Jie nepripažįsta instrumentų ir tiki balso galia. Jie – daugiau negu dvidešimt metų pasaulyje gyvuojantis kolektyvas. Jie – paprasti vyrukai iš Amerikos, pirmąjį savo egzistencijos dešimtmetį kur kas ilgiau leidę Japonijoje, nei gimtojoje šalyje. Jie išgarsėjo sudainavę reklaminę dainą “Folgers” kavos reklamai. Jie koncertavo su Billy Joel’iu ir kitais gerai pasaulyje žinomais atlikėjais. Jie liūdi dėl neigiamos technikos evoliucijos įtakos muzikos pramonei, bet tiki muzikos ateitimi. Jie sako, kad grupė – tai jų šeima. Jie į tekančios saulės šalį “atvežė” a cappella stilių. Jie labai nustemba sužinoję, jog turi gerbėjų Lietuvoje, bet tuo pat matu labai tikisi čia apsilankyti. Jie – tai grupė “Rockapella”.

Penkių vyrukų kolektyvas, kurio sąstatas keitėsi galybę kartų, per visą savo karjerą, prasidėjusią dar 1986 metais, išleidęsa 20 albumų, surengęs aibę koncertų visame pasaulyje ir tapęs itin populiariu ne tik tekančios saulės šalyje, bet ir Australijoje, JAV, Europoje ir tolimuosiuose rytuose. Galybė koverių ir originalių kūrinių, šimtai pasirodymų su pasaulinio lygio žvaigždėmis ir tikėjimas, kad a cappella stilius turi atrasti vietą po saule, amerikiečių grupę “Rockapella” pavertė pasaulinio masto žvaigždėmis, kurias tikras muzikos mylėtojas “mirk – gyvenk” turi išgirsti savo ausimis.

“Rockapella” grafikas įtemptas: balandžio pradžioje koncertai Vokietijoje, po kurių – vėl skrydis virš Atlanto į gimtąją Ameriką. Grupės vadybininkas prisipažino, kad po JAV balso virtuozai skris į Japoniją, kiek vėliau – į Australiją, o po to – vėl į Europą. Paklaustas, kada visa tai baigsis, žmogus, atsakingas už “Rockapella” koncertus visame pasaulyje, tik kilsteli pečius ir šypteli: “Ko gero dar negreit… Vaikinai myli savo darbą, jį atlieka puikiai ir dėl to noriai koncertuoja”.

Iš tiesų, girdint “Rockapella” net nekyla klausimų apie tai, kodėl juos myli publika, kodėl jie yra paklausūs ir kodėl jų muzika užburia. Bet jei ir kyla, atsakymas yra paprastas: jie daug dirba, tobulėja ir džiaugiasi galėdami dainuoti.

Ko gero, nepradėsime aiškinti, kas yra a cappella stilius. Tam skirtos enciklopedijos ir kiti informaciniai kanalai. Šįkart ManoMUZIKA savo skaitytojams dovanoja išskirtinį dviejų grupės narių – pagrindinio vokalisto Scott’o Leonard’o ir grupės vokalinio perkusininko (nusprendėme vadinti jį būtent taip, nes pavadinimas “beatboxer’is” tiesiog nelipo) Jeff’o Thacher’io interviu. Muzikantai nepatingėjo skirti geros pusantros valandos pokalbiui su ManoMUZIKA (ačiū jiems už tai!!!), todėl pernelyg “nekarpę” ir nekeitę jo, siūlome paskaityti ir Jums.

Beje, trumpa ManoMUZIKA ‘pastaba – priminimas’: kadangi norime, jog mūsų portale gautumėte pačias tikriausias ir gryniausias naujienas, publikuojame visą pilną pokalbį su Jeff’u ir Scott’u. Tad nepatingėkite pasigaminti rytinės (ar popietinės) kavos ir pusvalandį skirti nuoširdžiai pažinčiai su balso virtuozais iš “Rockapella”

ManoMUZIKA: jūs abu grupėje “Rockapella” dainuojate apie dvidešimt metų. Ar galėtumėte palyginti šiandieninę “Rockapella” su ta, kuri buvo prieš dvidešimtmetį?

