarka, netikėtumu, bet kartu – švelnumu. „Baby“ nėra poliruotas produktas, tai – gyvas, kvėpuojantis organizmas. Albumas skamba tarsi būtų įrašytas vienu prisėdimu, su visais netobulumais, kurie tampa jo stiprybe. Tai albumas, kuriame chaosas ir švelnumas egzistuoja vienu metu – kaip ir tėvystė, apie kurią jis subtiliai kalba.
Kritikai pažymi, kad DIJON ne tik išlaiko savo eksperimentinį braižą, bet ir jį išgrynina. „Paste Magazine“ šį albumą vadina „branduoline raketa“ – ne todėl, kad jis sprogsta garsais, bet todėl, kad tyliai, bet galingai keičia žanro trajektoriją.
Jo balsas – dūminis, trapus, bet kartu kupinas įtampos. Instrumentuotė – minimalistinė, bet kiekvienas garsas turi svorį. Tai muzika, kuri reikalauja tavo buvimo – ne kaip klausytojo fone, bet kaip liudytojo.
„Baby“– tai albumas, kuris ne tiek nori būti suprastas, kiek išgyventas. Jis neieško hitų, jis ieško tiesos. Ir ją randa – ne šūkiuose, o tyliose, beveik neapčiuopiamose emocijų atplaišose.
BLOOD ORANGE – Essex Honey
Po šešerių metų tylos Dev Hynes, geriau žinomas kaip „Blood Orange“, sugrįžta su albumu „Essex Honey“– ne kaip triukšmingas pareiškimas, o kaip tylus, bet galingas emocinis dokumentas. Šis albumas – tai ir muzikinis kūrinys, ir asmeninė kelionė į gimtąjį Esseksą – vietą, kurioje susipina vaikystės prisiminimai, netektis ir muzika kaip išsigelbėjimas.
Albumas alsuoja melancholija, bet ne liūdesiu. Jis – tarsi rūkas: švelnus, bet tankus. Dev Hynes kuria savo „privatų orkestrą“, į kurį įtraukia tokius vardus kaip Lorde, Caroline Polachek, Daniel Caesar, Mustafa, Brendan Yates iš Turnstile, Tariq Al-Sabir ir net rašytoją Zadie Smith. Šie balsai ne dominuoja, o įsilieja – kaip šešėliai, kaip prisiminimai.
Pirmasis singlas „The Field“ – tai Hynes’o švelnumo manifestas. Jo balsas, trapus ir hipnotizuojantis, skamba lyg saulė pro debesis: „Feel it every day, and the sun keeps you warm / Hard to let you go, see you when I know why it’s always grey.“. Daina pulsuoja R&B, elektronikos ir pop muzikos sinteze, kurioje kiekvienas garsas turi emocinį svorį.
Kūrinys „Thinking Clean“ prasideda pianinu, pereina į džiazinį ritmą, o vėliau išnyksta į tylą, kurioje skamba vienišas violončelės garsas – tai primena Arthur Russell kūrybą. Tokie momentai rodo, kad „Essex Honey“– tai albumas, kuris kviečia ne tik klausytis, bet ir sustoti.
Ne visos vokalinės partijos yra pažymėtos – kai kurios, kaip Mustafa balsas „Vivid Light“, lieka neįvardytos, bet ne nepastebėtos. „Essex Honey“ – tai albumas, kuris apdovanoja dėmesingą klausytoją. Kartu – tai ne foninė muzika. Tai muzika, kuri reikalauja buvimo. Ji ne šaukia, o šnabžda. Ne linksmina, o kviečia susimąstyti. Tai albumas apie tai, ką reiškia grįžti – ne tik į vietą, bet ir į save.
The Hives – The Hives Forever Forever The Hives
Per tris dešimtmečius kūrybos „The Hives“ klausytojams dovanojo ne vieną giliai įsirėžusį garage rock kūrinį. Galingas, stipriai smogiantis skambesys, užkrečianti punkroko energija ir įtraukiantis, stilingas pasitikėjimas savimi – visa tai naujame „The Hives“ albume „The Hives Forever Forever The Hives“.
Naujausias albumas tik įrodo, kad „The Hives“ atėjo, jie geriausi ir jie karaliauja! Ne veltui albumo viršelyje – karališki apdarai ir karūnos. Kai kurie kritikai ir albumų apžvalgos net sako, jog tai metų albumas – ir ne veltui!
Albumas „The Hives Forever Forever The Hives“ talpina 13 kūrinių, bet jį perklausysite vos per 33 minutes. Net neabejoju, kad albumas užkrės savo energija – kojos trepsės, galva linksės, o visas kūnas judės į ritmą. Dar kritikai sako, kad jame – bengeris po bangerio, ir aš tam pritariu. Sunku išskirti vieną dainą, o ir šiaip reikia pabrėžti, kad albumas labai vientisas, todėl jį tobula išklausyti visą.
Garantuoju, jog suveiks terapinis efektas ir „ištaškysite“ niūrių orų atnešamą melancholiją. Rekomenduoju!
Deftones – Private Music
Šį rugpjūtį „Deftones” nudžiugino savo ilgamečius fanus – įskaitant ir mane – ir išleido jau dešimtąjį albumą „Private Music”, kurį įrašė kartu su prodiuseriu Nick Raskulinecz. Šis įrašas išryškina grupės gebėjimą derinti sunkias gitaras su atmosferiniu skambesiu ir emocionaliomis melodijomis.
Albume atsiskleidžia kontrastas tarp grožio ir brutalumo. Tokios dainos kaip „My Mind Is a Mountain“, „Milk of the Madonna“ ar „Souvenir“ išsiskiria dinamiška struktūra ir priedainiais, o Chino Moreno vokalas svyruoja tarp šnabždesių ir riksmų, suteikdamas tiek intymumo, tiek katarsio pojūtį.
Vis dėlto albumas ne visada išlaiko vienodą tėkmę ir nėra kažkuo radikalus. Kai kuriems klausytojams jis gali pasirodyti pernelyg nugludintas, ypač palyginus su ankstesniais agresyvesniais darbais.
„Deftones” albume „Private Music” neišranda dviračio, tačiau apdovanoja klausytojus brandžiu ir stipriu įrašu, taip parodydami, jog jie vis dar yra reikšminga grupė sunkiosios muzikos pasaulyje.
Su drauge buvome Nick Cave and The Bad Seeds koncerte Vilniuje, Vingio parke 2022 m. rugpjūčio 16 d. Tada grupė skambėjo nuostabiai! Po koncerto sakiau, jog tai buvo muzikinės mišios, ir labai džiaugiausi, kad jų nepraleidau. Negalėjau atsistebėti Nick Cave charizma ir kažkuo antgamtišku jame.
Panašaus ypatingo jausmo tikėjausi ir rugpjūčio 12 d. Siguldoje vykusio koncerto. Kai ta pati draugė – Nick Cave gerbėja iš kito miesto – pasiūlė važiuoti kartu, žinoma, sutikau. Gerbėjų iš Lietuvos vyko daug, tad nakvyne ir kelionės bilietais pasirūpinome dar prieš mėnesį. Belaukdama koncerto skaičiau Nick Cave ir žurnalisto Seano O’Hagano knygą „Faith, Hope and Carnage“. (Rekomenduoju – gražiai, šviesiai ir intelektualiai jie kalbasi apie kūrybą, tikėjimą, viltį ir netektis.)
Į Vilnių senokai matyta melomanė draugė atvyko 11 d., ir nusprendėme susikurti, kaip pavadinome, „full Nick Cave experience“. Vakare prieš koncertą neskubėjome miegoti – gurkšnojome vyną, plepėjome (seniai nesimačius buvo ką pasipasakoti) ir žiūrėjome koncertinį filmą „Idiot Prayer: Nick Cave Alone at Alexandra Palace“, kuris tapo tarsi „apšilimas“ prieš koncertą.
Miegota mažai, keltasi anksti – ir mes jau traukinyje į Rygą. Ten turėjome kelias valandas pasivaikščioti po senamiestį, pavalgyti ir pabūti turistėmis pas broliukus latvius, bet laikas greitai prabėgo. Žiūrėk, jau mes ir autobuse į Siguldą, kur mūsų laukė Nick Cave solo koncertas.
Į koncertą, kaip kokios pirmūnės, nuvykome anksčiau, tad nebuvo eilių ir ramiai galėjome apžiūrėti gražią koncerto teritoriją, išgerti po gėrimą ir užsiimti vietas. (Visgi įprotis, jog Lietuvoje koncertai dabar prasideda laiku, daro savo.) Nežinau, kodėl taip skubėjome. Kiti gerbėjai į vietas rinkosi gerokai lėčiau. Buvo matyti, kad dalis žiūrovų atėjo tik susipažinti su jo muzika, nes kažkas sakė, jog bus gražu ir verta pamatyti… Besileidžianti saulė, gamtos apsuptis ir griuvėsiai už nugaros kūrė ypatingą atmosferą. Kėdės, scena, fortepijonas ir bosinės gitaros stiprintuvas priminė, jog bus dar gražiau.
Nick Cave ir kartu grojusį bosistą Coliną Greenwoodą prie scenos atvežė automobiliu. Visi sujudo ir paskutiniai žiūrovai suskubo užimti vietas.
Užlipęs ant scenos Nick Cave pasisveikino su publika, pristatė kolegą bei pirmąjį kūrinį „Girl in Amber“ ir sėdo prie fortepijono. Po kiekvienos dainos sekė trumputis (bent sakiniu) kitos dainos pristatymas. Buvo ir nuėjimų nuo fortepijono, ir judesių, kas išdavė, jog jam tikrai labiau įprasta koncertuoti su grupe.
Visą koncertą norėjosi, tiesiog, mėgautis muzika, nes tai buvo daugiau nei dvi valandas trukusi terapija. Jo kūryba turi savy sakralumo ir kažko nepaaiškinamo, apgobia ir nepaleidžia. Vėl nesupranti, kaip jis taip valdo minią ir visi negali atitraukti akių nuo scenos… O tos vietos, kai publika choru dainavo dainų eilutes – buvo kažkoks kosmosas. Be proto gražu!
Per daugiau nei dvi valandas jis atliko 19 dainų ir dar šešias – koncerto pabaigai – pakartojimui.
Setlistą rasite čia:
Girl in Amber
Higgs Boson Blues
Jesus of the Moon
O Children
Cinnamon Horses
Tupelo
Galleon Ship
Joy
Papa Won’t Leave You, Henry
Balcony Man (Nick Cave & Warren Ellis cover)
The Mercy Seat
The Ship Song
Avalanche (Leonard Cohen cover)
I Need You
Waiting for You
The Weeping Song
Skeleton Tree
Jubilee Street
Push the Sky Away
Pakartojimui:
Love Letter
Palaces of Montezuma (Grinderman song)
(Are You) The One That I’ve Been Waiting For?
And No More Shall We Part
Cosmic Dancer (T. Rex cover)
Into My Arms
Galiausiai su minia pajudėjome iš koncerto. Stebėjausi, jog sutikome daug gerbėjų iš Lietuvos ir nesupratau kaip dalis žiūrovų galėjo išeiti neišklausę biso… Tai tik įrodė, jog buvau teisi ir dalis žiūrovų atėjo dar tik susipažinti su šiuo kūrėju.
Greitai buvo pasiektas butas nakvynei, bet dar nesinorėjo paleisti pakilios koncerto emocijos. Grįžusios pasidarėme arbatos ir žiūrėjome padarytas nuotraukas bei filmuotas ištraukėles. Kalbėjom, gėrėm arbatą ir dalijomės įspūdžiais. Žavėjomės, kiek visgi daug ir be proto gražaus gali scena, fortepionas, bosas ir vokalas…
Vėl nueita miegoti vėlai. Vėl galėjo būti daugiau miego, bet… Pabudus pasileidome Nick Cave koncertą per „YouTube“, gėrėm rytinę kavą ir ruošėmės išvykti į Rygą, o iš ten į Vilnių. Kažkaip sunku buvo paleisti emociją ir norom nenorom vėl ausinėse užsileidžiama viena ar kita Nick Cave daina, kuri dabar ne šiaip muzikos kūrinys, bet dar ir inside istoriją turinti bei geras koncerto emocijas talpinanti daina.
Muzikos kūrėja Godo Yorke (tikrasis vardas Goda Sasnauskaitė) pristatė savo naują vaizdo klipą. Jis skirtas dainai „Meilės neparodai“, su kuria šiemet ji varžėsi nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje.
Kaip prieš klipo premjerą savo socialiniuose tinkluose sakė atlikėja:
„Šis klipas gimė iš vidinio ryžto, buvo kuriamas su meile, žaismingumu ir visišku atsidavimu.”
O pranešima spaudai, Goda sako, jog šis klipas – tai asmeniška vizualinė kelionė, kurioje susipina lėlių teatro pasaulis, lietuviško pajūrio peizažai, sapnų įvaizdžiai ir simbolinis sugrįžimas į gimtąjį Panevėžį. Tai istorija apie vidinį augimą, santykių atspindžius ir kūrybinės galios sugrąžinimą.
Ir priduria kūrėja: „Šis klipas – dedikacija mano mamai, kuri niekada nebijodavo rodyti meilės.”