Scott’as: Nors iš šalies atrodo, kad per tuos metus įvyko tik smulkūs pasikeitimai, žvelgdamas į pastarąjį dvidešimtmetį turiu pripažinti, jog grupė pasikeitė iš esmės. Pradžioje buvome keturiese. Tai buvo taip nauja, kad rūpinomės tik grupe ir garsu. Be to, tuomet dar neturėjome vokalinio perkusininko.

Dabar mums svarbi ne tik muzika, bet ir polėkis bei artistiškumas. Į savo pasirodymus įtraukėme nemažai choreografijos ir dainuojame kur kas daugiau R&B stiliaus muzikos.

Jeff’as: Prieš 20 metų “Rockapella” vis dar buvo mums išgarsėti padėjusio amerikietiško televizijos šou „Where In the World Is Carmen Sandiego“ dalis. Tada mažai galvojome apie įrašus JAV, bet dažnai būdavome Japonijoje, kur praktiškai kasmet išleisdavome po naują albumą. Manau, kad tuomet visa “Rockapella” veikla dar buvo nepastovi, tačiau labai jaudinanti. Stengėmės išnaudoti visas suteiktas galimybes: bandėme begalę muzikos stilių, dainavome įvairią muziką ir, tikrąja to žodžio prasme, ieškojome savo vietos po saule. Laikui bėgant ir kai kuriems nariams paliekant “Rockapellą”, supratome, kad nebesugebame apjungti savo skambesio ir stiliaus – kiekvienas norėjo išsiskirti, o tai, be abejo, neleisdavo skambėti vientisai. Tačiau ilgainiui, pradėjome skambėti vis tvirčiau, o šiandien jau žinome, kaip reikia dirbti, kad mūsų muzika išliktų. Be to, verta paminėti, jog šiuolaikinė a cappella muzika pasaulyje yra labai mylima, todėl dabar esame labiau pasirengę prisitaikyti prie klausytojų poreikio.

ManoMUZIKA: Scott’ai, Tu prie “Rockapella” prisijungei  1991 metais. Tuokart grįžai iš Tokijaus, kur vietiniame Disneyland’e grojai ir dainavai pop grupėje. Ką tokie pasikeitimai reiškė tau?

Scott’as: Buvo velniškai smagu. Vienas geriausių dalykų, susijusių su “Rockapella”, yra tas, kad man nereikia nuolat būti pagrindiniu vokalistu. Dažnai dainuoju pritariančius vokalus ir tai, turiu pasakyti, man tikrai labai patinka. Gal netgi labiau negu dainuoti pagrindinę partiją.

Jeff’ai, Tavo istorija grupėje prasidėjo dviem metais vėliau…?

Jeff’as: Taip. Kai mokiausi mokykloje, o vėliau koledže, labai mėgau dainuoti. Tiesa, tada dar neketinau tapti dainininku. Prisijungimas prie “Rockapella” reiškė galimybę būti muzikantu ir tuo pat metu daryti kažką naujo bei labai asmeniško – muzika ir garsai buvo mano vaizduotės ir burnos kūriniai… 1993 metais profesionalaus vokalo perkusininko ( red. past. beatboxer’io) darbas kokioje nors instrumentinėje ar a cappella grupėje buvo gan naujas ir neįprastas, todėl viskas, kas su tuo susijo, teikė daug patirties ir džiaugsmo. Tada žinojau tik du žmones, kurie tuo užsiiminėjo profesionaliai. Sunkiausias dalykas buvo įgyti ištvermės dainuoti ir leisti įvairiausius garsus įprastuose, porą valandų trunkančiuose pasirodymuose. Tiesą sakant, iki tol, kol jie mane pakvietė prisijungti prie grupės, “Rockapella’os” boso partijos atlikėjas kartais bandydavo imituoti kūrinių ritmą. Deja, tai padaryti yra gan sudėtinga ir retai kada primena tikrą būgnų skambesį. Aš netgi manau, jog man prisijungus, jis galėjo jaustis laisviau atlikdamas savo partijas. Žinoma, tada mūsų laukė didžiulis ir, sakyčiau, pagrindinis iššūkis –  išmokti muzikuoti drauge.