Ach ta vasara ir jos neatsiejama dalis – muzika… Laiką leidžiame ne tik koncertuose, bet klausomės ir naujų muzikos kūrėjų darbų. ( p.s. ar skaitėte mūsų įspūdžius iš aplankytų koncertų? Rekomenduojame!) Paklausyta ir naujos muzikos, tad šiandien grįžtame su liepos albumų apžvalgomis. Kaip visada parinkome įdomios ir, svarbiausia, geros muzikos kiekvieno „skoniui“. Tikrai aklektiškas ir įdomus rinkinukas šį mėnesį gavosi. Jame – ypatingas ir labai jautrus Ólafur Arnalds ir Talos darbas „A Dawning“, maištingas Tyler, The Creator – „Don’t Tap the Glass“, espresso „shotas“ sunkiosios muzikos gerbėjams iš Black Magnet, hiphopo fanų lauktas Clipse sugrįžimas, o pabaigai – šelmiškas Wet Leg darbas „moisturizer“.
Gero klaussymo ir atradimų!
Ólafur Arnalds ir Talos – „A Dawning“
„A Dawning“ – tai labai jautrus ir asmeniškas albumas, kurį kūrė islandų kompozitorius Ólafur Arnalds ir airių dainininkas Talos (tikrasis vardas Eoin French). Jų muzikoje susipina tylūs pianino garsai, švelnūs styginiai ir trapus, nuoširdus Talos balsas. Visa kūryba skamba paprastai, bet kartu labai giliai.
Tai nėra tiesiog dar vienas albumas – tai paskutinis Talos kūrybinis darbas. Albumo kūrimo metu jis susirgo vėžiu ir, deja, mirė dar nebaigus albumo įrašų. Po to Arnalds pabaigė albumą vienas, laikydamasis jų abiejų bendrų vizijų. Dėl to „A Dawning“ skamba labai nuoširdžiai – kaip tylus pokalbis tarp dviejų artimų žmonių. Dainos, tokios kaip „Shared Time“ ar „Signs“, nekuria didelės dramos – jos tiesiog yra.
Albume daug tylos, erdvės ir jausmo, kuris lieka su klausytoju ilgai po paskutinio akordo. Tai gražus ir gilus darbas Jums.
Tyler, The Creator – „Don’t Tap the Glass“
Tyler, The Creator grįžta su netikėtu, vos 28 minučių albumu, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip vasariškas disco-rap eksperimentas, bet iš tiesų slepia gilesnę žinutę. „Don’t Tap the Glass“ – tai atsakas į šiuolaikinę stebėjimo kultūrą, kur kiekvienas judesys gali tapti turiniu. Albumo pavadinimas – metafora apie gyvenimą po stiklu, kur žmonės bijo būti savimi, nes nuolat jaučia žvilgsnius.
Muzikinė estetika – retro funk, talkbox, analoginiai sintezatoriai – primena Zapp Band ir N.E.R.D., bet atlikėjas naudoja šiuos garsus ne nostalgijai, o kaip kontrastą šaltam, skaitmeniniam pasauliui. Dainos kaip „Big Poe“ ir „Sugar on My Tongue“ kviečia šokti, bet kartu kelia klausimą: ar dar mokame daryti tai laisvai?
Nors albumas neturi aiškaus naratyvo, jis išlaiko vientisą nuotaiką – tai DJ seto logika, ne pasakojimo. Vienintelis emocinis lūžis – „Don’t You Worry Baby“, kur Tyler leidžia sau būti pažeidžiamam. O užbaigimas su „Tell Me What It Is“ primena, kad net šlovė neapsaugo nuo vidinės tuštumos.
„Don’t Tap the Glass“ – tai ne konceptualus albumas, o konceptualus gestas. Tyler atsisako paaiškinimų ir kviečia tiesiog judėti. Tai muzika, kuri sako: nebūk eksponatas – būk žmogus!
Black Magnet – „Megamantra“
Kai pirmą kartą klausiausi naujausio industrinį metalą grojančios grupės „Black Magnet“ albumo „Megamantra“, įsivaizdavau spiečių androidų žudikų. Sulipdyti iš metalo laužo krūvos, jie visu greičiu lėkė į mane ir užgulė kaip švininė antklodė. Tai nuteikė ne taip jau ir grėsmingai, nes šio įrašo muzikoje atpažinau ne vieną semplą iš klasikinių industrinės muzikos grupių, tokių kaip „Ministry“, „Nine Inch Nails“, „Fear Factory“ ar „Skinny Puppy“. Visgi šie elementai čia sumaišyti taip, kad grupė nėra tiesiog kopijos kopija.
„Black Magnet“ turi savitą skambesį. Pavyzdžiui, daina „Better Than Love“ turi labai aiškiai girdimą „Nine Inch Nails“ „vaibą“, bet joje yra daug daugiau agresyvios gitaros skambesio. Grupėje yra tikras būgnininkas, o ne programuoti būgnai, kas suteikia ritmui „žmogiško“ prieskonio.
Kalbant apie pačią muziką, atlikėjai nekankina klausytojų ilgais epais. Tik vienas kūrinys, „Birth“, trunka ilgiau nei keturias minutes. Daugelis kūrinių trumpesni nei trys minutės. Neretai aplanko jausmas, jog daina baigiasi per anksti. Visgi sutinku, kad tai geriau nei per ilgai monotoniškai kalbėti. „Endless“ – puikus būdas pradėti albumą, o paskutinis kūrinys „Smokeskreen“ turi absoliučiai genialų rifo pasikeitimą, kuris mane išmušė iš vėžių. Rekomenduoju prie espresso „shoto“.
Clipse – „Let God Sort Em Out“
Šio sugrįžimo hiphopo fanai laukė, bet nelabai juo tikėjo – paskutinis bendras brolių Thorntonų (Pusha T ir Malice) albumas pasirodė dar 2009-aisiais. Daug vandens nutekėjo, keitėsi prezidentai, skirtingai klostėsi solinės brolių karjeros. Bet štai mes čia.
Pharrello Williamso prodiusuotas albumas nuo pirmos dainos stebina savo gyliu. Taip, yra jame ir gatvės estetikos, bet „Let God Sort Em Out“ brandesnis ir emocingesnis – akivaizdu, kad broliai (ypač Pusha T, žinoma) čia siekia ne vien pasikandžioti ar mesti vieną kitą kritikos strėlytę į konkurentus (šį kartą labiausiai kliuvo Travisui Scottui), bet ir papasakoti apie savo sielvartus, nuopuolius ir rūpesčius. Ir, taip – augimą.
Pusha T, Malice ir Pharello trio albume papildo kruopščiai parinkti svečiai – John Legend („The Birds Don’t Sing‘), Kendrick Lamar („Chains & Whips“), Tyler, The Creator („P.O.V“) ar Nas („Let God Sort Em Out/Chandeliers“). Verta paminėti ir tuos, kurių šiame albume nėra – ypač Kanye Westo, nuo kurio, nepaisant daugybės praeityje kartu sukurtų projektų, Pusha T šiuo metu kategoriškai atsiribojo.
Pavieniai balseliai liaupsių fone priekaištauja, kad albumas pernelyg išpoliruotas – jame beveik nebeliko „gatvės“. Ką gi, leisiu sau pacituoti vieną albumo kūrinių – „So be it, so be it“.
Wet Leg – „moisturizer
Na, o pabaigai, šelmiškas Wet Leg darbas „moisturizer“. Wet Leg yra duetas iš Didžiosios, kurį sudaro vokalistė Rhian Teasdale ir gitaristė bei bendraautorė Hester Chambers. Merginos susipažino dar paauglystėje, studijuodamos muziką Vaito / Wight saloje prie pietinės Anglijos pakrantės. 2022 m. , po debiutinio singlo „Chaise Longue“ netikėto išpopuliarėjimo internete, jos tapo grupe. Dalį jų žavesio sudarė lengvabūdiškumas – pasirodymuose jos šėlo darydamos keistus dalykus ir atsisakydamos tam suteikti kokią nors gilesnę prasmę.
Po debiutinio albumo sukeltos sumaišties, moterys sugrįžo protingesnės, labiau pasitikinčios savimi ir dar stipresnės. Rengdamos antrąjį albumą „Moisturizer“, jos patyrė du svarbius pokyčiu. Pirmiausia, pradėjo kurti, kaip penkių žmonių grupė – prie kūrybos proceso prisijungė koncertų muzikantai – gitaristas Joshua Mobaraki, bosistas Ellis Durand ir būgnininkas Henry Holmes. Tai suteikė jų skambesiui daugiau sodrumo ir erdvės, o šį garsą dar labiau sustiprino prodiuseris Dan Carey, bendradarbiavęs su „Fontaines D.C.“ ir „Black Midi“. O antrasis pokytis – Teasdale įsimylėjo savo kūrybos partnerę, kuri yra non-binary, ir atrado savo queer tapatybę.
Gerai, gana istorijos ir paskalų – dabar apie muziką. Albumas brandesnis, sodresnis ir neabejotinai drąsus. Visgi nieko baisiai rimto nesitikėkite. Rimtumo albume nerasite, kaip ir ypatingų eksperimentų, bet ir nėra viskas paprasta, nuvalkiota ar girdėta. Ok… „Pillow talk“ dainoje man girdisi „The Runaways“ ar Joan Jett įtakos ir vaibas, bet gal visgi tai komplimentas būti lyginamom su girl rock band pradininkėmis?
Šiaip visas albumas skamba labai vasariškai, lengvabūdiškai, tarsi vasaros romanas. Šėlsmo, vojurizmo ir džiaugsmo gyvenimu jame tikrai netrūksta. Nemėgstat moteriško vokalo? Kodėl? Roke jis irgi gali gerai skambėti. Merginos tą įrodo.
Seniai buvau Monikaze koncerte, o šią jauną kūrėją tikrai mėgstu. Dar pavasarį, kovo mėnesį, planavau nueiti į jos koncertą Energetikos ir technikos muziejaus Virsmo salėje, tačiau gyvenimas pakoregavo planus – nepavyko. Įsivaizduokit, kaip smagu buvo sužinoti, jog šis Monikaze koncertas buvo nufilmuotas ir dabar jį jau galima išgirsti YouTube platformoje!
Tik neseniai pasirodžiusiame LIVE pasirodymo įraše – specialiai Virsmo salei ir jos aplinkai kurti Monikaze kūriniai bei pasirodymas – nekasdienis tūkstančių voltų reginys, papildytas Tomo Stonio vizualiniais sprendimais.
Youtube platformoje Monika Zenkevičiūtė – MONIKAZE šį pasirodymą taip ir pristato – kaip ypatingą kūrinį/ albumą šiai salei ir duoklę Nikola Tesla, kurį įkvėpė jo gyvenimo istorija:
„This is my new album for Tesla coils I found at Vilnius ETM. It’s a story about Nikola Tesla. He was a very remarkable man, dedicated to science, shaping history with empty pockets, with no wife but in-love with a pigeon, gave himself cholera to avoid military, watched all his inventions burn in a fire and died miserably. I thought it was interesting and arranged it in one 8-track storyline while incorporating his own invention, that electroshocked me 2 times successfully while rehearsing.
Ach, ta vasara… Bėga beprotišku greičiu, ir net nepastebėjome, kaip Kristijonas Ribaitis liepos pradžioje pristatė savo antrąjį singlą „PADĖKA“ iš būsimo ketvirtojo albumo „RIBÀ“.
Netipiniai dainos žodžiai, jau tapę Kristijono vizitine kortele, įdomūs ir netikėti armonikos intarpai bei elektronikos ir roko mišinys… Ach… Tikrai laukia įdomus albumas!
Pirmasis singlas iš albumo – „DIEVULIS KVIEČIA TAKSĄ“ – pasirodė vasaros pradžioje. Apiejį rašėme čia ir taip pat rekomenduojame išgirsti! Energijos dozė ir nuotaikos „boostas“ – garantuoti!
Žiniasklaida ūžė, jog liepos 25-ąją jau 10-ąjį „Midsummer Vilnius“ festivalį uždarė ypatingas Andriaus Mamontovo koncertas su Modesto Pitrėno diriguojamu orkestru. Mes taip pat apsilankėme festivalyje, mėgavomės Andriaus Mamontovo muzika ir dalijamės savo įspūdžiais iš koncerto.
Pirmiausia reikia pradėti nuo to, jog ši orkestrinės programos idėja gimė daug anksčiau. 2018 m. pirmą kartą 1998 m. išleisto albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kūriniai suskambo kitaip. Toje pačioje „Midsummer Vilnius“ scenoje visi albumo kūriniai buvo atlikti su orkestru ir jam skirtomis Jievaro Jasinskio aranžuotėmis. Tais metais šis atlikimas ir naujai suskambėję kūriniai buvo įrašyti legendinėje „Abbey Road“ studijoje, o 2019 m. vasarį albumas vinilo formatu buvo pristatytas Knygų mugėje, Muzikos salėje. Taip gimė ši programa ir idėja, tačiau supraskite teisingai – šių metų koncertas nebuvo buvusios programos pakartojimas.
Šiais metais Andrius Mamontovas su orkestru atliko kūrinius iš skirtingų kūrybos laikotarpių – skambėjo daug naujai orkestrui aranžuotų kūrinių, ne vien iš „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ albumo, bet ir iš kitų jo darbų. Beje, scenoje Andriui pritariančiuoju vokalu talkino atlikėja ir kompozitorė Raminta Naujanytė–Bjelle.