Kaip nusprendei užsiimti vokalo perkusija?

Jeff’as: Kai buvau mažas labai mėgdavau įgarsinti įvairius savo žaislus, tokius kaip kosminiai “Lego” laivai ir panašiai… Paaugęs pradėjau imituoti per radiją išgirstus garsus. Taip pat stebėdavau tuometinius rap atlikėjus, kurie į savo pasirodymus įtraukdavo “beatbox’ą”. Laikui bėgant išmokau tiems patiems garsams suteikti skirtingas spalvas. Tai – savotiška garsų gimnastika.

Baigęs koledžą kartu su keliais vaikinais Bostone įkūriau a cappella grupę, kurioje pasiūliau pabandyti kūrinius atlikti kartu su vokaline perkusija. Nors dabar tai atrodo kaip natūralus dalykas, tuo metu skambesys buvo daugiau nei “egzotiškas”. Po metų beieškodamas darbo atradau skelbimą su “Rockapella” kvietimu į perklausą. Tada ir supratau, kad tikrai noriu dirbti su jais.

Esi ne tik atlikėjas, bet ir prodiuseris, dirbęs su galybe muzikantų. Kuris darbas tau mielesnis – prodiuserio ar atlikėjo. Kokį muzikantą norėtum prodiusuoti ateityje?

Jeff’as: Žinai, abu užsiėmimai yra vienodai mieli! Abu darbai reikalauja skirtingų, bet labai susijusių mano asmenybės dalių. Abejoms veikloms reikia klausymo. Dainuojant a cappella – būtina klausyti ir staigiai reaguoti į pasikeitimus, negalima „slėptis” už jokio instrumento. Kitaip tariant, užgimstu ir mirštu su kiekviena nata. Tai mane kaip muzikantą labai intriguoja… Reikia pasitikėti kitais grupės nariais, kurie muzikuoja šalia, nes tik tada gali gerai atlikti savo darbą. Be to, tai turi būti labai interaktyvu net ir tuo atveju, jei tą pačią dainą atliekame tūkstantąjį kartą.

Bet aš taip pat mėgstu tiesiog sėdėti, klausyti ir objektyviai vertinti įrašus. Prodiuserio darbas reikalauja visų muzikinių įgūdžių, atminties ir galiausiai išminties bei bendravimo galių. Manau, jog yra labai svarbu, kai prodiuseris su atlikėju kalba ta pačia muzikine kalba.

Na, o dėl ateities darbų tai sunku pasakyti… Tiesa, jei būtų įmanoma, tikrai norėčiau pabandyti prodiusuoti pats save (juokiasi). Dar nelabai teko dirbti su pačiu savimi, tad manau, jog kartu galėtume padaryti daug įdomių dalykų.

Grįžkime prie “Rockapellos” reikalų. Tapote itin populiarūs pasaulyje po to, kai įrašėte puikią reklaminę dainą “Fogers” kavos reklamai. Kiek vėliau įrašėte nemažai kūrinių kitoms reklamoms. Ar būtų teisinga sakyti, kad reklamos jums padėjo išgarsėti?

Scott’as: Tiesą sakant, reklaminiai „džinglai” mums suteikė galimybę sumokėti mokesčius (juokiasi). O tavo minėta “Folgers” reklama, ko gero, iki šiol yra mūsų pats didžiausias hitas.

2010 metais turėjote begalę įsimintinų įvykių: galiausiai po aštuonerių metų pertraukos išleidote naują albumą “BANG”, leidotės į pirmą savo istorijoje muzikinį kruizą ir t.t. .. Ar galite sakyti, kad tai – pats sėkmingiausias periodas grupei?