Dar labai norisi paminėti man įstrigusį, gražų ir jautrų intarpą koncerte – Andriaus Mamontovo ir Ramintos Naujanytės atliktą, jau išėjusio kūrėjo Sauliaus Spindi kūrinį „Lekia gandrai“. Tai buvo labai gražus kūrinio atlikimas ir kartu – kolegos muzikanto atminimo pagerbimas. Man tai neabejotinai buvo jautrus koncerto momentas.
Taip pat įstrigo skambėjęs kūrinys „Geltona. Žalia. Raudona“ ir, žinoma, koncertą užbaigusi „Laužo šviesa“, kurios, tikriausiai, laukė visi klausytojai. Geras oras ir atmosfera, gera muzika ir ypatingi akcentai – viskas buvo, kad šį koncertą pavadintume puikiu!
Britų grupė „Fink“ Lietuvą ir lietuvius tikrai pamilo, o mes – juos. Savo gražia melancholija užburianti grupė Lietuvoje, Vilniuje, lankosi bene šeštą–septintą kartą. Vakar festivalio „Midsummer Vilnius“ klausytojams nuostabią melancholijos dozę dovanojo ne tik Finas Greenallas su grupe – „Fink“ kūrinius jie atliko kartu su Jievaro Jasinskio diriguojamu orkestru, ir tai buvo 99-asis bei paskutinis jų turo koncertas.
„Fink“ savo programą su orkestru grojo ir užpernai tame pačiame „Midsummer“ festivalyje. Tiesa, vakar viskas skambėjo su naujomis aranžuotėmis, pilna grupės sudėtimi ir nemažai naujų dainų. Styginiai ir orkestras dainas pripildė papildomo didingumo, dramatiškumo ir intensyvumo. Iki tokio lygmens, kad vietomis, užgrojus styginiams ir pučiamiesiems įsiliejus į visumą, buvo pakilta gal net iki armagedoniškos nuotaikos ar nuojautos. Net pats Finas, vos po kelių pirmųjų dainų, sakė: „It’s quite intense“ / „Intensyvu“.
Negalėjau surašyti dainų, nes buvo per didelis noras mėgautis koncertu, o kojos pačios trepsėjo į ritmą bene visą koncertą. Bet jei įdomu, dainų sąrašą rasite čia. Lietus ir grėsmingi debesys taip pat, atrodo, nedrįso trukdyti mėgautis koncertu – tesulaukėme tik silpno pakrapnojimo.
Išėjome kupini nuostabios emocijos ir pasigėrėję puikiu koncertu. Koncertas labai patiko ir labai džiaugiuosi, kad „Fink“ išgirdau ir tokiu formatu. Buvo labai gražu!
Skubame įnešti geros muzikos į šią keistą mūsų šių metų vasarą…
Kolegos susėdome ir išrinkome keturis birželį pasirodžiusius albumus, vertus jūsų dėmesio. Tikimės, kad jie praskaidrins jūsų vasarą, poilsį ar tiesiog kasdienybę. Ir, žinoma, viliamės, kad įneš saulės, o ne lietingų ir apniukusių dienų.
Naujasis Haim albumas „I Quit“ yra ramiai banguojantis. Jame yra ir energingesnių ir ramesnių melodijų. Albume girdimos skirtingos nuotaikos – apie nuovargį, pokyčius ir norą būti savimi. Dainos skamba moderniai, su kai kuriais praeities muzikos elementais.
„I Quit“ albumą reikia prisijaukinti. Jis gana ilgas – viso talpina 15 dainų. Tokios dainos, kaip „Gone“ ar „Down to Be Wrong“ parodo, kad Haim daro tai, kas joms svarbu, ir nekreipia dėmesio į madą. Albumas kviečia neskubėti ir klausytis lėtai, įsiklausant į žodžius, kad geriau suprastum jo turinį.
„I Quit“ skirtas tiems, kurie vertina muzikos įvairovę ir aiškią kryptį. Nors jis nėra labai triukšmingas ar greitai įsimenamas, ilgainiui palieka gerą įspūdį. Haim rodo, kad muzikos vertė slypi jos turinyje ir kaip svarbu kurti muziką pagal savo taisykles.
The Cure – Mixes of the Lost World
The Cure ir remiksai – seniai pažįstama pora. Ne vieną kartą The Cure parodė, kad melancholiškas jų skambesys gali sklandžiai pereiti į elektroninės muzikos teritoriją, neprarasdamas savo emocinio krūvio. Su naujuoju dvigubu albumu „Mixes of a Lost World“ jie dar kartą grįžta į šį lauką – tik daug ambicingiau.
Net 24 kūriniai, beveik pustrečios valandos trukmė ir įspūdingas būrys pernai metų pabaigoje pasirodžiusio albumo „Songs of a Lost World“ remiksų autorių: nuo Four Tet, Trentemøller ir Orbital, iki Daniel Avery, 65daysofstatic, Mogwai ir net Deftones balso Chino Moreno. Tai labiau kolektyvinė reinterpretacijų panorama nei tiesiog albumas. Ir būtent dėl to „Mixes of a Lost World“ yra toks fragmentiškas.
Šį albumą sunku suvokti vienu prisėdimu. Kai kurios versijos alsuoja energija ir puikiai veikia atskirai. Kitos – labiau atmosferinės ir nebūtinai paliekančios stiprų įspūdį. Stilistiškai čia visko daug: nuo tamsaus techno ir IDM iki ambientinių tekstūrų ar post-roko užuominų. Albumas neturi aiškios krypties – jis šokinėja tarp nuotaikų ir tembrų, bet tai natūralu, kai kūrėjų tiek daug ir visi jie – labai skirtingi. Vis dėlto šiame remiksų albume slypi ir vertė. Klausant albumą kelis kartus, pradedi atpažinti sąsajas, jautresnius momentus ir savitas interpretacijas, kurios leidžia iš naujo išgirsti The Cure kūrybą. „Mixes of a Lost World“ – tai ne tobulas, bet ambicingas ir vertas dėmesio eksperimentas.
King Gizzard & The Lizard Wizard – Phantom Island
Birželį pasirodė ir naujausias, 27-asis produktyvių ir įvairių Australijos rokerių „King Gizzard & the Lizard Wizard“ albumas. Šie atlikėjai visai neseniai lankėsi Vilniuje ir čia surengė net tris koncertus: gegužės 29, 30 ir 31 dienomis jie grojo Lukiškių kalėjime!
Per 15 metų išleidę beveik 30 studijinių albumų, „King Gizzard & the Lizard Wizard“ vis dar randa būdų, kaip nustebinti gerbėjus ir mesti sau iššūkį naujomis idėjomis, žanrų kaita ir instrumentiniais eksperimentais. Geroji šio reiškinio pusė yra ta, kad šie muzikantai visada intriguoja ir niekada nežinai, kas laukia toliau.
O dabar pakalbėkime apie muziką. Kuo šis albumas išsiskiria iš kitų? Visų pirma – tai milžiniškas įvairiausių muzikos stilių, instrumentų ir aranžuočių mišinys. Jums reikės gerų garsiakalbių ar ausinių, kad suprastumėte bent dalelę visko, kas vyksta: nuo super popsinio, pučiamųjų instrumentų varomo titulinio kūrinio „Phantom Island” iki vidutinio tempo kosminio roko „Eternal Return“.
Nepaisant ekstravertiškos albumo išorės, „Phantom Island“ muzikantai lyrinio įkvėpimo ieško savyje, tyrinėdami dzenbudistines savirealizacijos būsenas ir gniuždantį nerimą. Pats tas lietingai lietuviškos vasaros popietei.
YUNG BLUD – Idols
Kolegos žvalgosi ir malonina gurmaniškas melomanų ausis, o aš norėjau atkreipti dėmesį į lengviau suklausomą albumą, nukėlusį mane į paauglystę ir tą sakau su visa geriausia energija ir mintimis.
Nuo pat 2010-ųjų pabaigos, britų atlikėjas Yungblud (tikrasis vardas Dominic Harrison, iš Donkasterio, Anglijoje) tapo paauglių ir anti-pop kultūros herojumi. Savo kūryba ir pasirodymais jis perteikia jaunimo nerimą ir vidinę sumaištį, o jo dainos tampa tarsi jaunimo mini-himnais, muzikaliai atspindinčiais šiuolaikinę swipe ir shufle kartos mąstyseną.
Savo ketvirtajame albume „Idols“ Yungblud pristato 12 naujų dainų, kurios yra tik pirmoji dalis vadinamojo dvigubo albumo projekto. Šio albumo antra dalis planuojama jau netolimoje ateityje. Pirmasis kūrinys „Hello Heaven, Hello“ tampa tarsi manifestu ir Yungblud atsinaujinusios ambicijos pareiškimu.
Albumas išsiskiria tuo, kad prie kūrinių prisideda Londono filharmonija ir iš paaugliško maišto dievuko Dominic tampa liūdno roko dievukas. Albume viskas gražu ir tvarkinga, bet tai ne maža rizika auditorijos atžvilgiu. Juk surimtėjo, o taip negalima!
Albumas nebus muzikinis atradimas gurmaniškai melomano ausiai, tačiau čia tikrai rasite paaugliškų emocijų laviną, liūdesio, paauglišką „Niekas manęs nesupranta“… Taip pat, žinoma, energijos, drąsos, užsispyrimo ir maišto dozę, kas gražiai susipina su melancholija.
Klausantis šio albumo, mintimis grįžau į paauglystę. Tuomet skambėjo ausinėse kiti idols, tačiau šiandien jis yra paaugliško maišto dievukas. Jo gerbėjams šį albumą tikrai rekomenduoju išgirsti ir pamatyti kitą atlikėjo/kūrėjo pusę.
Dabar Jack White išleido oficialų vaizdo klipą kūriniui „Archbishop Harold Holmes“ – vienam iš ryškiausių naujausio albumo. Ir šis klipas tikrai ypatingas, nes jame pagrindinį vaidmenį atlieka Holivudo legenda John C. Reilly. Tai Oskarui nominuotas aktorius, vaidinęs tokiuose filmuose kaip Boogie Nights, Magnolia, Gangs of New York, Chicago ir Talladega Nights: The Ballad of Ricky Bobby. Dar įdomiau, jog šį klipą sukurti Jack White įkalbėjo pats John C. Reilly.
Klipe garsusis aktorius įkūnija evangelinį pamokslininką, deklamuojantį „Archbishop Harold Holmes“ dainos žodžius, kurie iš pradžių buvo paimti iš religinio grandininio laiško, kurį Jack White pastebėjo ant kažkieno sienos.
Reilly ir White pirmą kartą susitiko per „The White Stripes“ koncertą, o 2011 m. aktorius išleido du singlus su įrašų kompaniją „Third Man Records“. Šį mėnesį Reilly pristatė savo debiutinį solinį albumą, įrašytą jo vodeviliniame alter ego vardu Mister Romantic, pavadinimu What’s Not To Love („Ko čia nemylėti?“).
Rekomenduojame paklausyti geros muzikos ir pasigerėti komandos darbu sukuriant įspūdingą vaizdo klipą!
Kaip ir kas mėnesį, „manoMuzika“ komanda siūlo penkis atrinktus albumus, kurių norisi klausytis vėl ir vėl. Gegužę džiaugėmės gausybe labai gražių ir gerų albumų, tačiau orai buvo prasti – galbūt todėl ir muzika skambėjo tamsiau… Siūlome penkis iš jų, kurie „užkliuvo už ausies“ mūsų komandai.
Pradėsime nuo poros lietuvių kūrėjų darbų, o tada pereisime prie užsienio atlikėjų. Gero klausymo!
Liucė – Šviesi naktis
29 minutės – tai daug ar mažai? Klausant atlikėjos Liucės albumo „Šviesi naktis“, šis pusvalandis prabėga akimirksniu. Kiekvienas kūrinys išjaustas, o dainų žodžiai su melodija atrodo tiesiog liejasi kaip vanduo arba ošia kaip jūra – labai organiškai ir tikrai. Neveltui atlikėja ne viename interviu yra sakiusi, kad jai dainų žodžiai yra labai svarbūs ir kad jie ne taip lengvai rašosi ir užtrunka, kol žodžiai randa savo vietą. Tai labai jaučiasi: kiekviena raidė, kiekviena balsė atrodo turinti savo vietą ir esanti ten, kur ir turi būti.
Kalbant apie pačią melodiją, joje netrūksta lietuviškų motyvų, paukščių čiulbėjimo ir gamtos garsų. Klausant šio albumo gali būti pačiame miesto centre, tačiau užsimerkus ir įsiklausius – melodija tave nuneša kažkur labai toli – ten, kur viskas žalia, kur gali jausti žolę po basomis kojomis ar braidyti po upę. Liucės muzika nepaprastai ramina – ji išvalo mintis kaip pabuvus gamtoje, ir viskas pasidaro taip gryna ir tikra. Net išskirti kurį nors kūrinį iš viso albumo yra labai sunku – negali nei vieno nei pridėti, nei atimti. Jie tiesiog yra savo vietoje.
Tai tikras, grynas, labai skambus, melodingas albumas, kuris tikrai pradžiugins visus lyriškos muzikos gerbėjus.
Negaliu likti abejinga, kai mano mėgstamas elektroninio roko duetas „Abii“ dalijasi nauja kūryba. Dar praėjusių metų gegužę grupė pristatė du naujus kūrinius – „Abnorma“ ir „Arkanai“ (apie tai (rašėme čia) , o šių metų gegužę pagaliau išgirdome visą trečiąjį albumą – „Ex Animo“.