Scott’as: Norėčiau tai vadinti nauju “Rockapella” startu. Aš tikiuosi, kad naujas įrašas, nauji kūriniai ir naujos patirtys – tai tik mūsų sėkmingiausio periodo pradžia.

Pasidalinkite savo įspūdžiais iš kruizo.

Scott’as: Tai buvo pirmas mano ir visos grupės kruizas. Dabar tikrai suprantu, kodėl žmonės mėgsta tokio pobūdžio atostogas. Žinai, gal tau ir pasirodys keista, tačiau kiekvieną dieną leisti fanų draugijoje buvo nepaprastai miela. Mūsų gerbėjai mums yra labiau draugai nei tiesiog klausytojai.

Abu kalbate apie “Rockapella” kaip apie kažką stebuklingo. Ar galėtumėte tiesiog pasakyti, ką jums reiškia Rockapella?

Scott’as: “Rockapella” man visų pirma yra malonumas. Pats tikriausias, gryniausias ir neišskiriamas malonumas…

Jeff’as: Per 18 metų tai tapo didžiule dalimi manęs. Jei atvirai, grupė tapo keistais, bet dažniausiai labai intriguojančiais namais. Nežinia, kiek tai tęsis, bet kol kas mes penkiese esame absoliučiai neišskiriami. Galima sakyti, jog „Rockapella” – tai savotiška santuoka.

Koncertavote įvairiose pasaulio šalyse, pokalbio pradžioje minėjote ir Japoniją – vietą, kurioje praleidote labai daug laiko. Ar galite palyginti publikas skirtinguose pasaulio kraštuose? Įvardinkite sceną, kurioje jums groti mieliausia.

Scott’as: Kiekviename koncerte klausytojai yra skirtingi. Pavyzdžiui, Japonijoje mus įspėjo, kad publika bus santūri ir elgsis pagarbiai. Tačiau vos užlipę ant scenos Tokijuje supratome, kad ten – pati garsiausia ir labiausiai pamišusi publika iš visų, kurioms esame koncertavę.

Jei kas nors paprašytų jūsų įvardinti mėgstamiausias “Rockapella” dainas ir albumą, ką pasirinktumėte?

Scott’as: Mano albumas–favoritas, žinoma, būtų “Bang”, o mėgstamiausia daina – “Chipmunks Christmas Song”.

Jeff’as: Mano mėgstamiausi albumai – “Bang” ir 1994 metais išleistas „Vocobeat“. Na, o mėgstamiausios dainos, priešingai nei Scott’as, aš neturiu… Atvirai kalbant,  visada stengiuosi į jas žiūrėti panašiai. Šnekant dar atviriau, yra netgi keletas tokių, kurių daugiau nebenorėčiau dainuoti! Gal net ir ne keletas… (juokiasi)

Esate koncertavę (arba apšildę) daug pasaulinio lygio žvaigždžių. Kuris pasirodymas buvo įsimintiniausias?

Scott’as: Ko gero koncertas su Billy Joel’iu Madison Square Garden arenoje Niujorke. Dainavome su juo ir negalėjome patikėti, kad prieš mus stovi 20 000 žmonių minia, mokanti kiekvieną Bill’io dainos žodį mintinai.

Pakalbėkime apie pasaulinę a cappella rinką. Kokia ji jūsų akimis? Ar turite savo a cappella favoritus?

Scott’as: Aš visada stebiuosi, kokia populiari pasaulyje tapo a cappella muzika. Kai mes pradėjome “Rockapella” gyvenimą, pasaulyje tebuvo “saujelė” šio stiliaus atstovų. Tuo tarpu dabar kone kiekviena šalis gali pasigirti a cappella grupėmis. Galiu drąsiai sakyti, kad būtent mes “atvežėme” a cappella muziką į Japoniją. Džiugu, kad dabar tekančios saulės šalyje yra a cappella kolektyvų, kurie pasiekia perkamiausių šios šalies singlų ir albumų topų viršūnes. Tai, žinoma, mane labai džiugina.