Pavyko sudalyvauti išankstinėje albumo perklausoje dainykloje „ESTRADA“, o vėliau – ir pristatymo koncerte klube „Tamsta“. Abu kartus mėgavausi ir džiaugiausi „Abii“ muzika.
Albume – devyni nauji kūriniai, kurie parodo, kaip vyrai toliau auga ir tobulėja. Dauguma albumo kūrinių – trankūs ir energingi. Trankūs būgnai, aštrūs gitaros rifai, pauzės ir įtampą dar labiau padidinantis vokalas… Tačiau tarp jų įsiterpia ir gražiai albumą išpildo trys lyriškesni kūriniai – „Nepermaldaujama“, į „Tedreba“ vedanti „Žemė po mano kojom“ ir jautriai nuskambantis „Visi Dievo vaikai šoka valsą“.
Bendrai visas „Ex Animo“ neša šiek tiek kitokią emociją, nuotaiką ir spalvą gerbėjams nei buvę albumai. Negalima sakyti, kad „Ex Animo“ yra kažkas labai skirtingo nuo „Metanoiia“ ar „Vinegar“, nes visame albume tikrai girdime išlaikytą „Abii“ stilių, grupės garsą.
Jau išankstinėje perklausoje ir klausant albumo ausinėse džiaugiausi, bet apsilankiau pristatymo koncerte klube „Tamsta“. Ir be abejonės, gyvi pasirodymai skamba puikiai ir prideda savo papildomo šarmo ir energijos.
PELICAN – Flickering Resonance
Klausydamas amerikiečių post metal kolektyvo „Pelican“ septintojo studijinio albumo „Flickering Resonance“, supratau, kad jį komentuodamas nesu objektyvus. Man iš esmės patinka post rock ir post metal žanrai, o „Pelican“ – nuo pat pirmojo jų albumo. Tad ir naujasis darbas man „suėjo“ puikiai, nors jis nėra nei itin revoliucinis, nei ypač įsimintinas.
Tai tikrai nėra pirmasis įrašas, kurį rekomenduočiau žmogui, tik pradedančiam domėtis post metal žanru. Net į rekomenduojamų albumų dešimtuką jis nepatektų. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad su šiuo albumu kažkas negerai, bet „Flickering Resonance“ labiau skirtas tiems, kurie su „Pelican“ jau seniai.
Jame rasi visus post metal standartus – sunkias, ilgas, instrumentines kompozicijas, kurios vieniems gali pasirodyti nuobodžios, o kitiems – nuostabios. Skeptikų šis darbas tikrai neįtikins. Tačiau jei mėgsti atmosferinį, bet ne depresyvų skambesį, jei tau patinka sunkios gitaros ir tamsūs atspalviai muzikoje – šitas albumas gerai veikia. Rekomenduoju.
Swans – Birthing
Sunku neatsilikti nuo „Swans“. Nuo 1982 m. grupės vokalistas Michaelas Gira ir kompanija išleido šešiolika studijinių albumų, aštuonis EP ir dešimt koncertinių albumų. Jie padarė milžinišką įtaką tokiems pogrindžio legendoms kaip „Godspeed You! Black Emperor“, „Neurosis“, „Godflesh“ ir „Napalm Death“, taip pat populiaresnėms grupėms, tokioms kaip „Nirvana“ ir „Tool“.
“Birthing” yra jau septynioliktasis studijinis grupės albumas. Septyni kūriniai ir beveik dvi valandos turinio pasitinka ausis pasikartojančiais muzikiniais motyvais, kurie kelia šleikštulį ir kartu hipnotizuoja. Šiose dainose daugiau folkloro motyvų ir akustiško skambesio. Jos organiškos, rituališkai ilgos ir kupinos industrinio, triukšmingo skambesio. Tai labai tinka šioms dainoms, nors tiems, kuriems muzika yra lengvas fonas, kurie nuolatos skuba ir neturi kantrybės, albumo tempas gali būti sunkiai įveikiamas.
Kathryn Joseph – WE WERE MADE PREY.
Ketvirtasis škotų dainininkės Kathryn Joseph albumas panardina į tokią tamsumą, kad net ši lietuviška vasara nebeatrodo tokia baisi. Tai grėsminga pasaka, kurioje „aš esu vilkas, o tu pilnas kraujo“ – kaip dainuojama pirmajame albumo kūrinyje „WOLF.“.
Ši tamsa ir išskiria naujausią albumą nuo ankstesnių K.Joseph darbų – nors šie niekuomet nebuvo pernelyg saulėti, visgi „WE WERE MADE PREY.“ pakylėja neviltį, vidinius konfliktus, išlikimo instinktą ir daugybę kitų, intensyvių, sudėtingų emocijų į kitą lygį.
O dar kai visa tai įpinta į gan minimalistinį muzikinį foną – sintezatorius, šiek tiek būgnų, pianiną… tik tiek tereikia. Ir, žinoma, vokalo – savotiško, subtiliai keisto, įsimintino, kraupoko. Jautraus, trapaus, bet kupino jėgos. Tokio, kuris persekios jus naktimis, jei neapdairiai sugalvotumėte pasiklausyti šio albumo prieš miegą.
O geriausia viso to dalis? Jau rugsėjį šios dainininkės bus galima pasiklausyti gyvai, prieš „Mogwai“ koncertą.
Muzikos kūrėjas, prodiuseris ir multiinstrumentalistas Paulius Večera – VECERA šiandien pristato savo ketvirtąjį albumą „FLUX“. Tai įrašas, kuris tikrai nepaliks abejingų nestandartinės, konceptualios elektronikos gerbėjų.
VECERA turi savo išskirtinį stilių, kuris dovanoja nestandartinius kūriniu, kurie skamba originaliai, bet kartu estetiškai ir stilingai, kurdami savitą nuotaiką bei vizualinį pasaulį.
Iki albumo pasirodymo kūrėjas pristatė 4 singlus:
🎵 FLOW 🎵 Make Yo Parents Proud 🎵 MAN DOWN 🎵 Find Me Fight Me
Beje, šį albumą rasite išskirtinai „YouTube“ platformoje! Ten rekomenduoju pažiūrėti ir vaizdo klipus, papildančius kūrinių stilistiką ir sustiprinančius jų atmosferą.
Duetas „Kamanių šilelis“ pristato savo naują kūrinį pavadinimu „Kai manęs nebus“.
Nauja Kamilės Gudmonaitės ir Manto Zemlecko daina yra įrašytą kartu su choru „GospelJonai“. Prie kūrinio gimimo prisidėjo ir būgnininkas Adas Gecevičius bei pianistas Giedrius Nakas.
„Kai manęs nebus“ dainos klipą režisavo Adomas Kaikaris, o jame pasirodo ir ansamblis „Lietuva“. Tad prie dainos ir jos klipo dirbo didžiulė komanda.