Na, o kalbant apie favoritus, išskirčiau kubiečius “Vocal Sampling”, švedus “The Real Group” ir, be jokios abejonės, grupę “Take 6”.

Kas jus liūdina muzikoje? Ką manote apie šiandieninę muzikos rinką?

Scott’as: Manęs neliūdina niekas. Nebent nepataikantis į toną dainuojantysis (juokiasi).

Jeff’as: O aš manau, kad čia galima “pakapstyti” ir giliau… Šiandienos muzikantai yra ne ką mažiau kūrybingi ir talentingi nei anksčiau. Žmonės, kurie kuria muziką, niekada niekur nedings. Deja, liūdina tai, jog, regis, jų pasirinkimai ir kūrybingumas dažniausiai yra “perfiltruojami” rinkos, kol iš daugelio lieka tik keli laimingiausi, galintys džiaugtis vieša šlove. Verta paminėti tai, kad dažniausiai klausytojais yra manipuliuojama.

Kita vertus, šiais laikais muzika yra labai lengvai pasiekiama. Netgi mažiausiai žinomi atlikėjai gali išleisti savo CD ar MP3 ir padaryti juos prieinamus kiekvienam. Tai – tikrų tikriausia muzikos vartojimo revoliucija.

Jei atvirai, galiu pasakyti, jog mums visiems apmaudu, kad šiais laikas yra be galo paprasta įrašyti „tobulai“ skambantį įrašą pasitelkiant nūdienos technologijas. Klausimas – ar gali tas pats atlikėjas taip pat „tobulai“ tą muziką atlikti scenoje ir nuoširdžiai patraukti publikos dėmesį? Atsakymą, tikiu, žinai ir tu. Manau, jog technologijos iš muzikos atima dalį žmogiškumo. Galvoju, jog tai, ką daro “Rockapella” ir kitos panašios grupės yra lyg iššūkis technologijoms. Tai – žmogiška muzika.

O jei kabėtumėme apie optimizmą muzikoje? Kaip manote, koks geriausias dalykas atsitiko muzikai praėjusiais metais?

Jeff’as: Vienareikšmiškai atsakysiu ir už Scott’ą (nes žinau, kad jis pritars): “Grammy” apdovanojimas Metų Albumo kategorijoje buvo suteiktas mažai žinomai (lyginant su konkurentais) grupei (red. past. “Arcade Fire”). Tai šokiravo žmones. „Suburbs” buvo nuostabus albumas, todėl apdovanojimo įteikimas kanadiečiams yra labai teisingas, labai sveikintinas ir labai sveikas žingsnis.

(red. past. Po šio atsakymo Scott’as pritardamas Jeff’o atsakymui linksi galva)

Kokia pirmoji mintis “šauna į galvą” pagalvojus apie Lietuvą?

Scott’as: Apie Lietuvą nežinau nieko, todėl labai norėčiau pas jus apsilankyti ir kažko išmokti.

Jeff’as: Tai yra vieta, apie kurią tikrai norėčiau sužinoti daugiau. Lietuva man – lyg klaustukas. Bet po visų pasaulinių turų aš supratau, jog žmonės visur yra tokie patys. Mes turime daugiau bendrumų negu skirtumų: mes valgome, mes dirbame, “gaminame vaikus” ir mėgstame muziką.

Kaip manote, ar galima tikėtis jus išvysti Lietuvoje?

Scott’as: Bent jau aš tai labai to tikiuosi

Jeff’as: Aišku. Bet kol kas, leiskime internetui mus pristatyti Lietuvai.

Na, ir paskutinis klausimas – prašymas: pasakykite ką nors grupės gerbėjams Lietuvoje?

Scott’as: Tiesą sakant, tikrai niekada nemaniau, kad turime fanų Lietuvoje. Labai norėčiau juos sutikti ir sužinoti apie jūsų šalies gyvenimą. Supažindinkite mane su Lietuva!

Jeff’as: Labai dėkojame už tai, kad klausotės, ir tikimės kada nors susimatyti! Pasaulis yra kur kas mažesnis, nei atrodo!