Kūrėjai atskleidžia, kad prie po beveik dvejų metų pertraukos pasirodžiusio kūrinio atsiradimo prisidėjo noras pasipriešinti neramiam metui geopolitine prasme. Todėl daina ir jos klipas – tarsi atsigręžimas į lietuviškas šaknis: dainoje girdimas liaudies dainos motyvas, klipas filmuotas Lietuvos kaime, o jame pasirodo ir ansamblis „Lietuva“.
Ir tikrai šiuo neramiu metu reikia šviesios, sutelkiančios, pakylėjančios ir prasmingos muzikos. Tokią ir sukūrė „Kamanių šilelis“.
Pirmą kartą gyvai „Kai manęs nebus“ galėsite išgirsti birželio 14 dieną, vieninteliame „Kamanių šilelis“ solo koncerte Vilniuje šią vasarą, kuris vyks VU Botanikos sodo Vingio skyriuje.
Neabejojame, kad praskaidrins šį apniukusį trečiadienį.
Muzikos kūrėjas, prodiuseris, multiinstrumentalistas Paulius Večera VECERA ruošiasi pristatyti savo ketvirtąjį VECERA albumą „FLUX“. Albumą išgirsime jau birželio 12d.
Elektroninės estrados atstovai „Superkoloritas“ savaitgalį pristatė savo naują minialbumą „Ritmo!“. Jame – penkios dainos. Albumas taip pavadintas ne veltui – visas dainas vienija kviečiantys judėti ritmai.
„Pakrikštijome jį „Ritmo!“, nes šis žodis turi panašaus skambesio kaip ir visas albumas. Žodis tarptautinis, bet lietuviškas, skamba truputį senoviškai, truputį primena žodį Disco. Disko muzikos stilius yra šio albumo bendras muzikinis vardiklis, galima sakyti, jog šis albumas yra jaunas septyniasdešimtmetis“, – juokiasi kūrėjai.
Giedrė Nalivaikaitė ir Adomas Koreniukas atskleidžia, kad naujose dainose įterpė dar daugiau muzikinių įtakų – tai Italo disco, Nu disco ir Afrobeat muzika.
Mini albumą grupė kūrė ir įrašinėjo kiek daugiau nei metus, pačiose įvairiausiose vietose: savo studijoje Vilniuje, Rubikių ežero pakrantėje, viešbučių kambariuose bei apsnigtame Talino mieste.
Įrašai vyko Taline įsikūrusioje „Selector Studios“ – „Superkoloritas“ garsiausiame Baltijos regiono festivalyje–muzikos mugėje „Tallinn Music Week“ laimėtas prizas. Taline, kartu su garso režisieriumi, muzikantu Martin Laksberg bei būgnininku Caspar Salo grupė užbaigė savo albumo įrašus bei praturtino jį naujais garsais.
Nepaisant naujų įtakų, grupės nariai įsitikinę, jog su šiuo albumu išlieka ištikimi savo pagrindinei misijai – nešti savitą šviesų skambesį lietuviškos muzikos kontekste, ir naują albumo garsyną apibūdina Kurortinio Disko žanru.
Naujojo EP kūriniai netrukus atsiras grupės koncertinėje programoje ir galėsite juos išgirsti koncertuose pajūryje. Visgi į albumo pristatymą „Superkoloritas“ pakvies tik rudenį, kartu pristatant ir „Ritmo!“ vinilinę plokštelę.
EP „Ritmo!“ viršelį kūrė Noatė Atkočiūnas, o akimirką nuotraukoje pagavo fotografė Aneta Urbonaitė. Už paramą kuriant ir įrašinėjant šį albumą grupė dėkoja asociacijoms LATGA bei AGATA.
Neabejojame, kad nauji kūriniai pakraus jus geros nuotaikos!
Šiandien elektroninio roko duetas „Abii“ pristato savo trečiąjį solinį darbą – „Ex Animo“. Albumą sudaro devyni nauji kūriniai, iš kurių du – gerbėjų jau pamėgti „Abnorma“ ir „Arkanai“.
Šiandien prasideda naujasis grupės „Abii“ etapas, kuris bus tikrai gražus.
Prieš savaitę dainykloje ESTRADA vyko šio albumo išankstinė perklausa ir jau joje žinojau, kad albumas ausinėse skambės minimum savaitę. O jau gegužės 29 dieną albumą „Ex Animo“ eisime klausyti gyvai – Tamsta klube, Vilniuje, bet…
Šiandien devyni albumo kūriniai jau visose muzikos pasiklausymo platformose. Kviečiam klausyti, įvertinti ir mėgautis muzika!
P.S. pilnai patirčiai rekomenduojame – daugiau garso ir klausyti visą albumą nuo pradžios iki pabaigos.
Muzikos kūrėjas, prodiuseris, multiinstrumentalistas VECERA (Paulius Večera) pristato naują singlą „Make Yo Parents Proud“. Tai jau antrasis singlas iš pasirodysiančių ir pristatančių ketvirtąjį VECERA albumą „FLUX“.
Naująjį albumą išgirsime birželio 12d., o kol kas rekomenduojame paklausyti netradicinių elektroninės muzikos kūrinių ir atrasti VECERA kūrybą. Gero klausymo ir užsidegimo šiai savaitei!
P.S. Geriausia VECERA kūrybą sekti youtube platformoje, nes kitose rasite tik nedidelę dalį jo kūrybos
Kol orai nelepina, mėgaukimės šviesia vasariška muzika. Šiandien šviesi vasariška naujiena skrieją iš „Saulės Kliošas“. Grupė pristato naujausią savo kūrinį – „Nida“ .
Kaip pranešime spaudai pasakoja dainos bendraautoriai, Laurynas Šarkinas ir Justė Starinskaitė – „ „Nida“ – nauja daina iš mūsų gyvenimiškų muzikinių atvirukų serijos. Apie kelionę į mums svarbią vietą ir tą nekantrumą, kurį vežiesi kartu, norėdamas kuo greičiau atsidurti ten, kur užmato akys, kur lekia širdys – ten, kur Neringa ir Nida su visomis pasakomis, vaizdiniais ir istorijomis“.
Daina sudaryta iš dviejų dalių – tarsi mini muzikinis serialas, kurio dalys susijungia į vieną emocinę kelionę. Truputis šokių ritmo, truputis vasaros ilgesio ir daug gražių garsų.
Ar gali būti, kad „Saulės Kliošas“, šalia dainos, vasarėjant pažers daugiau naujienų? Palauksim ir pamatysim, bet nauja daina jau visose muzikos pasiklausymo platformose.
Grupė kviečia išgirsti ne tik jose, bet ir susitikti gyvai birželį bei liepą suplanuotuose koncertuose Vilniuje, Palangoje, Nidoje, Klaipėdos raj. ir Juodkrantėje.
